Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1955m. 4 Balandis

T U R I N Y S
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
     Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
     Redakcijos nariai: Jonas Borevičius, S. J. ir Bruno Markaitis, S. J.
     Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
 
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės Sesers M. Mercedes, S. S. C.    N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
 
 

VELYKŲ RYTĄ

1955 M. BALANDŽIO (APRIL) MĖN VOL. VI, NO. 4

     Kai Velykų varpas skelbia Prisikėlimo rytą, o iš pajuodusių ir apipuvusių lapų prasikala kvapi mėlyna žibutė, kai vėversys padangėse visa gerkle skardena ir savo linksmumu lenktynių eina su besišypsančiu saulės spinduliu, mes žinome, kad jau pavasaris. Nė nepajunta žmogus, kaip ir jis visai nejučiomis prie pavasario nuotaikos prisitaiko. Pasikeičia jo būdas, išvaizda ir mintys. Pajudrėja sąnariai, pralinksmėja veidas, ateina noras džiaugtis ir gyventi. Jis norėtų gyventi ir gyventi ir niekad nemirti. Mirtis?... Juk tai kažkoks nerealus sapnas... gal tik pesimistų pasaka?... Argi galima mirti, argi galima apie mirtį galvoti, kai visa gamta gimsta? Kam dar gimti, jeigu paskui reikėtų mirti? Juk ne mirčiai, bet gyvenimui gimstama.

     Tai pavasariškos mintys. Ir visai teisingos. Iš tikrųjų, juk tik gyvenimui gimstama. Kai krito rudens lapai, atrodė, kad miršta gražioji vasaros gamta, miršta amžinai... Pralėkė trumpas žiemos akimirksnis — ir štai iš po tų pačių nukritusių lapų kelia galvas jaunutės besišypsančios ir gyvenimu alsuojančios gėlės. Teisingai Marija Pečkauskaitė sakė: "Ak ne! Mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų, džiaugsmas už sopulių, tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais" ("Sename Dvare").

     Kas galėjo tikėti, kad iš po sudžiūvusių ir supelėjusių rudens lapų stiebsis į saulę kvapios pavasario gėlės? Ir žmogaus gyvenimas yra pavasario gėlė, tik laikinai rudens lapai ją gali paslėpti. Ateis pavasaris, ir ji vėl stiebsis Į Saulę, kuriai ji yra skirta, kuriai ji auga ir žydi.

     Tas varpas, kurs Velykų rytą Prisikėlimą skelbia, kartais suskamba ir kitokiais akordais. Jis praneša žmonėms, kad pageltusiais lapais uždengiama kokia nors žiedą užskleidusi, nuvytusi gėlė. Reti jo dūžiai aidi, liūliuoja viršum laukų, miestų ir namų. Rimtas jo garsas ir žmogui liepia pamąstyti, susikaupti ir pažvelgti į save. Argi ne tas pats varpas, o koks jo skirtingas skambesys! Juk nevienodai skamba "Requiem" ir "Alleluja". Bet jei pamąs-tysi, jei į tuos retus varpo dūžius geriau įsiklausysi, jeigu jų muziką suprasi, tada išgirsi, kad rimtai "Requiem" garsai yra tik introdukcija į linksmą, garbingą "Alleluja".

Redaktorius

SĄŽINES BALSAS SKELBIA DIEVO BUVIMĄ

     Moralinis įstatymas, esąs kiekvieno žmogaus sąžinėje, skelbia, kad yra Dievas, to įstatymo leidėjas. Tik Jis galėjo tą įstatymą į kiekvieno žmogaus sąžinę įrašyti. Apie mus auklėjantį ir moraliniai bei dvasiniai brandinantį Dievą poetas R. Maria Rilke sako: "Ich liebe dich, du sanftestes Gesetz, an dem wir reifen, da wir mit ihm ringen". Taip, tasai švelniausias Įstatymas, apie kurį jis čia kalba, tai Dievas, kurs per sąžinę į mus kreipiasi, kurs tuo būdu į mūsų kasdienį gyvenimą labai apčiuopiamai įeina ir duoda save pajusti.

     Yra neginčijama tiesa, kad žmogus savo viduje jaučia tam tikrą dorovinį įstatymą, kurs jam nurodo skirtumą tarp to, kas dora ir kas nedora, kurs prieš nusikaltimą žmogų įspėja, kurs padarytą darbą įvertina ir, jeigu jis buvo nedoras, priekaištais kankina bei nerimą kelia. Tasai įstatymas, nuo mūsų nepriklausomas, nieku nepaperkamas, labai valdoviškai prabyla, mus įpareigodamas, reikalaudamas, grasindamas jam paklusti. Tai yra tartum už mus aukštesnės esybės pasiuntinys, kurs atsistoja mūsų akivaizdoje.

