Spausdinti

      Taip maždaug sakė pamokslą šv. Jonas Klimakas, Sijono vienuolyno abatas, kai jis sugrįžo iš kelionės po tyrus, tyrinėjęs atsiskyrėlių gyvenimą.

      Sandaluose mano kojas dar graužia smėlio grūdeliai, ausyse dar griaudi mėnesienų tyloje girdėti liūtų balsai; širdyje dar liepsnoja ugnis, kurią užkūrė tyruose pasklidę Dievo vyrai, apsunkinti mariuoju kūnu, bet gyveną kaip angelai.

      Šventosios Dvasios balso nuolat verčiamas, aš, draugai, išvaikščiojau plačius Egipto tyrus, išlandžiojau tirštai apžėlusias jų oazes, skrodžiau vėsias, žvaigždėtas jų naktis ir karštas, saulėtas dienas ir kopiau į pilkąsias tyrų aukštumas, kad surašyčiau stebuklus, kuriuos išganymo malonė sukūrė žmogaus vargingoje širdyje.

      Atsiskyrėliai: vieni jų slepias tankių miškų glūdumose, didžiulių medžių drevėse; kitus radau kalnų viršūnėse. Ištisoms dienoms jie meldžiasi ir naktimis budi, kad maldai liktų daugiau laiko; ir verkia jie ir aštriai atgailauja. Jų ašaros drėkina smėlio dykumas ir atgaila vaisina bergždžius tyrus...

      Aš vėl tarp jūsų. Mane vėl stulbina miesto triukšmas. Vėl gatvėj beldžiasi vežimų ratai ir piaunasi triukšmaujantys balsai. O minios, minios jūs! Lyg varomos galvijų bandos, kur einate jūs, kur?..

      Jų tėvai į pražūtį nuėjo, ramindamiesi, kad viskas bus gerai. Bet žuvo. Ir jų vaikai nepasimokė iš to nieko. Nuodėmė jiems tapo poilsiu, maloniu laiko bėgimu. Drąsinosi dar vienas kitą: "eikime širdies taku". "Bergždžiai raminasi: "palauk, ir viskas pasibaigs geru". Ir išmintis jų nieko nepadės: "seniui nebrangu jaunų troškimai. Jaunystė neilga, proga gera. Pasenęs atsiminsi Dievą..."

      O protai snaudžiantys, o širdys apsvaigintos! Jei tikite jūs Dievą, ar galite viltis, kad nuodėmė liks nenubausta? Koks Dievas būtų Jis, jei blogybei liktų abejingas? Jei Dievas nepaisytų teisybės, nebūtų Jis Dievu!

      Jūs paniekinote Jo žodį, sumynėte amžinus ir nekeičiamus įstatymus, išsikėlėte aukščiau už Dievo sostą ir šypsotės: "kas bloga mums nutiks?" O jūs lapeliai! Šalnų pakąsti! Iki kol kantrybę Viešpaties bandysit?

      Kodėl užmiršote nuo blogo saugojančią Dievo baimę? Ar dėl to, kad Dievas geras? Kad savo saulei leidžia šviesti melagiams ir teisiems? Ir lietų lydina ant bloga ir gera darančių? Ar dėl to, kad savo puošmenoms Jis džiugina akis be skirtumo visų? Nesidžiaukit nerūpestingai: "aš nusidėjau, ir kas man blogo atsitiko?"

      Taip žmonės džiaugėsi prieš tvaną. Nors bloga darė, bet namai jų buvo taikoje: mažieji jų ir džiaugėsi ir džiugino, ir Dievo rykštė negrasino. Savo sukurtos laimės apsvaiginti į rankas jie ėmė arpą, jie džiūgavo trimitų muzika ir pokyliavo gausiai, kol nuodėmės pribrendo vaisiai...

      Taip buvo ir Jeruzalei. Niekad taip, kaip prieš savo pražūtį, ji nebuvo pertekus gėrybėmis. Šventyklos marmuras ir auksas saulėj tvisko. Žavėdamies apaštalai kalbėjo Jėzui: "Matai, koks grožis?" Bet Viešpats, peržvelgdamas širdis, regėjo atmestąją tautą, lyg amžinus kapus ir ašaromis palydimus Jis ištarė žodžius: "sakau jums, neliks ten akmens ant akmens"...

V. Noreikosnuotrauka

Neseniai Čikagoje įvykusiame Amerikos Lietuvių Tarybos Kongrese dalyvavo ir Amerikos valdžios atstovai. Nuotraukoje J. E. vysk. V. Brizgys įteikia senatoriui Kerstenui Lietuvos partizano paveikslą. Iš kairės į dešinę prie garbės stalo sėdi: ponia Kerstenienė; Donald B. Lourie, valstybės departamento vice sekretorius; p. L. Šimutis. Už vysk. Brizgio stovi inž. A. Rudis.

 

      O draugai! Kodėl mes nuodėmės neįvertinam blogai?

      Baisu, kai Dievas rūstauja vardan teisybės. Bet dar baisiau, kai tyli ir leidžia saikui prisipildyti blogybių. Tad bloga darantis tenesiguodžia, kad jo ramybė patvari. Ramybė jo— tyla prieš audrą. Kaip srovė ramiai ir lygiai teka, kol priteka prie krioklio ir krinta audromis, taip ir nusidėjėlis besiguodžiąs bergždžiomis viltimis...

