Spausdinti

     Gaisras! Dega namai! Žmonės baimės apimti bėga nelaimės vieton. Kiekvienas jų pasirengęs padėti. Bet ką pirmiausiai gelbėti? Kas yra svarbiausia? Gyvulius tvarte? Pinigus kasoje? Drabužius spintoje? Maistą rūsyje? Paveikslus ant sienų? Ką pirmiausiai? Staiga jie visi lyg apstulbo, jų veidai nubalo. "Kur gi yra motina!" — visi ėmė šaukti. Ji tikriausiai liepsnojančio namo viduje! Bėkime vidun! Motiną gelbėkime! Gelbėkime jos gyvybę! Visa kita tebedega! Viešpatie, juk motina yra svarbiausias dalykas!

     Šis šiurpusis paveikslas vaizduoja mūsų laikus. Šiandien pasaulyje liepsnoja dideli gaisrai. Visos žmonių gyvenimo sritys yra pavojuje. Tiek daug šiandien yra kalbama apie degančius klausimus. Gaisras politiniame veiksme, gaisras ekonominėje ir socialinėje srityje. Ugnimi apsiausti įvairūs jaunimo klausimai. Reikia gelbėti ir padėti. Ir stovi su-' stoję aplinkui žmonės, žiūri vieni į kitus ir nežino, nuo ko pradėti. Ką pirmiausiai reikia gesyti? Vieni šaukia pakeisti socialinę santvarką! Kiti šaukia ne!—geriau sutvarkyti ekonominius žmonių reikalus! Dar kiti šaukia — reikia geresnės politikos! O vis tik jų visų šauksmai neprisimena paties svarbiausio turto ir didžiausios vertybės — motinos.

     Šeima šiandien yra dideliame, sakyčiau dar daugiau, didžiausiame pavojuje. Ją skaudžiai supurtė šių dienų įvairios negerovės. Paliesta tapo jos pati prigimtis, paliesti jos ir antgamtiniai pagrindai. Daugumos šių laikų žmonių galvosena nuslydo nuo krikščioniškųjų principų. Jie iš savo akių prarado antgamtės pasaulį. Tad nenuostabu, kad iš tokios jų galvosenos nuosekliai plaukia ir jų gyvenimo veiklos veiksmai. Bet kas blogiausia, kad jie bando kartais tai pridengti net tariamu krikščionybės šydu. Šitokiems žmonėms ir krikščioniškoji moterystė jau yra netekusi savo sakramentalinio orumo vienybės pobūdžio ir jos neišardomumo. Ji jiems nėra tuo, ką sako popiežius Pijus XI savo enciklikoje "Casti conubii", kad moterystė nėra žmonių įkurta ir atnaujinta, bet Dievo; ne žmonių, bet pačios prigimties Kūrėjo, tos pat prigimties atnaujintojo Kristaus Viešpaties įstatymais apdrausta, patvirtinta ir išaukštinta.

     Tad nenuostabu, kad šiandien tiek daug yra šeimų suirimų ir jų sunykimų. Tiesa, ne vienas duobkasys jau daugelį metų krikščioniškajai moterystei kasa duobę. O taip pat milijonai žmonių neteko savo turto, elgetos lazda rankose iškeliavo į svetimus kraštus vargui ir skurdui. Milijonai išplėšti iš gimtųjų namų pastogės. Reiškia, šeimos gyvenimas tapo sukrėstas pačiuose jos pagrinduose. Sunkus ir skurdus gyvenimas menkose stovyklų patalpose, socialinė nelygybė, menkas uždarbis, nuolat kylančios kainos, tai vis neigiami veiksniai, kurie stipriai veikia į moterystės pastovumą. Šiandieninė socialinė padėtis daugelyje kraštų stipriai graužia moterystės gyvybines šaknis. Sakysim, tėvas vakare grįžta iš fabriko pavargęs, rytą, dar saulei nepatekėjus, jis ir vėl iš namų išeina. Vieton to, kad jis savo šeimoje pabūtų, su savo vaikais pabendrautų, pasikalbėtų. O taip pat ir motina šeimoje diena iš dienos yra apsikrovusi įvairiais darbais, ji turi vaikučius aprūpinti, namų ruošą atlikti. Arba visą dieną išbūti krautuvėje pardavėjos vietoje, fabrike prie mašinos. Vakare grįžta pavargusi. Argi, ji tada galės šiltai su savo vaikais pabendrauti? Arba ir paaugliai jaunuoliai turi fabrike uždarbiauti. Grįžę namo, pavalgę vakarienės, bėga į kiną, į sporto aikštę, į gatvę, nes namuose nėra, kas juos užima. Per ankšta ir nuobodu, nes namuose nėra kas veikti, nėra kas, jiems grįžus iš mokyklos, jų pamokas patikrintų, nėra kas jų draugystę ir jų veiksmus sektų. Kaipgi gali iš tokios šeimyninės būklės vėliau pražysti laimingoji ir palaimintoji krikščioniškoji moterystė?