     Užtenka tik pasiskaityti Šekspyro tragedijas ar Dostojevskio veikalus, kad galėtume giliau įžvelgti į tą dorovinį įstatymą, kurs sąžinės šventykloje nuolat aidi, kurs mums, lyg valdovas, nuolat diktuoja. Tas sąžinės balsas kalba kiekvieno žmogaus sieloje. Nėra žmogaus, kad ir labai sugedusio, kurs bent kai kada nejaustų vidaus nerimavimo, lenkiančio jo į tai, kas gera. Nėra taip doroviniai atbukusio žmogaus, kurio sąžinės ilgainiui negalėtumei pažadinti. Jei kuris to dorovinio jausmo neturi, galima manyti, kad jis yra psichiškai nesveikas, nenormalus. Tiesa, sąžinės balso nuolat neklausant, galima jį labai atbukinti; nuolat prieš sąžinės diktavimus elgiantis, galima ją beveik visai nuslopinti ir piktame nurimti, tačiau visiškai ji niekad nenuslopinama ir nepašalinama. Ji visados pasilieka ir kartais, nors jau atrodo visai nuslopinta, neįtikima jėga iš naujo prabyla.

     Tasai sąžinės įstatymas visur, visais laikais, visose tautose, nežiūrint jų civilizacijos ar kultūros laipsnio, esminiuose dalykuose pasilieka tas pats. Iš kurgi pagaliau tas dorovinis įstatymas galėtų kilti? Gal tikrai yra buvę primityvių tautų, beveik gyvuliškame stovyje, kurios jokių dorovinių sąvokų nėra turėjusios? Kartais taip tvirtina materialistai. Tad gal šis vidaus dorovinis įstatymas yra tik žmonijos išsiauklėjimo vaisius? Reikia pripažinti, kad tokioje nuomonėje yra dalis tiesos. Tikrai sąžinė pasiduoda auklėjimui, bet tuoj reikia pridėti, kad jos kilmė auklėjimu neišaiškinama. Auklėjimas turi daug įtakos sąžinės jautrumui. Juk yra begalinis sąžinės jautrumo skirtumas tarp šv. Aloyzo, kurs visą gyvenimą atgailavo dėl vieno kito vaikystės laikais pavogto menkniekio ir tarp tokio žmogaus, kurs veda palaidą gyvenimą, daugelį metų neina išpažinties ir pagaliau priėjęs prie klausyklos "neturi" ką sakyti. Yra didelis skirtumas tarp asketo, kurs kasdien savo sąžinę kontroliuoja uolia sąžinės sąskaita ir tarp to, kurs į savo vidų niekados nepažvelgia.

Skaityti daugiau:

Rytmetinė daina

J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
 
Ji brenda jauna, kaip dievaitė. 
Akiračiais šviesiai žaliais. 
Violetinius langus apsvaidė 
Aušros užmirštais spinduliais.
 
           Per tamsią kalėjimo aikštę 
           Žygiuoja laisvi kaliniai... 
           Nuo alkano tako išgraibstę 
           Jiems numestą duoną seniai.
 
Kur liko grandiniai ir vinys,
Ten skuba versmė tekina, —
Ir taškosi irklais auksiniais 
Varpų rytmetinė daina,
 
           Užtiesus pečius ir krūtinę 
           Viršūnių šilkiniais plaukais, 
           Ji puola į slenkančią minią 
           Užgesusių žvaigždžių takais.
 
                      Danguj ir dainuojančiam ryte 
                      Gilu, — kur sutirpo kančia ... 
                      Sapnuok, amžinoji jaunyste, 
                      Po vėliava saulės plačia ...
 

RELIGINIS - MORALINIS PRISIRENGIMAS MOTERYSTEI

     Gaisras! Dega namai! Žmonės baimės apimti bėga nelaimės vieton. Kiekvienas jų pasirengęs padėti. Bet ką pirmiausiai gelbėti? Kas yra svarbiausia? Gyvulius tvarte? Pinigus kasoje? Drabužius spintoje? Maistą rūsyje? Paveikslus ant sienų? Ką pirmiausiai? Staiga jie visi lyg apstulbo, jų veidai nubalo. "Kur gi yra motina!" — visi ėmė šaukti. Ji tikriausiai liepsnojančio namo viduje! Bėkime vidun! Motiną gelbėkime! Gelbėkime jos gyvybę! Visa kita tebedega! Viešpatie, juk motina yra svarbiausias dalykas!

