Pasklidę po įvairius pasaulio kraštus ir susipažinę su kitų šalių kultūra, galime drąsiai sakyti, kad ir mes, lietuviai, su savo kultūra prieš kitus neturime ko gėdytis. Nors ir per trumpą nepriklausomo gyvenimo laikotarpį mes pasiekėme tokių kultūrinių laimėjimų, kuriais tikrai galime didžiuotis. Ir svetimieji labai domisi mūsų kalba, literatūra, rūbais, šokiais, dainomis ir muzika.
Kiekvienas kultūrinis turtas yra naudingas įnašas ne tik į atskiros tautos, bet ir į viso pasaulio kultūrinį lobyną, todėl jo praradimas yra skriauda visai žmonijai. Dėl to ne tik tėvynės meilė, ne tik patriotizmas mus verčia stengtis išsaugoti savo tautos kultūrinius turtus, to iš mūsų reikalauja artimo meilė ir žmoniškumas. Dėkingumas reikalauja, kad mes savo įnašu praturtintume kultūrą tos šalies, kuri mus priglaudė, tautinė pareiga liepia kruopščiai išsaugoti visa tai, ką mes iš Lietuvos išsinešėme, kad, jeigu Dievas leis vieną kartą ten mums sugrįžti, galėtume savo broliams parnešti tas kultūrines vertybes, kurios tenai, gal būt, jau bus sunaikintos.
Prarasti tas vertybes ir mums, čia gyvenantiems, pavojus yra labai didelis. Gal būt, jų nepraras tie, kurie yra užaugę ir subrendę Lietuvoje, bet mūsų jaunimas sparčiais šuoliais tolsta nuo savo kalbos ir lietuviškų papročių. Bet nuo jaunimo priklauso ateitis, nuo jo priklauso, ar mūsų išeivija ir toliau liks lietuviška. Taigi, išlaikyti lietuvišką jaunimą ir išlaikyti lietuvybę yra vienas ir tas pats dalykas.
Neužtenka kalbėti apie atskirų asmenų uždavinius, bet reikia pažvelgti ir į tas visuomenės grupes, nuo kurių ypatingu būdu priklauso lietuvybės išlaikymas. Pirmoje vietoje, be abejo, reikia paminėti šeimą, paskui mokyklą ir pagaliau organizacijas. Dabartinėse sąlygose šeimai yra sunku tinkamai atlikti savo uždavinį, nes darbas visai dienai nuo vaikų atskiria ne tik tėvą, bet dažnai ir motiną. Grynai lietuviškų mokyklų mes čia neturime, todėl mokykla dažniausiai ne tik lietuvybės išlaikymui nepadeda, bet dar pakenkia. Taigi, šių liūdnų faktų akivaizdoje mūsų lietuviškoms jaunimo organizacijoms tenka ypatingai svarbi pareiga: jos turi jaunimo auklėjime papildyti tai, ko neduoda šeima ir mokykla. Todėl visi, kuriems rūpi lietuvybės išlaikymas, turėtų daugiau jaunimo organizacijomis susidomėti, jas remti ir joms padėti.
Pažiūrėkime, kokias jaunimo organizacijas mes dabar turime, kuriomis vertėtų susidomėti ir kurios galėtų padėti mūsų jaunimo lietuvybės išlaikymui. Paminėtinos yra trys: vyčiai, aeitininkai ir skautai.
a) Vyčiai. Lietuvos vyčių organizacija rūpinasi vienyti Amerikos lietuvių jaunimą į stiprią organizuotą jėgą, vadovaujantis katalikų pasaulėžiūros bei doros dėsniais, pratinant savo narius giliau pažinti ir uoliau praktikuoti katalikų tikėjimą ir saugoti dorą. Lietuvos vyčiai auklėja savo narius gerais Amerikos piliečiais, ragindami juos dalyvauti viešame šalies gyvenime, žadina jaunuomenės prisirišimą prie savo tėvų žemės — Lietuvos, ugdo meilę gimtajai kalbai bei mūsų tautos papročiams. Jie rūpinasi ne tik savo narių, bet ir visos mūsų išeivijos švietimu ir kultūrinimu.