     Tačiau nereik padaryti klaidos ir visas negeroves kylančias šiandien moterystėje suversti socialinėms sąlygoms. Tai dar ne vienintelė priežastis. Didžiausia ir svarbiausia priežastis, tai kylanti ir vis plačiau plintanti supasaulėjimo dvasia, kuri labai smarkiu tempu veržiasi ir į šeimos šventoves. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje "Casti conubii" rašo: "Kad šitoji dieviškoji institucija dažnai ir daug kur, ypač mūsų laikais, niekinama ir žeminama jau ne tik slaptai ir patamsėmis, bet viešai ir be jokio drovumo jausmo, moterystės šventumas teršiamas ir pajuokiamas žodžiais, raštais, įvairiais pasakojimais, kino paveikslais, radijo kalbomis, pagaliau įvairiais kitais naujojo mokslo išradimais. Ištuokos, svetimavimai, net begėdiškiausios ydos arba giriama, arba piešiama tokiomis spalvomis, tarsi visa tai būtų visai nekalti dalykai, laisvi nuo bet kokios dėmės.

     Šios pažiūros peršamos visų sluoksnių žmonėms, atseit turtuoliams ir vargšams, darbininkams ir darbdaviams, mokytiems ir bemoksliams, laisviems ir susituokusiems, tiems, kurie Dievą gerbia, ir tiems, kurie Jo neapkenčia, suaugusiems ir jaunuoliams. Ypač pavojingi spąstai statomi šiems pastariesiems, kaip lengviau pagaunamoms aukoms." Tokios dvasios įtakoje, suprantama, kad jaunuoliui nieko kito nelieka, kaip tik medžioti malonumus ir viską pasverti medžiaginiais išskaičiavimais. Apie aukos ir pasišventimo dvasią nėra jokios kalbos. Visai suprantama, kodėl dauguma jaunimo šiandien mieliau žavisi kokia nors filmų žvaigžde, dešimtį kartų pakeitusia savo sutuoktuves, negu ta heroje motina, kuri, kad ir vargingai gyvendama, augina būrelį vaikučių. Tokie įvykiai šiandien virto laiko mada. Užtat jaunimas taip godžiai grobsto tokias knygas, žurnalus ir namuose su tokiu dideliu dėmesiu žiūri, net paraudonavusiomis akimis, televizijų seansų, kurie tokiu būdu nuodija jų ateities moterystės gyvenimo gražaus ir darnaus sugyvenimo idealus. Mat, ten moterystės nesuardomybė yra aptariama kaip pasenęs dalykas. Todėl nenuostabu išgirsti iš jaunuolių lūpų pasisakymus, kad jie jau dabar planuoja sukurti moterystę tuo nusistatymu, kad negimdys vaikų, o jei ir gimdys, tai ne daugiau vieno ar dviejų. Nestebėtina, kad dėl to taip smarkiai smunka gimimų skaičius. Yra balsų, blaivių stebėtojų, kurie, matydami šeimų suirimų nepaprastai didelį skaičių, skelbia labai liūdną išvadą, kad kai kurios tautos bus greičiau išnaikintos menko gimimų skaičiaus, negu atominių bombų. Labai teisingas pranašavimas! Šeima yra tautos gyvybinis kamienas, jei jis ima džiūti, tai ir visas medis išdžius. Šeima yra tautos gyvybės motina. Iš šeimos išeina žmogus į savarankišką, bendruomeninį, valstybinį gyvenimą. Šeimoje bręsta žmogus, jo kalba, protas, valia, būdas. Joje yra visko pradžia. Ji yra šaknis, šaltinis ir pradžia. Taigi, pirmiausiai reikia gelbėti šeimą. Kartą garsusis Kolpingas pareiškė, kad žmonijos giminės gelbėjimas prasideda šeimoje. Prieš keletą metų vienas žymus laisvamanių vadas taip kalbėjo: "Mes turime tik vieną prieš akis tikslą — nukrikščioninti šeimą! Mes mielai paliekame katalikams koplyčias, bažnyčias, katedras, mums pakaks šeimų, norint sunaikinti krikščioniškąją bendruomenę. Jei mes jas savo rankose turėsime, tai Bažnyčia bus nugalėta."

