Spausdinti

      Vienas mano bičiulis išgyveno labai skaudžią šeimos nelaimę. Tokios nelaimės vaisius paprastai yra apkartimas, kerštas, visiškas dorovinis iškrypimas. Bet jis nenuėjo nei keršto, nei neapykantos, nei kitų aistrų keliais. Atrodo, kad jo dvasia dar labiau sustiprėjo. Patiko man jo galvosena ir krikščioniškas laikymasis, todėl, jam leidžiant, čia paduodu jo laiško mintis, tikėdamasis, kad jos gal ir kitiems padės lengviau atlaikyti panašius gyvenimo smūgius.

Kunigas Jonas

      "Jūs, brangus Tėve, esate per geros nuomonės apie mane. Aš tikrai nesu vertas tų gražių Jūsų žodžių ir tikrai nesu tas "retas pavyzdys". Šimtai ir tūkstančiai gal yra vertesni Dievo akyse, bet jų niekas nepagiria. Kad aš nepamečiau pusiausvyros ir neįpuoliau į desperaciją ar nepradėjau girtuokliauti, o pagaliau, kad nepasielgiau taip, kaip mano dievinama žmonelė, tai pirmiausia turiu būti dėkingas nepaprastai Dievo malonei, kuri, išprašyta mano ir kitų mano draugų maldų, davė man jėgų ne tik viską iškęsti, bet ir parodė pasaulio menkumą, nepastovumą ir tikrąjį kelią, kuriuo ne tik aš, bet ir kiekvienas katalikas turėtų eiti.

      Kiek man teko šioje nelaimėje patirti, galiu pasakyti kad maldos neužtenka, reikia dar ir aukos. O svarbiausia, reikia save, Dievui padedant, taip nugalėti, kad neapykanta, panieka ir net kerštas virstų meilės atlaidumu ir troškimu vien gero tam, kurs tau būtų blogiausias. Tai lengva pasakyti, bet labai sunku įvykdyti, kai širdį nuolat drasko nekaltai padaryta žaizda, kai negali užmiršti tau padarytos skriaudos. Lengviau yra sutikti su Dievo valia, kai žmogus miršta, kai tave kas nors apgauna. Bet kai tave apvilia ir palieka tavo ne tik mylimas, bet tiesiog dievinamas žmogus, kai jis ne tik tave apgauna, bet supurvina tavo ir net nekaltų vaikų vardą, kai visa tai, kas šventa, gražu, kilnu, lietuviška ir miela iškeičia į kitataučio (taip pat suardžiusio savo šeimą) siūlomas ir teikiamas "malonias valandėles", tai tikrai žmogiškų jėgų nepakanka tam pernešti. Veltui bandytum, jei Dievas nepadėtų.

      Prisimenu pirmąsias nelaimės dienas. Klupau, kėliausi, pykau, atleidau, keikiau ir meldžiausi ne vieną, o šimtus kartų į dieną. Puoliau ir kėliausi, vis prašydamas Dievo pagalbos, nors mano veiksmai dažnai nesiderino su Jo valia. Bet nuolatinė malda ir dažnos Komunijos padėjo visa tai įveikti ir šiandien, po keturiolikos mėnesių kovos su savimi, galiu, dėkui Dievui, ne tik miegoti ir valgyti, bet širdyje neliko jokios neapykantos. Liko tik pasigailėjimas ir Dievo malonės prašymas tiek sau, tiek jai, tiek vaikams. Be Dievo malonės tuoj pultum ir neįstengtum atsikelti. Bet ir šiandien vis dar mane kankina klausimai: "už ką? kodėl? kaip tai yra galima?" Vis dėlto jau šie klausimai man neatima ramybės. Kas bus rytoj — vienas Dievas težino. Aš stengsiuosi eiti Jo įsakymų keliu.

      Jei šeima išsiskiria, tai aišku, kad kažkas joje buvo netvarkoj. Dažnai Dievas kabo tik kambaryje ant sienos (o kartais nė ten Jo nėra), bet Jam nėra vietos širdyje. O kai Dievo nėra širdyje, tai žmogui nieko nėra šventa. Nekalbėsiu apie kitas šeimas, trupučiuką prisiminsiu tik savąją.

      Iš pat jaunystės buvau labai jautrios širdies ir linkęs svajoti. Turėjau mamytės įskiepytą tvirtą tikėjimą, ir nuo jo niekados manęs neatitolino nė mano dvi profesijos: karininko ir menininko. Žinoma, pasitaikydavo klaidų, mano tikėjimo stoge atsirasdavo skylių, bet per išpažintį tuoj stengdavausi jas užtaisyti. Galiu pasigirti, kad vedžiau žmoną be baimės pažiūrėti jai į akis ir pasakyti, kad ji bus pirmoji mano gyvenimo moteris, kuriai atiduodu savo tyrą meilę ir širdį. Vedžiau ją, nes mylėjau. Ne tik mylėjau, bet tiesiog dievinte dievinau ir neperdėsiu sakydamas, kad mintys apie ją neleisdavo man nė maldoje tinkamai susitelkti. Čia ir atsistojau tarp dviejų kelių: pildyti Dievo įsakymus, ar žmonos norus? Bandžiau būti geras abiem. Vėliau, kai sulaukėme dviejų dukrelių, savo meile dalinausi su keturiais. Stengiausi visą šeimos gyvenimą taip tvarkyti, kad, kartais paslydus, būtų galima atsikelti. Taip išgyvenome aštuonerius metus. Gal padėjo sunkūs laikai, karas, tremtis, badas. Bet kai pagerėjo sąlygos, kai žybtelėjo viltis patekti Amerikon, mano žmona pirmą kartą po vedybų susigalvojo "paromansuoti". Mano tvirtas nusistatymas nelaužyti priesaikos ir atlaidumas žmonos klaidai, grąžino ją šeimai. Gaila, neilgam — tik trejiems metams, t. y. iki to laiko, kai įgijo drąsos ir Vokietijoje pabandytą "romansą" pakeitė atviru meilužės šydu, kuriuo prisidengusi ir šiandien švaistosi "žemiškame rojuje", nors nemanau, kad ji nelauktų iš jo išsivaduoti.

      Ieškant klaidos, gal didžiausia buvo ta, kad po pirmojo "romanso" ją dar daugiau mylėjau ir aklai pataikavau. Nors ir daug už ją meldžiausi, bet matau, kad Dievas teisingai padarė. Ar aš nebuvau užsitarnavęs Jo bausmės, kūrinį statydamas aukščiau už Kūrėją?

      Dabartine savo dukrelių padėtimi esu patenkintas. Ar galima palyginti jų buvusios motinos auklėjimą, paremtą "komikais" ir "mūviais", su seselių vienuolių auklėjimu? Mergaičių daroma pažanga labai didelė, ir aš tuo negaliu atsidžiaugti nė atsidėkoti Dievui. Mažai kam suprantami Dievo keliai, bet jie visada teisingi. Reikia tik turėti kantrybės ir priimti visa tai, ką Jis siunčia, nes Jis žino, ką daro! O kaip bus su žmona? Visa tai yra Dievo rankoje. Kodėl ji taip pasielgė, kodėl ji griovė šeimą? Atsakymas trumpas ir aiškus: atšalo tikėjime.

Jūsų J.J.