     Šis šiurpusis paveikslas vaizduoja mūsų laikus. Šiandien pasaulyje liepsnoja dideli gaisrai. Visos žmonių gyvenimo sritys yra pavojuje. Tiek daug šiandien yra kalbama apie degančius klausimus. Gaisras politiniame veiksme, gaisras ekonominėje ir socialinėje srityje. Ugnimi apsiausti įvairūs jaunimo klausimai. Reikia gelbėti ir padėti. Ir stovi su-' stoję aplinkui žmonės, žiūri vieni į kitus ir nežino, nuo ko pradėti. Ką pirmiausiai reikia gesyti? Vieni šaukia pakeisti socialinę santvarką! Kiti šaukia ne!—geriau sutvarkyti ekonominius žmonių reikalus! Dar kiti šaukia — reikia geresnės politikos! O vis tik jų visų šauksmai neprisimena paties svarbiausio turto ir didžiausios vertybės — motinos.

     Šeima šiandien yra dideliame, sakyčiau dar daugiau, didžiausiame pavojuje. Ją skaudžiai supurtė šių dienų įvairios negerovės. Paliesta tapo jos pati prigimtis, paliesti jos ir antgamtiniai pagrindai. Daugumos šių laikų žmonių galvosena nuslydo nuo krikščioniškųjų principų. Jie iš savo akių prarado antgamtės pasaulį. Tad nenuostabu, kad iš tokios jų galvosenos nuosekliai plaukia ir jų gyvenimo veiklos veiksmai. Bet kas blogiausia, kad jie bando kartais tai pridengti net tariamu krikščionybės šydu. Šitokiems žmonėms ir krikščioniškoji moterystė jau yra netekusi savo sakramentalinio orumo vienybės pobūdžio ir jos neišardomumo. Ji jiems nėra tuo, ką sako popiežius Pijus XI savo enciklikoje "Casti conubii", kad moterystė nėra žmonių įkurta ir atnaujinta, bet Dievo; ne žmonių, bet pačios prigimties Kūrėjo, tos pat prigimties atnaujintojo Kristaus Viešpaties įstatymais apdrausta, patvirtinta ir išaukštinta.

     Tad nenuostabu, kad šiandien tiek daug yra šeimų suirimų ir jų sunykimų. Tiesa, ne vienas duobkasys jau daugelį metų krikščioniškajai moterystei kasa duobę. O taip pat milijonai žmonių neteko savo turto, elgetos lazda rankose iškeliavo į svetimus kraštus vargui ir skurdui. Milijonai išplėšti iš gimtųjų namų pastogės. Reiškia, šeimos gyvenimas tapo sukrėstas pačiuose jos pagrinduose. Sunkus ir skurdus gyvenimas menkose stovyklų patalpose, socialinė nelygybė, menkas uždarbis, nuolat kylančios kainos, tai vis neigiami veiksniai, kurie stipriai veikia į moterystės pastovumą. Šiandieninė socialinė padėtis daugelyje kraštų stipriai graužia moterystės gyvybines šaknis. Sakysim, tėvas vakare grįžta iš fabriko pavargęs, rytą, dar saulei nepatekėjus, jis ir vėl iš namų išeina. Vieton to, kad jis savo šeimoje pabūtų, su savo vaikais pabendrautų, pasikalbėtų. O taip pat ir motina šeimoje diena iš dienos yra apsikrovusi įvairiais darbais, ji turi vaikučius aprūpinti, namų ruošą atlikti. Arba visą dieną išbūti krautuvėje pardavėjos vietoje, fabrike prie mašinos. Vakare grįžta pavargusi. Argi, ji tada galės šiltai su savo vaikais pabendrauti? Arba ir paaugliai jaunuoliai turi fabrike uždarbiauti. Grįžę namo, pavalgę vakarienės, bėga į kiną, į sporto aikštę, į gatvę, nes namuose nėra, kas juos užima. Per ankšta ir nuobodu, nes namuose nėra kas veikti, nėra kas, jiems grįžus iš mokyklos, jų pamokas patikrintų, nėra kas jų draugystę ir jų veiksmus sektų. Kaipgi gali iš tokios šeimyninės būklės vėliau pražysti laimingoji ir palaimintoji krikščioniškoji moterystė?

