Lietuva nebuvo spėjusi išgyventi tikrojo viduramžio. Ji nepažino Vakarų Europos bažnytinio gyvenimo negerovių. Juk tais pačiais 1417 m., kai Konstancos susirinkime pirmą kartą buvo iškeltas šūkis "reformatio in capite et membris — galvos ir narių reformavimas", ten pat buvo duota pradžia Žemaičių vyskupijai. Vilniaus vyskupija tebuvo trimis dešimtmečiais senesnė (1387). Religinis gyvenimas, ypač plačioje Žemaičių vyskupijoje, dar nebuvo spėjęs išsivystyti. Pvz., iki 17-jo amž. pradžios ten nebuvo jokio vienuolyno. Tačiau protestantizmo banga Lietuvon atėjo visu smarkumu.
Jau apie 1535 m. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystėje ėmė iš Prūsų plisti Liuterio mokslas, remiamas ir propaguojamas ordino eksmagistro hercogo Albrechto. Ypač daug šalininkų jis rado miestuose. Nuo 1555 metų vyko vis didesnis bajorų ir magnatų persilaužimas į kalvinizmą. Kai aštrioji religinė krizė jau buvo praėjusi, apie 17-jo amž. vidurį, tiesa, buvo imta stipriau perdėti prieš šimtą metų Lietuvą ištikusius pavojus. Buvo minimi neįtikimi užgrobtų bažnyčių skaičiai, buvo rašoma, kad, pvz.. Žemaičiuose tik vienas žmogus iš tūkstančio buvo likęs kataliku. Per visą istoriografiją iki šiol dar tebeaidi iš jėzuitų istoriko Alberto Wijuko Kojalavičiaus raštų pagarsėjęs teigimas, kad prieš vysk. Merkelį Giedraitį, kuris su jėzuitais "antru kartu" krikštijęs Lietuvą, Žemaičiuose buvo likę tik septyni katalikų kunigai. Tačiau ten pavardėmis galima priskaityti bent septyniolika katalikų kunigų. Jėzuitų misijos abiejose lietuvių vyskupijose (Vilniaus ir Žemaičių) parodė, kad dar septynioliktojo amž. pradžioje atsirasdavo suaugusių, kurie buvo nekrikštyti arba labai ilgai jokios bažnyčios nematę. Bet liaudis pasirodė abejinga protestantizmui, o galingieji magnatai, kurie naujovėmis daugiau įdomavosi dėl politiškų ir socialinių motyvų bei paviršutiniško smalsumo, kalvinizmui palaikyti nesukūrė reikalingų institucijų. Tad sėkminga jėzuitų veikla greitai jį sužlugdė.
Jėzuitai į savo rankas paėmė visą Lietuvos švietimą. 1570 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje buvo įsteigta pirmoji jėzuitų kolegija. Po devynerių metų buvo įkurta Akademija. Dar po poros metų (1582) ten buvo įkurtos dvi kunigų seminarijos, popiežinė ir diecezinė. Joms abiems vadovavo jėzuitai.
Jėzuitų statutai skatino, jeigu tik pastoracijai buvo naudingiau, pasinaudoti vietine liaudies kalba. Šitas jėzuitų veiklos nuostatas Lietuvoje turėjo būti labai plačiai pritaikytas, nes lietuvių parapijose ir 20-30 metų išgyvenę ateiviai kunigai (daugiausia Mozūrijos lenkai) neišmokdavo lietuviškai (yra žinomos pavardės iš 1579 m. vizitacijos). Tad pirmieji jėzuitai portugalai, ispanai, austrai ir lenkai mokydavosi lietuviškai pastoracijos reikalui. Tik liaudies kalba buvo galima šviesti religiškai tamsią liaudį. Kaip Latvijoje, taip ir Lietuvoje jėzuitai rūpinosi giedojimais liaudies kalba. Jie vertė giesmių tekstus arba kūrė naujus, lietuviškus. Jėzuitai yra parūpinę ir pirmąjį katalikišką lietuvišką giesmių rinkini 1646 m. "Balsas Szirdies."
“Š. K. Aidų” klišė
Už Raseinių ant Dubysos ...
