Spausdinti

      Vienas kitas skaitytojas klausė, kokia yra Paskutinio patepimo reikšmė, kada jį Kristus įsteigė, ar jis būtinai reikalingas ir t. t. Manome, kad geriausia į šiuos visus klausimus atsakys kun. dr. J. Maknio straipsnis, kurs buvo spausdintas šių metų kovo mėnesio numeryje "Lux Christi". Čia tą straipsnį ištisai perspausdiname.

Red.

      Kaip jau Sen. Įstatymo kantrusis Jobas yra pasakęs, žmogaus gyvenimas yra kova, nuolatinis mūšis su visokiais vidiniais ir išoriniais priešais. Šis mūšis dažniausiai yra karščiausias ir pavojingiausias mirties valandoje. Mat, pasaulio ir mūsų Sutvėrėjas nebuvo skyręs josios mūsų gyvenimui. Mirtis yra bausmė už nuodėmę, kaip šv. Povilas aiškiai moko: "Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir per nuodėmę mirtis" (Rom. 5, 12). Dėl to mūsų prigimtis visu griežtumu šiaušiasi prieš ją ir jos kratosi. Kiekvienam, net ir šventai praleidusiam gyvenimą, mirtis yra baisi ar bent nemaloni.

      Be to, mūsų mirties valandą padaro dar baisesnę piktoji dvasia su savo gundymais ir gąsdinimais. Ji, gerai žinodama, jog nuo tos valandos priklausys, ar žmogus taps amžinai laimingas, ar pateks į josios rankas, stengiasi sunkiau susirgusiame žmoguje sukelti nusivylimą, nepasitikėjimą Dievu ir t. t. Prisiminus tad šią pavojingą valandą ir tą Jėzaus rūpestingumą, kuriuo jis apsupo visą mūsų gyvenimą, pasidaro kiekvienam aišku, jog jis negalėjo palikti mūsų vienų šioje svarbiausioje mūsų gyvenimo valandoje. Ir iš tikrųjų, Kristus įsteigė Paskutinio Patepimo sakramentą, kuriuo jis teikia mums savo pagalbą toje valandoje.

1. Kristus tikrai įsteigė Paskutinį Patepimą

      Nors šv. Rašte nėra aiškiai pasakyta, kad Kristus įsteigė Paskutinio Patepimo sakramentą, tačiau, atsiminus Kristaus meilę ir susirūpinimą ligoniais, negali kilti jokio abejojimo, kad jis taip padarė. Kas gi buvo Išganytojas? Nusidėjėlių, nelaimingųjų ir ligonių draugas. Savo viešojo gyvenimo metu visur, kur tik jis pasirodė, buvo ligoniams Gailestinguoju Samarijiečiu. Šv. Matas, norėdamas trumpai apibūdinti Kristaus viešąją veiklą, nerado kitų žodžių, kaip tik šiuos: "Jėzus vaikščiojo po visą Galilieją..., gydydamas visokią ligą ir visokią negalią tautoje" (Mat. 4, 23). Tą patį patvirtina ir šv. Lukas: "Visi, kurie turėjo sergančių visokiomis ligomis, vedė juos pas jį. Jis gi, padėdamas ant kiekvieno ranką, gydė juos" (Luk. 4, 38).

      Savaime tad suprantama, kad Jėzus, kurs tada parodė ligoniams tiek meilės ir susirūpinimo, negalėjo ir toliau neateiti su savo malone pas sergančiuosius ir nesustiprinti jų tose sunkiose jų gyvenimo valandose. Dieviškasis mūsų Išganytojas, kurs Alyvų darže pats taip sunkiai iškentėjo besiartinančios mirties baimę, negalėjo apleisti ir savo išrinktųjų jų mirties valandą. Kristus, kurs pats buvo reikalingas Alyvų darže Dangaus Tėvo paguodos ir sustiprinimo, negalėjo palikti ir mūsų be Jo malonės.

      Kad jis iš tikrųjų taip pasielgė, užsimena, nors ir nelabai aiškiai, šv. Morkus. Papasakojęs, kaip Jėzus siuntė savo mokinius skelbti pasauliui Evangeliją, jis priduria: "Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks" (Mork. 16, 18). Gi aiškiai tai skelbia šv. Jokūbas apaštalas, rašydamas: "Serga kas tarp jūsų, tepavadinie bažnyčios kunigus, ir jie tegul meldžiasi ant jo, patepdami jį aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats pakels jį; o jei yra nuodėmėse, bus jam atleistos" (Jok. 5, 14-15). Apaštalas išskaičiuoja čia visas Naujojo Įstatymo sakramento ypatybes. Jis kalba apie išviršinį ženklą: maldą ir patepimą. Toliau jis mini sakramento malones: pagydymą, pakėlimą iš ligos patalo ir nuodėmių atleidimą. Gi žodžiai "Viešpaties vardu" parodo, jog aliejumi tepimas ir su juo susijusi malda nėra tik Bažnyčios įvesti, bet Kristaus paliepti veiksmai.