Skaityti daugiau:

LIETUVIŲ JAUNIMAS DIDMIESČIŲ ĮTAKOSE

1. Miestas moderniojo žmogaus gyvenimo forma

     Niekada miestas neturėjo tokios didelės reikšmės žmogaus gyvenime, kaip šiais laikais. Paskutinieji laikai pasižymi nepaprastai greitu miestų augimu, iš viso keisdami žmogaus gyvenimą, būtent, atitraukdami dideles žmonių mases nuo žemės darbo į pramonę, į susisiekimą, į technikos, administracijos, komercijos, spaudos ir daugelio kitokių rūšių tarnybas. Jei anksčiau buvo manoma, kad verslų pusiausvyrą sudaro toks gyventojų pasiskirstymas, kur dauguma gyveno žemės ūkyje, gamindami maisto produktus, ir galėjo išmaitinti likusią mažumą, tai šiais laikais tas gyventojų santykis yra labai pakitęs. Daugelyje kraštų miestiečiai jau sudaro daugumą. Ir Jungt. Amerikos Valstybėse apie 65% visų gyventojų jau gyvena miestuose bei miesteliuose, turinčiuose per 2500 gyventojų. Tuo būdu miestas tampa modernaus žmogaus gyvenimo forma. Jis dabar jau vis labiau nustelbia kaimą, pasipildydamas vis naujais kaime išaugusiais žmonėmis ir tuo būdu ištraukdamas iš jo geriausią energiją.

     Išskyrus žemės ūkio produktų žaliavos pagaminimą, miestą galima laikyti visų gyvenimo sričių bei reikalų centru. Miestuose yra įsikūrę dauguma platesnės reikšmės mokslo bei auklėjimo įstaigų, nors miesto aplinka toli gražu ne visais atžvilgiais palanki moksliškai nuotaikai ir be to neturtinga auklėjamosiomis įtakomis. Labai miestą mėgsta ir įvairių sričių menininkai, nors jie savo kūrybai įkvėpimo labai dažnai ieško tylioje gamtos aplinkoje. Juos į miestą traukia tai, kad jie čia randa sutelktus praeities didžiųjų menininkų kūrinius, gausias meniškai progresuoti reikalingas institucijas, turtingą ir dažnai glaudų profesinį bendradarbiavimą ir pergyvenimų įvairumą. Taip dalis miestų tampa meno centrais su gausiomis dailės kūrinių galerijomis, teatrais; muzikų ir literatų susibūrimais. Dalis miestų yra ir savo krašto religiniai centrai su gražiausiomis bažnyčiomis, religinio auklėjimo ir religinės administracijos institucijomis. Lygiai miestai yra vietos, kuriose vyksta politinių grupių grumtynės ir kurios nulemia politines ir administracines įtakas bei nuotaikas. Miestuose taip pat koncentruojasi finansinės įstaigos, kurios finansiškai maitina krašto materialinių turtų gamybą ir apykaitą. Čia susitelkia ir didžioji prekyba įmonių dalis, kurios pirkimo ir pardavimo keliu paskirsto gyventojams krašte sukurtas ar kitokiu keliu gautas medžiagines gėrybes. Didžioji pramonės dalis kuriasi taip pat miestuose ar jų artimiausioje aplinkoje, sutraukdama į miestus dirbančiųjų mases. Tuo būdu miestas suima į save ar bent veikia traukiamai beveik visose gyvenimo srityse dirbančius žmones, išskyrus gal tik vieną žmonių dalį, dirbančią žemės ūkyje. Turint galvoje tai, kad miestas yra lyg ir visų gyvenimo sričių centras, atrodo, kad jis nemiestiečiams gali daryti tik teigiamą įtaką. Tačiau tokios išvados būtų klaidingos.

Skaityti daugiau:

APELSINAMS ŽYDINT...

     "Koks nuostabus miestas!" — mąsto Povilas. "Kai Niujorke ir Čikagoje dabar ūžia žiemos vėjai, o sniegas sluoksniais nukloja kelius, čia jau ankstyvas pavasaris, pirmieji žiedai, ir toks nuostabus jų kvapas. O palaimintas Los Anegeles!" Jis žiūri į medį, nepanašų iki šiol jo matytiems, pasipuošusį šviesiais žiedais, ir negali atsistebėti: "Apelsinai žydi!"

