Spausdinti

      "Kokios trumpos buvo mano dienos!" — mąsto Nijolė, nešdama rankose besnaudžiančią dukterį. Dar tik penkeri metai, kai jiedu susituokė — penkeri metai, pilni laimės ir džiaugsmo. Jie susituokė iš meilės ir manė, kad ji amžinai juos lydės. Tada Nijolei buvo 22 metai — pats laikas ištekėti. Baigusi universitetą, ji susipažino su Vytautu ir po metų jau vadinosi ponia. Ji buvo graži — labai graži: juodų plaukų, žalsvai mėlynų akių, aukšta ir liekna. Vyrą ji mylėjo aklai ir buvo jam pasišventusi širdimi ir siela. Po metų jiems gimė dukrelė — Gintarėlė. Atrodė, kad laimė jų šviesiame namelyje nebetilps. Ach, koks nepastovus dalykas ta žemiška laimė!

      Vakar jie buvo baliuje — vyriausias daktaras šventė 25 metų darbo sukaktį. Nijolė buvo graži ir išmintinga, argi nuostabu, kad visi ją mielai šokdino ir šnekino. Net ir vyras, kai juodu ėjo iš namų, pabučiavo jai į ranką ir pasakė: "Toj baltoj suknelėj, Nijolėle, tu daugiau į mano dukterį panaši, negu į žmoną..." Ji nusišypsojo šypsena, kurią tik vienas jos vyras tegalėjo suprasti, ir patenkinta apsisiautė nauju kailiniu apsiaustu.

      Vakarienės metu ji pradėjo žvalgytis vyro. Net juokinga jai pačiai atrodė, kad va minutėlę jo nemato ir jau rūpinasi. Ji paliko svečių kambarį ir, pasikėlusi savo ilgos suknelės plačią uodegą, švelnučiais judesiais nuplaukė per kabinetus. Praėjo porą kambarių, kur vieni gėrė, kiti žaidė kortomis, pašnekėjo su jaunute daktaro dukterimi ir išėjo į koridorių. Bet vyro nebuvo. Tada ji apsisuko ir jau norėjo grįžti atgal, kai iš lauko sugrįžo jos vyras: jis lydėjo vieną iš ligoninėje dirbančių gailestingųjų seserų. Nijolė nejučiomis pasitraukė į kampą ir sustingo: Vytas, jos mylimas ir garbinamas Vytas, nuvilko tai svetimai moteriškei apsiaustą ir, paėmęs už veido, pabučiavo į lūpas. Jis buvo truputėlį išgėręs ir linksmai niūniavo kažkokią dainelę. Nijolė apsisuko ir, prasistūmusi pro šalį, išbėgo laukan. "Apgavikas!" — kartojo ji pusbalsiai, — "apgavikas! Penkerius metus jis mane bučiavo ir kalbėjo meilius žodžius, kai tuo tarpu aš jam tebuvau vien žaisliukas!" Ir ji brido per sniegą, nejusdama nei šalčio, nei nustebusių žmonių žvilgsnių, nusiminusi ir nelaiminga. "Gal visi tai žinojo", — galvojo ji, — "gal jie su užuojauta žiūrėjo į mane, kada aš didžiavausi savo vyru..." Tik po ilgo betikslio klaidžiojimo ji prisiminė Gintarėlę ir sugrįžo. Vyras jau buvo namuose. Jis sėdėjo prie degančio židinio, paslėpęs galvą rankose.

      Nijolė sudribo į fotelį ir pravirko: tyliai, be kūkčiojimų, didelėmis krištolinėmis ašaromis. Ji verkė už praeitį, už sugriautą gyvenimą, už tuos penkis melo pilnus metus, už dukters bedalį likimą ir už visas svajones, ilgesio sapnus... Veltui vyras bandė bučiuoti jos sušalusias rankas ir prakalbinti. Tik vėlai vakare ji išgėrė vaistų ir užmigo.

      Iš ryto ji ilgai miegojo; atsikėlusi sudėjo savo ir dukrelės rūbus ir užsisakė bilietus popietiniu traukiniu į Čikagą. Ten gyvena jos tėvai, ir ten ji sustos. Jai nusmilksta ranka, bet ji kantriai neša miegančią Gintarėlę. Dar pora namų, ir ji bus pas mamą. Mama! Nijolei tas žodis atrodo magiškas. Nežiūrint to, kad ji tėra augintinė, Nijolė nežino pasaulyje nieko kito taip mylimo ir raminančio, kaip jos globėja. Ji paėmė Nijolę mažą iš prieglaudos ir augino, kaip savo kūdikį. O kai Nijolė įsimylėjo, globėjai iškėlė jai dideles vestuves ir išlydėjo su ašaromis.

      "Mama!" — sako ji, pradarius motinai duris, — "Mama!" — ir pravirksta. Motina neklausia nieko. Ji įveda Nijolę į kambarį ir, pasodinusi į minkštą kėdę, ranka glosto jos šilkinius juodus plaukus. Paskui ji paima mergaitę ir nunešusi paguldo į lovą. Kelionės išvargintas kūdikis užmiega greitai. Motina sugrįžta atgal ir atneša valgyti. Pamažu Nijolė nurimsta; nameliuose šilta ir jauku, tėvas dirba dar, ir jiedvi išsišneka. "Aš niekada negrįšiu pas jį," sako ji, "niekada. Jis mane ir toliau apgaudinės. Aš negrįšiu, mama, leisk man su Gintarėle pasilikti čia..." — "Tu esi pavargusi, Nijolėle", sako motina. "Atsigulk ir pailsėk. Rytoj iš ryto gyvenimas visai kitaip atrodys..." — "Bet aš nebenoriu gyventi", vėl pravirksta Nijolė. "Aš niekados nepajėgsiu užmiršti to paniekinimo ir dovanoti. Ach, Dievuliau mano..." Bet nuovargis paima viršų, ir ji užmiega.

