Dvidešimtajame amžiuje visa gyvenimo eiga įgavo kitokį veidą. Pagrindinis šių laikų požymis, ypatingai šiame krašte, — tuštumas. Kartą teko būti vienoje gražioje protestantų katedroje. Iš lauko stebino jos grožis, ta pakilimo dvasia, kuri šimtais bokštelių skverbėsi į melsvą padangę. Tai buvo vienas iš tų meno šedevrų, kurie per metų eilę liudijo ir tebeliudija apie asmenybes, gyvenusias praeityje. Bet kai įėjome į vidų, buvome visiškai apstulbinti. Kiek išorė imponavo savo didingumu, tiek vidus gąsdino tuštumu. Nieko čia nebuvo, išskyrus kolonų eiles ir viduryje stovintį stalą — altorių. Tai sudarė visą bažnyčios vidinę aplinką.
O, kaip vadovas aiškino, prieš daugel metų ši katedra buvo katalikų rankose ir jos vidus alsavo grožiu bei rimtumu.
Ta bažnyčia yra šiandieninio modernaus pasaulio paveikslas, kurio rėmai auksiniai, o pats vaizdas labai menkos vertės. Šiuo metu visi rūpinasi savo išore, pamiršdami, jog Adomo sūnus yra ne tik žemės skeveldra, bet taip pat ir Amžinojo Tvėrėjo paveikslas bei panašumas. Žmogus yra kūno ir sielos junginys. Bet tai šių dienų žemės viešpačiui nieko nesako. Įvairių izmų paveiktas ir apsvaigintas, jis pamiršo tą nesugriaunamą dėsnį. Jis rūpinasi tik savo kūnu, savo išore ir aplinka, kurioje gyvena, visai nekreipdamas dėmesio į šaltinį, kuris teikia gyvenimo srovę.
Kun. A. Lipniūnas
Visa to pasekmes matome dabartiniame chaose, kuris su kiekviena valanda, praslinkusia pro žmonijos ekraną, vis didėja ir didėja. Ši netvarka skandina asmenis, organizacijas ir tautas po truputį, iš lėto, bet tikrai.
Šioje dvasioje subrendęs asmuo pasidaro individualistas, drįsčiau sakyti, net egoistas. Kur tik pažvelgsime, visur matysime didelį susirūpinimą savimi, savanaudą ir ieškojimą malonumų bei patogumų. Atrodo, lyg kiekvienas turi savo pasaulį, savo narvą, į kurį jis uždarytas, ir nemato nieko kita, tik save. Artimo meilė, pagalba kitam, savo artimo supratimas darosi visiškai svetimi atominiam žmogui. O jei kartais ir jie pasirodo spindinčiomis raidėmis, tai už jų slepiasi kiti tikslai bei norai.
Bet visa tai atrodo labai liūdnai ir gąsdinančiai, pagalvos ne vienas. Nejaugi visi mes esame tokie? Ačiū Dievui, ne. Kaip visais laikais, taip ir dabar turime asmenybių, kurios gyvena tik kitiems, visiškai pamiršdamos save. Vienas iš tokių kilniadvasių buvo kun. Alfonsas Lipniūnas. Tur būt, kiekvienas lietuvis yra girdėjęs apie jį, tačiau, greičiausiai, jis labai mažai pažįstamas. Jis yra per daug užmirštas tų, kuriems gyveno ir paaukojo savo jauną gyvybę. Tačiau gyvenime visuomet taip buvo ir bus.
Kun. A. Lipniūnas gimė 1905 m. kovo mėn. 12 d. Pumpėnų par., Panevėžio apskr. Pumpėnuose baigęs pradinę mokyklą, įstojo į Panevėžio gimnaziją. Gavęs į rankas atestatą, važiuoja Kaunan ir ilgai nedvejodamas stoja kunigų seminarijon. Pagaliau gauna kunigo šventimus, ta laimė, išsvajota vaikystės ir jaunystės dienose, išsipildo. Grįžta į Panevėžį, kur dirba pastoracinį darbą, o visą atliekamą laiką skiria jaunimui.
Bet jauno kunigo širdis nerimsta. Ji trokšta daugiau mokslo, trokšta giliau pažinti gyvenimą, visas jo paslaptis bei užduotis. Tą troškimą pastebi dvasinė vyriausybė, kuri suprasdama jo norus, pasiunčia jį į Prancūziją tolimesnėms studijoms. Kun. A. Lipniūnas patenka į Lilly universitetą, sociologijos fakultetan. Tačiau jam ne vien tik mokslo teorijos rūpi. Jis nori praktiškai pritaikyti įgytas žinias, o tam Prancūzijoje dirva plati. Kaip gimtojoj šalyj, taip ir čia metasi jaunuomenės tarpan. Šis laikotarpis, praleistas vyno šalyje, turi daug įtakos ir jo tolimesniam gyvenimui. Būdamas Prancūzijoje, jis turėjo progos susipažinti ne tik su jaunimu, bet ir su jo vadais, kurių patyrimą bei gausias žinias kun. Alfonsas, kaip darbšti bitelė, krovė savo aruodan. Aplankęs Amerikos lietuvius ir daugelį Europos kraštų, jis 1939 m., antrojo pasaulinio gaisro išvakarėse, grįžta į Lietuvą. Grįžta apsišarvavęs mokslu, kurį tuojau pradeda naudoti savo gimtojo krašto labui.
Atgavus senąjį Vilnių, iš Panevėžio išsikelia Pedagoginis Institutas Drauge su juo vyksta ir kun. A. Lipniūnas. Čia jis visa aistra puola į visuomeninį gyvenimą. Mes jį matome kaip Vilniaus Pedagoginio Instituto lektorių, Universiteto kapelioną, Šv. Jono bažnyčios ir Aušros Vartų pamokslininką.
