Kai kas labai pabrėžia teologų sutarimą. Tatai nėra visiškai tikslu. Kiek tai liečia patį tikėjimą, aišku, visi vienodai prileidžia ir tiki, bet kiek liečia patį teologinį įrodymą, sutarimas nėra jau toks vienbalsis. Buvo ir kitaip manančių. Vieni vienais argumentais mėgino įrodinėti, kiti kitais, o treti, nustoję vilties, manė, kad nėra galima teologiškai įrodyti. Tačiau didesnė dalis jų labai tiksliai ir gražiai įrodinėjo Marijos Dangun Ėmimo dogmą dar prieš patį jos paskelbimą.
Kai kurie manė, kad tikro teologiško įrodymo negali būti šitame klausime, bet vien tiktai prideramumo argumentas, nes, kad būtų teologinis įrodymas, pagal juos, turi būti įrodytas Dangun Ėmimo būtinumas. Ir jie manė, kad tokio būtinumo įrodyti negalima. Taigi, pagal juos, paliekąs tiktai prideramumas Dievo Motinai Dangun Ėmimo garbės. Tačiau popiežius Benediktas XIV tuos teologų pavadintus įrodymus tiktai prideramumais vadina tikrais teologiškais motyvais bei įrodymais ir jų sumini net keletą: Dievo Motinystės vertingumas, Jos mergystės kilnumas, išrinktuosius ir angelus viršijantis šventumas, Jos susijungimas ir artumas su Kristumi. Tačiau visai lengvai ir labai teisingai galima visas šitas priežastis suvesti į vieną vienintelę ir pagrindinę, iš kurios gauna pradžią visos kitos privilegijos, būtent, į dieviškosios Motinystės privilegiją, kuri, sakytum, yra raktas ir visų Jos privilegijų šaltinis.
Lietuvių Tėvų Jėzuitų bažnyčia Montrealyje, Kanadoje.
Ne tik teologai, bet ir Bažnyčios Tėvai nuo pat pirmųjų amžių dažnai mini šitą dieviškosios Motinystės privilegiją ir dėsto jos pasekmes. Kai tik iškyla Dangun Ėmimo klausimas, atsakymo ieškoma Jos dieviškoje Motinystėje. Toliau Dangun Ėmimas rišamas su pavienėmis Jos privilegijomis, su Jos gryniausia, tyriausia mergyste, su Jos malonių pilnumu, su Jos bendradarbiavimu su Kristumi Jo išganomajame darbe ir Jo pergalėje. Ir taip be pertraukos Rytuose, kaip Vakaruose, teologų išvedžiojimuose, liturgistų maldose ir pamokslininkų skelbime.
Taip, pavyzdžiui, šventas Epifanas ir šventas Atanazas mini, kad Marijos, kaip pašvęstos per ryšį su Amžinuoju žodžiu, kūnas negalėjęs būti paliktas sugedimui. Šventas Irenėjus, šventas Justinas ir daugelis kitų pabrėžia paralelę tarp Ievos ir Marijos: kaip Ieva buvo kaltės, taip Marija yra Kristaus išganomojo darbo bendrininkė. Šventasis Germanas, šventas Jonas Damascenas, šventas Teodoras, šventas Andriejus iš Kretos tvirtina, kad Jos Dangun Ėmimas yra reikalaujamas Jos mergystės pilnumo, Jos visiško tyrumo. Iš tos mergystės pilnumo įrodinėjo, kad Jos kūnas negalėjo būti paliktas sugedimui. Ji, Įsikūnijusio žodžio šventovė, negalėjo būti palikta sugedimui ir pavirtimui į dulkes. Šventas Augustinas dažnai kartoja mintį, kad Motinos Marijos kūnas buvo kuo arčiausiai surištas su Kristaus kūnu ir išreiškia, kad tam tikra prasme Kristaus kūnas esąs Marijos kūnas.
