Spausdinti

     Dievo Motina Marija, žemiškojo gyvenimo dienų pabaigoje, buvo su kūnu ir siela paimta į dangiškąją garbę, sako mums naujoji dogma. ('Pronuntiamus, declaramus et definimus divinitus revelatum dogma esse: Immaculatam Deiparam semper Virginem Mariam, expleto terrestris vitae cursu, fuisse corpore et anima ad caelestem gloriam assumptam").

     Dogmatinis aptarimas reiškia, kad toji tiesa yra mums Dievo apreikšta. Bet jeigu išvardytume visą Šventąjį Raštą, nerastume niekur aiškiais žodžiais minint Marijos Dangun Ėmimo. Bet ne visa surašyta, gal dalis apreiškimo paliko padavime? Tačiau ir čionai nesame laimingesni. Jei gausu duomenų ir liudijimų apie Marijos Dangun Ėmimą nuo mūsų laikų iki kokio 7 ar net 6 amžiaus žengiant į praeitį, tai apie tolimesnius šešis šimtmečius nieko arba labai mažai težinoma. Norint pasiremti padavimu, kaip tik reikėtų turėti žinių, kad yra buvęs tikėjimas į šitą tiesą nuo pat apaštalų laikų, žodžiu perduodamas kitoms kartoms. Tokio padavimo visai nematyti, bent apie jį nėra išlikusių jokių žinių. Beliktų tad taip vadinamas istorinis metodas, įrodyti, būtent, Marijos mirtį, Jos prikėlimą iš mirties ir pagaliau Jos paėmimą į dangų ir tenai išaukštinimą. Įrodyti ne iš paties tikėjimo, bet iš istorinių šaltinių tai perduodančių ir paliudijančių, ir tuo būdu papildyti tariamai nutrūkusi padavimo siūlą.

     Bet ir šituo keliu eidami, nuo pirmojo žingsnio susiduriame su nenugalimomis kliūtimis. Pirmiausia reikia atmesti gana gausias legendas ir apokrifus, kurie, nors duoda gana daug žinių apie Marijos paskutines dienas, Jos mirties aplinkybes ir Dangun Ėmimą, bet visi yra palyginti vėlyvos kilmės, nors tikėtinumui padidinti dažnai sieja savo šaltinius su pirmaisiais liudininkais, tai yra su apaštalais ar jų betarpiais mokiniais. Be šitų legendų ir apokrifų, iš pirmųjų keturių amžių jokių žinių neužtinkame. Vien tik protarpiais, vienas kitas Bažnyčios Tėvas, praeinamai ir prie progos užsimena apie Marijos mirtį, kaip apie savaime aiškų ir suprantamą dalyką, bet niekuomet nesprendžia to klausimo tiesioginiai, juo neužsiima. Taip kalba šventas Augustinas, šventas Ambrozijus, šventas Paulinas Nolietis, netgi didysis Marijos garbintojas Rytuose šventasis Efremas. Tiesa, jie arba kiti vėlesnieji sumini kai kuriuos spėliojimus, pavyzdžiui, kad Ji mirusi Efeze, kiti, — kad Jeruzalėje. Kas liečia laiką, kai kurių grynais spėliojimais, Ji gyvenusi žemėje 69, pagal kitus 72 arba net 75 metus. Panašiai nieko tikra nežinoma nė apie Jos mirties aplinkybes. Kai kurie Bažnyčios Tėvai, prisimindami Simeono pranašystę apie Jos sielą perversiantį kalaviją, spėliojo, kad Ji mirusi kankine už tikėjimą, bet dažniau prileidžia, kad Ji visokeriopą kančią ir skausmus patyrusi Kalvarijos kalne, kai Ji dvasiškai mirusi su savo dieviškuoju Sūnumi, dabar, laisva nuo skausmo ir agonijos, mirė nei iš ligos, nei iš senatvės, bet vien Aukščiausiojo pašaukimu, Jo noru, meilės ekstazėje perėjo iš šito pasaulio į amžinąjį. Taigi, kas liečia Jos mirties aplinkybes, laiką ir vietą, jokių tikrų davinių nėra, vien tik niekuo nepagrįsti spėliojimai.

