(16—17 amž.)
1. Lietuviškų giedojimų klausimas prieš reformacija.
Kaip vystėsi Lietuvoje bažnytinis katalikų ir protestantų giedojimas, apskritai mažai tėra tirtas klausimas. Lietuvos katalikų liturginiams giedojimams medžiaga šiuo metu, tiesa, mums yra labiau prieinama. Tik sunkiau yra kalbėti apie lietuviškus bei liaudies giedojimus. Iš archyvinių versmių ir spausdintų šaltinių galima bendrai apie giedojimus Lietuvos bažnyčiose prisirankioti įvairių žinių-žinelių. Kai kas ten aptinkama ir apie giesmes lietuvių kalba. Iškeldami čia šaltiniuose aptiktą vieną kitą nuotrupą, turime pastebėti, jog šitokios tolimos praeities religinio gyvenimo versmių pabiros gali virsti dar vertingesniais šaltiniais rankose muziko specialisto, galinčio išaiškinti lietuviškų giesmių senumą, jų kilmę ir įtakas. Tai būtų atskira įdomi lietuvių kultūros istorijos sritis. Panaudoti reikėtų atsidėjus ne tik katalikų bet ir protestantų (liuteronų, kalvinistų) lietuviškas giesmes ir jų giesmynų rinkinius. Protestantų giedojimams, žinoma, yra tvirtas ankstybas pagrindas Martyno Mažvydo giesmynas. Gal kai ką duotų ir Didž. Lietuvos
Kunigaikštystės rytinių plotų gyventojų — stačiatikių giedojimai.
Giedojimų istoriją Lietuvoje pradėsime nuo reformacijos sąjūdžio. Jis ir lietuviškos giesmės srityje nepaliko be pėdsakų. Protestantizmas dar labiau išjudino jau nuo anksčiau prasidėjusį liaudies giedojimą. Greitai ir katalikai ėmė uoliau rūpintis liaudies giesmėmis. Negalima tačiau iš to daryti išvados, kad prieš reformaciją, t. y. prieš M. Mažvydo katekizmą (1547 m.), liaudis nebūtų giedojusi lietuviškai.
Apskritai Bažnyčioje, Europos vakaruose giedojimas liaudies kalba ėmė vis stipriau reikštis vėlybajame viduramžyje. Atskiros giesmės, pvz., Vokietijoje yra išlikusios iš 12-tojo šimtmečio galo. Bažnytinis liaudies giedojimas vystėsi 14-15 amž. Dar prieš M. Liuterį Vokietijoje vis gausėja bažnytinės giesmės, bažnytinė poezija. Buvo verčiami lotyniški himnai arba kuriami nauji. Taip pat yra paliudyta Vokietijoje liaudies giedojimai sekmadieniais ir šeštadienių vakarais (Švč. Mergelės garbei). Nekalbant plačiau apie kaimyninę Vokietiją, reikia dar pažymėti, jog prieš pat reformaciją buvo vokiškai paruoštų bažnytinių giesmynėlių.