16-tojo amžiaus antroje pusėje Vilnius neturėjo jokios katalikų spaustuvės. Iš Mikalojaus Kristupo Radvilos ("Našlaitėlio") Nesvyižaus jėzuitams pasisekė perkeldinti į Vilnių tą spaustuvę, kurioje jo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, didžiausias protestantizmo šulas Lietuvoje, buvo spausdinęs protestantų knygas ir pirmąjį protestantiškąjį katekizmą rusiškomis raidėmis gudams. Turėdami savo rankose spaustuvę, nuo 1576 metų jėzuitai Vilniuje pradėjo žymią katalikiškų knygų produkciją, kurioje vis daugiau vyravo poleminiai raštai prieš protestantus. 1585 metais
Vilniuje buvo išleistas jėzuito Kanizijaus katekizmas gudiškai ir latviškai. Yra visa eilė duomenų, iš kurių galima spėti, kad apie tą laiką jėzuitai bus parūpinę ir lietuvišką Kanizijaus katekizmo vertimą. Po dešimties metų kan. Mikalojus Daukša išspausdino lietuvišką Ledesmos katekizmo vertimą Žemaičių vyskupijai. Tuo pačiu metu buvo pagamintas kitas lietuviškas Ledesmos vertimas ir Vilniaus vyskupijai, bet jis spaustuvėje žuvo ir, tik iš naujo išvertus, tebuvo išleistas 1605 metais. Po Ledesmos katekizmo ųž kelių metų (1599) Žemaičių didžiojo vyskupo Merkelio Giedraičio lėšomis buvo išspausdintas jėzuito lenko Wuyek'o "Postilla Katholicka" lietuviškas vertimas, atliktas to paties kan. Daukšos. Tai buvo pirmosios lietuviškos katalikiškos knygos apskritai. Tai vis jėzuitų autorių vertimai.
Jėzuitai Lietuvoje ne tik vadovavo jaunuomenės auklėjimui, kunigų ruošimui, jie ne tik vedė liaudies misijas ir rūpinosi leituviškomis giesmėmis bei knygomis, bet turėjo taip pat progos reikšmingai prisidėti prie Lietuvos bažnytinės hierarchijos sustiprinimo. Lemiami metai buvo 1575-tieji. Paliegusiam Vilniaus vyskupui Protasevičiui, jėzuitams be paliovos rūpinantis, koadjutorium buvo paskirtas įtakingiausios kunigaikščių Radvilų giminės jaunas konvertitas Jurgis, dar nespėjęs pradėti nė teologijos mokslų. Tuo pat metu ir lenkai jėzuitai visu uolumu palaikė į naujus Žemaičių vyskupus ne lenką kan. Jokūbą Voronieckį, nuncijaus Caligari labai remiamą Gniezno arkivyskupo sūnėną, bet lietuviškai gerai mokantį Merkelį Giedraitį. Jis ir tapo tikruoju Žemaičių apaštalu.
Stipriai susiskaldęs protestantizmas, tiesa, po žymiojo kalvino Radvilos Juodojo mirties (1565) jau buvo patekęs į krizę. Jau nuo 1567 metų prasidėjo pirmieji reikšmingi didikų atsivertimai. Bet 1569 metais Lietuvoje įsikūrusių jėzuitų vaidmuo katalikybės restauracijoje buvo pats reikšmingiausias.
Zenonas Ivinskis
Redakcijos prierašas.Prof. Zenonas Ivinskis istorikų kongrese Vokietijoje skaitys paskaitą tema "Die Rolle der Jesuiten bei der Restauration des Katholizismus in Litauen". Čia skaitytojams patiekėme tos paskaitos santrauką. Manome, kad šios santraukos minčiai paryškinti bus naudinga pacituoti keletą sakinių iš kun. dr. K. Gečio knygos "Katalikiškoji Lietuva" (76-77 psl.):
"Atvykę į Lietuvą (1569), jėzuitai pradėjo smarkiai veikti prieš protestantizmą. Išlikusi gaji ir stipri katalikybė nuo šiol pradėjo kaskart labiau atsigriebti, o reformacija ėmė nesustabdomai slūgti. Nors jos pavojus jau ir buvo sumažėjęs, bet ji dar buvo stipri ir pareikalavo įtemptos kovos. Į tai jėzuitai paniro su visa energija ir įkarščiu, kokiu tiktai galėjo pasižymėti dar jaunas ir judrus vienuolių ordinas. Svarbiausias jų uždavinys buvo laimėti diduomenės palankumą ir josios vaikus paimti į savo įtaką, nes tiktai per didikus vedė tikras kelias į liaudį ir į Katalikų Bažnyčios sustiprinimą. To jie siekė grynai kultūrine akcija: per savo kolegijas ir akademijas.
