1954 M. VASARIO (FEBRUARY) MĖN. VOL. V, NO. 2
Mes sielojamės lietuvybės nykimu, rūpinamės, kad svetimoje šalyje lietuviai nutausta. Organizacijose ir individų rateliuose vedamos ilgos diskusijos; spaudoje rašomi dar ilgesni teoretiniai straipsniai, žodžiu ir pirštu nurodomi apgailėtini pavyzdžiai. Diskusijos, filosofijos, aimanavimai taip ir pasilieka neaktualiomis teorijomis. Rezultatų nesimato. Atrodytų, kad pergyvename aimanavimų ir liguistų kritikavimų periodą. Aktualumai, faktinieji gyvybiniai reikalai paskęsta teoretinių žodžių okeane. Bandome pritaikyti einsteiniškas teorijas ten, kur pakaktų paprastos aritmetikos.
Žvelgdami į tolimus horizontus, kartais nematome to, kas sudaro artimesnę aplinką. Mes turime neišsemiamą, gyvą tautinį turtą, kurį galime pritaikyti daugeliui aktualių lietuviškų reikalų: lietuvybei išlaikyti, tautos garbei iškelti, savo kultūrai parodyti. Tas turtas gausus, plačiai šakotas, apimąs visa tai, kas sudaro savitą lietuvišką kultūrą, suteikia lietuvių tautai atspalvį, skiriantį ją nuo kitų tautų. Pažvelkime iš dviejų taškų, kodėl privalome savo tautinius turtus branginti, ir kaip jie yra pritaikytini mūsų aktualiems siekiams bei tikslams.
Kodėl tautinius turtus turime branginti?
Tautiniai turtai gali labai daug mums patarnauti kitataučių sferose. Jais mes galime gauti brangios propagandos ir surasti gerų draugų Lietuvai ir lietuviams šiais kritiškais mūsų tautai laikais. Iš savo patirties patieksiu porą konkrečių pavyzdžių įrodymui, kad senoviško liaudies meno pavyzdžiais, šokiais, dainomis ir tradicijomis sužavime kitataučius ir laimime jų simpatiją.
Vietinė spauda visuomet ieško naujos medžiagos, kuria sudomintų savo skaitytojus. Prieš trejetą metų buvo patarta "Tribune" redakcijai parašyti palankų straipsnį apie naujai atvykusius iš tremties lietuvius, atkreipiant dėmesį į tai, kad jie atsivežė ne tik tremtyje sunkiai išsaugotų tautinių turtų, bet ir tremtyje atgaivintų bei puoselėtų tautinių talentų. Su reportere ir fotografu pašventėm tam tikslui visą dieną. Aplankyta ir nufotografuota kelios lietuvės audėjos, paruošta medžiaga straipsniui. Tikėjomės laikraštyje pamatyti vieną kitą nuotrauką ir trumpą aprašymėlį. Mūsų nustebimui redaktorius pašventė visą puslapį audėjų nuotraukoms ir straipsniui. Palankių atsiliepimų gauta daug ne tik iš Amerikos, bet ir iš tolimų kontinentų, net ir iš Australijos. Vieną lietuvių šeimą, atvykusią į Ameriką, uoste imigracijos pareigūnas pasveikino su tuo puslapiu. "Tribune" redaktorius prašė nurodyti daugiau būdingos medžiagos iš lietuvių gyvenimo.
Buvo nužiūrėta ir patarta lietuviškos vestuvės. Laukėm, teiravomės, prašėm naujakurių iš anksto pranešti apie planuojamas grynai lietuviškas vestuves. Mūsieji, kuriems panašios vestuvės tapo įprastu dalyku, nekooperavo. Galų gale, praeitą vasarą pasisekė iš anksto sužinoti apie tokias vestuves ir pranešti redakcijai. Redaktorius, paskyręs fotografą ir reporterį, būtinai reikalavo, kad kitiems laikraščiams nebūtų pranešta. Patyręs redaktorius nujautė, kokia bus to įdomaus aprašymo vertė, kai skaitytojai pamatys pamerges, apsivilkusias tautiniais rūbais. Ir vėl plačiai paplitusiame laikraštyje matome lietuvių nuotrauką su išsamiu straipsniu, kuriame į lietuviškų vestuvinių papročių aprašymą buvo įpintas ir mūsų tautos tragedijos priminimas.
P. Br. Jameikienė demonstruoja lietuvišką audimą Čikagos Mokslo ir Pramonės „ muziejuje.
Kitas mūsų papročiais susidomėjimas buvo parodytas pereitą rudenį, kai "Immigrants Protective League" lietuvių programoje buvo pavaizduotos senoviškos lietuvių tradicijos ir jau beveik užmiršti papročiai. Vietos spauda, visai neraginama, pakartotinai fotografavo ir aprašinėjo programos turinį.