     Jeigu kiti Bažnyčios Tėvai tiktai labai trumpai ir praeinamai, prie progos sumini Dievo Motiną, tai pirmas aiškus, nesvyruojantis ir labai svarus istorinis liudymas yra paliktas Konstancijos vyskupo, šventojo Epifano (315-403), kuris kilęs iš Palestinos, gerai pažino visas tenykštes šventoves ir žinojo padavimus apie jas. Būdamas didelis tradicijos gerbėjas ir novatorių priešas, jis nebūtų galėjęs tvirtinti nieko nežinąs apie Marijos paskutines dienas žemėje ir apie Jos mirtį, jeigu kas nors tuo metu būtų buvę padavimuose. Juo labiau, kad jis uoliai kovojo prieš kolyridijonų sektą, Marijai teikusių pagoniškos kilmės garbę ir Ją dievinusių. Lengvai būtų galėjęs prieš juos kovoti, nurodydamas, kad Ji mirusi, kaip ir visi žmonės. Bet priešingai, jis pasisako nieko tikro nežinąs, vien tik pasitenkina, suminėdamas tris galimybes, būtent, kad Ji mirusi, kaip ir visi žmonės, kad Ji žuvusi nuo kalavijo, kaip tikėjimo kankinė, arba, pagaliau, Ji nemirusi, bet palikusi gyva. Ir pabrėžia dar, kad nieko nesą Dievui negalima. Tai aiškiai liudija, kad ketvirtame amžiuje nebuvo jokių istorinių žinių apie Marijos paskutines dienas žemėje ir apie Jos mirtį.

     Dar blogiau, jokių pėdsakų negalima užtikti iš to meto antruoju, svarbesniu klausimu, būtent, prileidus Jos mirtį, apie Jos prikėlimą iš mirties. Tiesa, šventas Atanazas (295-373) išsireiškia, kad Ji išvengusi kūną valdančių dėsnių. Bet ką tai reiškia, visiškai neaišku. Greičiausiai mintyje turi jos mergystę. Kitas jo vienlaikis, šventas Gregorijus iš Nyssos (335-394), kalba apie Marijos triumfą prieš mirtį, bet labai tolima, neryškia prasme, kas irgi nieko tikro neduoda tiriamuoju klausimu.

     Šių dalykų akivaizdoje grynai istorinės kritikos daromi priekaištai yra gana svarūs: padavimas apie Marijos Dangun Ėmimą esąs, palyginti, gana vėlyvos kilmės, blogai paliudytas, neturįs atstovų pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvų tarpe ir, pagaliau, kyląs iš labai neaiškių, įtartinų, greičiausiai pagoniškų šaltinių. Vien tik žmonių lengvamaniškumas padėjęs šitam tikėjimui sustiprėti ir išplisti. Tiesa, priekaištai yra svarūs, bet ne visi pagrįsti. Jei, grynai istorinės kritikos akimis žiūrint, nieko ryškaus ir teigiamo šituo klausimu pirmuose keturiuose - penkiuose amžiuose nerandama, tai visiškai prieš istorinę tiesą yra paskutinis tvirtinimas, būtent, kad šis tikėjimas kilęs pagoniškų apeigų arba bent legendų ir apokrifų įtakoje. Tai yra kai kurių nekatalikų pastangos, žūt būt, visas krikščionių tikėjimo tiesas, šventes ir apeigas aiškinti pagonybės įtaka, jos liekanomis arba perkrikštų pagoniškais prisiminimais. Taip pagal kai kuriuos Marijos Dangun Ėmimas nesą kas kita, kaip Artemidės mitų pritaikymas Marijai. Jei jau norėti mitais ir legendomis aiškinti šitą tikėjimo tiesą, tai nėra jokio reikalo eiti pas senovės mitologinius dievus; panašaus turinio legendų anuo metu visai nestokojo pačioje krikščionybėje. Pavyzdžiui, Marijos Dangun

     Ėmimo reikalu būtų galėję panaudoti legendas apie šventojo Jono Evangelisto ir Enoko paėmimą į dangų, arba iš žydiškosios legendos paėmimą į dangų Mozės ir Elijo. Be to, kai kurie Bažnyčios Tėvai prileidžia kaip galimą dalyką, kad Kristaus mirties valandą prisikėlusieji (Mato 27, 52) irgi esą danguje su kūnais. Bet tikrenybėje ryškus istorinis faktas, kad nė vienas pamokslininkas, nė vienas Bažnyčios Tėvas, kai pasirodo pirmieji ženklai šito tikėjimo Bažnyčioje ir kai įvedama pirmosios Marijos Dangun Ėmimo šventės, o vėliau teologai, nė vienas, sakau, nesiremia tomis ar panašiomis legendomis ir apokrifais, (kurie visi atmetami, kai kurie net pasmerkiami), bet vien tik Šventuoju Raštu ir teologiniais argumentais.