     Jis galvoja apie Liudą, kurią jis kas metai aplanko ir džiaugiasi jos mėlynomis akimis. Liuda jauna ir įdomi, judri kaip vijurkas ir gudri bei išmintinga kaip laputė. Ji aklai tiki Dievą, garbina visus šventuosius ir mielai atsisako bet kokio šokių vakaro ar kino, atiduodama pinigus pirmam pavargėliui. Jos pasaulis pilnas draugų ir meilės, skambaus juoke ir nesuteptos širdies. Iš pradžių Povilą paviliojo jos būdas, ir jis pats nepajuto laukiąs tos minutės, kai kariuomenė išleis jį atostogoms. Bet praėjo pora metų, ir jis nustebo pamatęs, kad Liuda jo nebetraukia: ji miela ir gera, bet jis nori ko nors kitoniško: ko palaido ir... naujo. Jis nori mergaitės, kuri užmirštų pareigas, laiką ir net pasaulį. Tas nuolatinis Liudos apaštalavimas baigia jį užėsti, ir jis pats nežino, ką bedaryti šią vasarą.

     "Laukiate ko?" — užkalbina jį moteriškas balsas, ir Povilas atsisuka. Šalia jo stovi amerikietė: kiek aukštoka, truputėlį per plona, bet gražių rudų akių ir tamsių, tamsių plaukų. Pirmas įspūdis neblogas, ir Povilas atsisėda ant suoliuko. "Sėsk šalia", sako jis. Amerikietė atsisėda, išsitraukia cigaretę ir paprašo: "Ugnies". Jis uždega cigaretę ir šypsosi: koks nuostabus skirtingumas! Liuda mėgsta geras manieras ir niekados pati neprašnekins vyriškio. Ji neapkenčia rūkančių moterų ir neperneša net per bloką pigių kvepalų kvapo. "Pamainai viskas sveika", mąsto jis ir pradeda šnekėti. Jo nauja pažįstama, Janė, pasirodo visai simpatinga. Ji mielai plepa bet kuria tema, ir Povilas mato, kad ji neturi jokio išsilavinimo. Bet argi moterims reikia smegenų?

     Tą vakarą jie nueina į šokius. Janė šoka gerai: ji moka visus šokius ir mandrius išraitymus, ir jos lūpos visą laiką šypsosi. Suknelė kirpta, gal net per daug, bet jos pečiai gražūs, ir Povilas seka jos judesius su malonumu. "Tai bent pakeitimas!" — mąsto jis, ir vakaras jam lėkte pralekia.

Skaityti daugiau:

URUGVAJAUS LIETUVIŲ KOLONIJA

     Nors Pietų Amerikoje buvo jau ir seniau atvykusių lietuvių, bet ypač apie 1924 - 1930 metus, kai Lietuvoje buvo sunku gauti darbo, daug tūkstančių mūsų tautiečių išplaukė į Pietų Ameriką ieškoti pragyvenimo šaltinių. Dauguma apsistojo Brazilijoje ir Argentinoje, tik apie 6000 pasiekė Montevideo miestą Urugvajuje, kur yra trys didelės gyvulių skerdyklos: Swift, Nacional ir Artigas. Ilgai jie turėjo vargti ir net ieškoti išmaldos, kol pagaliau susirado darbo. Dabar jau dauguma lietuvių turi pasistatę savo namelius ir įsigiję šiokią tokią nuosavybę, bet vis dėlto dar daugelis skurdžiai gyvena.

     Dvasinis lietuvių imigrantų aprūpinimas buvo labai menkas ir apgailėtinas. Nors pervažiavo keletas kunigų, bet, pabuvę trumpą laiką, vėl išvykdavo, nes nebuvo galima pragyventi. Pasirodė ir pora netikrų kunigų, kurie suklaidino žmones, ir dėl to daugelis dar ir šiandien su nepasitikėjimu žiūri į dvasiškiją. Komunistai, išnaudodami kiekvieną progą, ypač matydami baisų žmonių skurdą, pradėjo juos traukti po raudona vėliava, žadėdami visokios pagalbos. Žmonės paklausė, tikėdamiesi, kad gaus duonos ir darbo. Komunistai daug žmonių suklaidino ir dėl to, kad jie nesivadino komunistais, bet kultūros skleidėjais. Susitvėrė du komunistų lietuvių klubai, įsisteigė jų laikraštis "Darbas", buvo atidaryta radijo valandėlė. Žmonės greitai atšalo nuo Bažnyčios ir tikėjimo, nes, kurie eidavo į bažnyčią, buvo pajuokiami. Tad trumpu laiku čia pasidarė stipriausias lietuvių komunistų centras visoje Pietų Amerikoje. Laimėjus Rusijos komunistams karą ir prijungus Lietuvą prie Rusijos, Urugvajaus lietuviai komunistai ruošė džiaugsmo manifestacijas. Uolesnių katalikų saujelė dar labiau nusiminė ir pasislėpė.