Anuometinis vokiečių Bažnyčios liturginis gyvenimas tačiau Lietuvai negalėjo turėti tiesioginės įtakos. Ji būtų galėjusi pirmiausia ateiti per Žemaičių ir ordino žemių pasienį. Bet keistas buvo likimas. Kai per eilę generacijų ordino riterių ant kardo galo siūlomas kryžius Lietuvoje rado labai kietą pasipriešinimą, kryžiuočiams iš viso nebeteko dalyvauti Lietuvos kristianizacijoje, kuri vyko be kraujo praliejimo. Gausūs to laiko ordino šaltiniai nutyli Lietuvos krikštijimą arba iš jo šaiposi. Su nenuslepiamu pavydu riteriai ir Prūsų krašto bažnytinė hierarchija turėjo sekti tai, kas vyko kaimynystėje, kai Jogaila "dėl vienos karalystės ir gražios moters leido sau ant galvos truputį vandens užpilti". Nuo Melno taikos (1422 m.) pagaliau Lietuvos vakaruose užviešpatavus ilgametei taikai, paskutinis ordino egzistencijos šimtmetis praėjo be jokio dėmesio naujakrikštui kaimynui. Vyriausiojo ordino magistro ir (nuo 1525 m.) Prūsų hercogo laikai šituo atžvilgiu buvo labai nepanašūs. Ordinas ne tik pasirodė tokioms taikingoms misijoms netikusi institucija, bet jis pirmasis atkrito nuo Romos, kai "kiečiausio sprando" — "durissimae cervicis" lietuviai Ordino skelbtą krikščionybės formą išlaikė iki šiol. Krikštui priimti lietuviai rado kitą būdą. Bet krikštas buvo įvestas politinių kombinacijų pasekmėje. Kai Mažosios Lenkijos ponai Lenkijos sosto paveldėtoją, jaunutę Jadvygą, per prievartą ištekino už Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Jogailos, vedybiniame sutarties akte, tarp eilės p o l i t i n i ų sąlygų, buvo ir toji, jog Jogaila su visa lietuvių tauta priims krikštą (1385). Pats krikštijimas sostinėje (1387), lygiai kaip ir už trijų dešimtmečių Žemaičiuose, buvo gana paviršutiniškai atliktas. Iš Lenkijos neatvyko joks vyskupas. Nedalyvavo nė Jadvyga. Bažnyčias kūrė ir pirmąsias parapijas žemėmis aprūpino tik Lietuvos kunigaikščiai (Jogaila, Vytautas). Jiedu skubiai rūpinosi bent oficialiai padaryti Lietuvą krikščioniška, kad įkyrus ordinas nebedarytų priekaištų. Lietuva todėl nepažino plačiau tokių vidaus misijų, kurios eitų iš grynos Evangelinės apaštalavimo dvasios.
Šitaip nuo Jogailos ir Vytauto krikštijimo metų (1387) Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė žymiai labiau ėmė susirišti su lenkų tikybinio gyvenimo formomis. Iš Lenkijos buvo atnešamos Lietuvos sostinėn ir pirmosioms vyskupijos parapijoms tradicijos ir pavyzdžiai. Tai galiojo ir giesmės sričiai. Lenkuose yra išlikusių giesmių ir jų fragmentų iš 14-tojo amž. O žinomoji giesmė apie Švč. Mergelę "Bogarodzica" yra laikoma iš 13 amž. Su nauju tikėjimu turėjo ateiti poteriai, katekizmas, mišios, giesmės. Kai 1387 m. Vilniuje, o 1413 m. Žemaičiuose buvo net pačių valdovų lietuviškai verčiamas "Tėve mūsų" ir "Tikiu Dievą Tėvą," tai galėjo būti išversta ir viena kita giesmelė. Iki reformacijos tačiau neturime jokių tiesioginių žinių apie lietuviškas giesmes Lietuvos bažnyčiose, ir prieš Mažvydo giesmyną toje srityje nieko nėra surasta. Tačiau natūralu, kad lietuviškų plotų bažnyčiose turėjo būti kas nors giedama ir liaudies kalba. Krikščionybę įvedus, greitai turėjo atsirasti ritualų ir agendų lietuvių kalba, kur būtų sakramentų teikimo (krikšto, moterystės) formulės. Pačiam Bažnyčios mokslui neužteko vien paprastų poterių ar Dievo ir Bažnyčios įsakymų. Buvo reikalingi ir Evangelijų tekstai žmonėms suprantama kalba.
Pirmą tokią paliudytą žinią turime tik iš 1522 m. Tada Vilniaus vyskupijos sinode buvo įsakyta parapijų mokyklose vaikus mokyti skaityti lietuviškai ir lenkiškai Evangelijas ir Šv. Povilo laiškus. Vadinasi, turėjo būti lietuvių kalbon verstų Evangelijų tekstų. Greičiausiai tos knygutės buvo ne spausdintos, o ranka rašytos. Bet tai pasilieka atviras klausimas. Tas pats sinodas draudė mokytojais samdyti "erezijoje" įtartus "scholastikus", ypač atvykstančius iš Vokietijos. O parapijose, kur tik liaudis vartoja lietuvių kalbą, turėjo būti prie klebono "lietuvių kalboje patyręs vikaras". Nors, matyti, kad lietuvių kalbos trūkumas bažnytinėje praktikoje buvo didelis, tačiau pats gyvenimas statė reikalavimus. Šitaip šalia lietuviškų Evangelijų ir pamokslų galėjo būti ir lietuviškai verstų giesmių.
