Spausdinti

      Nors jau esame minėję, kaip reikia vaiką paveikti, kad jis klausytų, bet gal bus ne pro šalį duoti keletą pavyzdžių, kaip vaiką atpratinti savintis daiktus, juos gadinti ar daryti tai, kas uždrausta. Universalaus metodo čia nėra. Reikia beveik visuomet imtis vis kito auklėjimo būdo ir ne tik dėl to, kad vaikų charakteriai yra skirtingi, bet ypač dėl to, kad jų elgesio motyvai ne visuomet yra tie patys.

      Jei kas nors iš tėvų man pasakytų, kad jų vaikas niekad nevogė, aš netikėčiau. Gal būt, tas vaikas taip mokėjo savo veiksmą paslėpti, kad tėvai nepastebėjo. Kai kurie tėvai, kurie man tvirtino, kad jų vaikas nevogė, paskui klausinėjami prisipažino, kad jie buvo griebęsi labai žiaurių priemonių savo vaikams nuo svetimų daiktų pasisavinimo atpratinti. Jie visokiais būdais juos baudė ir mušė. Taigi, taip sakydami, tėvai pripažino tai, ką pirmiau neigė.

      Tiesa, vaikas gali be jokio ypatingo tėvų įsikišimo jau anksti įsisąmoninti, kad svetimų daiktų ėmimas yra neleistinas. Jei aš kalbu apie vaiko svetimų daiktų pasisavinimą, tai tik noriu pasakyti, kad vaikas nesugeba susivaldyti, pamatęs svetimą daiktą, ir jį pasiima arba bent ilgesnį laiką, negu leista, pasilaiko. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kad vaikas, sužavėtas kokiu nors daiktu, be didelio sielvarto, kokios iš to bus pasekmės, tą daiktą pasiims. Tas pasisavinimas dažnai trunka tik tiek laiko, kiek vaikui reikia, kad tuo daiktu apsidžiaugtų. Bet vargu ar galima užtikti vaiką, kuris visai be jokio susidomėjimo praeitų pro naujai matytą daiktą, jo negeisdamas arba, niekam nematant, jo nepasiėmęs. Paprasčiausias būdas — jam nupirkti tą daiktą, bet negi viską nupirksi, ko tik vaikas geidžia?

      Mano sūnus Algis, vos dvejus metus sukakęs, pradėjo, visai nesiklausdamas, skinti sode braškes. Žmona skundėsi, kad vaikas vagia. Ji jį ir baudusi, ir klupdžiusi, ir įkalbinėjusi, kad tai negera, bet nieko visa tai nepadėjo. Laisvu laiku aš pasišaukiau savo Algytį ir pradėjau su juo žaisti. Jis nerodė jokio susijaudinimo, nors žmona sakė, kad jis turėsiąs su manim apie tą savo elgesį pasikalbėti.

      Kai mudu jau pakankamai prisižaidėme ir susėdome ant suolelio pailsėti, aš jo paklausiau, ar jis visados klausąs mamytės. Algiukas kiek nuraudo ir pakratė galvutę. Ėmiau klausinėti, kodėl.

      —    Kad ji mane muša, — atsako.

      —    Bet juk muša tik todėl, kad tu neklausai? — paklausiu. Jis tyli ir nieko nesako. Nuleido akutes žemyn ir nenori šios temos daugiau liesti. Pradedu klausinėti, ar jis braškes mielai valgo. Patvirtina, kad taip. Klausiu, ar jam mamytė jų neduoda. Išsiaiškinam, kad jis gauna pakankamai braškių.

      —    Tad kodėl tu eini pats jų skinti? — klausiu. Vėl nuleidžia akutes ir tyli. Matau, kad čia vaiką kažkas graužia, bet dar neateina man galvon tikroji priežastis. Matau, kad vaikas užsispyrė nesakyti, tad reikia imtis kitokios priemonės. Aš pradedu aplinkiniais keliais jį kvosti aiškindamas, kaip yra negera vogti, kaip vagilius sodina į kalėjimą. Bet vaiko

Pagavau, bet ne tą...

tai negąsdina, jis pareiškia, kad išbėgsiąs iš kalėjimo. Imu aiškinti, kad tai yra nelengva, nes ten žmonės uždaromi už geležinių durų ir geležinių grotų.

      —    O, aš juos išlaušiu, — pareiškia man visai įtikinančiai.

      —    Vaikuti, jie labai stipriai įmūryti, tai ne tau išlaužti, — aiškinu.

      —    O, aš taip ilgai laušiu, kol išlaušiu, — atsako ir ima rodyti, kaip jis, visas jėgas įtempęs, lauš duris.

