Spausdinti

Rugsėjo 25.

      Kaip nuostabiai smagu yra rašyti dienoraštį! — mąstau nekartą. Aš neturiu nei sesers, nei motinos, kuriai galėčiau papasakoti savo mažus rūpestėlius, pasidalinti savo sielvartais. Yra, tiesa, Ipolitas, bet kaip mažai tegalima pasakyti vyrui — jis stengiasi suprasti, ir pritardamas linguoja galva, bet aš matau, kaip tolimi jam yra mano galvosūkiai. "Tu ir vėl svajoji. Mylima", nekartą sako jis, matydamas mano akis klajojančias begelstančiuose rudens lapuose. Kaip labai aš myliu jį, jau bežilstančiais paausiais, tą tamsių akių vyrą. Jo kiekvienas judesys yra man žinomas ir mielas, ir aš nenoriu sakyti jam nieko, kas sudrumstų mūsų jaukų šeimos gyvenimą.

      Aš nekartą prisimenu Algirdą, savo pirmą meilę, ir negaliu sulaikyti pro lūpas slenkančio šypsnio: kokie vaikai mes tada buvome! Jis buvo kariuomenėje dvejus metus, rašė laiškus, o aš jų laukdavau išsiilgusi, kaip paukščiukas pavasario. Bet laikas pakeičia žmones: Algis įprato kortomis lošti, truputėlį išgerti ir vienai kitai merginai akį pamerkti. Mudu išsiskyrėme draugiškai, abu matydami, kad nesame viens kitam skirti. Bet karts nuo karto dabar susitinkame, ir aš jaučiu, kad kažkas mus dar riša — gal būt, aš galvoju kartais, mudu net nemylėjome vienas kito. Bet abu buvome našlaičiai, karo metu netekę tėvų, abu ieškojome jaukumo ir šilimos. Aš esu laiminga su Ipolitu, labai laiminga, bet man nekartą gaila Algio, kai matau jį per daug išgėrusį, ar išgirstu apie jį blogus gandus. "Tave vis dar kamuoja sena meilė!" — nekartą juokais erzina mane Ipolitas, ir aš jaučiu, kai mano skruostai parausta. "Aš myliu tave vieną", sakau jam šypsodamasi, ir po trumpos valandėlės pridedu: "Tave ir tavo sūnų!" Tada abu užmirštame, ką esame šnekėję prieš valandėlę, ir pradedame džiaugtis pirmuoju šeimos prieaugliu, kuris turės ateiti ankstyvą pavasarį.

Spalio 30.

      Jau vėlyvas ruduo — aš vaikštau po lauką, jusdama tą seną pažįstamą rudens kvapą, klausydama šnarančių lapų po kojomis ir svajodama apie gimtą kraštą. Ruduo mane visuomet verčia susimąstyti. Aš prisimenu savo vaikystę Nerio pakrantėse, prisimenu savo tėvus, ir man darosi liūdna ir graudu. Bet kadangi Ipolitas nemėgsta apsiniaukusio veido, aš paslepiu savo nuotaiką po apgaulingu šypsneliu, ir mudu abu nueiname į gražų kiną arba išvažiuojame pasivažinėti ežero pakrantėmis.

Kas užaugs iš mano sūnaus? — mąstau nekartą. Nors jis dar taip toli, aš negaliu nesvajoti apie tai, kas yra mano gyvenimo pagrindinis tikslas. Kas nuostabiausia, kad ir Ipolitas mėgsta dažnai mane paerzinti: "Jis bus tikras kaubojus, šaudys iš vandeninio šautuvėlio, jos ant medinio arkliuko ir kalbės tik angliškai!" "Ne! Ne! Ne! — šaukiu aš net užsimerkusi. "Aš nežinau, ką tu jam pripasakoji, kada manęs nėra namuose", šypsosi Ipolitas, "bet aš visai nenustebčiau, jeigu iš jo išaugtų rašytojas, kunigas, ar šiaip koks atsiskyrėlis". Tada mudu abu susiimame už rankų ir patenkinti šypsomės: "Ačiū Tau, Viešpatie, už visą palaimą...

Gruodžio 15.

      Nors Ipolitas ir nieko nesako, aš pastebėjau, kad jis mėgsta matyti mane pasipuošusią: vakar nusikirpau trumpai plaukus — pagal paskutinę madą — ir jis pasakė: "Tu reta moteris, Nijole. Laukdama kūdikio, atrodai gražiau už bet kokią primadoną". Mylimas Ipolitas! Jis džiaugiasi mano gražiais rūbais, tvarkinga išvaizda daugiau negu aš pati. Kartais man atrodo, kad tai tuštybės pažymys, bet kadangi aš pati daug ką pasisiuvu, ir mano rūbai nebrangiai tekainuoja, laikau savo pareiga pataikauti vyrui. Juk man būtų skaudu, jeigu jis kada pažiūrėtų į kokią mano draugę ir pasakytų: "Kodėl tu taip negali atrodyti?" Todėl ir stengiuosi senas sukneles pertaisyti pagal naują madą, lakuoju nagus, vartoju odekoloną ir atsargiai derinu auskarus. Grįžęs iš darbo, jis pabučiuoja mane ir visuomet sako: "Skubėjau, skubėjau pas Nijolę..." O kai pavalgo pietus — jis mėgsta skaniai pavalgyti, net nepagalvodamas, kad stengdamasi jam įtikti, praleidžiu ilgas valandas virtuvėje, bebandydama naujus receptus — jis pasisodina mane ant kelių ir žaidžia su gėle, prisegta ant peties, arba su plona nosinaite, kyšančia iš kišenės.

