Spausdinti

 (Tęsinys)

Religinis pasirengimas šeimos gyvenimui

      Šeima, kurioje yra išblėsęs religinis gyvenimas, slepia savyje mirtiną žaizdą. Tad pirmasis ir pagrindinis šeimos reikalas yra jos religinis gyvenimas. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje "Casti conubii" rašo: "Kadangi nepažabotos kūno aistros nesiduoda kaip reikiant suvaldomos, jei pirmiau pati siela neatiduoda savo Kūrėjui nuolankaus pamaldumo ir gilios pagarbos duoklės, tai yra būtina, kad tuos visus, kuriuos saisto šventasis moterystės ryšys, pirmoj eilėj persunktų gilus ir nuoširdus pamaldumas ir kad jis gaivintų visą jų gyvenimą, o protą ir valią perimtų gili pagarba Dievo didybei..."

      Krikščioniškosios šeimos gyvenime labai didelį vaidmenį vaidina vyro religingumas. Jis yra šeimos kūrėjas. Šeima jo vardą nešioja. Jis šeimos galva ir jos karalius. Jis yra tėvas ir jo autoritetas yra rišamas su dieviškuoju autoritetu. Jo šeimos šūkis: "Aš ir mano namai turi Dievui tarnauti!" Tikintis, Dievo bijąs vyras savo šeimai yra ramstis, kai šeimą koks nors skaudus smūgis ištinka. Juk šeimos be kryžiaus nėra. Tik gilus religingumas suteiks jai jėgų kryžių kantriai pakelti. Toks vyras yra vertas ir gilios pagarbos. Jei tokį vyrą matai šeimoje meldžiantis, einant bažnyčion, priimant šventus sakramentus, kyla širdyje jam dar didesnė pagarba ir juomi pasitikėjimas. Yra tikras dalykas, kad tik religija padaro pilnai atbaigtą žmogų. Tik ji padaro jaunuolį pilną ir subrendusį vyrą, kurio globoje žmona ir vaikai yra saugūs. Tokiu jaunuoliu gali pilnai pasitikėti ir mergaitė, pasiskirdama jį sau būsimu vyru.

Religinis pasiruošimas reikalingas ir mergaitei

      Jaunuolis, kurs pasiskyrė mergaitę būsima žmona, negali būti indiferentas ir mergaitės religingumo atžvilgiu. Žmona yra šeimos širdis. Ji palaiko visą šeimos dvasią. Žmona yra šeimos gyvenimo nešėja ir palaikytoja. Ji turi palaikyti tamprius ryšius su antgamtiniais šaltiniais. Yra teisingai sakoma, kad žmona tuo daugiau yra šeimai pasišventusi, kuo labiau ji bendrauja su Dievu. Motina yra vaikų auklėtoja. Kaipgi ji galės vaikus prie Dievo vesti, jei ji pati toli nuo Jo stovės? Kaipgi ji galės palaiminti savo vaikus ir vyrą, jei ji pati gyvens be Dievo malonės?

      Kartą sūnus kreipės pas savo didelės išminties ir takto tėvą, prašydamas patarimo, ar jo pasirinktoji sužadėtinė bus gera žmona. Tėvas, nieko neatsakęs, nusivedė sūnų prie kybančio ant sienos kryžiaus ir paklausė: "Ar tavo pasirinktoji sužadėtinė yra sveika?" — "Taip tėve!" — atsakė sūnus. "Jei taip, rašau nulį. Ar tavo sužadėtinė yra darbšti?" — "Taip tėve!" Tada tėvas vėl parašęs nulį. Toliau tėvas paklausęs, ar sūnaus sužadėtinė yra taupi, mylinti vaikus, šeimynišką gyvenimą. Ir kiekvieną kartą tėvas rašęs nulius. Bet po tų visų klausimų tėvas labai surimtėjo ir paklausė sūnaus paties svarbiausio klausimo: "Ar ta mergaitė yra pamaldi?" Ir kai sūnus atsakė taip, tada tėvas prieš visus nulius parašė vienetą. Mat, visos gerosios savybės tik tada turės savo vertę, jei jas turės dievobaiminga ir Dievą mylinti mergaitė. Tik tada bus dedamas pastovus ir stiprus moterystei pagrindas, kai abu, vyras ir moteris, bus religingi. Negalima net ir įsivaizduoti tokios katalikiškos šeimos, kurios religija nėra jos siela. Užtat yra labai rizikinga kurti šeimą, kur vienas yra nutolęs nuo Dievo, arba priimti mišrios religijos moterystę. Tiesa, Bažnyčia net draudžia tokias sutuoktuves, jei nėra duotas iš anksto pasižadėjimas, kad vaikai bus auklėjami katalikiškai. Bet dažnai gyvenime būna, kad ir po iškilmingo pasižadėjimo įvyksta kitaip. O be to, reikia priminti, kad tokios mišrios moterystės yra daugiau linkusios prie išsiskyrimų.

