Matydami ne tik visuotinį Bažnyčios tikėjimą Marijos Dangun Ėmimu, bet ir žinodami šią tiesą esant Dievo apreikštą, ir arčiau susipažinę su apreiškimu, ypač su faktu, kad jame yra šalia išreikštų tiesų, dar kitų palaidų, įjungtų į kitas apreikštas tiesas, nors iš pirmojo požvilgio neradę nieko apie Marijos Dangun Ėmimą nei Šventajame Rašte nei padavime, galime dar kartą grįžti ir teirautis, kuriais tekstais yra išreikštas Marijos Dangun Ėmimas. Kitaip sakant, grįžtant iš dvidešimtojo amžiaus į praeitį, į pačius pirmuosius krikščionijos metus, ieškoti nebe įrodymų, bet tik kelio, kuriuo ėjo Marijos Dangun Ėmimo tiesa iki mūsų laikų. Pagaliau, jei jau ne patį aiškų kelią, tai bent stengtis surasti kai kuriuos pėdsakus, iš kurių būtų galima susidaryti šiokį tokį vaizdą, kaip šitoji tiesa, pradžioje glūdėjusi įjungta į kitas apreikštąsias tikėjimo tiesas, ilgainiui buvo nujausta, "surasta", kaip ji buvo išnarpliota iš kitų tiesų tarpo, išlukštenta iš kitų Jos privilegijų, kaip ji susikristalizavo, kaip buvo pagrįsta teologiškai, suformuluota ir pagaliau aptarta, kaip Dievo apreikšta tikėjimo tiesa.
Išganytojas atnešė ne mokslinę naują sistemą, bet naują gyvenimą. Kaip matėme, Jis apreiškė apaštalams antgamtinių tiesų pilnybę. Visas dieviškasis apreiškimas buvo pilna prasme apaštalų dvasinė tikriausia nuosavybė, jie jį gyveno savo sielos gelmėse. Ne tik Evangelijose, bet net ir savo gyvajame žodiniame padavime ryškiais, atvirais žodžiais apaštalai teperdavė tiktai labai menkutę ir labai atrinktą savo prisiminimų dalelę, ypač ne visa, kas mums būtų įdomu, bet tai, ką jie laikė esant svarbiau, tai, kuo jie visa siela ir širdimi gyveno pačiose gelmėse. Daug mums atsiranda klausimų, kurie jiems nė į galvą neatėjo, kad jie gali būti mums įdomūs ir iš viso, kad jie galėtų kada nors kilti. Tiek giliai buvo jie persiėmę esmingaisiais dalykais, kad visa kita jiems atrodė ne tik kaip antraeiliai dalykai, bet stačiai menkaverčiai, kurie buvo nesąmoningai išstumti iš jų dėmesio centro anų esmingųjų, pirmaeilių. Nenuostabu, kad visas jų dėmesys buvo nukreiptas ir sutelktas į Išganytojo asmenį, į Jo dieviškumą, Jo pasiuntinybę, Jo įvykdytą atpirkimą. Šitos didingos tiesos akivaizdoje ne tik bluko visa kita, bet stačiai buvo nustelbta šitos pilnybės. Ne be reikalo šventasis Jonas Evangelistas pabrėžia, kad tik mažą dalelę surašęs. Jie padavė knygose ir žodiniame mokyme tiktai mažą dalelę to viso, kuo jie patys gyveno, tiktai patį svarbiausią, esmingąjį elementą. Pagaliau net ir tos pačios svarbiausios tikėjimo tiesos tebuvo perduotos tiktai užuomazgoje, tad nėra nė prasmės kalbėti apie antraeiles, mažiau svarbias.