Neretai, jau nuo senovės, kartojama sūnaus ir motinos tarpusavė meilė. Teologams atrodo neįmanoma, kad Kristus, tobulas Sūnus, dieviškai mylįs savo Motiną, galėdamas Ją apsaugoti, būtų palikęs Jos kūną sugedimui arba bent jau prikėlimą iš mirties tiktai paskutinei dienai. Tuo atveju Jo meilė nebūtų nei pilna, nei tobula. Gražiai sako šventas Pranciškus Salezietis, kad meilė ieško pasidalinti turimomis gėrybėmis. Tad ar galima manyti, kad Jėzus nebūtų paankstinęs savo mylimai Motinai tos garbės, kuria Jis pats naudojasi po pergalės ant nuodėmės ir mirties, palikdamas Ją, drauge su Juo mirusią dvasiškai Kalvarijos kalne, kūno sugedimui?
Toliau, Jis negalėjo taip pat. Jos, kovojusios su Juo drauge trejopą kovą prieš pragaro galybes, atskirti nuo bendrojo laimėjimo prieš nuodėmę ir mirtį. Visų Bažnyčios Tėvų ir teologų Marija gretinama prie Kristaus Jo pergalėje. Trejopa buvo Kristaus pergalė: ant netvarkytų palinkimų, ant nuodėmės ir ant mirties. Trejopa turėtų būti ir Marijos pergalė. Pirmoji Jos pergalė ant nuodėmės yra per Nekaltą Prasidėjimą ir visišką laisvumą net nuo mažiausių netobulumų, antroji Jos pergalė prieš netvarkytus palinkimus yra Jos Motinystė, neprarandant mergystės (Jungfrauliche Mutterschaft), pagaliau trečioji Jos pergalė yra ant mirties per Dangun Ėmimą Jos žemiškojo gyvenimo dienų pabaigoje.
Iš dabartinių laikų teologų ypač P. Jugie labai pabrėžia reikalą imti Jos Nekaltą Prasidėjimą pilna prasme. Nekalto Prasidėjimo tiesa, pagal jį, labai ryškiai turi savyje įjungus ir Dangun Ėmimo tiesą, kuri nėra kas kita, kaip išvada iš tiesos apie gimtąją nuodėmę, nuo kurios Ji buvo visiškai laisva, taigi, ir nuo jos pasekmių: mirties ir kūno sugedimo. Dangun Ėmimas yra, tartum, dieviškosios apvaizdos visų planų su Kristaus Motina, visų Jai suteiktų privilegijų atbaigimas ir vainikavimas.
Sutraukiant galima pasakyti, kad, pagal teologus, Kristaus sūniškosios pareigos savo Motinos atžvilgiu. Jos dieviškosios motinystės kilnumas. Jos privilegijų pilnumas, ypač Jos aukštas šventumas. Jos Nekaltas prasidėjimas ir Jos artimas ryšys su Išganytoju atpirkimo darbe reikalauja Jos Dangun Ėmimo, kaip visų šitų privilegijų atbaigimo, kad Ji tikrai galėtų būti malonės pilnoji.
Baigiant iškyla dar vienas klausimas. Dogmos paskelbimo tekstas vien tiktai tvirtina, kad Dievo Motina, nekalta savo Prasidėjime, šio gyvenimo dienoms pasibaigus, buvo paimta į dangų su siela ir kūnu. Taigi, klausimas, kaip gi yra su Jos mirtimi? Ar Ji mirė, buvo prikelta ir po to paimta į dangų, ar be mirties išaukštinta dangaus garbėje, suteikiant jai nemirtingumą? Dogmos paskelbimo dokumentas tuo klausimu visiškai neišsitaria; dogmai viena tėra tiktai svarbu, būtent, kad Ji yra danguje, palaimintųjų garbėje su siela ir kūnu, bet nieko nepasako apie tai, kur ir kada Ji mirė, nei iš viso, ar Ji mirė. Pats gi Jos gyvenimas dangaus garbėje nereiškia tiktai Jos kūno negedimo, kaip tai suprato kai kurie ankstyvesniais amžiais, bet tikras gyvenimas su permainytu, išaukštintu ir nemirtingumą gavusiu kūnu, jau dabar, tai yra, nelaukiant paskutiniojo teismo dienos.
