J. Augustaitytė-Vaičiūnienė
Mes ėjom, kaip apaštalai į Emaus,
Viens kito nepažindami,
Kol mus pažadino sutemus
Mūs praregėjimo ženklai pirmi.
Tada mūs akys skrido virš zenito
Ir saulė atskleidė užuolaidas žalias.
Mes matėm, kaip ji degdama nukrito
Ir sudrumstė sustingusias marias.
Pažinome tave keleivio rūbuos —
Palikusį tėvų namus labai gražius,
Kur amžinai balti balandžiai ūbaus
Ir upės niekad troškuliu nedžius.
Kalbėjai, kad virš Kryžių kalno
Stebuklas šias paniekintas dienas užlies,
Ir mes išvysim, kaip ant delno,
Sodus anos labai gražios šalies,
Iš kur išėjom, nepažindami viens kito,
Papuošt išsekusias pakrantes meldo vytele,
Pašauta saulė kur nukrito,
Kur kaktusas išsprogs rūta žalia.