“Š. K. Aidų” klišė

“Jo čia nėra, nes Jis prisikėlė” (Mat. 28. 6).

 

     Krikščionybės priešai žiauriais Bažnyčios persekiojimais daug žalos yra padarę, o jei ir krikščioniškoji šeima taps jų kovos laimikiu, tai suprantama, koks bus likimas Kristaus Bažnyčios tuose kraštuose, kur taip įvyks. Tam turi būt mobilizuotos visos krikščioniškos jėgos, kad Kristus nebūtų išvytas iš šeimos gyvenimo, kad šeimos nenutrauktų bendravimo meilės ryšio su Kristumi Altoriaus Sakramente, iš kurio plaukia aukos, stiprybės, jėgos, meilės ir kantrybės šaltiniai.

Šeimos gelbėjimas

     Šeimos gelbėjimui dauguma mato vienintelę priemonę — tai socialinių sąlygų pagerinimą, padidinant šeimos pajamas, mokant vaikų priedus, parūpinant tinkamus gyvenimui butus, sumažinant valstybinius mokesčius ir t.t. Bet tai yra ne viskas. Labiausiai yra reikalingas religinis - dorovinis moterystės atnaujinimas ir toks pat jai pasiruošimas. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje "Casti conubii" tuo reikalu rašo: "Reikalingas santuokos ir jos dvasios priderinimas prie dieviškųjų moterystės įstatymų, be ko jos atnaujinimas neįmanomas.'’ Reiškia, šiandien šeimos krizė plaukia dėl religinės dvasios susilpimo. Norint šeimą gelbėti, reikia grįžti prie Dievo ir Bažnyčios įstatymų. Dar toliau tas pats popiežius minėtoje enciklikoje rašo: "Reikia, kad prie nuoširdaus pamaldumo ir tvirto noro tarnauti Dievui prisidėtų dar sūniškas ir nuolankus paklusnumas Bažnyčiai, nes pats Kristus padarė Bažnyčią tiesos mokytoja ir jai pavedė tvarkyti dorovės reikalus..." Šis Šv. Tėvo šauksmas gelbėti šeimas turi ypatingai būti išgirstas jaunimo. Šio šauksmo aidas ypatingai turėtų suskambėti jaunimo širdyse, nes jis gali labai daug ir labai sėkmingai padėti, kuriant naujas šeimas, stiprias religiniu ir moraliniu atžvilgiu.

     Jaunimas, kurs rengiasi šeimas sukurti, turėtų pilnai ir giliai įsisąmoninti, kad šeimos kūrimas yra Dievo namų statymas. Tad pirmiausia turi tą ketinimą pradėti su Dievo palaima. Ant šio dieviškojo moterystės namų stogo viršūnės turi pastatyti kryžių, o namų viduje įrengti Dievo baimingumo altorių, šį Dievo namų statinį kunigui palaiminus, kad tokiu būdu taptų maldos būstinė, kurioje jaunavedžiai galėtų semti savo gyvenimui palaimos.