Prie keletos M. Mažvydo giesmių yra pridėtos pastabos "pagal suguldima senaia”, arba "senaghi" (senoji), ar "sena gesme". Tai rodo, kad tos giesmės liaudžiai anksčiau galėjo būti žinomos. Žinoma, pas Mažvydą nėra pasakyta, kokia kalba minėtos giesmės prieš reformaciją buvo giedamos. Tad, tiksliai imant, pažymėjimas, jog giesmė yra "senoji," dar neturi reikšti, kad ji buvo lietuviškai giedama. Prie kitų giesmių yra, tiesa, kartais pažymėta, kad jos verstos iš lenkų kalbos arba kad jos giedamos kurios nors lenkiškos giesmės gaida.
Anais laikais buvo mėgstama giedoti "Dešimt Dievo įsakymų." Jie turėjo būti išversti drauge su krikščionybės pradžia Lietuvoje, kai atsirado lietuviški poteriai. O kadangi pirmieji Vilniaus ir Medininkų vyskupai, kap autentiškos versmės teigia, mokėjo lietuviškai, galėjo būti parūpinta "Dešimties Dievo įsakymų", kitų katekizmo dalykų ir giesmių vertimų. Įdomu, kad Mažvydas, kuris du kartu patiekia su gaidomis "Diewa prisakimas," pradžioje pastebi: "gal giedati ant notas anas senases lekiskas. O Anno pany szlachetna spokolenia etc. Bet del berneliu maszuiu su nota senage paguldžiau.”
Prieš reformaciją jau galėjo būti giedama giesmė apie Šv. Sebastijoną. Mažvydo giesmyne yra paduota: "Giesme raudinga ape mara ir piktaije pawietre..." Pradžioje yra pasakyta, jog ji giedotina gaida, "kurio giest Giesme ape Schwenta Sebestiana." Kita gana sena ir Lietuvoje labai plačiai paplitusi giesmė buvo "Pone Karaliau, Dieve Abraomo". Ji yra pažįstama ir Mažvydui. Šitoji populiari giesmė turėjo būti ir anksčiau lietuvių liaudies giedama. Taigi, A. Bruecknerio samprotavimą, kad prieš reformaciją nebuvę lietuviškų giesmių, reikia laikyti neįrodytu.
2. Mažvydo ir jo bendradarbių giesmynas ir liuteronų giesmių santykis su katalikų giesmėmis.
Daugumą giesmių Mažvydas ir jo bendradarbiai skolinosi iš tuometinių katalikiškų repertuarų. Tos giesmės yra iš gregorijoniško giedojimo lotyniškos psalmės, antifonos, liturginiai himnai, mišių ir kitos giesmės. Šitaip iš lotyniškų vertimų susidarė 52 giesmės. Iš vokiečių kalbos (arba per vokiškus giesmynus) pateko apie 22 giesmės, šešios giesmės yra atėjusios per lenkus arba iš lenkų kalbos verstos. Žinoma, ir ir originalių giesmių, kurių susidaro pora dešimtų.