Didžiausią ir beveik nuolatinę sensaciją sudaro garsioji lietuvių kalėdinė eglutė Mokslo ir Pramonės muziejuje. Eglutės papuošalai ne naujadaras, bet atgaivintas ir pritaikytas mūsų liaudies menas, žymiai senesnis už tradicinius eglučių papuošimus. Pirmąją eglutę, po didelių vargų, papuošėm, abejodami ir susirūpinę. Ji buvo kukli, ryškiai skirtinga nuo kitų. Mūsieji kritikavo: "Ji be šviesų, be blizgučių". Atseit, nepamėgdžioja įprastų matyti eglučių. Tačiau lietuviškoji eglutė tapo didžiausio dėmesio centru ir plačiai išreklamavo lietuvių vardą. Vienu metu užangažuotas "clipping bureau" prisiuntė muziejui 500 iškarpų, eglutės bei jos papuošalų nuotraukų, buvusių šio kontinento spaudoje. Kiekvienais metais radijo programos komentuoja, televizijos programos demonstruoja, mokyklos ir įstaigos kopijuoja kuklius, bet gražius liaudies meno pavyzdžius. Žymus ir populiarus žurnalas "Better Homes and Gardens" jau dabar prašo medžiagos apie lietuvių eglutę ir lietuvių kalėdinius papročius ateinančių Kalėdų numeriui.
Dar neseniai Čikagos Mokslo ir Pramonės muziejuje užsibaigė akademikių skaučių suruošta liaudies meno paroda. Besiruošiant šiai parodai, buvo kreiptasi į muziejų patalpų klausimu. Nesitikėjom ten gauti vietos, nes žinojom, kad kitų tautų prašymai anksčiau buvo atmesti. Bet muziejaus direktoriai mielai priėmė lietuvių parodą pareikšdami: "Lietuviai turi puikių tautinių turtų, moka juos branginti, kitiems pavaizduoti ir visuomet gražiai jais užsirekomenduoja". Parodai buvo numatyta pora savaičių laiko. Muziejaus pageidavimu ji buvo pratęsta ir ten išlaikyta virš mėnesio. Pats muziejus patarė demonstruoti parodos metu lietuvišką audimą.
Amerikos kultūriniam elitui nesvarbu įrodyti, kad mes jau suamerikonėjom. Jis mus labiau gerbia nepraradusius savo tautinės spalvos. "Tautinio palikimo" principas čia yra labai puoselėjamas. Šią rašinio dalį baigsiu įdomiu pavyzdžiu, iš kurio patys skaitytojai galės daryti išvadas.
1952 metais turėjau garbės dalyvauti ir kalbėti lietuviškais reikalais “National Social Workers" konferencijoje Clevelande, kur buvo suvažiavę apie penki tūkstančiai delegatų. Konferencijų metu du kartu teko girdėti atpasakojant įdomų pavyzdį, kurs tikrai virto klasišku.
Michigan valstybėje moksliškomis studijomis užsiėmę profesoriai nugirdo, kad kažkokioj šeimoj gyvena lietuviai senukai, turį lietuviškų pasakų ir dainų lobyną. Profesoriai, atsiradę prie nepaprastai ištaigingos rezidencijos durų, paklausė šeimininkės, ar nebūtų galima pasikalbėti su lietuviais senukais. Ši iškilmingai atsakiusi, kad jos namuose visi gyventojai yra amerikiečiai, nėra jokių lietuvių ir užtrenkusi profesoriams duris. Profesoriai nenorėjo nusileisti ir grįžo tuo pačiu reikalu kitą kartą, kol pavyko susitikti su senukais, apgyvendintais palėpėje. Jų dainas ir pasakas užrekordavo, juos nufotografavo. Jų tautosakos vertimai ir fotografijos pasirodė spaudoje. Tie senukai labai pagarsėjo. Po to profesoriai buvo pakviesti arbatėlei į puikiąją rezidenciją. Jų maloniam nustebimui senukai sėdėjo fotelyje; salionas buvo papuoštas lietuviškos tautodailės pavyzdžiais. Puikioji dama, pirmą kartą profesoriams užtrenkusi duris, jau su pagarba pristatė senukus — savo tėvus, ir su pasididžiavimu prisipažino esanti tų lietuvių senukų duktė — lietuvaitė.
