Knyga yra viena iš svarbiausių tautų kultūringumo rodyklių. Jos reikšmė nėra mažesnė už mokyklos ar kurios kitos kultūrinės institucijos veiklą.

      Knygos — rašto atsiradimas tautose sutampa su tų tautų istorinių laikų pradžia. Artimųjų Rytų tautos turi kelių tūkstančių metų senumo istoriją, nes tiek pat metų ir jų raštui.

      Senoji knyga nebuvo panaši į mūsų laikų: molinės lentelės, tašytas akmuo ar kuri kita medžiaga, išrašyta sutartiniais ženklais, piešiniais. Atradus papyrusą, naudojant odą, knygos — raštai būdavo laikomi susukti į ritinius. Antraštė būdavo gale. Patogumo dėliai. Ir vėliau, kai knygos pradėta rišti lapais, toji tradicija — antraštė pabaigoj — pasiliko dar ilgai.

      Viduriniais amžiais knygos dauginimu - perrašinėjimu vertėsi daugiausia vienuolynai. Jų dėka senovės klasikai išliko iki mūsų laikų. Tų laikų rankraštinė knyga pasižymėjo savo aukšta menine verte.

      Nuo 15-to amžiaus vidurio, nuo Gutenbergo kilnojamųjų raidžių išradimo, prasidėjo nauja epocha rašto ir tautų istorijoje.

      Lietuviškos rankraštinės knygos neturėjome. Bent jos pėdsakų nepavyko užtikti. Istorinės Lietuvos teritorijoj pirmieji rašto paminklai rašyti senovės slavų kalba ir siekia 10-tą ar ll-tą amžių. Tai buvo daugiausia evangelijų vertimai, vartoti rusų cerkvėse.

      Vytauto Didžiojo laikais imta rašyti metraščiai, kronikos. Taip pat senovės slavų kalba. Tai pirmieji Lietuvos istorijos šaltiniai.

      16-tame amžiuje prasidėjusi reformacija ir protestantų ginčai su katalikais pagreitino reikalą į savo pusę patraukti plačiąsias mases ir buvo susirūpinta raštais jų gimtąja kalba.

      1547 m. Karaliaučiuje išėjo pirmoji lietuviška knyga — Mažvydo išverstas katekizmas. Šalia katekizmo su jo garsia prakalba "Knigieles paczes byla Letuvininkump jr Szemaiczump" ten pridėtas ir elementorius.

      Po Mažvydo Mažoje Lietuvoje religinę literatūrą (protestantiškąją) valdžiai remiant, ruošė visa eilė lietuvių ir vokiečių pastorių. Ypač minėtinas Jonas Bretkūnas, kuris per 12 metų išvertė visą šv. Raštą. Vertimas nebuvo išspausdintas, bet vertimu naudojos kiti vertėjai.

      Seniausia katalikiškoji knyga minima Kanizijaus katekizmo vertimas, išleistas Vilniuje prieš 1590 m. Iki mūsų laikų jos neišliko nei vieno egz. Katalikiškosios knygos organizatorium reikia laikyti žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, kurio remiamas kan. Mikalojus Daukša 1595 m. išlei-

Ir saldu ir peršti...

do Ledesmos Katekizmo vertimą. O 1599 m. didžiulę Postilę.

      Konstantinas Širvydas, jėzuitas, Vilniuje 1629 m. išleido pirmąjį lietuvišką žodyną lotynų, lenkų ir lietuvių kalba.

      Susikūrus protestantiškosios literatūros centrui Karaliaučiuje, katalikiškosios Vilniuje, 17 amžiaus vidury buvo suorganizuotas trečias centras kalvinų literatūrai Kėdainiuose: Kunigaikščio Radvilos rūpesčiu ten buvo įrengta spaustuvė ir pradėta spausdinti knygas. Tik švedų ir Maskvos karai visa tai sunaikino.

      Pirmosios lietuviškos knygos, kaip ir daug kur Europoj, buvo spausdintos gotų raidėmis. Jų kalba graži, taisyklinga, beveik be barbarizmų.

      18 amž. nieko neįnešė. Daugiausia buvo perspausdinami senieji leidiniai. Kalba tačiau ima menkėti. Ypač daug atsiranda polonizmų. Susidaro savotiškas lietuvių - lenkų žargonas ("Bromą atwerta ing Wiecznasti”) To amžiaus prošvaistė ir mūsų pasididžiavimas yra Kristijonas Duonelaitis.