Pasiruošimas Moterystei

     Katalikų sluoksniuose šiandien yra labai daug kalbama ir rašoma, kad moterystėn pasirengti būtinai yra reikalingas jaunimo religinis ir moralinis auklėjimas. Bet gal nebūsiu per daug pasakęs, kad vis tik šita svarbioji pareiga iki šiol nėra savo pilnumoje. Šv. Tėvas Pijus XI savo enciklikoje "Casti conubii" labai aiškiai primena šią pareigą. Jis rašo: "Taip yra, kad nelaimingos moterystės pagrindas padedamas ir griuvimo sėkla paberiama į berniuko ar mergaitės sielą jau jų vaikystėje ir jaunatvėje. Pamatuotai reikia bijoti, kad tie, kurie prieš santuoką ieškojo visame tik savęs ir žiūrėjo tik savo naudos, kurie pataikavo savo aistroms, moterystėje nebūtų tokie, kokie jie buvo prieš tai, ir kad jie nebūtų priversti piauti tai, ką pasėjo, atseit, turėtų šeimos židinyje liūdesį, ašaras, nesutarimus, barnius, širdžių šaltumą, bodėjimąsi bendru gyvenimu ir net, kas blogiausia, rasti ten save pačius ir savo nepažabotus geidulius. Tad sužadėtiniai teeina į moterystės luomą tik kilniai nusiteikę, gerai pasirengę ir tvirtai nusistatę vienas antram padėti gyvenimo sunkumuose, vis labiau vienas antram pagelbėti pasiekti amžinąjį gyvenimą."

     Argi šiurpas nepurto, kai spaudoje kartais tenka pastebėti daromą priekaištą, girdi, tėvų namai ir Bažnyčia nepakankamai paruošia jaunimą bendram moterystės meilės gyvenimui. Kai tuo tarpu išsijuosę nukrikščionėję žmonių sluoksniai skelbia visai priešingus šūkius prieš moterystės tikslą. Taip jaunimo galvoje yra brandinama mintis, kad moterystėje nieko nėra kilnaus, o vien tik gyvuliškųjų aistrų tenkinimas.

     Tiesa, nėra lengvas auklėtojui uždavinys pravesti tikslią liniją tarp grynai biologinio moterystės suvokimo ir tikrojo jos lytinio ir meilės gyvenimo. Bet vis tik yra būtina duoti jaunimui atitinkamas auklėjimas, kad jis galėtų suprasti šeimos gyvenimo paslaptį. Žinoma, skirtingas turi būti auklėjimas ir parengimas berniuko ir mergaitės, nes skirtingų lyčių žmonės turi skirtingus psichologinio pasaulio niuansus. Jaunuolį auklėjant, turi būti ypatingai atkreiptas dėmesys į tai, kad jo būsimoji žmona nėra tik lytiniams išgyvenimams reikalinga. Jaunuolio psichologijoje gali subręsti mintis ir nusistatymas, kad jo žmona jam yra vien tik kūninio malonumo objektas. Negalima jaunimo palikti vieno, kad į šią sritį jis veržtųsi vien tik gamtiniu veržlumu, nes tada vargiai ar pataikytų tinkamu keliu moterystėje keliauti. Kadangi žmogus yra dviejų pradų būtybė, tai moterystės pasirengimas turi būti vispusiškas. Tai sako ir aukščiau pacituotieji popiežiaus Pijaus XI žodžiai, kurie turi būti imami visu rimtumu. Jaunimo auklėjimas moterystės gyvenimui yra labai didelis ir svarbus reikalas. Jaunuoliui būtinai reikia pasiruošimo moterystės gyvenimui. Juk kiekvienas savo pašaukimui turi atitinkamai pasiruošti. Jei sakoma, kad tas ar ana yra pribrendę tuoktis, tai šio pasakymo prasmė yra gana plati. Reiškia, kad jie jau yra pribrendę ne tik kūnu, bet ir vidiniu pasauliu, kurie tikrai mokės gyvenimą kurti. Tik tokie gali duoti vertingą prie altoriaus pasižadėjimą. Vispusiškas jaunuolio priešvestuvinis auklėjimas turi tik vieną tikslą: jį geriau, tinkamiau paruošti šeimos kūrybiniam gyvenimui, nes, norint gyvenimą kurti, reikia save pamiršti. Šiandien labai daug kreipiama dėmesio į kūno grūdinimą sporto pagalba; tai neblogas dalykas, bet dar nepilnas. Neužtenka auklėti vien fizines jaunimo jėgas. Reikia, kad ir dvasinės jėgos būtų atitinkamai grūdinamos, ypač turint galvoje jaunimo moterystės gyvenimą ateityje. Reikia, kad jis turėtų pilną supratimą apie elementarinius moterystės pagrindus. Kartą vyskupas, lankydamas savo vyskupiją, apsilankė vienoje parapijos mokykloje, kurioje klebonas vaikams dėstė tikybos pamoką. Norėdamas klebonas vyskupo akyse pasirodyti, kaip gerai vaikai yra paruošti tikybos žinojime, paklausė vienos mergaitės, kas yra moterystės sakramentas. Jis visai neabejojo, kad ši mokinė tikrai taikliai atsakys, nes ji klasėje buvo geriausioji mokinė. Mergaitė ėmė mikčioti sakydama, kad moterystė yra baisių kančių būklė, kad kai kurie krikščionys dėl atsiteisimo laikinosios bausmės už nuodėmes tam tikrą laiką turi kentėti, kad nusiskaistintų ir būtų grynais dangui... Susijaudinęs klebonas tarė: "Mergaite! tai skaistykla!" Bet vyskupas šypsodamasis ramiai tarė: "Palik ją! O kas žino, gal ši mažoji ir tiesą sako?" O ką žino jaunuolis, kuris rengiasi moterystės luomui? Pirmoje vietoje tėvai turėtų suteikti savo vaikams tikslias žinias apie busimąjį moterystės gyvenimą, nes, tokių žinių negavę iš tiesioginių šaltinių, jų ieškos kur kitur. Būtų labai naudinga, kad prie kiekvienos parapijos būtų šiuo reikalu patyrusių žmonių kadras, kurie parapijos jaunimui kartas nuo karto ruoštų kursus, paskaitas, pasikalbėjimus. Kaip būtų naudinga, kad patyrusi jaunimo vadovė tėvams vakarais suruoštų paskaitas, kaip jie savo vaikus privalėtų paruošti moterystėn. Būtų labai gera, kad motinos turėtų tuo reikalu savo vakarus, kuriuose turį patyrimą šiame klausime galėtų suteikti joms atitinkamų žinių.