      "Katyte mano, mano lėle!" — sako jis daug švelnių žodžių.

      Iš pradžių po vestuvių aš bandžiau jam įrodyti, kad man būtų daug maloniau, jeigu jis laikytų mane už žmogų, o ne už katiną ar lėlę, bet jis tik švelniai nusijuokdavo: "Bet ar tau nebūtų liūdna. Mylima, jei nepasakyčiau tų švelnių žodelių, kuriuos taip labai mėgsta moters širdis? Tu sutverta tam, kad tave laistyčiau, lyg gėlę, ir kad džiaugčiausi..." Bet jeigu yra bėda, jis ateina ir pasako man visus savo rūpesčius. Jis nepagalvoja, kad esu gėlė, bet uždeda man dalį savo galvosūkių, ir aš mielai juos nešu. Kadangi noriu būti gera žmona, stengiuosi neįgristi jam su savo šnekėjimu ir visas savo mintis išlieju ant popieriaus. Tada jaučiu palengvėjusią širdį ir esu laiminga.

ŠVENTĖS

      Su kiekviena diena didėja mano meilė Tvėrėjui! Tik Jis vienas tegalėjo sutverti šią mažutėlę žemę tarp milijono dangaus planetų ir ant jos leisti mums gyventi, mums, kurie nuolatos nusidedame, baramės, žudome vienas kitą...

      Vakar buvau Naujų Metų sutikime. Kadangi iki sūnaus gimimo teliko tik trys mėnesiai, esu šiek tiek pastorėjusi, bet Ipolitas juokiasi, kad aš taip labai jį slepianti. Nenorėjau išleisti pinigų naujai suknelei, todėl pertvarkiau savo vestuvinę. Nukirpau jos ilgą uodegą, nuardžiau pinikėlius, ant pečių užsimečiau plono nailono šalikėlį, į plaukus įsisegiau Ipolito nupirktą orchidėją, ir jis tvirtino, kad ir vestuvių dieną aš neatrodžiau gražiau.

      Mudu nedaug tešokome ir vos-ne-vos paragavome vyno: kadangi abu labai laukiame sūnaus, aklai seku daktaro patarimus. Bet širdis yra taip pilna laimės, kad bijau, jog tai nebūtų vien sapnas. Mūsų kalbas pertraukia Algirdas: jis yra smarkiai išgėręs ir graudinančiu balsu prašo Ipolito, kad leistų man pašokti vieną šokį su juo. Bijodama barnių, aš einu. Veltui nueina mano visos pastangos prakalbinti Algirdą: jis tik pritraukia mane arčiau, priglaudžia veidą prie mano plaukų ir suka, suka... Kai sugrįžtame atgal, jis atsisėda šalia ir ilgai žiūri į mane. "Tu!" — sako jis staiga piktai. "Tu! Ir tu tokia kaip visos: pečiai nuogi, kailiais apsisiautusi važinėji mašina, tinginiauji po namus ir leidi laiką niekais. Kur ta švelni lietuvaitė, kuri buvai prieš keletą metų? Ach, jūs moterys, moterys! Jūs visos vienodos. Kur jūsų siela, kur meilė, kur pasiaukojimas! Kur, pasakyk, kur tavo siela...?" Aš jaučiu, kad skruostus užlieja raudonumas: tikrai, mano pečiai nuogi, ir mano plaukai pagal amerikietišką madą. Bet širdis, ta nematoma širdis, tebėra leituvaitės! Juk aš dėl Ipolito puošiuos, dėl jo šypsaus ir nešioju trumpus plaukus. Ipolitas atsistoja supykęs, ir aš bijau, kad jiedu nesusibartų. Pati nejusdama, pasakau ir pati nustembu savo balsu, kuriame pirmą kartą pajuntu motinišką šilimą ir švelnų pasididžiavimą: "Ipolitas ir aš turėsime kūdikį per Velykas. Ateik pažiūrėti mažučiuko, Algirdai..."

      Manau, kad niekada nesužinosiu, kodėl Algis taip labai nustebo: gal būt jis tikėjo, kad aš piktai atsikirsiu, o gal tikrai manė, kad po kirpta suknele nebeturiu širdies. Bet man atrodo, kad parinkau pačią geriausią valandą paskelbti linksmą žinią, nes Algis paraudo, lyg atėjęs vogti plėšikas, kurį sutinka išplėstomis rankomis ir vaišina geriausiais valgiais.

      Kurį laiką mes visi trys žiūrime vienas į kitą, lyg maži sumišę vaikai, iešką vienas pas kitą geresnio pasiteisinimo. Staiga Algirdas paima mano ranką ir bučiuoja, ir pažvelgusi į jį, jo akyse išskaitau pagarbą moteriai. Ne sau, tai iš paviršiaus pasipuošusiai damai, bet moteriai, kuri po puošniais rūbais tebėra ta kantri, nuoširdi, atlaidžios širdies, mylinti lietuvė motina. Ir aš staiga pajuntu pasididžiavimą, kad galėjau atstovauti tą moterų rūšį, kuriai priklausyti troškau visą laiką. Aš pažiūriu į Ipolitą ir, matydama jo pašviesėjusį veidą, paimu abu vyrus už rankų ir pasakau: "Linksmų Švenčių, Linksmų Švenčių ir Laimingų Naujų Metų!" Man pritaria galingi vidurnakčio varpai.

Raganėlė