      19 amž. pirmoj pusėj, romantizmo laikais, Vilniaus universiteto auklėtiniai smarkiai susidomėjo Lietuvos praeitim, ir nuo to meto ėmė rastis daug raštų apie Lietuvą svetimom kalbom, ypač lenkiškai. Garsiausias kuris kada nelietuviškai rašė su tokia didele Lietuvos meile, yra pasaulinio masto rašytojas Adomas Mickevičius. Štai pradžia jo "Pono Tado":

Lietuva, mano žeme, šalele gimtoji.
Tik tas supras, kad jam sveikatą at-stoji.

Kas tavęs neteko. Pasiilgęs šiandieną.
Regiu tavo grožį ir kampą kiekvieną...

      Kai kurie to universiteto auklėtiniai per dideliu senovės idealizavimu, nesiskaitydami su mokslo nepatikrintomis žiniomis, kūrė pusiau legendarines istorijas apie tariamąjį senovės lietuvių raštą, apie prieškrikščioniškosios Lietuvos šventyklas — ramoves ir kt.

      19 amž. antroji pusė, neskaitant dabartinių laikų, sunkiausias metas lietuvių knygai. 1904 m. rusai draudė spausdinti lietuviškas knygas lotynų raidėmis. Čia organizuotas lietuvių pasipriešinimas neturi sau pavyzdžio. Valdžios leidžiamų rusiškom raidėm knygų neėmė nė į rankas, o suorganizavo užsieny, Tilžėje, spaudos centrą ir iš ten slapta per sieną gabeno knygas į Lietuvą. Iš to susidarė kitur nepažįstama nauja gadynė ir verslas — knygnešystė.

      Iš viso per spaudos draudimo gadynę, 40 metų, Prūsijoj ir kitur lietuviai išleido virš 3,000 knygų, gi valdžia rusiškom raidėm vos 54. Didžiausiu lietuviškosios knygos organizatorium reikia laikyti vyskupą Valančių. Pirmasis protestantų šv. Rašto vertimas išėjo 1735 m.

      Katalikiškasis, vysk. Juozapo Giedraičio verstas Naujasis Testamentas pasirodė 1816 m., o pilnas šv. Raštas, arkivyskupo Juozapo Skvirecko išverstas, išėjo Nepriklausomoj Lietuvoj.

      Pirmasis laikraštis lietuvių kalba išėjo Mažoje Lietuvoje 1832 m.: "Nu-sidawimai apie Ewangelios Prasiplatinimą tarp Žydu ir Pagonu."

      JAV pirmasis laikraštis pasirodė 1874 m. "Lietuwiszkas Balsas."

      Laurynas Ivinskis 1846 m. išleido pirmąjį kalendorių "Metskajtlius Ukiszkas."

      Lietuviškosios knygos tyrinėtojo prof. Vaclovo Biržiškos surinktais daviniais, bibliografams žinomų knygų skaičius amžiais:

 

16 amž.

— 34

 

17 amž.

— 58

 

18 amž.

— 304

1801—

-1864 m.

— 926

1865—

-1904 m.

— 3320

1905—

-1914 m.

— 3632

1915—

-1918 m.

— 1102

1919—

-1939 m.

— 16721

viso — 26097

      Nuo Gutenbergo laikų iki mūsų dienų, per 500 metų, visam pasauly priskaitoma išleistų knygų apie 30,-000,000.

      Nuo Mažvydo iki šios dienos, per 400 metų, lietuviškų knygų išleista apie 30,000. Tokiu būdu mūsų įnašas į bendrąją pasaulinę literatūrą yra 1:1000. Toji proporcija atitinka ir bendrą pasaulio ir Lietuvos gyventojų skaičių.

      Metinė knygos produkcija Nepriklausomoj Lietuvoj buvo žymiai palankesnė mums. Visam pasauly kasmet išleidžiama apie 200,000 knygų, kurių didesnė pusė Vakarų Europoj ir JAV, o Lietuvoj vidutiniškai būdavo apie 1000 leidinių. Tas sudaro 1:200 dalį pasaulinio lobio.

      Šiuo metu pavergtoj Lietuvoj teišeina 1/5 dalis to, kas buvo Nepriklausomoj, ir knygos kokybė smukusi: tai tik visokios rūšies komunistinė propaganda.

      Lietuviškosios knygos išlaikymas ir leidimas dabar yra mūsų, laisvųjų lietuvių, šventa pareiga ir atsakomybė prieš istoriją.

Česlovas Grincevičius