Skaistybės dorybės ugdymas

      Priešvestuvinė skaistybė ir širdies grynumas yra labai dideli veiksniai busimosios šeimos laimingam gyvenimui. Bet ar šių dienų jaunuolis nėra praradęs šio idealo didybę? Su gilia širdgėla turime pasakyti, kad šio idealo ugdymui šiandien yra susidariusi baisi aplinka. Rodos, kad būtų lyg visai tuščios pastangos apie tai ir prisiminti. Jau atgyvenęs, nusidėvėjęs reikalas apie tai kalbėti. Argi verta plaukti prieš laiko srovę? Juk šiandien visokiausiais būdais šis idealas — ta kilnioji krikščioniškoji gyvenimo dorybė niekinama ir net pašiepiama. Šiandien beveik kiekviename filme, kiekviename romane, nesuskaitomuose iliustruotųjų žurnalų lapuose tiek daug ir neigiamai apie ją prirašyta. Jaunimas ne tik spaudoje skaito, bet ir savo akimis mato, kaip yra niekinama skaistybės dorybė. Šiandien net viešai drįstama kalbėti apie jaunimo laisvąją meilę. Skelbiama, kad šiandien skaistybės idealas yra neįmanomas, nes tai kenkia sveikatai, ardo nervus ir pan. Bet, norint su tuo sutikti, reiktų ir Evangeliją gerokai pertaisyti ir išbraukyti, nes ji gerokai pasenusi... Pirmiausia turėtume išbraukti Viešpaties žodžius: "Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis." Taip pat ir Apaštalo Povilo žodžius, kurie sako: "Jei jums ir dangaus angelas Evangeliją kitaip skelbtų, kaip kad mes skelbiame, tebūnie prakeiktas".

      O vis tik mes šiandien privalome šios dorybės kilnumą drąsiai kelti aukštyn. Mes turime suprasti, kad Dievas iš žmogaus nereikalauja tokių dalykų, kurių žmogus negalėtų pasiekti. Popiežius Pijus XI enciklikoje "Casti conubii" rašo: "Kad moterystės ištikimybė spindėtų visu savo grožiu, nevedusiųjų santykiai tarp savęs turi būti žymimi skaistybės ženklu..." Dievas duoda savo pagalbą šiai dorybei pasiekti. Šv. Povilas rašo: "Viską galiu tame, kurs mane stiprina." Jaunimas šiandien nėra blogesnis, kaip kitados. Ir jis yra pajėgus siekti aukštųjų idealų, pajėgus atlikti šventus žygius. Tik viena reikia pasakyti, kad šiandien yra visai kita aplinka, kuri sunkina idealą realizuoti. Kova dėl skaistybės idealo yra sunkesnė, vargingesnė. Padaryta gilių žaizdų, bet mergystės skaistybės dorybė ir toliau liko nepažeista, kurią su Dievo pagalba galima ir prieš moterystę išsaugoti. Ir tūkstančiai jaunuolių savo pavasario jaunatvėje ją išsaugojo.

Laimingiausia motinos diena, kai pirmą kartą žvelgia į savo mažyčio nors dar ir užmerktas akutes.

 

Išpažintis

      Ruošiantis moterystės gyvenimui, savęs geresniam pažinimui yra labai svarbi priemonė atgailos sakramentas — išpažintis. Tik vargas, kad ši priemonė dažnai nėra tinkamai įvertinama.

      Pilnai idealaus vyro ir pilnai idealios moters nėra. Kiekviename rasime neigiamų pusių. Tik labai svarbu, kiek ta geroji pusė žmoguje dominuoja, jam vadovauja. Moterystės ir šeimos laimė priklauso nuo to, kiek žmogus rūpinasi, kad jo gerosios savybės viršytų neigiamąsias, kad jis būtų geras žmogus. Mes katalikai turime ypatingą priemonę save auklėti, ko kiti mums labai pavydi. Tai atgailos sakramentas. Jis uždeda mums pareigą tikrinti sąžinę. Tai yra viena geriausių savęs kontroliavimo priemonių. Darydami gerus pasiryžimus, mes save įvedame į gerą kelią. Išpažindami savo kaltes, darome gailestį dėl savo apsileidimų, dėl savo nepasisekimų pasiryžimuose. Kunigo suteiktas išrišimas paskatina naujai gerai pradžiai, o, be to, suteikia padedančios malonės mūsų kovai ir savęs auklėjimui.