Mažvydas ir kiti vertėjai katalikų giesmes "pataisydavo", išleisdavo atskiras strofas, įdėdavo poleminių posmų. Pvz., žinomas Tomo Akviniečio himnas "Pange lingua gloriosi corporis mysterium" Mažvydo giesmyne yra nukreiptas prieš "papis-tus,” ir jis primena, be kitko, mišių "pirkimą" ir "pardavimą". Panašiai buvo sureformuota Credo, pačios mišios, Aušrinė (Jutrina), mišparai, Visų Šventųjų Litanija. Tuo atžvilgiu nuo liuteronų vėliau jau stipriai skyrėsi kalvinistai, vengdami pirmųjų katalikiškųjų giesmių tekstų. O Mažosios Lietuvos liuteronai vienas katalikų giesmes ėmė ištisai, o kitas koregavo. Apskritai, jie sekė, kur tik galėjo, katalikų liturginį gyvenimą, tik jį suliaudindami ir pritaikydami savo
O kai mes žygiuodami dainuosim, su mumis dainuos ir Lietuva...
doktrinai. Iš katalikų liturgijos, pvz., buvo paimtas ir stalo laiminimas prieš valgį ir dėkojimas pavalgius. Tokie senosios liturgijos ir senųjų giesmių "pataisymai" ėjo ne vien iš lietuvių liuteronų nusistatymo. Toji tendencija buvo bendra pas protestantus.
Mažvydas ir jo giesmyno bendradarbiai ne Prūsų Lietuvos kultūroje buvo išaugę. Beveik visi tie Mažosios Lietuvos pirmieji protestantai veikėjai bei rašytojai, kurie Mažvydo giesmynui vertė ar rašė giesmes, žinoma, neišskiriant nė paties Mažvydo, buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos. Ten buvo jie subrendę Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės kultūrinio bei religinio gyvenimo tradicijose. O jos didele dalimi, kaip žinome, klostėsi ne pagal kokius kitų kaimynų (lotyniško krikšto vokiečių ar stačiatikių gudų bei ukrainiečių), bet pagal Lenkijos bažnytinius santykius.
Kaip protestantizmas ėmė plisti, pradžioje katalikų ir liuteronų tikėjimo skirtumai buvo dar žymiai siauresni. Iš pradžių tad tokių skirtumų nedaug tesimatė ir giesmėje. 1547 m. Mažvydo katekizmas paduoda tik sureformuotą ir žymiai sutrumpintą Credo. Jame nėra tik tų tiesų, kurios liuteronams nepriimtinos. Bet tas pats Mažvydo katekizmas liudija, kad protestantų tuomet dar tikėta Kristaus Kūną ir Kraują konsekruotoj duonoj ir vyne. Giesmės apie Švč. Mergelę Mariją yra katalikams visai priimtinos.
Lietuvių liaudis taip pat pradžioje tikėjimo skirtumų negalėjo per daug jausti. Tai parodo paties M. Mažvydo, kai jis klebonavo Ragainėje, charakteringas laiškas hercogui Albrechtui. Ragainės pastorius gailiai nusiskundžia, kad jo parapijiečiai labai mėgsta važinėti į įvairias žemaičių parapijas į atlaidus. Mažvydas išskaičiuoja keliolika tokių vietų su atlaidais, kur ragainiškiai lankosi. O 1587 m. Medininkų vyskupas Merkelis Giedraitis jėzuitų generolui apie savo tamsius ir nieko apie religiją neišmanančius tikinčiuosius rašė, jog jie "vienu tik dalyku pasitenkina sakydami: nesame liuteronai, penktadieniais nevalgome mėsos."
Pamažu tačiau katalikų ir liuteronų skirtumai ryškėjo. 1570 m. giesmyne Mažvydas davė originalių giesmių, kuriose matyti skirtinga protestantų galvosena popiežiaus ir vyskupų, mišių ir atlaidų atžvilgiu.
Reformacijos metu bažnytinis giedojimas liaudies kalba buvo suaktyvintas. Protestantų liturgijoje giesmės gimtąja kalba pasidarė labai svarbiu elementu ir įgijo tokios reikšmės, kurios jos dar iki tol Bažnyčioje neturėjo. Visa pamaldų liturgija buvo taikoma uolesniam liaudies masių dalyvavimui pamaldose.
Lietuviai liuteronai, kad ir imdami skubiai rūpintis liaudies giedojimu, negalėjo iš žmonių atimti jų senų giesmių. Kaip žinome, jie išvertė daugiausia lotyniškų tekstų, davė vertimų iš vokiečių kalbos. Prie kai kurių giesmių yra pridėta kai kurių vertėjų pavardės ir nurodyta, kad jos, pvz., verstos iš lenkiško.