Šitas klausimas yra paliktas neišrištas. Tiesa, iki šiol buvo beveik nenutrauktas padavimas ir bendras įsitikinimas, kad Marija yra mirusi, kad po to buvusi prikelta iš mirties dar prieš prasidedant kūno gedimui ir įvesta į palaimintųjų buveinę, kas ir yra vainikavimas Jos pilnutinės pergalės ant suvedžiotojos piktosios dvasios. Tačiau laikų bėgyje netrūko protarpiais atskirų balsų, tvirtinusių, kad Marija, kaip laisva nuo gimtosios nuodėmės, buvusi laisva ir nuo mirties. Bet vis tik ir iš šių didesnė dalis prileisdavo, kad Marija mirusi, kad visame būtų panaši savo dieviškajam Sūnui, kaip garbėje, taip ir kentėjime. Tik labai retas teologas yra visiškai paneigęs Jos mirtį, tvirtindamas, kad Ji be mirties buvusi permainyta, Kristaus persimainiusio Taboro kalne pavyzdžiu, ir paimta į dangų. Šitas tylus ir praeityje visiškai nykus ir neišgirstas balsas šiuo metu jau pradeda rasti sekėjų. Vienas tokių ne tik sekėjų, bet, galima sakyti, tikrų kovotojų už Marijos nemarumą yra P. Jugie.
Nors jis neneigia Marijos mirties, bet labai pabrėžia, kad niekas istoriškai Jos mirties neįrodė. Liturgija nuo pat šventės pradžios, kai šitoji šventė tebebuvo vadinama Jos mirtimi, savo maldose daugiau išreikšdavo Jos užtarimą arba to užtarimo prašymą. Pagaliau ir pats Mirties, Miegojimo vardas buvo pakeistas į naują Dangun Ėmimo pavadinimą Taigi, nėra jokių istoriškų įrodymų.
Toliau P. Jugie labai pabrėžia, kad Marijos Nekalto Prasidėjimo nereikia riboti vien tik pašvenčiamąja malone nuo pat pirmojo akimirksnio. Gimtoji nuodėmė nėra tiktai antgamtinių malonių praradimas, bet taip pat ir visų šaliagamtinių (praeternaturalia) dovanų netekimas. Tokiu būdu Jos Nekaltas Prasidėjimas esąs ne tik laisvumas nuo nuodėmės ir pilnumas antgamtinių malonių, bet tuo pat papildytas dar anomis šaliagamtinėmis dovanomis, kurių teologai priskaito keturias: laisvumas nuo mirties, nuo kentėjimų, nuo netvarkytų palinkimų ir, pagaliau, nuo neišmanymo. Ji, būdama apsaugota nuo pačios gimtosios nuodėmės, buvo apsaugota ir nuo netekimo šitų šaliagamtinių. Dievo pirmykščiame plane žmonijai pramatytų, dovanų. Dvi iš šitų dovanų
Jai, kaip Dievo Motinai, ne tik pritinka, bet Jos aukštas dieviškosios Motinystės pašaukimas jų reikalauja, būtent, laisvumo nuo neišmanymo (Pana išmintingiausioji, meldžiamės litanijoje) ir nuo netvarkytų palinkimų, kas irgi yra žinoma iš tikėjimo. Lieka dar dvi kitos privilegijos, su kuriomis jau yra painiau, būtent, laisvumas nuo kentėjimo ir nemarumas. Būdama Nekaltai Pradėta, Ji turėjo teisę ir į jas, kaip į pirmykščio Dievo plano su žmonėmis pilnumą, bet Ji dėl bendradarbiavimo išganymo plane su Išganytoju (kad galėtų būti pilna prasme nuliūdusiųjų paguoda ir kankinių karalienė), kentėjo ir buvo panaši kančioje į savo Sūnų ir dvasiškai mirė su Juo drauge Kalvarijos kalne. Lygiai Ji būtų galėjusi atsisakyti ir nuo nemarumo, bet nebebuvo prasmės Dieviškajai apvaizdai tą Jos auką priimti, kai Ji jau buvo dvasiškai mirusi su savo Sūnumi, jau buvo Jos Širdis perverta kentėjimų kalavijo. Iš teologinio požvilgio nebėra jokios priežasties reikalauti Marijos fizinės mirties Jos pilnam dalyvavimui Kristaus aukoje. Jeigu Ji nemirė iš užuojautos savo dieviškajam Sūnui Kalvarijos kalne, kur Jos pasiuntinybė ir auka pasiekė aukščiausią laipsnį, nebėra reikalo ir priežasties, kad Ji būtų mirusi po to, nes tatai nebegalėjo nieko pridėti. Priešingai, greičiau esą galima manyti, kad Ji Nekaltai Pradėtoji, kaip vienintelė žemės gėlė, visiškai laisva nuo bet kokios ir mažiausios ne tik nuodėmės, bet ir netobulumo, buvo be mirties paimta į palaimintąjį išrinktųjų gyvenimą, ypač kad, pagal šventą Povilą, šis mirties dėsnis nepasiliks visuotinis, bus peržengtas pasilikusiųjų paskutinio teismo dieną: "Mirusieji, kurie yra Kristuje, kelsis pirmi. Paskui mes, kurie esame gyvi, paliktieji, būsime pagauti su jais debesyse, Kristui priešais į orą, ir taip mes būsime visados su Viešpačiu" (1 Tesalonikiečiams 4, 17).
