Spausdinti

      Liucė sėdi, ranka pasirėmusi savo dailų smakriuką, ir svajoja — nuo medžių krenta paskutinieji lapai, į langą barbena rudens smulkus lietus, smagiai traška židinyje degančios malkos. Bet jos širdis taip sunki, kad norėtų su ranka paimti ir pakelti ją aukščiau, kad taip nelinktų prie žemės. "Ko man trūksta?", pati savęs klausia jau nebe pirmą kartą. "Kodėl viskas taip greitai atsibosta— ir tos dienos tokios ilgos?.."

      Į kambarį įbėga jos penkiametė duktė Audrutė. Kaip ji nepanaši į motiną: jos plaukučiai šviesūs, lyg pajūrio smėlis, ir pati judri, kaip gyvasis sidabras. "Mama, mama!" — šaukia ji linksmai, — "seselės darželyje sakė, kad mes visos turime eiti vakarais į bažnyčią — ten dabar rožančius. Eikš ir tu kartu, Mamyte..." Liucės veidas apsiniaukia: tik išleido vaiką iš namų, o štai, nepažįstami jai žmonės jau ir pakeitė mergaitės būdą — ji tik kalba apie gėlių barstymą Kalėdų naktį, apie gegužines pamaldas šiltais pavasario vakarais, apie rožančių vėlyvą rudenį. Liucė nėra nusistačiusi prieš Dievą: ji pati sekmadieniais eina į bažnyčią, porą kartų metuose prieina prie šventų sakramentų ir jaučiasi atlikusi savo katalikišką pareigą. Priklausyti įvairioms organizacijoms, praklūpoti vakarus bažnyčioje, lankyti beturčius, tai davatkėlių darbas: juk jos numirtų iš nuobodulio! Bet ji, Liucė, juk išsilavinusi moteris. Ji net nusišypso pagalvojusi, ką pasakytų Ipolitas, tai išgirdęs. Ipolitas gražiai žaidžia lauko tenisą, ir jiedu visą laisvalaikį praleidžia su mažais kamuoliukais. Žinoma, ji mieliau žaistų su Povilu, savo vyru, bet jis visuomet užsiėmęs, o jei ir turi valandėlę laiko, tai visuomet kažko toks susirūpinęs, susimąstęs, jai nesuprantamas ir nepasiekiamas. Kiek kartų ji bandė prie jo prieiti, paglostyti jo plaukus, pasiteirauti, bet jis tik pabučiuodavo jos šviesią kaktą ir nusišypsodavo: "Kam varginti tave savo sunkiomis mintimis, Liuce. Tu juk nemėgsti mano amato..." Liucė iš tikrųjų nemėgo daktaro amato: jis buvo užsiėmęs dieną ir naktį, iššaukiamas iš namų bet kokiu laiku. Ir kas pikčiausia, kad, kai kiti miesto garsenybės turėjo turtinguosius klijentus, jis važinėdavo ir priimdavo kiekvieną pasitaikiusį. "Gal dėl to, kad jis iš kaimiečių tarpo kilęs..." — mąstydavo Liucė su pagieža širdyje. Bet tada pasitaikė Ipolitas, linksmas, jaunas ir audringas — jis išveždavo ponią žiemos metu pasivažinėti, vasarą visuomet sugalvodavo naujų pramogų. Bet laimės Liucės širdis nepažino.

      Lyg gindamasi nuo savo minčių, Liucė papurto galvą ir paglosto dukterį: "Tu nueik viena, Audronėle", sako ji patenkinta, kad gali palikti viena. "Nuo žvakių kvapo man sukasi galva". Audronė neprieštarauja, bet jos mažas veidelis apsitraukia liūdesiu, ir ji tyliai sako: "Kitos mergaitės su mamomis ateina..." Ji išeina lėtai, apsivylusio vaiko smulkiu žingsneliu, ir motinai jos pagaili: "Palauk", šūktelia ji, "aš tuojau apsirengsiu!"