A. Llamas. Filipinų madona.
Pilnas antgamtinis apreiškimas buvo perduotas apaštalams gyvenimišku būdu, ne moksline sistema. Tai, kuo jie persiėmė sekdami Išganytoją ir kuo jie gyveno sielos gelmėse Šventosios Dvasios įkvepiami ir vedami, tai beskelbdami, po truputį pradėjo jie išryškinti ir suformuluoti. Tatai jau ryškiai pasirodo net pačiame Šventajame Rašte. Taip pirmosios Evangelijos tėra tiktai paprastas įvykių atpasakojimas, kai tuo tarpu vėlesnioji, švento Jono Evangelija ir ypač švento Povilo laiškai jau sudaro tam tikrą teologijos užuomazgą ir rodo dvasinio gyvenimo patyrimą. Nuo pat apaštalų laikų gyvenamas pilnas apreiškimas pasilieka ir amžių bėgyje vis jaunas, nesenstantis, nesusidėvintis, nepasikeičiantis. Iš to gyvenamo apreiškimo, šalia pirmųjų, gana primityvių ir negausių tiesų, pradeda išryškėti naujos tiesos, kurios augo ir brendo, kaip augalas. Teisingai todėl anos tiesos, įjungtos apreiškime į kitas tiesas, yra palyginamos su sėkla, kuri išdygusi išauga į pilną žolę ar medį, pagal tai kokia buvo sėkla.
Sėklos arba užuomazgos palyginimas, sako P. Cayrė, kai kam atrodo jau per daug, kitiems gi, priešingai, per maža. Tikrai nėra per maža, nes nieko nerandame pasakyta apie Marijos Dangun Ėmimą atvirais, stačiais žodžiais. Pati tiesa yra įglausta į kitas apreikštas ir tikimas tiesas nuo pat pradžios. Bet taip pat nėra ir per daug, nes pagal juos sėkla jau pasakanti daug, o apie Dangun Ėmimą nesą nieko. Reikia atsiminti, kad pirmųjų amžių tyla apie Marijos Dangun Ėmimą nėra mirtina tyla ir nereiškia dalyko nebuvimo. Kad galėtume kalbėti apie mirtiną tylą, reikėtų turėti įrodymų (nesant tikrų, išreikštų neigimų), kad jau pirmaisiais amžiais Bažnyčios Tėvai yra turėję ne tik galimybę, bet ir pareigą kalbėti apie Marijos Dangun Ėmimo tiesą ir ją skelbti tikintiesiems. Tik nieko panašaus nėra. Anuo metu nebuvo jokios pareigos skelbti, jie buvo užsiėmę pirmaeiliais, svarbesniais klausimais apie Kristaus dievystę, turėjo kitų rūpesčių.
Bažnytinės Institucijos išaugimas ir pačių tikėjimo tiesų išreiškimas yra valdomas tų pačių dėsnių. Išganytojo išreikštų palyginimu apie garstyčių grūdelį, išaugusį į didelį medį (Mato, 13, 31; Morkaus 4, 31). Bet nereikia perdėti. Tai yra tiktai palyginimas kai kurių dar neišryškintų apaštalų laikais tiesų, bet Jo lygiai apreikštų, kaip ir anų atvirais žodžiais mokomų nuo pat pradžios. Kai kurios tiesos apaštalų laikais nebebuvo sėklos, bet išaugę, nors dar tebebręstą medžiai. Tokios yra Švenčiausios Trejybės, Įsikūnijimo, Eucharistijos ir kitos panašios tiesos. Kitos tiesos pasilieka tarytum tiktai sėklos, įjungtos, įpintos į kitas tiesas, pavyzdžiui, Marijos Nekaltas Prasidėjimas, Jos Dangun Ėmimas. Modernistai perdėjo, visai nutraukdami ryšį tarp sėklos ir augalo. Pagal juos tiesos išaugo ne iš paliktų apreiškime sėklų, bet iš nieko, tai yra be ryšio su apreiškimu, tiktai išorinių aplinkybių įtakoje, kaip, pavyzdžiui, kad atsirastų augalų be sėklų vien tiktai lietui lyjant ir saulei šviečiant. Be to, nereikia pamiršti, kad tarp sėklos ir augalo ar medžio iš jos išaugančio yra pereinamasis tarpas, visiškai paslėptas nuo akių. Tuk negalima sakyti, kad pasėtoje ir suakėtoje dirvoje nėra jokios gyvybės, kol nepasirodo pirmieji daigeliai. Priešingai, kaip tik daigeliai pasirodo, pamatome, kad ten po žemėmis buvo paslėptas gyvenimas. Lygiai tas pat yra ir su Marijos Dangun Ėmimu. Pirmųjų amžių tylėjimas Jos Dangun Ėmimo klausimu nėra nė kiek nuostabus. Nuostabu būtų, jei būtų buvę kitaip. Belieka tiktai dabar pasekti, kiek tai yra įmanoma, aną paslėptąjį šitos tiesos gyvenimą, einant jos pėdsakais iki pasirodymo pirmųjų daigelių šeštame amžiuje.