Pirmąją savo kolegiją jie įsteigė Vilniuje 1570 m., prisiglausdami prie šv. Jono bažnyčios. Pradžioje, dėl protestantų nepalankumo, jie didesnio pasisekimo neturėjo. Tačiau jėzuitų autoritetas ne smuko, bet kaskart augo ir stiprėjo. Ypačiai daug palankumo jie įgijo 1573 m. didžiai pasiaukodami maro metu. Patraukė jie žmones dar gražiai sutvarkytomis ir iškilmingomis pamaldomis, gražiomis procesijomis, rimtais pamokslais. Su reformatais jie rengė viešus disputus, stengdamies praskaidrinti sujauktas tikėjimo tiesas ir pasižymėdami didesniu išsilavinimu už savo oponentus. Protestantai, patyrę jėzuitus esant mokytus teologus, neturėjo drąsos su jais stoti į viešus ginčus. Jėzuitai patys rengdavo viešus disputus. Jie įvedė paprotį mokyti katekizmo Vilniaus miesto aikštėse. Tai buvo tarsi vieša polemika su protestantizmo šalininkais. Svyruojantieji pamatė, kad nebuvo rimtos priežasties skirtis nuo senos, du amžių Lietuvoje gyvavusios katalikų Bažnyčios.
Jėzuitų kolegija taip pat ėmė pilnėti ir po kelerių metų turėjo arti pusės tūkstančio mokinių, o tarp jų nemaža ir reformatų vaikų. Norėdami jaunimą palaikyti savo rankose, o ypač neišleisti į Vokietijos universitetus, 1579 m. jėzuitai įsteigė Vilniuje akademiją — aukštosios mokyklos branduolį su teologijos ir filosofijos fakultetais. 1644 m. buvo įkurtas ir teisių skyrius. Tuo būdu iki pilno universiteto betrūko tik medicinos fakulteto. XVIII amžiaus gale buvo pradėta dėstyti ir medicina. Akademija tada buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla. Ši akademija buvo kultūros centras Lietuvoje. Ji netrukus išaugo į stiprų katalikybės avangardą kovai su reformacija. Prie jos buvo steigiamos katalikų jaunuomenei stipendijos, spausdinamos katalikiškos knygos, rengiami vieši disputai su protestantais, mokslinami nauji kolegijų ir rezidencijų vadovai, ruošiami parapijoms nauji kunigai. Iš šios mokyklos išėjo vėliau nemaža ir lietuviškos sąmonės stiprintojų bei ugdytojų. Tezė, kad tikroji kultūra eina iš vakarų, pirmoje eilėje per katalikų Bažnyčią, šiuo būdu ir lietuvių tautos atžvilgiu pasitvirtino.
Atsivertusieji didikai mielai statydavo naujas bažnyčias, apdovanodavo žemėmis katalikų kunigus, kurdino pas save vienuolius. Daugiausia būdavo mėgstami jėzuitai, kuriuos kviesdavo į savo centrus, sudarydami jiems sąlygas steigti naujas kolegijas.
Tokiu būdu XVI ir XVII amžiuose etnografinėje Lietuvoje buvo nauji jėzuitų centrai Nesvyžiuje, Kražiuose, Gardine, Kaune, Naugarduke, Žodiškyje ir kitose vietose. Mažesniuose miesteliuose ir parapijose jie steigdavo savo misijas ir rezidencijas. Su jomis religinio atgimimo banga ima pamažu riedėti per visą kraštą."
“Š. K. Aidų” klišė
Senovės lietuvių kunigas.