      Tą patį patvirtina ir Bažnyčios istorija bei praktika. Visais laikais Bažnyčia teikė šį sakramentą, ir visų laikų krikščionys rašytojai priskiria jį prie Kristaus įsteigtų sakramentų.

2.Kuriam tikslui Kristus įsteigė

Paskutinį Patepimą?

      Paskutinis Patepimas yra sakramentas, kuris teikia sergančio žmogaus sielai, o kartais ir kūnui, gydančių malonių. Svarbiausios jo malonės yra šios:

      a)    Jis padaugina ligonio sieloje pašvenčiančią malonę, sustiprina jį paskutinei gyvenimo kovai, o jei jis yra sukliudytas atlikti išpažintį, tai atleidžia jam ir nuodėmes. Tai reiškia, kad bendrai Pask. Patepimas yra gyvųjų sakramentas. Mes turime priimti jį malonės stovyje. Būdami nusidėję, prieš priimdami šį sakramentą, mes turime atlikti išpažintį. Tik išimtinais atsitikimais, kai mes negalime atlikti išpažinties, Pask. Patepimas atleidžia mums nuodėmes.

      b)    Antra, jis atleidžia visai ar bent dalimi bausmes už nuodėmes, pašalina atleistų nuodėmių liekanas, pvz. blogus įpročius, prisirišimą prie žemiškų daiktų ir t. t.

      c)    Trečia, jis kartais grąžina ligoniui ir kūno sveikatą, jei tai yra naudinga jo sielai. Tačiau negalima laukti iš Paskutinio Patepimo kokio nors stebuklingo pagydymo. Jis ne tam skirtas. Betgi yra visuomet pagrindo tikėtis, kad Dievas gali sustiprinti šiuo sakramentu ne vien sielos, bet ir ligonio kūno jėgas. Tai aiškiai moko šv. Jokūbas, sakydamas: "Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats pakels jį". Mums kunigams labai dažnai tenka matyti, kai ligonis, priėmęs šv. sakramentus, tampa ramesnis, atsigauna ir sustiprėja.

      Dėl to, nors nei Kristus, nei Bažnyčia nėra griežtai įsakę priimti Pask. Patepimą, bet tiek ligonis, tiek jo globėjai turi rūpintis visuomet laiku jį priimti. Nepaisyti sunkioje ligoje Paskutinio Patepimo reikštų niekais praleisti be galo naudingą ir sėkmingą priemonę paskutinėje žmogaus kovoje su išganymo priešais.

      Išganytojas įsteigė Paskutinio Patepimo sakramentą, kad mums padėtų svarbiausioje mūsų gyvenimo valandoje. Šis sakramentas padaugina mumyse, o kartais net suteikia pašvenčiančią malonę; atleidžia bausmes už nuodėmes bei pašalina atleistų nuodėmių liekanas ir, pagaliau, dažnai grąžina ligoniui kūno sveikatą.

      3. Kas gali ir privalo priimti Pask. Patepimą?

      Trumpai išsireiškiant, Pask. Patepimą gali priimti kiekvienas pakrikštytas, atėjęs į protą ir sunkiai sergąs žmogus.

      a)    Paskutinį Patepimą gali priimti tik pakrikštytas žmogus, nes tik Krikštas suteikia mums teisę priimti visus kitus sakramentus.

      b)    Pakrikštytasis turi būti jau atėjęs į protą, ar bent kada nors protą turėjęs. Įsidėmėkite, kad Pask. Patepimo negalima teikti mažiems vaikams, kurie dar negali nusidėti. Bet, jei vaikas jau žino, kas yra nuodėmė, ir ją yra dažniau ar rečiau padaręs, tai tokiam galima ir reikia suteikti šį sakramentą.

      Pask. Patepimo negalima teikti ir tiems, kurie visą gyvenimą buvo pilni bepročiai. Pusiau bepročiai ar tie, kurie protą turėjo, bet ligos metu jo nebeturi, arba tie, kurie savo beprotystėje kai kada jį atgauna, gali priimti Pask. Patepimą, bet tik su sąlyga, t. y., jei jie yra pajėgūs jį priimti.

      c)    Pask. Patepimo ėmėjas turi sunkiau sirgti ir būti mirties pavojuje. Betgi nėra reikalo, kad jis jau merdėtų ar tikrai turėtų mirti. Užtenka, kad žinoma, jog ligonis, nors esamu metu ir nėra labai silpnas, bet dėl savo ligos gali mirti. Kadangi ir senatvė yra tokia priežastis, tai žmonės gilesnės senatvės ir silpnesnės sveikatos turi pasistengti laiku šį sakramentą priimti.