Kristus, sekdamas izraelitiškuoju papročiu, visą bažnytinę hierarchinę valdžią paliko tiktai vyrų rankose. Visas oficijales pareigas pavedė tiktai vyrams. Netgi religiniuose susirinkimuose, kur Šventoji Dvasia įkvėpdavo ir moteris, šventas Povilas duoda visuotinį įsakymą, kuris ir palieka, kaip galutinė taisyklė: "Moterys Bažnyčioje tegul tyli, nes joms neleidžiama kalbėti" (1 Korintiečiams 14, 34), jos neturi įgaliojimo skelbti tikėjimą. Be to, tas pats apaštalas priduria dar, kad tatai buvo užlaikoma visose šventųjų bažnyčiose (1 Korintiečiams 14, 33). Taigi, jos negali skelbti Dievo žodžio bažnyčiose, juo mažiau gali įeiti į Bažnyčios valdymą. Hierarchijos ir tikėjimo skelbimo uždarymas joms yra iš paties Kristaus. Jis nepasirinko ne tik nė vienos moters į apaštalus, bet net nė į savo, Evangelijoje minimų, 72 mokinių tarpą.
Apaštalų praktikoje net ir dijakonai, skirti grynai medžiaginiam patarnavimui, aukų ir maisto dalinimui, irgi buvo tiktai iš vyrų tarpo. Dijakonių klausimas istoriškai yra labai tamsus, ir, greičiausiai, jų nėra buvę. Tebuvo apaštalų laikais vien tiktai našlių tarnyba, bet ir ji buvo labai ribota, tarp kitko, pavyzdžiui, mazgoti šventųjų kojas. Moteris bažnytinėje tarnyboje yra palikta visiškame nuošalume.
Tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia būtų buvusi priešinga moterims, nuvertinusi jas, ar net priešinga jų teisių lygybei. Priešingai, Kristaus atneštasis mokslas yra prisidėjęs prie moters išaukštinimo, grąžinimo jai pagarbos ir jos teisių sulyginimo žmogiškumo ir socialinėje plotmėje. "Čia nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyriškio, nei moteriškės; nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje" (Ga-latams 3, 28). Su lėtumu, bet su ištverme, Bažnyčia palengva iškėlė moters didingumą visuose jos pašaukimo stoviuose: mergystės, motinystės ir našlystės. Ir ypatingai Marija buvo artimesnė ar tolimesnė šitos pažangos įkvėpėja. Vis labiau ir labiau tikinčiųjų žvilgsniai kreipėsi į Mariją su didėjančiu atidumu, pagarba ir pamaldumu, kas privedė prie didesnės pagarbos ne tik pačiai Marijai, bet ir moteriai apskritai, nežiūrint ar ji būtų tikinti ar ne.