Smulkus lietus barbena į skėtį, bet oras gan šiltas, ir Liucė, paėmusi dukterį už rankos, bėga į automobilį. Mergaitė sustoja prie garažo durų ir nedrąsiai sako: "Mama, ten niekas mašina neatvažiuoja..." Nustebusi Liucė nesako nieko, tik vėl išskleidžia lietsargį, ir jos abi eina kartu šlapiu šaligatviu. "Nejaugi tai mano vaikas!" — mąsto ji, žiūrėdama į patenkintą Audronę. "Aš juk didžiuočiausi gražia mašina ir puikiais rūbais." Bet mergaitė nežino motinos minčių: ji šoka šalia, češka kaip žvirbliukas, ir, pati nejusdama, Liucė pralinksmėja. Kai vakare ji bučiuoja dukterį prieš miegą, Audronėlė apsikabina motiną tvirtai ir pasako: "O seselės netikėjo, Mama, kad tu su manim eisi — jos sakė: ką norėti, kad ji vyrą mylėtų, jei savo vieninteliam kūdikiui nei minutės laiko neatiduoda..." Liucė junta, kad širdis užsilieja pykčiu: tos tai tik sėdi už tų mūrų ir pletkina. Kas joms galvoje, ką ji daro!

      Bėgąs laikas išdildo viską, ir Liucės dienos, pilnos mažų rūpestėlių dėl naujų suknelių priverčia ją užmiršti žmonių kalbas. Ateina pavasaris, pražysta medžiai, sugrįžta paukščiai iš šiltų kraštų, visa žemė kvėpuoja jaunyste ir gyvenimu. Bet mažoji Audronėlė jo nemato — ji guli lovoje išbalusi, sublogusį, tik tamsių akių žvilgsnis toks liūdnas ir nebevaikiškas. Veltui tėvas ir visi kiti daktarai bando įvairiausius vaistus. "Vėžys", sako jie ir neigiamai purto galvas. "Tokiam kūdikiui?" — negali patikėti Liucė, bet vaikas nyksta jos akyse, ir ji jaučia nesuprantamą skausmą krūtinėje. O pavasaris taip apgaulingai svajingas...

      Audrutė numiršta pačiame gegužės viduryje — ir Liucė junta, kai jos gyvenimas pasikeičia. Kambariuose tuščia ir nejauku, nors saulė išlando po visus užkampius. Lyg tyčia, ji randa ant pianino lėlę, salione fotelyje meškiną, mažas knygeles lentynoje. Ir tada Liucė verkia karčiomis ašaromis, nes sąžinės balsas vis primena apleistą vienišą jos kūdikį.

      Jos sunkias mintis pertraukia atėjusi vienuolė. "Mano vardas Marija", sako ji nedrąsiai. "Aš atėjau jūsų atsiprašyti už tuos žodžius, kuriuos pasakiau apie jus dar pernai — gal jūs jų net nežinote, bet Audronėlė juos išgirdo, ir dabar mane sąžinė graužia, kad aš esu jos mirties kaltininkė..." Liucė mato, kad vienuolės rankos dreba, ir staiga ji pravirksta: "Gal ir gerai, kad Dievas atėmė iš manęs tą vaiką, juk ji pas motiną augo kaip našlaitė! Dieve, Dieve! Aš turėjau laimę rankose ir jos nemačiau..." — "Tegu Dievas atleidžia mums abiems", švelniu balsu ramina ją vienuolė. "Aš pasimelsiu už jus, dar nevėlu — dar juk visas gyvenimas prieš akis..."

      Nuo tos dienos gyvenimas pasikeičia — Liucė laukia Povilo ilgus vakarus, pati pašildo jo pietus, apžiūri baltinius ir jaučia smagią nuotaiką, matydama pašviesėjusį Povilo veidą. "Tu išgražėjai!" — sako jis juokdamasis, ir Liucė linkčioja galva: "Tai dėl to, Povilai, kad aš laiminga. Kad Tu žinotumei, kaip gera būti mylimai ir reikalingai", sako ji po kiek laiko susisvajojusi. Ji jaučia naują norą gyventi, dirbti, aukotis. Dabar tik tepamato, kiek daug buvo nutolusi nuo savo šeimos; jiedu praleidžia daug laiko, kartu skaitydami knygas, vaikščiodami už miesto paupiu, degdami žvakes bažnyčioje ir prašydami palaimos.

Ir kai vieną vėlų spalio vakarą jie sugrįžta po rožančiaus namo, Liucė įeina į dukters kambariuką ir nusišypso: "Sutvarkykime žaisliukus, Povilai, turėsime naują gyventoją..."

Raganėlė