     Štai pagaliau atvyksta uolus kunigas St. Grigaliūnas, kurs pirmiau gyveno Brazilijoje. Apsigyvenęs Montevideo mieste, galvoja suorganizuoti lietuvių parapiją, bet greitai įsitikina, kad be pašalinės pagalbos ir organizuoto veikimo nieko neišeis, ypač kai nėra pragyvenimo šaltinių. Po kurio laiko paprašo, kad jam arkivyskupas duotų urugvajiečių parapiją, o lietuvius aprūpindavo tik karta į mėnesį lietuviškomis pamaldomis.

Skaityti daugiau:

Rūpimieji KLAUSIMAI

AR DABAR NEĮVYKSTA STEBUKLŲ?

     Skaitant apie pirmųjų amžių kankinius ir pažvelgiant į mūsų laikus, atrodo, kad skirtumas yra labai didelis. Pirmiau įvykdavo labai daug stebuklų, o dabar apie stebuklus mažai girdėti. Šventųjų gyvenimuose rašoma, kad kai kankindavo krikščionis pirmaisiais amžiais, beveik visuomet įvykdavo didelių stebuklų, pvz., kankinamasis įmestas į vandenį neprigerdavo, ugnyje nesudegdavo, plėšrieji žvėrys jo neliesdavo. Ir dabar už geležinės uždangos už tikėjimą yra kankinami šimtai ir tūkstančiai žmonių, bet apie kokius nors stebuklus netenka girdėti. Todėl kai kam gali atrodyti, kad tie knygose aprašomieji pirmųjų amžių stebuklai yra tik išgalvotos pasakos.

     Mėginsiu aš pats į tai atsakyti. Man atrodo, kad tie aprašomi stebuklai tikrai įvykdavo, ir Dievas juos darė todėl, kad pirmieji krikščionys ėjo giedodami į mirtiesarenas, o iš jų akių liejosi džiaugsmo ašaros, kad gali kentėti ir mirti už Kristų. O kiek mes rasime tokių žmonių dabartiniais laikais? Kadangi mūsų dienų žmogus daugiau myli šios žemės gyvenimą negu Dievą, tad argi galima norėti, kad Dievas jam siųstų savo pagalbą ir darytų stebuklus, kai jam tenka kentėti ar mirti nuo budelio rankos?

     Prašau atsakyti, ar toks mano galvojimas yra teisingas.    Rokas

     Jūsų aiškinimas dalinai yra teisingas, bet nepilnas. Į stebuklą galima žiūrėti, kaip į atlyginimą už žmogaus tikėjimą ir kaip į priemonę įsigyti tvirtesniam tikėjimui. Pirmųjų amžių krikščionys turėjo labai tvirtą tikėjimą, todėl buvo verti ir ypatingos Dievo globos bei pagalbos savo kentėjimuose. Dievas kiekvieną žmogų globoja, kiekvienam padeda, bet stebuklas yra nepaprasta, ypatinga Jo dovana, todėl joks žmogus neturi teisės šios dovanos laukti. Dievas ją duoda tik tiems, kuriuos nori ypatingu būdu atžymėti už jų ypatingus darbus ir karštą tikėjimą.

     Bet pirmaisiais amžiais, šalia mažo būrelio karštai tikinčiųjų krikščionių, buvo labai daug netikinčių ir visai nepažįstančių Kristaus mokslo. Dievas savo stebuklais norėjo jiems atverti akis, kad ir jie pažintų, jog Kristaus mokslas yra dieviškas, nes stebuklus gali daryti tik Dievas arba tas žmogus, kurs iš Dievo savo tikėjimu šią malonę ir galią gauna. Kai kas gal pasakys, kad ir mūsų laikais yra daug atšalusių, netikinčių, todėl jiems pamatyti kokį nors stebuklą būtų labai naudinga, tada sustiprėtų ir jų tikėjimas. Bet kažin, ar tikrai taip būtų? Kristaus mokslas jau yra pakankamai paskelbtas beveik visame pasaulyje. Kas tik nori, gali jį pažinti ir priimti. Kristus padarė daug didelių stebuklų, ir tie stebuklai yra visiems žinomi, nes aiškiai aprašyti Šv. Rašte. Bet yra žmonių, kurie nenori jų pripažinti ir stengiasi juos išaiškinti kartais labai juokingais būdais. Pagaliau visais amžiais, iki mūsų laikų, nuolat įvyksta įvairių stebuklų, kurių antgamtiškumu netenka abejoti. Bet kiek yra žmonių, kurie tartum užmerkia akis, nenorėdami tų stebuklų matyti! Tad vienintelis dalykas, kurio trūksta netikintiems žmonėms, yra tikras noras tikėti, priimti Kristaus mokslą, laikyti Jo įsakymus, pripažinti Jo stebuklus ir Jo dievybę.