Esant tokioms sąlygoms, visai nenuostabu, kad ir liturginių Marijos švenčių per kokius tris ar keturis pirmuosius šimtmečius nebuvo. Anais amžiais visas dėmesys buvo nukreiptas į patį Kristų, Dievą - Žmogų, ir po to, antroje vietoje, į Jo darbo tęsėjus ir reprezentantus, apaštalus. Kaip pačiame Kristaus viešajame gyvenime matomasis Marijos vaidmuo buvo labai ribotas ir nežymus, praktiškai nebuvo jokio, nes Ji buvo palikusi visiškame šešėlyje. Tatai nepasikeitė nė pirmaisiais amžiais. Jos pašaukimas nebuvo nei valdyti Bažnyčią, nei skelbti Evangeliją ir pamokslauti, bet tiktai mylėti ir melstis. Tam reikalinga tylos ir susitelkimo, ką Ji mokėjo labai gerai užlaikyti. Apskritai, Šventajame Rašte labai mažai tėra žinių apie Mariją, o po Sekminių Ji visiškai nebeminima. Ir nėra ko stebėtis, tai visiškai normalu. Ji minima tiktai ryšyje su Išganytoju, o ne dėl Jos pačios. Tačiau daug tiesų apie Ją, susijusių su Išganytoju, yra pasilikę įpintų į kitų tiesų tarpą. Su laiku jos bus surastos, jos atbus iš letargo, jų gi tarpe ir Marijos Dangun Ėmimo tiesa, tikinčiųjų nujausta, teologų išryškinta, Šventojo Tėvo neseniai aptarta kaip Dievo apreikšta tikėjimo tiesa.
Per ištisus du šimtmečiu po apaštalų, tai yra antrame ir trečiame amžiuje, Mariją liečiančios tiesos dar nebuvo išryškintos iš kitų apreikštųjų tiesų tarpo, jos tebeglūdėjo užkastos apreiškimo sandėlyje. Bet tai nereiškia, kad padavimo siūlas jau būtų nutrūkęs. Ji tebuvo tik tiek minima, kiek tai buvo reikalinga, kalbant apie patį Kristaus asmenį, žodžiu, per tris pirmuosius amžius Marijologija tebebuvo labai primityvi, beveik visiškai nesireiškianti atskiru žvilgsniu į Jos asmenį. Tiesa, Ji buvo su pagarba minima nuo pat pradžios apaštalų tikėjimo išpažinime, bet tai ir baigėsi tik su minėjimu, nes negausios dar intelektualinės pajėgos pirmųjų krikščionių buvo sutelktos į Kristaus asmenį ir Dievą Tėvą.
Kad mestoji sėkla nebuvo mirusi, nežiūrint visiškos tylos apie Mariją ir nebuvimą jokių Jai skirtų švenčių rodo kai kurie atskiri ženklai. Taip vos pasibaigus apaštališkajam laikotarpiui (šventas Jonas Evangelistas mirė apie 96-100 metus), šventasis Ignacas, nukankintas apie 107 metus, aukštai iškelia Marijos mergystę. Toliau šventas Justinas, gimęs maždaug apie 100 ar 110 metus ir nukankintas už tikėjimą tarp 163 ir 167 metų, pirmas Mariją gretina kaip talkininkę prie Kristaus išganomojo veikimo, kur Mariją pastato prieš Ievą. Tuo metu, kai nebuvo išryškėjusi teologija, nei sukurta kristologija, nebuvo net sistemingo tikėjimo tiesų išdėstymo, bet vien tik atsikirtimas prieš pasitaikančias klaidas ir erezijas, kaip pavyzdžiui šventas Irenėjus (140-202) tekalba tik užginčytais klausimais ir iškeltomis Dievo, sutvėrimo, gėrio ir blogio problemomis. Nuostabu tad, kad tokiose sąlygose jis randa dar galimybę pakartotinai kalbėti apie Mariją, kaip Naująją Ievą, Ją statyti šalia Kristaus esmingosios Jo pasiuntinybės įvykdyme, pasaulio išgelbėjime. Tokiu būdu iš tolo paliečiama pati marijologijos širdis, pati svarbiausioji tiesa, kuri privesta iki galo, eitų jau labai toli. Tai dar nėra tikroji marijologija, bet tik pirmieji brangūs ženklai, kad pasėtoji sėkla nėra mirusi, bet tebėra gyva ir pradėjusi atsiskleidimo laikotarpį, greit pasirodys su pirmaisiais daigeliais. Tuo tarpu užtenka įsitikinti, kad nėra nė vienos žinelės, kuri neigtų Marijos Dangun Ėmimą arba apskritai kokią nors iš Jos privelegijų, ir kad atskiriems prasitarus priešingai, tuojau tokie Bažnyčios buvo sudraudžiami, nurodoma ir gretinama pati tiesa, kad pabrėžiama Jos Dievo Motinystė, ir Ji gretinama atpirkimo darbe su Išganytoju, ir tuo nurodoma tikrasis Jos privilegijų šaltinis.