      Atgailos sakramentas duoda labai gerą progą save pastudijuoti ir paklausti: "Koks gi aš iš tikrųjų esu? Kiek esu gerame pažengęs. Kas manyje Dievui nepatinka, kai Jis į mane žiūri, klūpantį bažnyčioje, kaip

      Jam patiks mano elgsena šeimos ratelyje?" Jei tokia bus daroma sąžinės sąskaita, ji atneš labai daug gerų vaisių. Tokie mūsų praktiški, su gyvenimu surišti pasiryžimai bus labai naudingi ir šeimos gyvenime.

      Juo dažniau ir atviriau save teisime, tuo bus geresnė išpažintis. Ir kuo daugiau į save susikoncentruosime, tuo didesnę pasieksime pažanga. Būtų klaidinga, jei žmogus padarytų pasiryžimus ir nuo jų lengvai pasitrauktų. Ypatingai reikia atkreipti dėmesį į tvarkos saugojimą, punktualumą, švarą, mandagumą, meilingumą, pasiryžimą kitam padėti. Reikia eiti reguliariai prie išpažinties, geriausia eiti kas mėnesį. Į metus kartą jau kiekvienam krikščioniui yra per maža, juo labiau, rengiantis moterystėn.

Malda

      Garsusis kardinolas Faulhaberis įspėjo jaunuosius, sakydamas: "Moterystė nėra nei koks nors gyvenimo nuotykis, nei Užgavėnių karnivalas, bet Dievo duotasis pašaukimas." Iš tikrųjų, nieko daugiau ir negalima pasakyti tam jaunimui, kuris rengiasi moterystės gyvenimui, kai tik vieną žodelį: "Melskitės!"

      Mes katalikai esame pratę, kad savo svarbiame gyvenimo reikale, lemiamoje valandoje, ieškome pagalbos maldoje. Mes esame vargšai, silpni žmonės. Lengvai suklystame. Bet yra Vienas, kurs niekad neklysta. Kurs geriausiai pažįsta mus. Jis žino mūsų slapčiausius širdies kampelius. Jis, kurs mato mūsų ateitį, skaito mūsų gyvenimą, kaip iš knygos, ir kartu mus myli daug daugiau, negu kad mes galime save mylėti. Mūsų vienintelė laimingo gyvenimo paslaptis sekti Jo kelią. Mes žinome

      Jo dievišką išmintį ir Jo tėvišką gerumą. Tik prie Jo jaunieji turėtų kreiptis savo gyvenimo lemiamomis valandomis, turėtų savo širdies reikaluose pasitarti, kad Jis padėtų visa pakreipti geron pusėn.

      Jaunimas turi jungti rankas maldai, spręsdamas svarbius savo gyvenimo reikalus. Būtų labai naudinga, kad jaunimas turėtų tam tikras susikaupimo valandas, kuriose ir moterystės klausimai nuodugniai būtų nagrinėjami. Turėtų būti rengiamos rekolekcijos, misijos, studijų dienos. Tokiu keliu pasiruošti, kad, atėjus valandai, be jokių didelių svyravimų prie altoriaus galėtų drąsiai pasiimti šventas moterystės pareigas. Dažnai tenka pastebėti, kad jaunuoliai, rengdamiesi svarbioms šeimos pareigoms, nutolsta nuo sakramentalinių malonės šaltinių. Atrodo, kad jie rengtųsi kokiam blogam darbui. Priešingai, yra labai naudinga, kad, rengiantis šeimos gyvenimui, jaunuoliai dar daugiau ir dažniau artintųsi prie šventų sakramentų.

      Senas bretoniškas priežodis sako: "Kas į karą rengiasi, tas tesimeldžia vieną kartą. Kas rengiasi plaukti per jūrą, tas tesimeldžia du kartu. O kas rengiasi moterystėn, tas turi melstis tris kartus". Dar kitas priežodis sako: "Tėvai tau gali palikti namus ir žemę, bet gerą žmoną gali duoti tik Dievas."

Kan. V. Zakarauskas


      Mes norime būti išganyti, bet tik ne nuo savo nuodėmių; norime būti išganyti, bet tik neuž per aukštą kainą; norime būti išganyti mums savu būdu, bet tik ne Dievo būdu.

Fulton J. Sheen