Skaityti daugiau:

PROTESTANTIŠKOS ŠEIMOS ATSIVERTIMAS

     Šių metų "L. L." antrame numeryje esu plačiau rašiusi apie savo atsivertimą. Mūsų šeima buvo liuteronų tikėjimo. Tėvai buvo karšti protestantai ir nekentė katalikų. Atrodo tikras stebuklas, kad vėliau beveik visa mūsų šeima perėjo į katalikų tikėjimą. Pirmasis į Katalikų Bažnyčią grįžo mano brolis Karolis. Jis susidraugavo su katalike mergaite ir norėjo ją vesti. Mergaitės tėvai nenorėjo liuterono žento, todėl jis prieš vedybas priėmė katalikų tikėjimą. Nei apie savo krikštą nei apie vedybas savo tėvams jis nieko nesakė. Tik važiuodamas po sutuoktuvių iš bažnyčios, užsuko pas tėvus jų atsiprašyti ir pakviesti į vestuves. Tėvas iš tolo jo nesileido ir susijaudinęs pasakė: "Nematysi gero gyvenimo ir neturėsi laimės, kad pamynei savo tikėjimą ir išsižadėjai tėvų, kurie tave užaugino." Tada brolis ėjo prie mamytės, bet ir ta jį atstūmė sakydama: "Nepadės tau Dievas, ir mūsų ašaros nenueis niekais. Nesiskųsk mums niekados, kai būsi nelaimingas, nes pats ant savęs tas nelaimes užsitraukei." Brolis verkdamas išėjo su pabroliais. Po vedybų gyveno pas uošvius, o mums buvo šaltas, tarsi svetimas.

     Aš apsikrikštijau 14 metų vėliau. Ir manęs laukė toks pat, o gal dar žiauresnis likimas negu mano brolio. Aš tada mokiausi ir gyvenau bendrabutyje. Velykų atostogoms bijojau važiuoti namo, tad nuvažiavau pas draugę. Vis dėlto motina viską sužinojo ir parašė laišką, kad parvažiuočiau pasikalbėti. Baimės neturėjau, tik man buvo gaila, kad mamytė mano perėjimą į katalikų tikėjimą labai pergyvens. Parvažiavus radau mamytę labai rūsčią. "Ar teisybė, ką žmonės kalba?" — tuoj paklausė. "Teisybė, mamyte", atsakiau. "Tad prapulk man iš akių ir daugiau nesirodyk mūsų namuose! Būčiau daug laimingesnė, jei tave su karstu būtų išnešę, negu dabar, kai matau tave paklydusią!" — "Sudie, mamyte", pasakiau išeidama, "aš vis tiek už jus melsiuosi ir Jūs visados mylėsiu." Bet nežinau, ar mamytė mano žodžius girdėjo, nes plūdo ašarose. Man atrodė, kad gimtųjų namų durys man amžinai buvo uždarytos, aš pasilikau be globos ir be pastogės.

     Mane globoti paėmė mokyklos vedėja p. Gvildienė, mano krikšto motina. Buvau laiminga. Daugiausia laimės man teikdavo šv. Komunija. Negalėdavau net įsivaizduoti, ką reiškia turėti Dievą savo širdyje, galėti Jam viską išsipasakoti ir Jo prašyti. Tik vieno dalyko tada prašydavau: kad atsiverstų mano namiškiai. Meldžiausi be paliovos, nors iš namų jokio laiško nei jokios žinios negaudavau.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

PRIVATE HELL 36

     Atvaizduotas policininkų gyvenimas, reikalaująs daug drąsos ir tvirtos valios. Visų žmonių gyvenime yra daug pavojų, pagundų, paslydimų. Ypatingai tuo pasižymi policininko gyvenimas.

     Cal Bruner (Steve Cochran) įsimyli kabareto šokėją, mėgstančią malonų gyvenimą ir prabangą. Nepajėgdamas susivaldyti ir norėdamas laimėti merginą, Cal pavagia pinigus iš mirusio kriminalisto. Jam padeda jo draugas, turįs žmoną ir vaiką. Jis nori užtikrinti ateitį savo šeimai, todėl, suradęs lengvą progą, susigundo. Pinigais juodu ilgai džiaugtis negali, nes tuoj viskas paaiškėja ir reikia atlikti užtarnautą bausmę.