      Ištarmė arti! Kaip pakelsi ją, neapdairus žmogau? Aš tau sakau: paliestas jos, lyg epušės lapas, iš baimės virpa net šventasis. Aš — liudininkas, kas tyruose atsitiko su Dievui pasišventusiu atsiskyrėliu, kai jo sąžinę apšvietė dangaus šviesos skaistumas. Supratau tada, koks didis ano pasaulio teisingumas.

      Tuščios kalvos viršūnėje, prieblandoje paskendusioje uolos išgriovoje radau senelį, besirengiantį keliauti į Tėvynę. Gulėjo jis ant plikos žemės, o jo draugai, atsiskyrėliai, kurie buvo atėję jo lankyti, su ašaromis akyse meldė Dievą: "pasigailėki vargšės sielos, kurią savo šventuoju krauju atpirkai."

      Tada, draugai, mačiau aš teismą. Dievo teismą. Tiesa, nemačiau teisėjo, negirdėjau jo balso ir nieko negaliu apie jį papasakoti. Bet girdėjau, ką kaltinamasis sakė Aukščiausiame Tribunole.

      Ilgabarzdis, baltaplaukis senelis staiga sudreba, atsistoja, įbedžia akis į išgriovos tamsumas, ir mes girdime virpantį balsą: "Tiesa, mano Dieve, aš padariau tą nuodėmę, dar prieš išeidamas į tyrus. Bet užtat išliejau tiek daug ašarų... pasninkavau tiek daug metų ir stengiausi geru atsverti bloga... Pasigailėki manęs. Viešpatie!"

      Tai pasakęs, jis krito žemės dulkėsna, o atsiskyrėliai maldavo: "Viešpatie, pasigailėk jo!..."

      Bet tyla trumpa ir ramybės nebėra: ligonis vėl pakyla, šį kartą dar daugiau išgąsdintas. Įtemptas jo žvilgsnis nukreiptas ten pat. "Teisybė, mano Dieve," drebėdamas taria, "šitą nuodėmę padariau jau tyruose. Bet užtat tiek daug meldžiausi ir aukojaus... Pasigailėki manęs. Viešpatie!..."

      Ir vėl, lyg miręs, krito žemėn, o jo draugai atsiskyrėliai choru maldavo: "Viešpatie pasigailėk jo!..."

      Ir dar ne galas: trečią kartą atsiskyrėlis dar bando atsikelti, bet neįstengia. Gulėdamas dulkėse, alkūnėmis pasirėmęs ir rankomis prilaikydamas bevirpančiąją galvą, vis žvelgdamas ton pusėn, iš kur girdėjo paslaptingąjį apkaltinimo balsą, vos girdimai vėl sako: "Teisybė, mano Dieve! nusidėjau ir šita nuodėme... net du kartu... jau būdamas tyruose... Ir jas buvau užmiršęs... Bet tu esi toks geras, Viešpatie Jėzau! Pasigailėki manęs!!..."

      Tariant pastaruosius žodžius, atsiskyrėlio balsas buvo visai nusilpęs. O kai jo draugai verkdami kartojo maldą "Viešpatie, pasigailėk jo", senelis numirė ir atsistojo prieš Amžinąjį Teisėją.

      Kas bus su tais, kurie nenori pamatyt, kas bus prie kelio galo? Kurie slepiasi su savo blogais darbais ir savo širdies šventykloje, priklausančioje tik Dievui, aukoja aistrų dievaičiams smilkalų aukas? Ateis atsibudimas! Slapčiausios mintys bus atidengtos, lyg žuvis ištraukta iš giliųjų vandenų ir padėta prekyvietėj ant stalo... Oi, bus skaudu be galo!

      Man gaila tų, kurie raminasi netikromis viltimis ir save apgaudinėja: "Priiminėti sakramentus", jie sako, "yra tas pat, kas ir būti išganytu". Netaip! Išganymas yra tikras ir nuoširdus atsivertimas, nuoširdus susitaikymas su Dievu — pasiryžimas bet kokia kaina išpildyti Jo valią, klausyti Bažnyčios, gavusios dieviškąją galią...

      Kai kam net išpažintis — ne priemonė išsilaikyti pašvenčiamoje malonėje, bet žūti. Eina jos krikščionis iš seno papratimo, eina, kai patogesnis laikas, kai nuotaika geresnė. Ramindamasis grįžta, nes gavo išrišimą. Ir tačiau jis gali būti žuvęs, jei jo širdis nenusigrįžus nuo tų dalykų, kurie nutraukia jį nuo Dievo; jei išpažindamas jis nuodėmes, nuošaly paliko tas, kurių nebuvo patogu atsisakyti: jei jis įtarė, kad jo darbai — sunkios nuodėmės, bet vengė išsiaiškinti, nes nenorėjo savo sumanymų pritaikyti Bažnyčiai apreikštai Dievo minčiai. Jei viso to jis neatitaisė, per švenčiausias vietas vaikščiojo šventvagišku keliu. Net viatikas jam buvo ne malonės, bet pražūties nešėjas. Kokį toksai sutiks teisėją?

      O Dieve! kaip plačios minios tau nebepriklauso net iš tų, kuriuos paženklinai tu kryžiaus ženklu! žodžiais jie pripažįsta, bet darbais neigia tavo Kristų ir Jo Bažnyčią. Jie pasirinko kūniškumo kelią, jie verčia save neprotauti, užmiršti savo blogus darbus, nesigailėti ir atleidimo neprašyti. Dėl to reikės kaltes per amžius nešti...    G. S. J.