      Kai Nijolė pabunda, saulės spinduliai jau yra pribėrę pilną kambarį šviesos ir žaidžia jos tamsiuose plaukuose. Ji smagiai nusiraivo ir atsisėda. Tik tada ji pamato neįprastą aplinką ir viską prisimena. Jos plačios akys prisimerkia, ir saulėtas rytas nustoja viso grožio. "Aš turiu apie tai negalvoti", mąsto ji. "Aš turiu negalvoti..."

      "Pusryčiai jau gatavi", žadina ją motina, ir Nijolė atsikelia. Jos suknelė suprosyta, kojinės išplautos ir pakabintos vonioje, batai nublizginti, ir Nijolei net akys apsiašaroja iš dėkingumo motinai už jos pagalbą. Ji tyliai geria juodą kavą, sekdama kieme jau žaidžiančią Gintarėlę, ir klausosi motinos kalbos, kuri pasakoja apie tėvo sunkų darbą ir ilgas valandas geležies fabrike, apie naujai išleistas knygas, ir Nijolė pati nepajunta, kai ji įsitraukia į kalbą.

      Tik kai Gintarėlė įbėga į kambarį ir valgydama priešpiečius teiraujasi, kodėl jos be tėvelio, Nijolės veidas apsiblausia. "Išeikime pasivaikščioti", pertraukia jos mintis motina. "Aš norėjau jums parodyti vienuolių naujai pastatytą prieglaudą". Gintarėlė bėga priešakyje, šokdama tai ant vienos, tai ant kitos kojytės. Nijolė eina tyli, susikaupusi. Ji žino, kad motina turi tikslą, vesdama jas į prieglaudą, bet neklausia: žodžiai taip mažai tepasako.

      Prieglauda erdvi ir graži. Švariai blizgančiomis grindimis vaikšto vienuolės, kurių ilgi rūbai ir tiesi išvaizda Nijolei primena knygose skaitytas Romos vaidilutes. Žaidimų kambaryje pilna vaikų: jie dėlioja kaladėles, nešioja lėles. Beveik visi Gintarėlės amžiaus, bet jų akyse spindi nebe vaikiškas rimtumas. Su smalsumu ir vaikiška nekaltybe jie seka Nijolę. "Ponia ieškote ko?" klausia rudaakis berniukas, palikęs savo žaidimo draugus ir atėjęs pas Nijolę. "Kodėl?", — susimaišo Nijolė: toks rimtas vaiko klausimas išmuša ją iš vėžių. "Aš galvojau, gal jūs mano mama", visai nesumišęs teisinasi vaikas, "aš jos nepažįstu, bet žinau, kad ji ateis kurią dieną ir paims mane į namus..." Ir apsisukęs jis sugrįžta atgal. "Mama, eikime iš čia..." šnabžda susigraudinusi Nijolė, ir jos išeina.

      Pavasario saulė dabar pati maloniausia: šilta ir gaivinanti. Jos sustoja parke ir prisėda ant suoliuko. Nijolė tačiau nemato gamtos grožio: ji žiūri į žemę ir klausosi. "Tai vaikai daugiausia suirusių šeimų", pasakoja motina. "Jų tėvai išsiskyrę ir nežiūrint to, kad motinos juos ir mylėjo, sunkios gyvenimo sąlygos arba ir naujos vedybos privertė jas atsisakyti. Čia juos myli ir prižiūri. Bet didesnieji prisimena su meile net ir sugriuvusius namus ir laukia valandos, kai vėl pamatys savo mamą. Kiti net nematę savo tėvų — tai vaikai mergaičių, kurios pasidavė laisvai meilei ir turėjo vaikus, neturėdamos vyrų..." "Kurių vaikas aš?" — staiga klausia Nijolė. "Dar prieš man ištekant, tavo tėvelis draugavo su viena studente", pasakoja motina. "Mes vėliau girdėjome, kad ji mirė džiova. Aš nieko neklausiau, jis nepasakojo — mudu buvome taip labai laimingi. Ir tik po pusmečio jis man tepasakė, kad ne džiova jo mylimą nutraukė į kapus, bet nelaiminga meilė: ji mirė gimdydama. Vaiką jis atidavė į prieglaudos namus, bet sąžinės balsas vis kamavo — o gal ir kraujas šaukė. Kaip tik tada ir aš laukiau šeimos. Kai jis man pasakė tiesą, atrodė, kad pasaulis grius. Ir aš pamečiau kūdikį, vienintelį, kurį man Dievas buvo skyręs... O kai pasveikau, ir tik tuščia ateitis testovėjo prieš akis, prisiminiau prieš Dievą duotą pažadą ir bėdoje ir varge neapleisti. Paėmėme mes tave iš prieglaudos jau metų... Ir nuo to laiko aš esu laiminga, net tik dabar tesuprantu, kad tikroji laimės paslaptis glūdi pasiaukojime ir meilėje..."

      Nijolė tyli. Jai net ausys parausta iš gėdos pagalvojus, kad buvo pasiruošusi sugriauti savo šeimą dėl vieno pabučiavimo. Ji atsistoja ir pabučiuoja motiną į kaktą. "Ačiū, mama..." Ir ji bėga skubiais žingsniais namo, prie telefono, drebančiomis rankomis ir smarkiai plakančia širdimi. O motina pasisodina Gintarėlę ant kelių ir šypsosi: "Kiek daug didvyrių yra moterų tarpe, Gintarėlė, kiek daug niekieno nežinomų ir negarbinamų didvyrių..." Raganėlė