      —    Kietas riešutas, — pagalvojau ir ėmiau gailėtis, kad su tuo kalėjimu nevykusiai pradėjau. Tik tuo pačiu metu man žybtelia mintis, kad jis tas braškes visai ne sau skynė, bet, tur būt, vaikams, kad jiems įtiktų. Juk jis pats sako, kad braškių iš mamos gauna, kiek nori. Vadinas, jis skina todėl, kad vaikai prašo ir gal graso, kad nežais su juo, jei negaus braškių.

      —    Matai, Algyti, — tada aiškinau, — iš kalėjimo tu vis tiek nepabėgsi, bet jeigu ir pasisektų, tai tie vaikai, tave pamatę ims pirštais badyti ir sakys: "Štai, žiūrėkit, čia eina Algis — vagis.'* Mano Algis išplėtė akutes, seka mano veido išraišką ir, pamatęs, kad nejuokauju, klausia:

      —    Ar tikrai, tėveli, jie taip sakys?

      —    Be abejo, juk tu vogei.

      —    Tėveli, aš niekad nevogsiu, — jis tarė ryžtingai. Ir tikrai daugiau braškių neskynė.

      Gal ne vienas šiuo atveju būtų pradėjęs vaikutį kamantinėti, kas jį prikalbino braškes skinti, koki tų vaikų vardai, pavardės. Juk dabar vaiko sąmonė paruošta atvirumui. Bet tai būtų tik vaiko būdo gadinimas. Vaikas turi turėti savo pasaulį, po kurį negalima su kaliošais braidžioti. Jis turi jaustis savarankiškas ir mokėti pats su savo draugais susitvarkyti. Jis turi turėti pasitikėjimą savimi. Jis turi mokėti pasirodyti vyru. Antra vertus, jeigu jūs į jo intymesnius reikalus imsite brautis, tai jūs patys versite vaiką išsižadėti savo garbės pajautimo. Jis savo bičiuliams pasižadėjo tylėti, ir tas pasižadėjimas, kad ir blogam tikslui duotas, reikia gerbti. Vaikui dar sunku susivokti, koks pasižadėjimas yra geras ir koks negeras, kurį reikia laikyti ir kurio nereikia. Norint per daug, galima pagadinti vaiko būdą. Nereikia sugriauti vaiko pasaulio, nes, jį sugriovus, bus palaužtas vaiko savarankiškumas.

      Kartais man tekdavo vaikus užtikti ką nors žaidžiant, kas, panašiai kaip tas braškių skynimas, man nepatikdavo. Vis dėlto niekad žaidimo nenutraukdavau, ypač dalyvaujant svetimiems vaikams. Tik vakare, vaikams grįžus namo, pasišaukdavau ir išklausinėdavau. Ar jie ką nors blogo padarė, netardydavau, jeigu jie patys atvirai nepasisakydavo. Tik įspėdavau, kaip toli jie gali eiti. Žinoma, jie tada norėdavo ir visa kita išsiaiškinti, ko aš nenumačiau ir kas įvyko. Tuo būdu, ir neklausinėdamas, aš sužinodavau, kas atsitiko. Svetimi vaikai manęs bijojo. Mat, jų pikti sumanymai mano vaikų nebūdavo vykdomi, todėl jie manydavo, kad aš viską žinau.

      Taip aš elgiausi, nuosekliai grūdindamas savo vaikus prieš blogą svetimų įtaką ir juose auklėdamas savarankiškumą. Žinojau, kad jiems būtų nemalonu viską pasipasakoti. Jiems tada tektų pasakyti ir apie kitų vaikų blogus pasielgimus. Nenorėdami nustoti draugystės ir nenorėdami manęs užgauti, jie ieškos kompromisų, kurie veikia neigiamai į būdą. Todėl aš į jų sielos giliausius užkampius nesiskverbdavau, tik stebėjau, kiek mano nurodymai yra vykdomi. Šie mano nurodymai jiems duodavo progos savarankiškai pasipriešinti svetimai blogai įtakai. Dėl to vaikai su manim buvo tik atviresni ir patys pasipasakodavo daug įvairiausių dalykų. Tai būdavo bičiuliški pasitarimai.

Nekartą jie ateidavo pas mane išsiaiškinti, ar nebus jie ką nors negerai padarę, nes kiti juos išbarę. Išsiaiškindavau ir duodavau patarimų. Aš nurodydavau, kaip pats tokiu atveju pasielgčiau, ir papasakodavau kokį nors panašų atsitikimą iš savo gyvenimo. Vaikams tai patikdavo ir duodavo aiškios naudos.

Alg. Suomis