Be to, Bažnyčia niekada laiko bėgyje nėra pasmerkusi protarpiais pasitaikiusių panašių balsų, tvirtinusių Marijos nemarumą. Kiek tai liečia aukščiau minėtuosius kardinolų, vyskupų, universitetų prašymus šventajam Tėvui, tai iš 3019 prašymų tiktai 5 tvirtina, kad Ji nemirusi, 212 siūlo, kad dogmoje būtų išreikšta Jos mirtis, 434 kalba apie Jos mirtį pačiame išdėstyme, bet neprašo, kad tatai būtų įtraukta į dogmą nei kad būtų apleista, pagaliau, 2334 visiškai Jos mirties nemini nei pačiame savo pažiūrų išdėstyme, nei prašyme, bet vien tik prašo, kad būtų paskelbta dogma, kad Ji su siela ir kūnu buvo paimta į dangų.
Jos mirties šalininkai spiriasi, kad ir Adomui su Ieva duotosios šaliagamtinės dovanos nėra jų teisė iš prigimties, bet tiktai gryna dovana, nebūtinai pakartotina tiems, kurie yra ge gimtosios nuodėmės. Tačiau matėme, kad Ji iš tikro turėjo bent kai kurias iš tų šaliagamtinių dovanų, laisvumą nuo netvarkytų palinkimų ir neišmanymo. Nėra tad priežasties, kad nebūtų gavusi tų privilegijų ir daugiau, žodžiu, klausimas pasilieka atviras.
Greitomis perbėgome istorinius puslapius ir matėme, kaip brendo ir augo šitoji tiesa iki dogmatinio paskelbimo. Tačiau ne tik iš protestantų, bet ir iš kai kurių katalikų pusės, neapdairiai ir neapgalvotai kartojančių protestantišką mintį, buvo galima girdėti priekaištų, kam reikalinga šita naujoji dogma; tai esąs tiktai naujas plyšys, nauja praraja tarp katalikų ir protestantų, esąs kelio užkirtimas daromoms pastangoms grįžti į tikėjimo vienybę, žodžiu, ne tik nereikėję šitos dogmos paskelbimo, bet jis esąs visiškai nevietoje.
Taip, niekas nevertė paskelbti šitą dogmą. Bet taip jau dieviškoji apvaizda sutvarkė, kad šitoji tiesa pribrendo, kaip tik mūsų laikais. Dogmos paskelbimas ne tik naudingas ir labai vietoje, kaip paguodos ir suraminimo šaltinis šių dienų kentėjimuose, kaip priminimas tikrosios žmogaus paskirties, bet tam tikra prasme ir būtinas. Tačiau tai nėra, kaip sako, dogmos "padirbimas." Tai yra tiktai Aukščiausiojo Mokomojo Bažnyčios Autoriteto neklaidingas atsakymas į tikinčiųjų klausimą: ar einame tikru keliu? Ar mūsų tikėjimas tikras? Tai yra tiktai atsakymas į tikinčiųjų prašymą parodyti visišką tiesą, stiprinti tikėjimą. Po tiek amžių tikėjimo ir praktikos, po tiek studijų ir nagrinėjimų po tiek tikinčiųjų ir vyskupų pakartotinų prašymų, nebebuvo galima neatsakyti, tai yra palikti klausimą atvirą, nes tai būtų reiškę jį parodyti kaip perdėtą ir netikrą, arba, kaip visai neteisingą. Dabar jau reikėjo atsakyti arba taip arba ne. Tylėjimas jau būtų reiškęs neigimą. Kadangi tai yra tiesa, reikėjo ją nurodyti. Amžinoji tiesa niekados negali būti kliūtis į tikėjimo vienybę. Pagaliau visas priekaišto sunkumas kyla iš to, kad Dievo Motinai nepripažįstama Jos privilegijų, ir apskritai, racionalizmo įtakoje nebepripažįstama kūno prisikėlimo. Juk tiek maža tesako naujoji dogma, vien tik kiek tai liečia laiką, tai yra, kad jau dabar Ji yra dangaus garbėje su kūnu, nelaukiant paskutinio teismo dienos. Kad kelsis visų žmonių kūnai iš mirties paskutiniojo teismo dieną, yra tikėjimo tiesa nuo pat apaštalų laikų: Tikiu kūno iš numirusių atsikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.