b) Ateitininkai. Ateitininkų organizacijos tikslas yra suburti mokslus einantį katalikišką lietuvių jaunimą ir ugdyti jame sąmoningas, kūrybingas ir veiklias asmenybes, besirengiančias lietuvių tautos ir visos žmonijos gyvenimą naujinti pagal Kristaus mokslą ir būti Lietuvos laisvės sargyboje. Savo veikimą jie grindžia penkiais principais: katalikiškumu, tautiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu ir inteligentiškumu. Visa ateitininkų organizacija susideda iš trijų pagrindinių dalių: moksleivių, studentų ir sendraugių. Moksleiviai ir studentai yra skirstomi į kuopas ir būrelius. Kuopos paprastai yra bendros berniukų ir mergaičių, o būreliai turėtų būti atskiri. Savo tikslui siekti organizacija skatina narius gerai atlikti religinę praktiką, ugdo religinį ir tautinį sąmoningumą, organizuoja religinę, tautinę, kultūrinę ir socialinę veiklą, ruošia susirinkimus, paskaitas, kursus, stovyklas, suvažiavimus, leidžia laikraščius ir kitus jaunimui skirtus leidinius. Specialiems klausimams studijuoti steigiamos atskiros sekcijos.
c) Skautai. Lietuvos Skautų Sąjunga, kurios obalsis: "Dievui, Tėvynei ir Artimui", yra visuomeninis lietuvių susivienijimas, turįs tikslą pagal Roberto Baden - Powellio skautybės sistemą auklėti lietuvių jaunimą religingais savo tikybos nariais, dorais, kilnios dvasios, tvirto būdo ir sveikais žmonėmis bei naudingais piliečiais. Šiam tikslui siekti šaukiamos sueigos, ruošiami kursai, varžybos, suvažiavimai, iškylos ir stovyklos, leidžiamos knygos, laikraščiai ir kiti spausdiniai. Pagrindinė skautų veikla vyksta mažuose būreliuose, vadinamuose skiltimis, kurios yra atskiros berniukams ir mergaitėms. Skiltys jungiamos į draugoves, o draugovės į tuntus. Tiek draugovės, tiek tuntai taip pat yra atskirai berniukams ir mergaitėms. Skautų organizaciją teisingiau būtų vadinti ne auklėjimo, bet auklėjimosi organizacija. Galima sakyti, kad skautų vadovas neveda visą laiką, paėmęs už rankų, jaunuolio, bet jį įstato į teisingą kelią ir leidžia pačiam eiti, žinoma, kartais prilaikydamas ir nuolat žiūrėdamas, kad jis nuo to kelio nenuklystų. Jaunuolio sugebėjimų įvertinimas ir pasitikėjimas jo garbe bei savarankiškumu ir yra ta nuostabioji psichologinė skautybės pasisekimo paslaptis.
Tai taip kalba apie šių trijų jaunimo organizacijų ideologiją, tikslus ir priemones užsibrėžtiems tikslams siekti tų pačių organizacijų statutai. Kiekvienos šių trijų organizacijų yra vienodai graži ideologija, vienodai kilnus tikslas, nes kiekviena nori pasižymėti Dievo ir Tėvynės meile, nori atnaujinti ir patraukti prie kilnių idealų ne tik savo narius, ne tik savo tautiečius, bet, jei būtų galima, ir visą pasaulį. Tai yra kilnu, gražu, būtina, nes tik tokios didžios idėjos gali sužavėti ir uždegti idealų siekiantį jaunimą. Atitraukime dabar akis nuo tokių gražių popieryje surašytų statutų ir meskime kritišką žvilgsnį į dabartinę minėtų organizacijų veiklą, pažiūrėkime, kokia yra jų dabartinė konkreti padėtis. Pripažįstame visoms trims organizacijoms didelius nuopelnus praeityje. Kas nežino, kiek daug gero lietuvybės palaikymui Amerikoje yra padarę Lietuvos vyčiai? Kas neigs ateitininkų įnašą į Lietuvos kultūrinį gyvenimą? Kiekvienas žino, kad beveik visas mūsų jaunimas yra perėjęs skautybės mokyklą ir jaučia jos auklėjamąją įtaką, nors dabar šiai organizacijai ir nepriklausytų. Kiekviena šių trijų organizacijų buvo įsteigta ne atsitiktinai, bet konkretiems tikslams, verčiant to meto sąlygoms. Dabar, kai sąlygos yra pasikeitę, kai mums prieš akis gal stovi šiek tiek skirtingi tikslai, ne visi pajėgia naujose aplinkybėse susigaudyti, todėl ir nežino, kas reikėtų daryti, nuo ko pradėti. Tad šios organizacijos dabar, galima sakyti, neveikia, nekovoja, tik šiaip taip vegetuoja. Pažvelgsime į kiekvieną atskirai. Gal mūsų sprendimai atrodys per žiaurūs, bet nemanau, kad kas dėl jų užsigautų. Jie, tiesa, bus trupučiuką sušaržinti, bet charakteringi dabartiniam organizacijų veidui.
a) Lietuvos vyčiai. Pakliuvus į kokį nors dabartinių vyčių susirinkimą ar parengimą, tur būt, niekam neateitų į galvą mintis, kad tai jaunimo organizacija. Amerikoje gimęs jaunimas jau beveik į šią organizaciją nesirašo, daugumoje yra pasilikę tik tie, kurie buvo jauni daugiau ar mažiau tolimoje praeityje. O ką veikia tie, kurie dar šiai organizacijai priklauso? Šv. Kazimiero šventės proga prisimena, kad jie yra vadinami Lietuvos vyčiais. Jeigu Lietuvos, tai reiškia, kad jie yra geri ir susipratę lietuviai, o jeigu vyčiai, tai reiškia, kad yra veiklūs, nes vytis yra veiklos, greičio, energijos simbolis. Šis prisiminimas daugelį jų taip paguodžia, kad visai aprimsta ir laukia kitų metų Šv. Kazimiero šventės.
b) Ateitininkai. Jie yra panašūs į kūdikį, stovintį lempos apšviestame kambaryje. Tas kūdikis vis kelia rankutę aukštyn, norėdamas pasiekti palubėje pakabintą šviesią lempą. Bet visos jo pastangos yra tuščios, nes jis per mažas, o lempa per aukštai. Vis jos besiekdamas, jis pavargsta, atsisėda ir galvoja: "Vis dėlto aš esu labai veiklus idealistas, noriu pasiekti tą šviesą, esančią taip aukštai!" Paskui apsižvalgo aplinkui ir, pamatęs įvairiais darbais užsiėmusius žmones, savo širdyje taria: "Tai tikri dvasiniai skurdžiai, taip įknibę į savo paprastus darbus, kad net nė nepažvelgia į tą aukštai kabančią lempą!" Bet vargšelis, jis nesupranta, kad ta lempa yra pakabinta ir prof. Šalkauskio, prof. Dovydaičio bei kitų ateitininkų ideologijos kūrėjų daug žibalo į ją pripilta ne tam, kad kiekvienas stengtųsi ją pasiekti ir paliesti, bet tam, kad ji šviestų, kad jos apšviestame kambaryje būtų galima skaityti, rašyti, dirbti.
c) Skautai. Daugelis jų galvoja, kad užtenka, jog toks gražus skautų obalsis "Dievui, Tėvynei, Artimui" būtų įrašytas statute ir skautų ištartas, duodant įžodį. Per daug eiti su juo į viešumą gal nelabai patogu. Juk jeigu pradėsi kalbėti apie Dievą, apie religiją, dar gali kas nors tave apšaukti ateitininku arba krikdemu. Argi neužtenka, kad aš esu gimęs katalikiškoje Lietuvoje, iš katalikų tėvų? O jeigu ateinančiai sueigai parašysiu montažėlį, paminėdamas kokią dešimtį kartų žodį "Tėvynė", tai ir pareiga Tėvynei bus pilnai atlikta. Reikėtų mylėti ir artimą, jį laikyti savo broliu, draugu, bet, apsižvalgius aplinkui, atrodo, kad beveik visi yra priešai, tad argi jie meilės verti? Ir pradeda kai kurie prieš tuos įsivaizduotus priešus kovoti, pildami į men-kos vertės laikraščius straipsnį po straipsnio (pavardės, žinoma, nepasirašo, nes atviros kovos bijo). Kiti, tų ginčų apkartinti, stengiasi dirbti konkretų skautavimo darbą: mokosi morzės, pirmosios pagalbos, mazgų. Ir išmoksta rišti įvairiausiais vardais vadinamus mazgus, bet gal užmiršta vieną, paprasčiausią ir reikalingiausią mazgelį, kuriuo galėtų tampriau surišti savo gyvenimą su Dievu, Tėvyne ir Artimu.
Tad vaizdas atrodo nekoks. Nė viena šių trijų organizacijų pilnai negyvena pagal savo statuto reikalavimus, neatlieka jai skirto uždavinio. Kas čia kaltas, ką reikėtų daryti, ką reformuoti, kaip persitvarkyti? Kai kurie tuoj atsako: "Vienintelė reforma — tai veikla. Nereikia jokių naujų metodų, jokių persitvarkymų, tik reikia daugiau veiklos". Gal dalinai tai yra tiesa, dalinai ne. Žinoma, jeigu būtų uoliau veikiama, būtų pasiekiami ir kokie nors rezultatai, nes šių organizacijų tikslai, kaip jau minėjome, yra labai gražūs. Bet dėl ko neveikiama? Dėl ko vyčiai geriau veikė prieš kelias dešimtis metų? Dėl ko ateitininkai ir skautai geriau veikė Lietuvoje? Matyt, kad kas nors dabar pasikeitė, taigi, reikia į tai atsižvelgti ir prie tų pasikeitusių sąlygų prisitaikyti, jei reikia, ką nors ir pakeičiant, persiorganizuojant ar pertvarkant veiklos metodus. Pirmiausia pažvelgsime į tuos kai kurių veikėjų patarimus, kurie mums neatrodo labai vykę ir priimtini, o paskui paminėsime keletą konkrečių pasiūlymų, kurie, mūsų nuomone, galėtų būti naudingi.
Dar prieš keletą metų, vos tik ėmė į Ameriką keltis iš Vokietijos lietuviai tremtiniai ir pradėjo čia organizuotis, daugelis sakė, kad nereikia skirstytis, visi tegul susijungia su vyčiais, ir tada vieningai dirbsime, vieni kitiems padėdami. Teorijoj gal tokia mintis ir gražiai skambėjo, bet praktikoj pasirodė visiškai neįvykdoma. Mus skyrė kalba ir papročiai. Dar ir dabar to susijungimo kai kas nenori užmiršti, vis apie jį svajoja, bet geriau būtų šios neįvykdomos minties atsisakyti ir ieškoti kitų kelių. Ką pagaliau mes būtume pasakę, jei kas nors Lietuvoje būtų kėlęs mintį, kad turi susijungti pavasarininkai, ateitininkai ir skautai? Tokia keista mintis ten niekam nė į galvą neatėjo. Trims organizacijoms susijungti reiškia tą patį, ką dviem užsidaryti ir pasilikti tik vienai. Kariuomenė ne tada yra tobulesnė, kai susideda tik iš vienų pėstininkų, bet tada, kai ją sudaro ir pėstininkai, ir artilerija, ir aviacija. Jie eina skirtingais keliais, vartodami skirtingus metodus ir skirtingus ginklus, bet siekia to paties tikslo.
Kiti pasiūlo įdomią mintį, kad prie skautų organizacijos priklausytų tik vaikai, o jaunimas, maždaug nuo 15 ar 16 metų, priklausytų tik ateitininkams. Vadinas, skautai auklėtų vaikus ir paskui juos perduotų ateitininkams tolimesniam auklėjimui. Tai yra taip pat visai nepriimtinas pasiūlymas. Čia taip pat būtų ne kas kita, kaip dviejų organizacijų susijungimas. Tokiu atveju ateitininkai prisipažintų, kad jie nėra pajėgūs auklėti vaikų, o skautai — jaunimo. Bet kiekviena šių organizacijų jaučiasi pilna, pajėgi vesti vaiką ir jaunuolį per visą gyvenimą ir duoti jam atitinkamo peno kiekviename brendimo periode.
Treti siūlo užmiršti dabartines jaunimo organizacijas ir steigti visai naują, kuri apimtų visą mūsų jaunimą. Tai yra utopiška mintis. Tokia nauja organizacija viso jaunimo niekad neapims nei privers užsidaryti dabartines organizacijas. Vietoj trijų bus keturios ir visos kęs tas pačias sunkenybes.
Čikagos vyrų choras su dirigentu Br. Jonušu.
.A. Gulbinsko nuotr.
Tad kas belieka? Ogi pasitenkinti jau turimomis organizacijomis ir stengtis jas atgaivinti. Dažnai mes kaltiname vieni kitus, bet kalti esame visi. Senesnieji, pamatę, kad mūsų jaunimas sparčiai žengia nutautimo keliu, kad nesidomi organizacijomis nei lietuviška veikla, nusiminę sudejuoja: "Štai koks dabartinis mūsų jaunimas!" Bet gal būtų geriau ir teisingiau, jeigu jie, konstatavę tikrai apverktina mūsų jaunimo padėtį, pasakytų: "Štai koki esame mes patys!" Mes nepadedame jaunimui, mes juo nesirūpinam, su juo nedirbam, jam nevadovaujam. Mūsų organizacijos neturi vadų! Yra žmonių, bet nėra žmogaus! Štai kur pirmoji neveiklumo priežastis. Pasiteisinimų, žinoma, yra daug. Vienam nuo darbo rankos pūslėtos, kitam kojas gelia, trečias neturi noro. Nesakau, kad šitie pasiteisinimai būtų visai nerimti, bet jie tikriausiai nėra pakankami. Sunkenybių visuomet buvo, yra ir bus, bet jeigu norime ką nors laimėti, turime tas sunkenybes nugalėti. Jeigu suprantame tėvynės gelbėjimo reikalą ir nenorime, kad žūtų mūsų jaunimas, reikia eiti ir tam jaunimui padėti, nors ir pūslėtos rankos, nors gelia kojas, nors, po darbo išvargus, nėra jokio noro ką nors dirbti. Vienas kitas jau gražų pavyzdį parodė, tereikia jais pasekti.
"Aha", gal būt, iš pasitenkinimo trina rankas jaunimas, "tai jūs, vyresnieji, esate kalti, jeigu mums veikti nesiseka!" Palaukit. Vyresniuosius jau mes apkaltinom, bet taip lengvai neišsisuksite nė jūs. Jus pateisintume, suversdami visą kaltę vyresniesiems, tik tada, jeigu dar neseniai būtumėte nurėplioję nuo motinos kelių, bet jeigu nuo to reikšmingo jūsų gyvenimo įvykio jau praėjo didesnis ar mažesnis laiko gabalas, tai didelė kaltės dalis tenka ir jums. Jūs mėgstate šokti. Bet dėl ko, orkestrui užgrojus suktinį, salė būna tuščia arba išeina pasisukinėti tik kokia nors senukų pora? Dėl ko jūs kratotės lietuviškų dainų, gražių ratelių, ar manote, kad svetimieji fokstrotai, rumbai ir zambai yra gražesni? Jeigu jūsų skonis dar būtų lietuviškas, tikrai taip nemanytumėte.
Kalta yra ir mūsų visuomenė, kuri taip mažai remia jaunimo organizacijas. Tai įrodo pustuštės salės jaunimo parengimų metu. Negali būti išteisinti nei kunigai, kurie tikrai nepakankamai padeda jaunimo organizacijoms. Pagaliau atitinkamą duoklę atiduosime ir mūsų seselėms. Ir jas reikia apkaltinti. Joms reikėtų daugiau susidomėti vyčiais, ateitininkais ir skautais. Jos turėtų raginti vaikus pradžios mokyklose rašytis į šias organizacijas. Būtų labai klaidinga piršti tik kurią nors vieną ir niekinti kitą. Vaikai tokiuose klausimuose yra labai jautrūs. Reikėtų lygiai laikytis visų trijų organizacijų atžvilgiu, juk jos visos yra Bažnyčios patvirtintos.
Dabar prieisime prie svarbiausio šio rašinėlio punkto: kokių pakeitimų reikėtų mūsų jaunimo organizacijoms, kad jos geriau galėtų atlikti savo užsibrėžtą tikslą, veikdamos dabartinėse sąlygose, ypač turėdamos prieš akis lietuvybės išlaikymo reikalą? Jokių stebuklingų eliksyrų mes čia nesiūlysime. Stengsimės taip pat daug nefilosofuoti, bet kiekvienai organizacijai pasiūlyti tik po vieną labai paprastą ir lengvai įvykdomą reformą.
a) Vyčiams: organizuoti į jaunuosius vyčius mokyklinį, Amerikoje gimusį jaunimą. Kalba, be abejo, turi būti anglų, nes kitokios jie nesupranta. Juos atlietuvinti ir palaikyti lietuviais reikia kultūriniais lietuviškais parengimais, lietuviškomis dainomis ir tautiniais šokiais. Iš praktikos jau ne vienas įsitikino, kad šitos priemonės labai padeda. Jaunimui nepatinka ilgi, nuobodūs pamokslai, bet jį žavi graži daina ir estetiški šokiai.
b) Ateitininkams: jau pakankamai skraidžius padangėse, būtų pats laikas nusileisti žemyn, ten, kur mes gyvename. Pakankamai prikalbėjus ir pridiskutavus, reikėtų tų diskusijų išvadas pritaikyti mūsų kasdieniniam gyvenimui. Mažiau kalbėti, daugiau veikti. Bet visi šitie pasakymai gal dar yra per mažai konkretūs. Tai štai vienas labai konkretus patarimas: padėti organizuoti vyčius, pagelbėti sodalietėms ir kitoms vietinių lietuvių organizacijoms. Nebūtų tikslu į tas organizacijas masėmis rašytis. Tai atneštų daugiau blogo negu gero. Ten turi eiti ir dirbti tik pavieniai asmenys, tie, kurie yra stiprūs lietuvybėje, kuriems negresia pavojus žūti svetimos kalbos ir svetimų papročių įtakoje. Ateitininkai turėtų ruošti ir ugdyti vadovus ir instruktorius tai svarbiai misijai: atlietuvinti vyčius, sodalietes ir bendrai visą čia gimusį lietuvišką jaunimą. Turint prieš akis tokį kilnų tikslą, taip pat ir jie patys stengsis lietuvybėje stiprėti.
c) Skautams: duoti vyresniesiems skautams rimtesnę programą ir veikti daugiau bendrai berniukams ir mergaitėms. Nežinau, ar visi su šiuo patarimu sutiks. Man atrodo, kad tai yra vienintelė galimybė išgelbėti mūsų lietuviškąją skautiją. Mes nuolat matome, kad berniukai ir mergaitės, pasiekę šešioliktuosius ar septynioliktuosius metus, pradeda tolti nuo skautų ir pakrypsta į kitas organizacijas arba visai pasitraukia iš organizuotos veiklos. Priežastys čia yra dvi. Viena: jiems nusibosta visokie mazgučiai ir vaikiški žaidimai, jie trokšta daugiau peno savo protui ir sielai. Jeigu skautų organizacijoj to negauna, eina pas ateitininkus ar kur nors kitur, kur tikisi gauti. Antra priežastis: tokio amžiaus jaunuoliai, berniukai ir mergaitės, pagal paties Kūrėjo planą pradeda linkti vieni prie kitų, todėl visiškai atskiras veikimas, taip kaip yra skautų organizacijoje, jiems pasidaro labai nuobodus. Kartais ir buvę uoliausi skautai eina į kitas organizacijas, kur veikiama bendrai. Manau, kad dėl šios priežasties ir amerikiečiai skautai yra tik vaikų, bet ne jaunimo, organizacija. Kiekvienas, pasiekęs 15 ar 16 metų, iš skautų išstoja. Lietuvos Skautų Sąjungoje yra daugiau bendravimo tarp berniukų ir mergaičių negu kitų šalių skautų organizacijose, bet mums, ypač šiose sąlygose, kai jaunimas pradeda draugauti su svetimaisiais ir kurti mišrias šeimas, reikėtų rimtai pagalvoti ir duoti jaunimui daugiau galimybių pabendrauti, kad jis nenukryptų prie svetimųjų.
Čia iškyla diskusinė koedukacijos problema. Nors popiežius Pijus XI savo enciklikoj "Divini illius Magistri", koedukacijos metodą vadina klaidingu ir pavojingu, tačiau, kaip galima suprasti iš konteksto, ten kalbama apie visišką, griežta prasme imamą koedukaciją, tai yra, kai berniukai ir mergaitės nuo pat mažens, visą brendimo laikotarpį auklėjami bendrai. Bet suprantama, kad niekas nenori pasakyti, jog mes turime elgtis taip, kaip tos primityviškos tautelės, kur berniukai ir mergaitės yra slepiami vieni nuo kitų ir pirmą kartą jie pasimato tik vestuvių dieną. Kaip visur, taip ir čia yra teisingiausias vidurio kelias. Laikytume geriausiomis tas gimnazijas, kur mokosi berniukai ir mergaitės, bet atskirose klasėse. Taigi, ir mūsų organizacijoms geriausiai tiktų vidurio kelias. Ateitininkų kuopos turėtų būti bendros, bet būreliai būtinai atskiri. Statutas to ir reikalauja, bet praktikoj vienoj kitoj vietoj atskiros veiklos visai nėra. Tai yra negerai, nes kai nėra atskirų susirinkimų, berniukai ir mergaitės neturi progų pagvildenti savo jautresnių problemų. Yra pavojus, kad perdaug bendra veikla, ypač tarp bręstančio jaunimo, gali virsti tik jaunuolišku flirtu.
Panašiai ir skautų organizacijoje vyresniųjų skautų bei skaučių būreliai turėtų būti ir toliau tik atskiri, bet draugovės galėtų būti ir bendros. Jeigu kam nors tai atrodytų perdaug keista ir neįprasta, gali pasilikti ir atskiros draugovės, bet būtinai reikėtų taip sutvarkyti veiklą, kad berniukai ir mergaitės turėtų daugiau progų gražiai tarp savęs pabendrauti. Šiam tikslui reikėtų kartais ruošti bendras draugovių sueigas, bendrus tuntų vadijų posėdžius, pasilinksminimus, išvykas, stovyklas, suvažiavimus. Ruošiant stovyklas, būtų labai naudinga pakviesti jose dalyvauti ir kitų vietovių skautus bei skautes, kad būtų proga susipažinti ir artimiau susidraugauti. Gal tai nebuvo būtina Lietuvoje, bet čia, kai vis dažnėja mišrios šeimos, reikėtų neatidėliojant šia reforma susirūpinti. Būtų neišmintinga apeliuoti į tradicijas. Tradicijos tada yra laikytinos, kai padeda, bet ne tada, kai kenkia.
Baigiant dar reikėtų priminti vienybės reikalą. Tik tada mes būsime stiprūs, kai veiksime vieningai, kai vienas negriaus to, ką kitas stato. Jau būtų laikas ateitininkams ir skautams užmiršti visa tai, kas juos praeityje išskyrė, ir žiūrėti tik to, kas jungia. Nesistenkime vieni kituose rasti klaidų, bet ieškokime to, kas gera, nesigėdykime vieni iš kitų ir pasimokyti. Tolinkime nuo jaunimo organizacijų visokius partinius ginčus ir nesantaikas. Neieškokime šiose organizacijose savo partijoms prieauglio. Skiepykime jaunimui tik aiškius krikščioniškus principus, pagal kuriuos jis pats ateityje apsispręs, jei bus reikalas, kurią partiją pasirinkti.
Ir šiai vienybei ugdyti norėčiau duoti labai konkretų patarimą. Būtų labai naudinga, jei mes kiekviename mieste, kur yra susispietusių daugiau lietuvių, bendromis pastangomis įsigytume jaunimo namus. Ten vakarais susirinkę jaunuoliai galėtų pasikalbėti, padiskutuoti, pasilinksminti ir pažaisti. Tada jiems nebūtų reikalo eiti į tokias pramogų vietas, kur gresia pavojus ir dorai ir tautybei. Tikriausiai pagyvėtų organizacijų veikla, atsirastų didesnė vienybė ir savaime atkristų bent didelė dalis tų problemų, kuriomis dabar taip sielojamės.
J. Vaišnys, S. J.