      Bet negalima teikti šio sakramento tiems, kurie dėl kitų priežasčių yra mirties pavojuje, pvz. kareiviams, vykstantiems į kautynes, motinoms prieš gimdymą ar pasmerktiesiems mirti. Negalima, nes jie nėra ligoniai.

      d)    Ligonis turi turėti intenciją priimti Pask. Patepimą. Tai bendra sąlyga visiems sakramentams priimti, kai žmogus jau gali naudotis protu. Jei tad žmogus dėl netikėjimo ar palaido gyvenimo atsisako jį priimti, kunigas negali jam teikti jo net ir tuo atveju, kai jis netenka sąmonės. Tačiau, jei koks netikėlis ar palaido gyvenimo žmogus, prieš netekdamas sąmonės, nepareiškia tokio nusistatymo, Pask. Patepimas jam teikiamas su sąlyga. Mat, prileidžiama, kad toks žmogus paskutinėje minutėje galėjo pakeisti savo nusistatymą ir gailėtis už nuodėmes.

4. Kada Pask. Patepimas reikia priimti?

      Į šį klausimą galima trumpai atsakyti: "Kuo greičiau, tuo geriau. Geriau jį priimti trimis dienomis per anksti, negu trimis minutėmis per vėlai." Tai savaime suprantama. Juk Pask. Patepimas nėra mirštančiųjų, bet sergančiųjų sakramentas. Jis turi paruošti žmogų rimčiausiai jo gyve-nimo valandai. Jis yra, kaip Bažnyčia moko, tik atgailos sakramento papildymas. Dėl to ligonis turi priimti jį pilnoje sąmonėje. Kuo geriau jis pajėgia išpažintimi, šv. Komunija ir karštomis maldomis jam pasiruošti, tuo didesnių malonių jis įgyja.

      Deja, labai daug žmonių elgiasi šiame reikale labai klaidingai. Jie delsia su šio sakramento priėmimu iki paskutinės minutės. Bet ar apsidraudžiamo nuo automobilio nelaimių tada, kai įvažiuojama į griovį ar atsimušama į medį? Taip lygiai yra neprotinga delsti su nuo didžiausios nelaimės — nelaimingos amžinybės apsidraudimu.

      Ligonio artimųjų yra griežta pareiga priminti jam šią pareigą. Yra žiauri ir neprotinga ligonio meilė, jei jam neprimenama laiku jo būklės rimtumas ir nepaskatinama priimti šv. sakramentų. Kas taip elgiasi, tas panašus į žmogų, kurs matydamas neblaiviame stovyje esantį artimą artinantis prie griovio ar upės, vietoj perspėti jį ar padėti, numoja ranka.

5. Kaip reikia priimti Pask. Patepimą?

      Pask. Patepimas paprastai yra teikiamas po Atgailos ir Švenč. Sakramento priėmimo. Todėl, rengiant ligonį Pask. Patepimui, reikia jį patį ir butą paruošti ir minėtų sakramentų priėmimui. Šiam tikslui ligonio bute reikia pastatyti švariai užtiestą stalelį. Ant jo padėti kryžių ir pastatyti iš abiejų pusių po vaškinę žvakę. Be to, ant stalelio padedama indelis su švęstu vandeniu, lėkštelė su keletu vatos gabalėlių, paprasto vandens stiklinė ir truputis minkštos duonos su druskos žiupsneliu.

      Prieš pat kunigo atėjimą uždegama žvakės. Įeidamas į ligonio kambarį, kunigas pasveikina jį ir susirinkusius žodžiais: "Ramybė šiems namams." Į tai atsakoma: "Ir visiems juose gyvenantiems''. Kunigui pašlakščius ligonį ir kambarį ir atkalbėjus reikalingas maldas, susirinkusieji apleidžia kambarį. Mat, kunigas tada klauso ligonio išpažinties. Kunigui davus ženklą ar šiaip patyrus, kad išpažintis atlikta, vėl susirenkama į ligonio kambarį ir meldžiamasi už jį. Negražu ir neleistina tuo metu kalbėtis ar juokauti.

      Paskutinis Patepimas yra brangus sakramentas, teikiąs daug malonių ir didelę jėgą sielai, esančiai silpname kūne. Mirties valandą visas dangus yra susirūpinęs dėl sielos čia pat sprendžiamo amžinojo likimo.

      Dieve duok, kad mes visi įžengtume į amžinybę su Paskutiniojo Patepimo malonėmis ir stiprybe.

Kun. dr. J. Maknys