     Geras pastatymas, puiki vaidyba, įdomūs pasikalbėjimai. Kriminalinių filmų mėgėjams patiks.

20,000 LEAGUES UNDER THE SEA

     Šitas filmas vaizduoja povandeninį laivą tais laikais, kada apie tokius dalykus niekas nė negalvojo. Kapitonas, laivo išradėjas, pabėgęs iš nelaisvės su savo draugais, pasistato povandeninį laivą ir prisiekia visą gyvenimą jame praleisti. Jūros dugnas jiems įdomus, naudingas ir ten jie jaučiasi ramūs, pamiršę pasaulį. Sutiktus pakelėje laivus jie sunaikina ir nei įgulos, nei keleivių negelbsti.

     Kartą į jų povandeninį laivą įžengia trys žmonės: profesorius, jo bendradarbis ir paprastas jūrininkas. Kapitonas profesorių pažįsta iš jo raštų ir jį nori palaikyti kurį laiką savo laive, mano galėsiąs panaudoti savo tikslui. Čia ir prasideda filmo įdomumas — susipažinimas su laivu, kapitono pažiūrom ir jo visais išradimais.

Skaityti daugiau:

DĖL KO AŠ NEINU Į BAŽNYČIĄ?

     Kartais žmonės išsigalvoja visokių priežasčių, dėl ko jie neina sekmadieniais į bažnyčią. Tos priežastys dažnai būna labai nelogiškos ir neišmintingos. Jeigu tuos pačius pasiteisinimus duotum, dėl ko neini į kiną ar i teatrą, štai kaip jie atrodytų:

     1.    Kino salės savininkas niekad manęs nepakvietė.

     2.    Kai nueini, niekas neužkalbina, visi labai nedraugiški.

     3.    Kai nueini, vis prašo pinigų.

     4.    Ne visi kino tarnautojai gyvena aukštais kino didvyrių idealais.

     5.    Kai buvau vaikas eidavau, dabar turiu kitokių pramogų.

     6.    Kino seansai labai ilgai tęsiasi.

     7.    Ne visada sutinku su tuo, ką kine matau.

     8.    Man nepatinka kino muzika.

     9.    Seansai esti tuo metu, kai geriausia pabūti namie su šeima.

(Iš "Newsweek")

PASKUTINIS LAPAS

PRELATO P. M. JURO LAIŠKAS REDAKCIJAI

     Šių metų "L. L." antrame numeryje pasiskundėme, kad skaitytojai labai nerangiai atnaujina prenumeratą, todėl praėjusiais metais laikraščio leidimas mums atnešė nuostolio. Į tai tuoj atsiliepė Gerb. Prel. P. M. Juras, atsiųsdamas 100 dolerių su lydimuoju laišku. Tarp kita ko štai ką jis rašo:

     "Tamstos turite pagrindo nusiskųsti skaitytojų nerangumu. "Laiškai Lietuviams" yra labai rimtas ir turiningas mėnraštis. Jei skaitytojai nuoširdžiai priimtų ten patiektąjį dvasinį maistą, taip stipriai spinduliuotų Kristaus dvasia, kad ir neskaitantieji pajustų reikalą panaudoti Tamstų siūlomas priemones platinti Kristaus Karalystei žemėje.

     Materialinė pažanga ir doleris pavergė žmogų. Jam reikia radijo paklausyti, televizijos pažiūrėti, automobiliu pasivažinėti, pasisvečiuoti ir pasilinksminti, o rimtam žurnalui paskaityti nėra laiko. Kompanijoje pora dolerių nieko nereiškia. Vaišinantis nesigailima nė dešimtinės, bet geros spaudos palaikymui jokiu būdu kišenėje nesuras poros dolerių.

     Mūsų tikėjimo priešai ne aimanomis kovoja. Jie vergiškai laikosi savo vadų nustatyto plano, nieko nesigailėdami. Ir ką už tai gauna? Jie tampa vergais. Kristui tarnauti reiškia viešpatauti. Sunku suprasti, dėl ko žmonės verčiau nori vergauti negu viešpatauti. Labai džiaugiuosi, kad Tėvai Jėzuitai savo "Laiškais" gali pasiekti ir tuos, į kuriuos negalima prabilti asmeniškai. Tad linkiu gausios Dievo palaimos visiems Jūsų žygiams ir darbams."

Prel. P .M. Juras

Skaityti daugiau: