Spausdinti

       Tu? Iš viso, kas tu esi ir kuo pasidarei mano gyvenime?

      Tiesa, gyvenimas mudu suvedė ant vieno tako. Turim kartu dirbti, gyventi, gal eiti kartu į tą pat tikslą, siekti to pat idealo, pildyti tas pat pareigas, rišti tą pat sunkų uždavinį. Nesvarbu, ar mudviejų širdys plaka tuo pat taktu ar jos sutartinai veikia; nesvarbu, ar mudviejų mintys supuola ar ne, ar galvosenos atitinka viena antrą. Nesvarbu. Svarbu tik, kad esam surišti į vieną gyvenimą, į tą pat kūną ir, štai, turim eiti kartu.

      Tu esi dabar man draugas ar draugė, širdis ir siela, tėvas ir motutė, brolis ar sesuo. Tu papildai mano trūkumus, esi man paraginimas veikti, akstinas pakelti galvą, nenuleisti rankų. Mudviejų širdis yra apėmusios tos pat mintys, ir abu esam apgaubti to pat meilės lanko.

      Tu esi vienas iš tų, kuris esi pastatytas šalia manęs. Galimas daiktas, kad tu kadaise sakei pats sau: "Esu tikras, kad su ja būsiu amžinai laimingas." Gi aš sakau sau: "Man rodos, kad galėsiu padaryti jį laimingu. Tat mano uždavinys!"

      Bet kas tu man dabar?

      Esi vienas iš tų, kurie eina pro mane šalti ir lyg be jausmo ar atjautimo. Mūsų keliai ir takai nuolat kertasi, bet mintys retai besusitinka. Esam vienas antram svetimi, beširdžiai.

      Tu esi vienas iš tų, kurio nuolatiniai klausinėjimai mane kankina. Tavo žodžiai, kalbos, tavo paviršutiniškumas, nuotaikos mane nuolat erzina, tampo nervus, varo dyglius į mano širdį.

      Tu esi vienas iš tų, kuris manęs nebeatjauti, kurio pagalbos ranka manęs nemato. Tu išnaudojai mano pasitikėjimą, mano viltis. Gi mano širdis paskendo tamsoje. Jei atidengtum "geležinę uždangą", išvystum mano sielos griuvėsius. Tu pats mane pastūmei į nelaimes, į nusižengimus. Tu.

Keli nekalti jaunųjų ansambliečių veidukai

      Turėtum man būti tėvas motina, brolis, sesuo; turėtume bent likti Dievo vaikai, bet nesam. Mudviejų mintys ir planai skirtingi, būdai — lyg dangus ir žemė. Tu smerki, ką aš giriu; tu apgailestauji, ko aš nekenčiu; tu remi, ką aš norėčiau išnaikinti.

      Vis dėlto turim gyventi kartu. Vis dėlto turim būti laimingi ir veikti, kad būtume laimingi.

      Kodėl mudviem sunku sugyventi be skaudžių trynimųsi, be smarkių susikirtimų? Vietoj žengti ranka rankon, pasiremiant, pasigelbstint, pasitariant, — esam lyg priešai, norėdami vienas antrą išnaudoti, vienas antram pakenkti, užduoti skausmą. Kodėl?

      Darom, kaip daugelis daro: žiūrim į dalykus tik iš vienos pusės. Per savo akinius viską stebime ir vertiname, net imam taip galvoti, tas pat spalvas matom. Seniau žmonės nekreipdavo taip daug dėmesio į save, į savo pažiūras ir mintis. Gi dabar žmogus išlepino pats save, nuolat matydamas save, ir save statydamas pirmon vieton. Nė nebenorime pažinti kitų, juos suprasti ir prie jų prisitaikinti. Mylime save; viskas turi suktis apie mane, o kitus paliekam nuošaly, arba jie turi tarnauti, pataikauti, padėti man.

      Jei norim išvengti nelaimių bendram sugyvenime, turim mokėti nusiimti savo akinius ir užsidėti kitų. Turim išmokti įeiti į kitų, į antros pusės galvoseną, mintis, pageidavimus. Tik tada imsim geriau suprasti, kaip atrodo mūsų pačių galvosenos, nuotaikos ir jausmai, ir ką kiti apie mane galvoja.

      Pavyzdžiui, kaip atrodo kitiems, kai aš nuolat ir visur ateinu per vėlai, ir kiti turi vis manęs laukti? Rytais, kai reikia keltis, prie darbo, prie stalo, kai reikia valgyti. Man tas dalykas atrodo labai paprastas. Bet ar kitiems? Antras pavyzdys. Mano kalbos neranda galo, nuolatiniai klausinėjimai erzina nervus. Nuolat kitus kaltinu, o pats esu nekaltas avinėlis. Kaip tat atrodytų, jei į tai pažvelgtume kitų akimis? Kodėl nepamėginti? Tada nuraustų mūsų skruostai iš gėdos.

      Tiesa, ne visada galim patikti antrai pusei. Bet reikia stengtis. Atsiminkime, kad gyvenime yra daug dalykų, už kuriuos kiti nėra kalti: įgimtos, paveldėtos būdo ypatybės, aplinka, išgyventos karo audros. Visa to nereikia užmiršti.

Daug nesusipratimų (ir išsiskyrimų) išnyktų, jei pasistengtume kitiems palinkėti to, ko patys sau norime, jei mėgintume kitus suprasti, atjausti, daug ką užmiršti, nekreipti į daug ką savo dėmesio. Tąsyk išnyktų bedugnės, ir tvirti tiltai būtų pastatyti nuo širdies į širdį. Tąsyk užmirštume kitiems prikišti apie savo teises, o atsimintume savo pareigas, savo meilę ir atjautimą. Tu ir aš tada atsistotų ant kitos plotmės.

      Tiesa, gyvenime gali pasitaikinti daug sunkumų, kurie išskiria du asmenis. Didžiulės uolos nebeperžengsi. Vis dėlto... dažniausiai pradžia būna iš menkniekių, kuriuos padidino ir pagilino pati žmogaus vaizduotė. Ji pagimdė neperžengiamus kalnus. Dažniausiai tat būna antros pusės noras nenusileisti, laikytis savo nuomonės ir savo teisių... O jei dar prisideda būdo nelygumai, stoka takto, tada ir kyla visa nelaimė. Tada vienas antram apkartina gyvenimą iki paskutinės ribos. Tu ir aš užkietėja, sunku berasti bendrą kalbą ir bendrus jausmus.

      Tik išmintingi gydytojai galės išgydyti tokias gilias žaizdas. Ir tokiais gydytojais gali pasidaryti kiekviena pusė, turinti gerą valią, o ypač gerus norus sugyventi, susitarti.

      Jei nori išgydyti žaizdą, patarlė sako, neberk ant jos druskos. Saugokis savo žodžių! Tai viena. Kartus pasakymas, priekaištai gali iššaukti baisią audrą antroj pusėj Tuo nieko nepataisysi. Dar blogiau būna, jei kas mėgina pasijuokti iš kitų silpnybių.

      Tu ir aš. Nepaniekink manęs, o stenkis mane suprasti, atjausti. Netark pašaipos žodžių, o stenkis uždengti mano klaidas kitų akyse. Ir iš mano lūpų negirdėsi blogo žodžio tavo adresu. Nekalbėk apie mano klaidas, o stok prieš mano šmeižėjus, laikyk meilės skydą virš mano galvos kaip angelas, kad priešo strėlės nesužeistų mano ir tavo širdies. Būk tikras, kad ir man svarbi tavo garbė. Padėk man, kai mane slegia sunkumai. Nesviesk akmens į mane, kai ką pastebi negera.

      Tu ir aš. Abu turim klaidų, bet susipraskime. Ar negeriau būtų veikti, kaip Išganytojas pataria: nešti vienas antro klaidas ir silpnybes. O, tada kitaip gyventume! Saulutė nušvistų ant mūsų gyvenimo dangaus. Jos šviesos mudviem reikia nemažiau negu lauko gėlelėms. Ištieskim vienas antram ranką — ir užtekės toji saulutė.

      Tik galingas žmogus gali nešti dvi naštas, savo ir mano. Kaip dažnai žilagalviai tėvai susilenkę traukia savo vaikų naštas! Kaip dažnai brolis užsideda savo sesers ydas ant savo pečių! Tat prakilnios sielos. Kodėl tu negalėtum to padaryti mano atžvilgiu? Kodėl aš negalėčiau pakęsti tavo klaidų? Reikia noro ir pasiaukojimo, be ko joks gyvenimas, joks sugyvenimas nėra ir nebus galimas.

      Tavo klaidas nešti!? Aš? Dėti jas prie savųjų? Mano klaidos priklauso man, ir mano pajėgos joms pritaikytos, kartais jas imu mylėti, nes tas kryželis daros man išganymas ir laimė. Bet užsidėti dar tavo — ar tat ne per daug? Mano pečiai nebeatlaikys. Nenusimink ir nenustok drąsos! Viskas eina iš Dievo rankos. Jei Jis mudu suvedė ant vieno kelio, Jis, tur būt, nori, kad vienas antro naštas neštume ir vienas antram padėtume. Juk sakoma, kad dvigubas skausmas greičiau tobulina ligonį. Be to, kas kartą badavo, atjaus žmogų, kuris alksta.

      Tu ir aš. Būk man švieselė mano gyvenime, o aš būsiu tau ugnis, nors menkutė, kuri šildo ir šviečia. Būk man indas pilnas skaistaus vandenėlio, kuris gaivina ir duoda jėgų, o aš būsiu tau varpa ir nešiu gūdus pilnesniam gyvenimui, ir tie grūdai kris į vagas, kurias tu savo darbu išvesi, ir mūsų gyvenimui nebus galo! Būk man raiščiu, kuris uždengia žaizdas ir duoda joms gyti, nors iš lėto, o tau būsiu aliejum ir pagreitinsiu jų užgijimą. Būsiu tau žvakutė prie Dievo altoriaus ir degdama išnyksiu Jo garbei. Mano pasiaukojimas ir nuolatinė meilė bus toji žvakė ant mūs gyvenimo altoriaus. Padėk tu, kad toji žvakutė visada žibėtų ir niekad neužgestų.

      Tu ir aš. Padėkim vienas antram, užmirškim savo "aš" ir supraskim vienas antrą, neškim vienas antro klaidas: ir tapsim išmintingais gydytojais, ir mūsų laimės saulutė vėl pakils horizonte. Kas dėl kiti aukojasi, kas neša kitų naštas ant savo pečių, nėra vien gydytojas, bet ir kunigas, ir ano Kunigo sūnus. Kuris ant savo pečių nešė viso pasaulio ydas, ir ant kryžiaus mirė, kad kiti būtų amžinai laimingi.

      Tu man sakei kadaise: "Su ja būsiu laimingas", o aš sakiau: "Galiu padaryti jį laimingu". Gyvenkim iš naujo, aukokimės, vienas kitam ištieskime rankas, susipraskime — ir mūsų gyvenimo takai niekada neišsiskirs, mudu neliksim svetimi, ir nors turėsim ydų, nors būsim skirtingi, bet mokėsime vienas antrą suprasti, atjausti ir mylėti. Mudviejų pasiaukojimas pripildys tuščius šulnius šviežio vandens, debesius — naujo lietaus, ir gyvenimas pasipils visu žydėjimu. Ir abu būsim vienas antram tėvas, motina, brolis, sesuo, draugas, draugė, siela ir kūnas, vienas organizmas su įvairiom pareigom ir ypatybėm, su daugeliu darbų, bet su vienu tikslu. Tu būsi man kalnas ir įsakymas, kurio klausysiu, o aš būsiu širdis, kuri duos balzamo tavo įsakymams, ir graži skaisti kalno aureolė, kaip amžinas sniegas ant beribių aukštumų.

J. Beleckas, S. J.