Mažvydas ir jo giesmyno bendradarbiai, kaip tada ir Vokietijoje buvo tendencija, ne tik palikdavo ištaisytų katalikų giesmių pačius tekstus, bet dažnai jie palikdavo ir tą pačią gaidą. Tik ir čia vėl įvykdavo pataisymų. Jeigu pasirodydavo, kad liaudžiai gaidos per sunkios, jos būdavo suprastinamos. Šitaip, Mažvydu pradedant, ne tik buvo duota pradžia savai spausdintai literatūrai, bet taip pat atvertas kelias į platesnį liaudies giedojimą. Mažvydas ir jo talkininkai paskelbė eilę katalikiškų giesmių lietuviškai. Jos yra aptinkamos trumpesnėje ar ilgesnėje redakcijoje ir vysk. M. Valančiaus "Zemaicziu Kanticzkose." Tos giesmės nuo Mažvydo laikų (o kai kurios dar prieš reformaciją) turėjo būti lietuviškai giedamos ir katalikų bažnyčiose bei šeimose per ištisus 400 metų! Jas ir dar kitas lietuviškas protestantiškas giesmes per kartų kartas giedojo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos evangelikai — liuteronai.
Nebeseksime čia toliau istorijos lietuvių evangelikų giesmės, kilusios Mažojoje Lietuvoje. Užteks paminėti čia didžiojo Mažosios Lietuvos rašytojo Jono Bretkūno 1589 m. išleistas "Giesmes Dushaunas” ir "Kancionalas nekuru Giesmių." Šalia originalių Jono Bretkūno giesmių, kitų dauguma buvo imtos iš Mažvydo giesmyno. Dalį Bretkūno giesmių, pridėjęs savo ir kitų bendradarbių originalų, išspausdino Lozorius Sengstokas. Pagaliau ilgiems laikams virto tvirtu pagrindu tolimesniems giesmynų leidimams 1666 m. Danieliaus Kleino išspausdintos "Naujos Giesmju Knygos." Tai vis Mažosios Lietuvos giesmynai.
Didžiosios Lietuvos protestantai lietuviškų giesmynų ilgai neišspausdino. 1563 m. Nesvyžiuje pas N. Radvilą Juodąjį buvo išleistas lenkiškas giesmynas, o 1594 m. Vilniuje išėjo lenkų kalba katekizmas su maldomis ir giesmėmis. O kalvinistų pirmoji spausdinta knyga lietuviškai Didž. Lietuvoje buvo M. Petkevičiaus 1598 metų katekizmas su lietuvišku ir lenkišku tekstu. Tame katekizme buvo įdėtos 54 giesmės ir 40 Dovydo psalmių. Lietuvos kalvinistų pastorių tarpe buvo žymiai mažiau lietuviškai mokančių. Iš paties Petkevičiaus katekizmo įvado aiškėja, jog, negaudami lietuvių pastorių, kalvinistai patronai ėmė laikyti prie savęs lenkus. Tuo katekizmu ir buvo norima pagelbėti tiems, kurie "nors mokė lietuviš-
Duetas
kai, tačiau nemokėdami tos kalbos, sunkiai prie to prieiti (pamokslus sakyti) gali." Neminėdami čia reformato Rejaus postilės lietuviško vertimo (1600), nė nebaigtos spausdinti (1660 m.) Chylinskio lietuviškos Biblijos, turime pažymėti padidintą M. Petkevičiaus katekizmo leidimą 1653 m. "Kniga Nobaznystes." Šį leidimą paruošė Steponas Jaugilas. Tas kalvinistų giesmynas, vėliau pataisytas ir papildytas, buvo pavadintas Kancyonalu. Tiek labai trumpai apie protestantus: nuo liuteronų Mažvydo iki kalvinistų Petkevičiaus ir jų įpėdinių.