Marijologija, kuri pražys tiktai penktame amžiuje, savo raidoje yra ankštai surišta su kristologijos pažanga ir plėtojimosi. Ketvirtasis šimtmetis, palyginus su trimis pirmaisiais, jau yra gausesnis žiniomis ir labai pažengęs pirmyn tiesų išryškinime. Tam proga, šalia Kristologijos pažangos, buvo keletas klaidatikių, skleidusių klaidingą mokslą apie Mariją ir Rytuose ir Vakaruose. Bet visi jie susilaukė smarkios reakcijos ir klaidų atitaisymo iš Bažnyčios Tėvų. Šitas Marijos privilegijų gynimo stiprumas liudija, kad jiems buvo žinomas snūduriuojantis padavimas, ir kam nors tas tiesas paneigus, jos išeidavo iš pasąmonės į atvirą dienos šviesą, jos būdavo minimos ir ginamos atvirais žodžiais, pradedamos skelbti žmonėms.
Visi šitie klaidatikiai lietė vienu ar kitu atžvilgiu Marijos mergystės privilegiją, ar tai bus prieš Išganytojo gimimą, ar tai Jo gimime, ar, pagaliau, po jo. Pagrindinis visų Bažnyčios Tėvų argumentas prieš šituos klaidatikius buvo prideramumas Dievo Motinai visiško tyrumo ir grynumo kūno atžvilgiu (incorruptio totalis). Šventasis Augustinas trumpai sutraukia šitą tiesą: "Mergelė pradėjo, Mergelė pagimdė, Mergelė pasiliko" (Migne, P. L. 18, c. 196). Nors jie buvo jau ant tikrojo kelio, skelbė ir mokė Marijos visokeriopą nepaliečiamumą (incorruptionem), dar nepadarė išvados apie Jos kūno išsaugojimą nuo gedimo po mirties ir jo išaukštinimą dangaus garbėje. Tam laikas dar nebuvo pribrendęs. Įsigilinimas į tikėjimo tiesas eina palengva ir palaipsniui.
Kai kiti to meto Bažnyčios Tėvai pasitenkina tiktai neigiamu Marijos amžinosios mergystės apgynimu, šventasis Augustinas jau daro žingsnį pirmyn, jis pakyla aukščiau už kitus ir į Marijos amžiną mergystę žiūri iš teigiamo požvilgio, sugretindamas mergystę su motinyste. Ji yra Mergelė ir Motina kartu. Ji ne tik pagimdė Kristų, duoda Jam kūną, bet Ji dvasiškai gimdo krikščionis. Taigi, Marija jau sugretinama su Bažnyčia, kuri, kaip Kristaus sužieduotinė, mus gimdo dieviškajam gyvenimui. Jis iškelia ir pabrėžia glaudų ryšį tarp mergystės ir vaisingumo. Ir Marijos ir Bažnyčios atžvilgiais mergystė yra sujungta su vaisingumu: abiem atvejais mergystė nesutrukdo vaisingumo, ir vaisingumas nepanaikina mergystės.
Šalia šituo metu išryškėjusių Marijos privilegijų, būtent, stipriai pabrėžiamo Jos kilnumo ir aukšto šventumo, ypač jos mergystės, šalia Jos palyginimo su Bažnyčia ir Jos gretinimo su Išganytoju atpirkimo darbe, stipri srovė reiškėsi Bažnyčioje, Jos dieviškosios Motinystės klausimu, kuris ketvirtame amžiuje lyg sudaro dvasinius rėmus, kuriuose plėtojasi Marijologija. Nors Bažnyčios Tėvai tebebuvo užsiėmę Trejybę liečiančiais klausimais, kaip žodžio ir Šventosios Dvasios dieviškumas, jų lygumas su Tėvu, o ne pačiomis kristologinėmis tiesomis, pavyzdžiui dviejų prigimčių, dieviškosios ir žmogiškosios, sujungimo viename dieviškame Kristaus asmenyje. Lygiai dar nebuvo pradėtas spręsti klausimas apie Marijos reikšmę Įsikūnijime, tai yra, ar Ją yra galima vadinti Dievo Motina ar ne. Nors teorijoje klausimas dar nebuvo iškeltas, bet tikinčiųjų pamaldumo teisingai buvo nujausta šita Marijos privilegija ir praktikoje jau buvo išspręsta. Iš nujautimo krikščioniškasis pamaldumas Ją vadino Dievo Gimdytoja. Kai kuriems intelektualams tatai pasirodė perdėta, ir jie Marijai šitą pavadinimą paneigė. Tai sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą tikinčiųjų tarpe. Prasidėjus viešam ginčui šituo klausimu, Visuotinis Efezo Susirinkimas 431 metais paskelbė, kaip tikėjimo tiesą, Mariją iš tikro esant Dievo Gimdytoją. Šitas didelis ir labai svarbus įvykis dar labiau sustiprina tikinčiųjų pamaldumą į Dievo Motiną ir jį pasuka į naujus kelius. Pradedama gausiai statyti Marijos garbei skirtas šventoves, atsiranda jos garbei naujai įvedamos šventės, kuriama liturginės giesmės. Tai yra, galima sakyti, tikras, didingas plebiscitas Marijos garbei. Deja, prie grūdų prisimaišo ir pelų. Greit prasideda kurtis ir legendos, atsiranda apokrifai, aiškindami ir mėgindami nušviesti tikėjimo klausimus, paliktus tamsoje, kurie tačiau yra įdomūs ne tik primityviai vaizduotei, bet net pačiam tikėjimui ir pamaldumui. Tada paleidžiama vaizduotė anų legendų ir apokrifų rašytojų, kuri tiktai temdo tikrąją Jos garbę. Bet laimei, tos legendos ir apokrifai labiau paplito tarp eretikų, o katalikų buvo stropiai žiūrima visa pagrįsti Šventuoju Raštu ir padavimu.
Nenuostabu, kad Evangelijoje nutylima apie Marijos Dangun Ėmimą. Ir apie Kristaus Dangun Įžengimą tiek mažai tesakoma Evangelijose: "Buvo paimtas į dangų", sako evangelistas Morkus 16, 19; ir evangelistas Lukas: "Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pasikėlė į dangų" (Luko 24, 51). Kiti du evangelistai Kristaus Dangun Įžengimą visiškai nutyli. Ne ką daugiau sako ir Apaštalų Darbai: "Jiems beregint, Jis buvo pakeltas aukštyn. Debesis uždengė jį nuo jų akių" (Apaštalų Darbai 1, 9). Tai ir viskas apie tą didįjį įvykį. Įkvėptieji autoriai nepažino mūsų smalsumo, kad būtų galėję plačiau kalbėti apie įvykius, o Bažnyčios Tėvai buvo per daug užimti svarbesniais dalykais, kad kai kurios tiesos, atrodo, jiems visiškai išsprūdo iš akių.
Penktasis amžius yra marijologijos užuomazgos amžius. Šalia Dievo Motinystės ir kitų jau suminėtų privilegijų šitame amžiuje užtinkamos ir pirmosios žymės, pirmieji, vos atpažįstami pėdsakai Jos Nekalto Prasidėjimo. Dar vienas šimtmetis, ir jau atsiras Marijos Dangun Ėmimo šventė. Tačiau prieš pradedant nagrinėti istorinius dokumentus apie šitą šventę, reikia dar suminėti didelės vertės ir ryškų Jos į Dangų Ėmimo, jei dar ne tvirtinimą, tai bent nujautimą ir suminėjimą, įvykusį ketvirtojo amžiaus pabaigoje, tai yra, dar prieš Jos dieviškosios Motinystės privilegijos paskelbimą tikėjimo tiesa Visuotiniame Efezo susirinkime, taigi, liudymą, siekiantį pačią marijologijos raidos pradžią.
Nors Marijos į Dangų Ėmimo tiesa snūduriavo apreiškime iki šeštojo amžiaus, įjungta į kitas apreikštąsias tiesas, bet jau prasideda tam tikras nujautimas, persiėmimas tąja tiesa, iki vėliau bus prieita prie jos ieškojimo, pagrindimo, išaiškinimo, pasibaigusio dogmos paskelbimu. Pirmas toks nujautimo pėdsakas yra jau minėto švento Epifano liudijimas. Matėme, kad jis yra svarbus grynai istoriškai, nes atvirai paneigia bet kokias žinias apie Jos mirtį. Bet daug svarbesnis, nors ne tiek aiškus ir ryškus, yra jo dogmatinis tvirtinimas. Tai yra jo dogmatinis tiktai nujautimas, o ne tvirtinimas Jos Dangun Ėmimo tiesos ir jos grindimas ne legendomis, apokrifais, žodiniu padavimu, bet Šventuoju Raštu. Jį jau galima laikyti pirmuoju Marijos
Dangun Ėmimo teologu, bet ne ta prasme, kad jis būtų atvirais žodžiais tvirtinęs Jos Dangun Ėmimą, bet kad jis turėjo šitos tiesos nujautimą, jos buvo stačiai apstulbintas, kad net nedrįso išreikšti to, ką jis jautė, nuspėjo, bet ko gal dar ir pats gerai nesuprato. Ir dar įdomu, kad šitame jo nedrąsume apie tai kalbėti ir atvirai išreikšti, pasirodo, kad jis gerai suprato, kad šitame dalyke jis jau eina toliau, negu kiti, kad jis kažką nujaučia, mato ir užčiuopia, ko kiti iki tol su tokiu ryškumu dar nebuvo matę. Ir kas dar svarbu, kad jis tatai paėmė ne iš padavimų, ne iš liaudies pasakojimų, ne iš legendų ar apokrifų, bet surado pats, pats išskaitė giliose šventojo Rašto meditacijose. Nors jis nebuvo koks spekuliatyvus genijus, bet buvo senas ir garbingas vyskupas, labai mokytas žmogus. Tačiau šituo atveju pasirodo jau daugiau kaip genijaus nujautimas prigimtinėmis jėgomis, tai yra jau gilus malonės vedamas įžvelgimas į antgamtines Dievo apreikštas tiesas, tebeglūdinčias Šventajame Rašte. Jis sakosi nedrįstąs kalbėti apie Jos dienų pabaigą šioje žemėje, ir savo įsitikinimą paliekąs savo širdyje, o viešumoje prileidžia tiktai, kaip visai galimą dalyką, kad Ji buvo paimta į dangų be mirties. Pasiremdamas Apreiškimo 12 skyreliu, sumini jis tris galimybes: kad Ji mirusi, kaip visi žmonės, kad Ji žuvusi už tikėjimą, kaip kankinė, ir, pagaliau, be mirties esanti paimta į dangų. Sumini tris galimybes, bet savo įsitikinimo, dėl įvykio didingumo, o galima pridėti, ir dėl jo naujumo, nedrįsta viešai skelbti. Matome, jis svyruoja jį skelbti dėl tariamo jo naujumo ir neįtikėtinumo, jis pasiryžęs tvirtai laikytis tiktai padavimo, bet tuo pat jis nėra uždaras naujiems
Seserų Kazimieriečių Generole Motina Teofilė aplankė lietuvių jėzuitų namų ir bažnyčios statybą Montevideo mieste, Urugvajuje. Dešinėje stovi T. V. Mikalauskas, S. J.
žvilgsniams gilyn į turimąjį mokslą, ir į naujus horizontus jis žvelgia pasiremdamas Šventuoju Raštu. Iš tikr0, jis atsiranda didelio stebuklo akivaizdoje, vainikuojančio visą išganymo darbą ir atidarančio naujas perspektyvas į ateitį, nes jo atsikreipimas į apreiškimą nušviečia paskutiniuosius svarbiausius žmogaus gyvenimo dalykus.
Kad jo pirmasis įžvelgimas į šitą paslaptį pasireiškia netikrumu, visiškai suprantama. Tuo tarpu daug reikalauti negalima. Užtenka konstatuoti, kad jis turėjo Marijos Dangun Ėmimo tiesos nujautimą ir jį grindė Šventuoju Raštu. Jo, nuoširdžiai prisirišusio prie padavimo, pastangos pražvelgti į šventojo Jono Apreiškimo gelmes, aiškiai rodo, į kur orientuojasi jau ketvirtame amžiuje marijologija pačioje savo užuomazgoje, kai net pati kristologija tebebuvo tik pradėjusi skleistis ir dar nebuvo kaip reikiant susiformavusi. Tiesa, tai nėra daug, tai yra tik pirmasis tiesos švystelėjimas, tiktai pradžia, bet svarbi ir brangi. Ji rodo pasirinktą kryptį. Reikės dar kelių gentkarčių, kad mintis galutinai išryškėtų ir pasireikštų visuotiniame Bažnyčios gyvenime. Ši menkutė prošvaistė gražiai iliustruoja, kaip tiesa, apreikšta ir įjungta į kitų tiesų tarpą, per pusketvirto šimtmečio glūdėjusi gemaliniame stovyje ir pradėjusi plėtotis, su pirmaisiais gyvybės ženklais tepasirodo tiktai ketvirtojo amžiaus pabaigoje. Prisimenant aukščiau suminėtuosius autorius, šita regima pažanga užtikrina, kad tai yra ta pati besiplėtojanti gyvybė, ir parodo, kad ji kyla iš tikrai gero šaltinio, iš Šventojo Rašto, o ne iš apokrifų ir legendų.
Švento Epifano balsas nėra vienintelis. Maždaug tuo pat metu, apie 400 metus kunigas Timotiejus Jeruzalėje Jėzaus Aukojimo šventės pamoksle kalba apie Marijos nemirtingumą ir tai visai aiškiai tvirtindamas ir atmesdamas iki tol paplitusią nuomonę, kad Ji mirusi kankinė už tikėjimą. Tiesa, jis savo tvirtinimo negrindžia, kaip šventas Epifanas, Šventuoju Raštu, bet nedvejodamas tvirtina ir paliudija savo įsitikinimą, kad Marija nemirusi, bet perkelta į kitą vietą, kuri yra ryšyje su garbinguoju prisikėlusiu Kristumi, apie kurį jis kalbėjo savo pamoksle. Jis tvirtina tiktai Marijos gyvenimą kūne, nieko nenurodydamas apie Jos mirtį, prikėlimą ar tiesioginį gavimą nemirtingumo. Nors šitas istorinis liudijimas neturi teologinės ir doktrinalinės vertės, kaip minėtasis šventojo Epifano, bet jie vienas kitą papildo, ypač kad šis paskutinis duoda suprasti, kad tokios mintys ano meto aplinkoje nebebuvo naujos, kad anuo metu Jeruzalės tikintieji jau buvo su ta mintimi susigyvenę ir apsipratę, nes jis mini, ne kaip naują dalyką, bet kaip žinomą tiesą.
A. Liuima, S. J.