Tautinių turtų pritaikymas lietuvybei išlaikyti
Aimanuojam, kad mūsų prieauglis lietuviškai nekalba, nutolsta nuo lietuvių, sukuria mišrias šeimas ir žūsta tautai. Galime pastatyti sau klausimą: ar sudarome palankias sąlygas tą prieauglį palaikyti lietuvių tautos rėmuose?
Vėl panaudosiu gyvus pavyzdžius iš vietos gyvenimo. Lietuvos vyčių choras, gyvavęs prieš keletą metų, buvo sudarytas beveik išimtinai iš Amerikoj gimusio lietuviško jaunimo. Dalis jų labai maža arba ir visai lietuviškai nekalbėjo. Išmokdami lietuviškai dainuoti, kai kurie choristai pramoko ir lietuvių kalbos, arčiau susigyveno su savaisiais ir įsijungė į lietuvišką veiklą. Buvo labai įdomu, kaip choristai išrišo uniformos klausimą. Viena mišrios šeimos narė patarė pasirinkti lietuvių tautinius rūbus. Problema buvo sunkiai išrišama, nes buvo labai sunku gauti tokių rūbų. Tremties metų sąlygos buvo dar labai žiaurios. Klausimas buvo išrištas taip: choristės suorganizavo studijų bei siuvimo ratelius, iš pasiskolintų knygų susipažino su tautinių rūbų sudėtimi ir atkūrė lietuviškus raštus. Vėliau buvo užmegzti ryšiai su tremtinėm: iš čia siuntė nupirktus audimui ir siuvinėjimui siūlus, medžiagą ir net adatas. Tremtinės grąžino pagamintas tautinių rūbų dalis. Vyčiai darbą apmokėjo maisto siuntiniais ir ir net garantijomis. Nauda buvo dvejopa. Šv. Kazimiero Akademijos lituanistikos skyrius, Alice Stephens choras ir kitos grupės taip pat pravedė panašius "vajus".
"Ateities" šokėjų pradžia buvo Lietuvoje. Dabar nariais yra daugiausia antros ir trečios kartos lietuviukai. Atvirai sakant, kai kurie nariai įstojo vien dėl to, kad jų draugai ten dalyvavo, ar gal būt, tik "good time" beieškodami. Bet ir čia įvyksta gražių pasikeitimų: ne vieną pastebėjau atėjusį "lūganu", ilgainiui tapusį lietuviu. Kai susipažįsta su lietuviškų šokių kilme ir reikšme, kai įsigyvena į lietuvišką muziką, atsiranda juose susidomėjimas savo tėvų kraštu. Buvo net atsitikimų, kad iš kūdikystės laikų prisiminta senuolių išmokytų dainų ir pasakų, tinkančių būti perlais prof. Balio rinkinyje. Pabrėžtinai noriu pastebėti, kad tiek vyčių chore, tiek "Ateities" šokėjų grupėje bei kitose panašiose organizacijose įvyksta nemažas skaičius susituokimų — sudaromos lietuviškos šeimos, kurios kitose sąlygose tikriausiai būtų buvusios mišrios.
Deja, maža šiandien turime tokių organizacijų. O reikėtų atgaivinti mėgėjų chorus, teatralinius ratelius, liaudies šokių ir dainų būrelius. Nejaugi visiškai norime išeiti profesionalizmo ir komercinio perfektizmo keliais? Be abejo, nepeikiu tų pagirtinų ansamblių, teatralinių grupių, nes jie atlieka nepaprastai gražų uždavinį, savo užsibrėžtų tikslų siekdami. Mes juos gerbiame ir jais didžiuojamės. Tačiau tik apgailestauju faktą, kad yra užmiršta ir nustelbta paprastesni mėgėjų susitelkimai į chorus ir kultūrines grupes, kuriose dalyviai rastų ir sielai peno ir praturtintų savo žinias. Prieš keletą metų Čikagoje ir visoje Amerikoje tokių būrelių buvo daug, bet šiandien juos galime suskaityti ant vienos rankos pirštų.
Idėjinės organizacijos, parapijos ir mokyklos turėtų stengtis atgaivinti tokius mėgėjų ratelius. Jaunystė — tai judėjimo, dainavimo, šokimo, riksmo ir dūkimo laikas. Mes ją taip greitai užmirštame. Mes, vyresnieji, norime priversti tą jaunąją energiją sėdėti, sausus sieksninius straipsnius skaityti, ilgų kalbų ir sausų pamokymų klausytis, o po to eiti tais keliais, kuriuos mes jiems nurodome. Jaunimą pritraukti galime tik tuo, kas jam miela ir įdomu.
Juzė Daužvardienė