3. Pirmieji giedojimų pėdsakai Žemaičiuose ir vysk. Merkelis Giedraitis.
Katalikai su savo spausdintais lietuviškų giesmynų leidiniais yra pasirodę žymiai vėliau už evangelikus ir reformatus. Giedojimai tačiau katalikų Bažnyčioje buvo žinomi, kaip sakyta, dar prieš reformaciją. Čia susiduriama su dviem klausimais. Iš vienos pusės nuo seno eina liturginiai giedojimai, kurie visur, kur tik lotyniškoji krikščionybė įkelia koją, įgauna savo pavidalą. Iš kitos pusės vystosi liaudies giedojimai. Į abu klausimu, pasiremdami 16-17 amž. šaltinių medžiaga, bandysime atsakyti. Kaip reiškėsi Lietuvoje liturginiai giedojimai? Kaip kilo liaudies giesmės?
Protestantų daromoji stipri propaganda liaudies giedojimų srityje nepaliko be atoveiksmio patiems katalikams. Giesmė buvo imta plačiai naudoti ir katalikų, kaip sėkminga priemonė tikėjimui palaikyti. Šitaip protestantų, ypač liuteronų, pastangos, populiarinant liturgiją, įtraukti liaudį į patį liturginį gyvenimą, katalikų buvo nukreiptos prieš pačius protestantus, kurie pirmiausia plačiau buvo išplėtę giedojimą gimtąja kalba. Per savo kolegijas ir bažnytines iškilmes giesmę labiau ėmė kultivuoti jėzuitai. Iš katalikų vyskupų pusės šitoje srityje tikru pirmūnu Žemaičiuose buvo vysk. M. Giedraitis. Jo pastangos pasireiškė dviem kryptim: 1) atgaivinti sužlugusį liturginį giedojimą ir 2) plėsti katalikų parapijose bažnytinę liaudies giesmę.
Pirmiausia reikia mesti trumpą žvilgsnį į liturginio giedojimo atstatymą, reformacijos bangai atslūgstant. Medininkų ir Vilniaus vyskupijose. Nors apie Žemaičių vyskupiją, palyginti, 16 amž. labai šykščiai terandame žinių, bet galima tarti, jog liturginis giedojimas Medininkuose buvo žinomas ir anksčiau, t. y. jau 16-tojo amž. pradžioje. Nuo vysk. Martyno III (1500-14) laikų Varnių katedroje pagal visus liturginius reikalavimus kasdien buvo giedami "kunigiški poteriai" (Officium Divinum”). Varnių kapitulą 16 amž. sudarė šeši kanauninkai, ir prelato kantoriaus posto nebuvo. Klaidingai buvo išaiškintas 1528 m. Zigmanto Senojo raštas į popiežių Klemensą VII-jį. Būtent, tada Jurgis Talaitis tapo Medininkų archidiakonu ir Vilniaus kapituloje gavo prelato kantoriaus postą, o ne atvirkščiai. Medininkų katedroje buvo tačiau vienas vikaras katedros giedotojas. Savo pareigose jis turėjo ir vaikų mokymą mokykloje, kuri prie Varnių katedros jau 15 amž. buvo įsteigta. Jokių pėdsakų apie Žemaičių vyskupiją iš tų ankstyvųjų laikų iki šiol neaptikome.
Užėjus protestantizmo judėjimui, lotyniški giedojimai Varniuose dėl kunigų giedotojų stokos sunyko ir pagaliau visai sustojo. Vyskupui M. Giedraičiui buvo skirta atgaivinti bažnytinę liturgiją ir visą giedojimą pakelti į žymiai aukštesnį lygį. Studentaudamas Vokietijos universitetuose (Karaliaučiuje, Vittenberge, Tuebingene, Leipcige), jis buvo pažinęs vakaruose smarkiai besiplečiantį bažnytinės muzikos bei giesmės meną. Vilniuje jis buvo iš arti prisižiūrėjęs katedros giedojimo liturgijos. O ten įsikūrusieji jėzuitai (1569 m.) greitai ėmė organizuoti bažnytines iškilmes su pompa. Tad reikia sustoti ties Lietuvos sostinės giedojimo istorija. Apie tai kitą kartą.
Zenonas Ivinskis