Deja, visa tai nepatiko rudajam mūsų tautos žudikui. Ir negalėjo patikti, nes kun. A. Lipniūno žodžiai iš sakyklos paaukštinimo degino jų sąžines. Pagaliau priartėja 1943 m. kovo mėn. 7 d. Ji lietuvių tautos istorijoje liks amžiams skaudi taip, kaip birželio mėnesis. Tą dieną vokiečiai suėmė daugelį Lietuvos intelektualų ir išvežė juos į koncentracijos stovyklas Vokietijoje, iš kur ne vienas nebegrįžo. Jų tarpe buvo ir kun. A. Lipniūnas.
Ir taip Lietuvos amžinasis miestas Vilnius netenka dar vieno iš savo didžiųjų asmenų, kurio kelionė eina per Kauno kalėjimą, Stutthof'o koncentracijos stovyklą ir baigiasi ant smėlėtų Baltijos krantų, prie ošiančio melsvo patalo, kur tas Vilniaus numylėtinis 1945 m. kovo 28 d., amžiams nutilęs, užmigo nuvargusio keleivio miegu. Nebeklausys jo balso statulos ir žmonių minios šv. Jono bažnyčioje sekmadienį per sumą, nebegirdės tie maldininkų būriai, kurie ramiais gegužės vakarais susirinkdavo į Aušros Vartus pagarbinti Stebuklingosios Motinos ir paklausyti tų griausmingų jaunojo pamokslininko žodžių. Pasiges jo ir tie našlaičiai bei vargšai, kuriems jis tarsi tėvas buvo atidavęs visą savo širdį. "Jis mirė, nes geriausieji iš mūsų miršta" (kun. S. Yla).
Kun. A, Lipniūnas buvo socialinė asmenybė. Jo žodis girdėjosi visur. Atimk jam kalbą, ir jo nebebus. Kun. S. Yla rašo: "Žodis — pagrindinė Lipniūno aistra ir dovana. Jau gimnazistas kaitino savo kalbomis mases. Pabrėžiam mases, nes jis plačios tribūnos kalbėtojas. Uždaram, intymiam būrelyje jis beveik "bežadis". Jo kalbėjimo būdas lakus, jausmingas, vaizdus, dažnai skatinantis ir moralizuojantis. Pagrindiniuose kalbos motyvuose aukštieji idealai: žmoniškumas, tiesos gynimas, tėvynė, žmogus. Lipniūnas nevartoja negatyvinių priemonių; jo kritika kiek galima labiau pozityvi". Sakykla ir tribūna buvo jo dirva, iš kurios jis švietė kiekvienam, kuris jo klausė.
Ne be reikalo Šv. Jono bažnyčia ir Aušros Vartai būdavo pilni žmonių, kurie susirinkdavo išgirsti kun. A. Lipniūno. Daugelis net ir netikinčiųjų ateidavo paklausyti to žodžio menininko. Jį būtų galima palyginti su populiariuoju vyskupu Fulton Sheen, kuris Amerikoje neranda sau lygaus. Įdomiausia, kad visais bolševikų okupacijos metais kun. A. Lipniūnas kalbėjo iš sakyklos, ir komunistai nedrįso jo suimti. Čia gal pagelbėjo ir jo gudrumas. Prieš pradėdamas pamokslą, perskaitydavo Stalino konstitucijos paragrafą apie religijos laisvę ir paskiau sakydavo, kad, štai, paties Stalino parašyta konstitucija garantuoja tikybos laisvę, todėl kas eina prieš tikybą, eina prieš patį Staliną ir griauna komunizmą.
Geriausiai jis, tur būt, atsimenamas iš jo veiklos Vilniuje, kur jam teko praleisti abi okupacijas. Čia jis išsišakojo ir apėmė visas gyvenimo sritis. Ne be reikalo vadinamas "viso lietuviško veikimo centru Vilniuje" (Z. Kasiulynas). Jį pažinojo visi ir kiekvienam jis ištiesdavo pagalbos ranką. Išvežtųjų šeimos, našlės, ligoniai, neturtingieji moksleiviai ir studentai bei daugelis nelaimės ištiktų buvo nuolatinėje jo globoje. Kiekvieną kartą užėjęs į jo butą, galėdavai rasti būrį studentų, kurie darydavo maisto bei rūbų ryšulius nelaimingiesiems.
Visame kun. A. Lipniūno gyvenimo kelyje buvo galima pastebėti jo kilniadvasiškumą, savęs atsižadėjimą ir pasiaukojimą. Kai jis buvo suimtas ir laikomas kalėjime, kai kurie asmenys darė pastangas jį išvaduoti. Buvo paruoštos sąlygos jam pabėgti, tačiau kai apie tai pasakoma jam, jis ramiai atsako: "Vyrai, jūs nukentėsit, aš pasiliksiu Dievo valiai, aš nieko nebijau, verčiau aš kentėsiu. Jūs nukentėsit". Ir taip liko kalėjime.
Net ir kacete būdamas, su kitais dalinosi paskutiniu duonos kąsniu. Pagaliau sulaukė išsilaisvinimo valandos, kuri jam, deja, buvo labai trumpa. Jis išsilaisvino amžiams, apie save palikdamas šviesų atminimą.
Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
Kaip gyvenimas visas nukris,
O jis vienas, jis vienas, jis vienas,
Praraston praeitin nebegrįš.
(B. Brazdžionis)
Vacl. Kleiza