A. Liuima,S. J.
a� k���Q pačius tekstus, bet dažnai jie palikdavo ir tą pačią gaidą. Tik ir čia vėl įvykdavo pataisymų. Jeigu pasirodydavo, kad liaudžiai gaidos per sunkios, jos būdavo suprastinamos. Šitaip, Mažvydu pradedant, ne tik buvo duota pradžia savai spausdintai literatūrai, bet taip pat atvertas kelias į platesnį liaudies giedojimą. Mažvydas ir jo talkininkai paskelbė eilę katalikiškų giesmių lietuviškai. Jos yra aptinkamos trumpesnėje ar ilgesnėje redakcijoje ir vysk. M. Valančiaus "Zemaicziu Kanticzkose." Tos giesmės nuo Mažvydo laikų (o kai kurios dar prieš reformaciją) turėjo būti lietuviškai giedamos ir katalikų bažnyčiose bei šeimose per ištisus 400 metų! Jas ir dar kitas lietuviškas protestantiškas giesmes per kartų kartas giedojo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos evangelikai — liuteronai.
Nebeseksime čia toliau istorijos lietuvių evangelikų giesmės, kilusios Mažojoje Lietuvoje. Užteks paminėti čia didžiojo Mažosios Lietuvos rašytojo Jono Bretkūno 1589 m. išleistas "Giesmes Dushaunas” ir "Kancionalas nekuru Giesmių." Šalia originalių Jono Bretkūno giesmių, kitų dauguma buvo imtos iš Mažvydo giesmyno. Dalį Bretkūno giesmių, pridėjęs savo ir kitų bendradarbių originalų, išspausdino Lozorius Sengstokas. Pagaliau ilgiems laikams virto tvirtu pagrindu tolimesniems giesmynų leidimams 1666 m. Danieliaus Kleino išspausdintos "Naujos Giesmju Knygos." Tai vis Mažosios Lietuvos giesmynai.
Didžiosios Lietuvos protestantai lietuviškų giesmynų ilgai neišspausdino. 1563 m. Nesvyžiuje pas N. Radvilą Juodąjį buvo išleistas lenkiškas giesmynas, o 1594 m. Vilniuje išėjo lenkų kalba katekizmas su maldomis ir giesmėmis. O kalvinistų pirmoji spausdinta knyga lietuviškai Didž. Lietuvoje buvo M. Petkevičiaus 1598 metų katekizmas su lietuvišku ir lenkišku tekstu. Tame katekizme buvo įdėtos 54 giesmės ir 40 Dovydo psalmių. Lietuvos kalvinistų pastorių tarpe buvo žymiai mažiau lietuviškai mokančių. Iš paties Petkevičiaus katekizmo įvado aiškėja, jog, negaudami lietuvių pastorių, kalvinistai patronai ėmė laikyti prie savęs lenkus. Tuo katekizmu ir buvo norima pagelbėti tiems, kurie "nors mokė lietuviš-
Duetas
kai, tačiau nemokėdami tos kalbos, sunkiai prie to prieiti (pamokslus sakyti) gali." Neminėdami čia reformato Rejaus postilės lietuviško vertimo (1600), nė nebaigtos spausdinti (1660 m.) Chylinskio lietuviškos Biblijos, turime pažymėti padidintą M. Petkevičiaus katekizmo leidimą 1653 m. "Kniga Nobaznystes." Šį leidimą paruošė Steponas Jaugilas. Tas kalvinistų giesmynas, vėliau pataisytas ir papildytas, buvo pavadintas Kancyonalu. Tiek labai trumpai apie protestantus: nuo liuteronų Mažvydo iki kalvinistų Petkevičiaus ir jų įpėdinių.