“Š. K. Aidų” klišė

Nemuno pakrantės Lietuvoje

 

     Kam teko pastudijuoti skyrybų priežastis, tas lengvai pastebėjo, kad labai didelis nuošimtis moterysčių suirimų vis tik priklauso ir nuo ekonominių motyvų. Šv. Tėvas Pijus XI savo enciklikoje "Casti conubii" rašo: "Dažnai, norint laikytis Dievo įsakymų ir išsisaugoti moterystės padorumą, tenka susidurti su dideliais sunkumais dėl to, kad susituokusiuosius slegia šeimos vargai ir medžiaginiai nepritekliai." Pirmoje vietoje jis primena Leono XIII reikalavimus, atseit, valstybės ekonominius ir socialinius reikalus taip tvarkyti, kad šeimų galvos galėtų uždirbti ir įsigyti tai, kas yra reikalinga jiems patiems, žmonai ir jų vaikams išlaikyti... Toliau jis primena, kad ir patys jaunavedžiai jau prieš savo vedybas pasirengtų užbėgti už akių savo busimojo gyvenimo vargams ir sunkumams. Tad suprantama, kad mergaitės ar berniukai, ruošdamiesi būsimam šeimos gyvenimui, turėtų būti išmokę kokio nors amato, ar pasiruošę profesionalai, Mergaitės — būsimos šeimininkės, turi atsiminti, kad jos šeimoje yra labai aukštose pareigose, žmonių kalba kalbant, ūkio ministeriais. Tėvai yra atsakingi už nepakankamą mergaitės parengimą namų ruošoje. Visai nebūtų pro šalį, kad jaunuoliai prieš vedybas tam tikrą laiką padirbėtų fabrike, raštinėje, krautuvėje, mergaitės lankytų virimo kursus, gautų pakankamų žinių namų ruošai ir t. t. Mūsų motinos, senelės pačios namuose daug ką pasidarydavo. Toks pasiruošimas sustiprina šeimos ekonominį pagrindą. Teisingai popiežius Pijus XII jį aplankiusiam dideliam jaunavedžių būriui pasakė, kad šie reikalai šeimoje nebūtų pamirštami, nes ekonominis šeimos pajėgumas daug prisideda prie šeimos sustiprinimo.