     Pagaliau ne vienas kitatikis jau pradeda įžvelgti, suprasti ir pripažinti, kad legendos ir apokrifai, tie naivūs, supoetinti, pagražinti liaudies fantazijos pasakojimai, žodžiu tariant, tautosaka, tėra tiktai mėginimas papildyti esamojo tikėjimo trūkstamuosius elementus, patenkinti savo primityvią vaizduotę antraeilėmis smulkmenomis, nieko bendra su tikėjimu jau nebeturinčiomis. Visiškai neišlaiko kritikos prielaida, kad tos folkloristinės legendos, dažniausiai tų pačių teologų ir pamokslininkų persekiojamos ir ujamos, būtų galėjusios pagrįsti bendrą tikėjimą, kad toji pusėtinumą vos pasiekianti literatūra būtų galėjusi įtikinti kritiškus mintytojus, pavyzdžiui, kad ir toks grubus anakronizmas, kad jau 58 metais po Kristaus, Krispoldas, šventojo Petro mokinys, Dijanos šventovę pertvarkęs ir ją paskyręs Marijos Dangun Ėmimo paslapčiai paminėti. Istorinis faktas, kad pirmieji Marijos Dangun Ėmimo teologai neremia savo įrodymų ir negrindžia savo tikėjimo anais apokrifais, legendomis, folkloru, nepriima tos tiesos dėl to, kad taip kiti daro, arba kad tokia jau mada, bet visi savo tikėjimą ir įsitikinimą grindžia Šventuoju Raštu, jo aiškinimu, teologiniais ir moraliniais argumentais. Svarbu dar, kad šitoji tiesa nėra imama paskira, palaida, bet ryšyje su kitomis tiesomis apie Mariją, ryšyje su Jos privilegijomis: Dievo Motinyste, Jos amžinąja mergyste. Jos didingumu, Jos artumu su Kristumi, Jos malonių pilnumu. Marijos Dangun Ėmimo tiesa jų mintyje nėra nauja, užklydusi tiesa, bet įeinanti į visumą ir sudaranti harmoningą tiesų vienetą apie Dievo Motiną.

     Taigi, istoriniais daviniais pasiremiant, reikia visiškai atmesti priekaištas, pagal kurį pirmasis Marijos Dangun Ėmimo tikėjimas yra kilęs iš legendų, nes nuo pat pradžios, kai šitoji tiesa pasirodo istoriniuose dokumentuose, ji grindžiama ne folklorinėmis legendomis, bet vien tik Šventuoju Raštu ir teologiniais argumentais. Bet iš antros pusės, galima sutikti su faktu, kad tos legendos ir apokrifai bent netiesioginiai galėjo paraginti teologus įsigilinti į jau turimas tiesas, pažvelgti į jas su didesniu dėmesiu ir ieškoti gilesnio iškeltojo klausimo išsprendimo: arba jo apgynimo, arba visiško jo atmetimo. Šitos paplitusios legendos galėjo veikti, kaip kad veikė erezijos: jos priversdavo giliau pažvelgti į jau turimas tiesas, ieškoti jų pagrindimo ir tikslaus jų išreiškimo. Taigi, ir legendos apie Dangun Ėmimą galėjo prisidėti paskatindamas teologus ieškoti teologinio pagrindimo ir mokslinio tikrojo tikėjimo apgynimo nuo išgalvotų pasakojimų. Tuo galėtų stebėtis tiktai tie, kurie nežino, kiek primityviame stovyje visas tikėjimo tiesas paliko apaštalai. Todėl visiškai galimas dalykas, kad ir tos legendos tam tikrame laipsnyje prisidėjo prie liaudies pamaldumo, o tas pamaldumas iš savo pusės jau reikalavo iš ganytojų mokslinio ir teologinio atsakymo: pagrindimo arba atmetimo, ir tuo juos privedė susidomėti klausimu ir jį išspręsti, remiantis Šventuoju Raštu ir gyvenamuoju padavimu. Bet tai aiškiai rodo, kad tos legendos nebuvo priežastis atsirasti tikėjimui Marijos Dangun Ėmimu, bet geriausiu atveju galėjo būti tiktai proga, sudarydamos palankią dirvą greitesniam klausimo išsprendimui.

     Po šitos istorinės apžvalgos matome, kad istorinė kritika iš vienos pusės nesuranda jokių tikrų žinių Marijos mirties ir Jos prikėlimo klausimais pirmuose šešiuose šimtmečiuose, bet iš antros pusės taip pat nesuranda jokių dokumentų ar rimtų įrodymų bei priekaištų, Dangun Ėmimo tiesai prieštaraujančių. Taigi, dabartinėse sąlygose šitas klausimas istoriniu metodu yra visiškai neišsprendžiamas. Vargu galima tikėtis, kad ateityje tam atsiras galimybių, tai yra bus surasta tikrų, neginčijamų istorinių liudymų apie Jos mirtį ir ypač prikėlimą iš mirties. Tačiau yra tokių, kurie tikisi rasti tokių įrodymų. Kiti nori tą klausimą apeiti tvirtindami, kad Marija nėra mirusi, o šio gyvenimo dienų pabaigoje buvo permainyta savo kūne, Kristaus Taboro kalne atsimainymo pavyzdžiu, ir paimta į dangų. Tiesa, tuo atveju išvengiama reikalo įrodyti Jos mirtį ir prikėlimą iš mirties, bet tada susiduriama su reikalu įrodyti, jei jau ne Jos permainymą, tai bent jau dangun ėmimo faktą, tai yra, šiuo atveju, tiesiog pereinama į tretįjį pradžioje minėtą klausimą.

     Prileiskime tam kartui, kad su laiku bus surasta pakankamai istorinių duomenų bei dokumentų ir bus įrodyta, kad Dievo Motina Marija tikrai mirė ir buvo prikelta iš mirties, arba bus irgi istoriškai įrodyta, kad Ji nemirė, tada reikės dar įrodyti, kad Ji tikrai yra dangun paimta. Anie du pirmieji klausimai istorinei kritikai yra visiškai prieinami, tik reikia, kad būtų pakankamai medžiaginių duomenų, liudymų, dokumentų, nes ir mirtis ir prikėlimas iš mirties arba nemirimas, yra visiškai mūsų patirties dalykai, pastebimi ir patikrinami, kaip priklausą istorinei, patiriamojai sričiai. Kitaip yra su Marijos Dangun Ėmimu, kuris visiškai skiriasi nuo bet kokio, sakysime, stebuklo net paties didžiausio. Kiekvienas stebuklas, pavyzdžiui, sunkiai organiška liga sergančio žmogaus ir jau, specialistų gydytojų liudijimu — sprendimu, esančio visiškai prie mirties, staigus išgijimas, gali būti pastebimas ir patiriamas, konstatuojamas ir įrodomas istorinės ir mokslinės kritikos. Stebuklus, galima sakyti, įrodo gydytojai, biologai, mokslininkai, specialistai, o bažnytinis autoritetas tiktai leidžia tikėti tokius istorinės ir mokslinės kritikos jau įrodytus stebuklus.

     Taip, nors Marijos Dangun Ėmimas iš vienos pusės yra žemiškojo pasaulio įvykis, matomas ir patiriamas dalykas, sakykime, Jos pakilimas į orą, arba kas nors panašaus, tai iš antros pusės, esmingasis Jos Dangun Ėmimo elementas, būtent, Jos dabartinis garbingasis gyvenimas danguje su palaimintąja siela ir permainytu, išaukštintu kūnu, jau visiškai praneša žemiškosios istorijos ir apskritai patiriamojo pasaulio ribas. Dangun Ėmimo įvykis, kiek jis išreiškia Marijos gyvenimą danguje su siela ir kūnu, jau nebepriklauso žemiškajai istorijai ir nebegali būti istoriniais dokumentais, net asmeniškais pačių apaštalų liudijimais, įrodomas. Prileiskime, kad apaštalai, vienas arba visi, matė Marijos Dangun Ėmimą, tai yra žmogiškai tariant, matė ją kylančią į orą ir išnykstančią zenite arba horizonte. Istorinės kritikos atveju ir tada reikėtų įrodyti dar, kad Ji tikrai gyvena su siela ir išaukštintu kūnu dangaus garbėje, o nėra, sakykime, angelų perkelta kur nors į kokį kalną, kaip tai skaitome, šventosios Katarinos gyvenime. Jei apaštalai būtų matę Marijos dangun Ėmimą ir tai būtų skelbę, mes turėtume tikėti tam įvykiui, kaip ir kiekvienam istoriškam, gerai paliudytam įvykiui. Dar daugiau, šalia šito žmogiškojo tikėjimo, paremto žmogiškuoju autoritetu, reikėtų dar tikėti ir bažnytiniu tikėjimu, nes būtų paliudytas ir mokomas neklaidingojo Bažnyčios autoriteto. Bet tikėti dieviškuoju tikėjimu, tai yra, kaip Dievo apreikšta tiesa, reikia, kad tą tiesą būtų apaštalams apreiškęs ir garantavęs savo dieviškuoju autoritetu pats Dievas.

     Šitos paskutinės išvados pasekmėje darosi galutinai aišku, kad Marijos Dangun Ėmimo svarbiausias elementas, būtent, Jos garbingasis gyvenimas danguje su išaukštintuoju kūnu ir palaimintąja siela, jau nebėra istorinis, šios žemės, šito regimojo pasaulio įvykis, bet praneša pasaulio ribas, taigi, ir protinio patyrimo priemones, todėl istorinei kritikai yra visiškai neprieinamas dalykas. Norėti spręsti Marijos Dangun Ėmimo klausimą istorinėje plotmėje, reikštų visiškai atsisakyti kada nors tuo klausimu pasiekti tiesą. Vadinasi, reikia arba visiškai atsisakyti nuo šitos tiesos ieškojimo, arba, atsisakius istorinės kritikos metodo, žiūrėti naujų kelių ir metodų pilnai tiesai apie Marijos Dangun Ėmimą pasiekti.

     Atsižvelgiant į šitos tiesos prigimtį, tiesos pažinimas tegali būti suteiktas tiktai Dievo, tiesą garantuojančio savo paties autoritetu. Tik Dievas ir tik vienas Dievas tegali apreikšti žmonėms šitą tiesą. Žinome, kad tiesa gali ateiti iš dvejopo šaltinio: istorinio, prigimtinio, pasiekiamo prigimtinėmis žmogaus jėgomis, ir antgamtinio, teologinio, gauto per apreiškimą. Kai pirmasis tiesos šaltinis, tai yra istorinis ir prigimtinis, darosi nebeįmanomas, nebeįmanoma eiti pirmyn ir racionalistams. Jie yra priversti galutinai sustoti prie šitos neperžengiamos ribos. Jiems sustojus prie šito slenksčio, katalikams, tikintiems Dievo apreiškimą, palieka dar antras, tikresnis, nors sunkesnis, pažinimo kelias ir šaltinis: tikėjimas.

     Matėme, kad Marijos Dangun Ėmimas nėra tik istorinis įvykis, kaip, pavyzdžiui, gimimas, mirtis arba net stebuklas, bet dar labiau ir dar daugiau yra antgamtinis įvykis, susijęs su kitomis antgamtinėmis Dievo apreikštomis tiesomis, nes daro išimtį iš bendrojo dėsnio, žinomo iš apreiškimo, pagal kurį kūnų prikėlimas iš mirties, jų permainymas ir išaukštinimas garbėje yra paliktas paskutiniojo teismo dienai. Marijos Dangun Ėmimas siaurina šito dėsnio galią, padaro išimtį. Toliau, Jos Dangun Ėmimas sudaro dalį Jos privilegijų, kurios susijusios ir susipynusios tarp savęs, ir kurias Bažnyčia jau nuo senovės vis labiau išnarplioja ir išryškina iš padavimo ir Šventojo Rašto tekstų.

     Taigi, tenka šitos tiesos ieškojimą perkelti į naują plotmę, būtent, teologinę, ir pamėginti spręsti klausimą dogmatiniais kriterijais ir teologiniu metodu. Čionai įrodymai, nors nėra tiesioginiai, bet yra labai stiprūs, svarūs, visiškai patikimi ir pakankami nagrinėjamam klausimui išspręsti. Jos Dangun Ėmimo klausimas, būdamas tam tikrame laipsnyje teologinis ir savo prigimtimi, savo argumentais, kuriais remiasi, liečia pagrindines tikėjimo tiesas ir tuo pačiu priklauso Aukščiausiai Bažnyčios Mokomojo Autoriteto kompetencijai. Tenka pažvelgti, kaip tai vyksta, kuo tai grindžiama, nes ir Aukščiausias Mokomasis Autoritetas neina aklai.    

A. Liuima, S. J.