3. Pirmieji giedojimų pėdsakai Žemaičiuose ir vysk. Merkelis Giedraitis.
Katalikai su savo spausdintais lietuviškų giesmynų leidiniais yra pasirodę žymiai vėliau už evangelikus ir reformatus. Giedojimai tačiau katalikų Bažnyčioje buvo žinomi, kaip sakyta, dar prieš reformaciją. Čia susiduriama su dviem klausimais. Iš vienos pusės nuo seno eina liturginiai giedojimai, kurie visur, kur tik lotyniškoji krikščionybė įkelia koją, įgauna savo pavidalą. Iš kitos pusės vystosi liaudies giedojimai. Į abu klausimu, pasiremdami 16-17 amž. šaltinių medžiaga, bandysime atsakyti. Kaip reiškėsi Lietuvoje liturginiai giedojimai? Kaip kilo liaudies giesmės?
Protestantų daromoji stipri propaganda liaudies giedojimų srityje nepaliko be atoveiksmio patiems katalikams. Giesmė buvo imta plačiai naudoti ir katalikų, kaip sėkminga priemonė tikėjimui palaikyti. Šitaip protestantų, ypač liuteronų, pastangos, populiarinant liturgiją, įtraukti liaudį į patį liturginį gyvenimą, katalikų buvo nukreiptos prieš pačius protestantus, kurie pirmiausia plačiau buvo išplėtę giedojimą gimtąja kalba. Per savo kolegijas ir bažnytines iškilmes giesmę labiau ėmė kultivuoti jėzuitai. Iš katalikų vyskupų pusės šitoje srityje tikru pirmūnu Žemaičiuose buvo vysk. M. Giedraitis. Jo pastangos pasireiškė dviem kryptim: 1) atgaivinti sužlugusį liturginį giedojimą ir 2) plėsti katalikų parapijose bažnytinę liaudies giesmę.
Pirmiausia reikia mesti trumpą žvilgsnį į liturginio giedojimo atstatymą, reformacijos bangai atslūgstant. Medininkų ir Vilniaus vyskupijose. Nors apie Žemaičių vyskupiją, palyginti, 16 amž. labai šykščiai terandame žinių, bet galima tarti, jog liturginis giedojimas Medininkuose buvo žinomas ir anksčiau, t. y. jau 16-tojo amž. pradžioje. Nuo vysk. Martyno III (1500-14) laikų Varnių katedroje pagal visus liturginius reikalavimus kasdien buvo giedami "kunigiški poteriai" (Officium Divinum”). Varnių kapitulą 16 amž. sudarė šeši kanauninkai, ir prelato kantoriaus posto nebuvo. Klaidingai buvo išaiškintas 1528 m. Zigmanto Senojo raštas į popiežių Klemensą VII-jį. Būtent, tada Jurgis Talaitis tapo Medininkų archidiakonu ir Vilniaus kapituloje gavo prelato kantoriaus postą, o ne atvirkščiai. Medininkų katedroje buvo tačiau vienas vikaras katedros giedotojas. Savo pareigose jis turėjo ir vaikų mokymą mokykloje, kuri prie Varnių katedros jau 15 amž. buvo įsteigta. Jokių pėdsakų apie Žemaičių vyskupiją iš tų ankstyvųjų laikų iki šiol neaptikome.
Užėjus protestantizmo judėjimui, lotyniški giedojimai Varniuose dėl kunigų giedotojų stokos sunyko ir pagaliau visai sustojo. Vyskupui M. Giedraičiui buvo skirta atgaivinti bažnytinę liturgiją ir visą giedojimą pakelti į žymiai aukštesnį lygį. Studentaudamas Vokietijos universitetuose (Karaliaučiuje, Vittenberge, Tuebingene, Leipcige), jis buvo pažinęs vakaruose smarkiai besiplečiantį bažnytinės muzikos bei giesmės meną. Vilniuje jis buvo iš arti prisižiūrėjęs katedros giedojimo liturgijos. O ten įsikūrusieji jėzuitai (1569 m.) greitai ėmė organizuoti bažnytines iškilmes su pompa. Tad reikia sustoti ties Lietuvos sostinės giedojimo istorija. Apie tai kitą kartą.
Zenonas Ivinskis