Savęs pažinimas

     Be sąmoningo ir gero savęs auklėjimo negalima tinkamai pasiruošti moterystės gyvenimui, bet be gero savęs pažinimo nebus teisingo savęs auklėjimo. Šis uždavinys yra labai sunkus. Save gerai pažinti, gal būt, yra pats sunkiausias dalykas žmonių gyvenime. Kiekvienas iš mūsų mėgsta kaukę. Mes visi klystame dėl teisingojo savojo aš pažinimo. Mes visi save labai mielai pridengiame dorybių uždanga, o savo kaltes noriai krauname ant kito, net ant savo mylimų asmenų. Mažiausiai mes savyje ieškome savęs. Mažutis fariziejus mumyse kiekviename gyvena. Kažkada esu skaitęs tokį pasakojimą: jei vyras eitų išpažinties pas savo žmoną ir žmona pas savo vyrą, vaikai pas savo tėvus ir tėvai pas savo vaikus, mokiniai pas savo mokytoją ir mokytojas pas savo mokinius, tada žmogus daug ko vengtų ir jo vidus kitaip atrodytų. Argi mes kitiems niekad niekuo neprasikalstame? Ar tik mes nuo kitų kenčiame visokias skriaudas? Pataikūnui mes mielai pakreipiame savo ausį, bet žmogui, kurs drįsta atvirą tiesą pasakyti, savo ausis užkemšame. Dėl to, kad mes apie save visad per gerai galvojame.

     Yra žinoma, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą temperamentą. Jis gali būti cholerikas, sangvinikas, flegmatikas ar melancholikas. Be to, nereikia pamiršti, kad gyvenime retai gali sutikti žmogų gryno, vienos rūšies temperamento. Dažnai jis turi maišytą temperamentą. Savo temperamento nuodugnus pažinimas labai daug padės save auklėti. Bet tai yra atskira tema, kurią būtų ne pro šalį išsamiau panagrinėti.

     Savęs auklėjimas prasideda jau kūdikystėje. Ruošiant save būsimajam moterystės gyvenimui, reikia statyti klausimą, ar aš pilnai esu toms pareigoms pasiruošęs. Kartą traukiniu važiavo sesuo vienuolė. Prieš ją sėdėjo jauna motina su keturių metų berniuku. Vaikas pasidarė neramus ir ėmė išdykauti. Motina, daug kartų įspėjusi, subarė ir delnu tekštelėjo... Vaikas į tai atsakė motinai kumštimi į veidą ir net pagaliau spiovė... Sesuo, kuri sekė šį visą vaiko elgesį su motina, neiškentė ir motinai tarė: "Mieloji ponia, ar pagalvoji apie tą mergaitę, kurią jis kada nors ves?" Tikrai buvo gilios minties žodžiai, pasakyti sesers vienuolės. Ko galima laukti iš tokių moterystės gyvenime, jei vaiko amžiuje jis taip yra auklėjamas? Todėl popiežius Pijus XI savo enciklikoje apie moterystę yra įrašęs tokius žodžius: "Nelaimingos moterystės pagrindas padedamas ir griuvimo sėkla paberiama į berniuko ar mergaitės sielą jau jų vaikystėje ir jaunatvėje." Reiškia, moterystės auklėjimas prasideda labai anksti. Egoistas, kurs nėra išauklėtas save valdyti, ko nors išsižadėti, yra visai neparengtas moterystės gyvenimui. Dėl to yra atsakingi tėvai. Bet ir patys tėvai turi save kontroliuoti, ar jų mokslas nėra priešingas jų pačių gyvenimui. Save turi tikrinti ir patys vaikų auklėtojai, ir tas savęs kontroliavimas turi tęstis visą gyvenimą. Toks savęs auklėjimas duos daug gražių rezultatų šeimos gyvenime. (B. d.)

Kan. V. Zakarauskas