Spausdinti

      Pasiklausykime, ką neabejotinai tikras gamtos pažinimas sako apie žmogų. Nemokytam žmogui atrodo, kas gali būti paprastesnio už smėlio grūdelį, kurs atrodo toks ramus, be jokių pasikeitimų. Bet mokslas įžiūrėjo, kad tas grūdelis yra labai sudėtingas ir jame vyksta judesiai neįsivaizduojamu greičiu. Ne tik tas smėlio grūdelis, bet ir visas materialinis pasaulis nuolat juda, jame nuolat skrajoja mažytės dalelės, nuolat banguoja elektromagnetinis laukas. Tas vyksta ir mūsų kūne.

      Kai mažytės oro dalelės smarkiau bombarduoja termometrą, jos išjudina termometro gyvojo sidabro daleles, kurios taip pat ima smarkiau lakioti: gyvojo sidabro tūris nuo to didėja, jis kyla aukštyn. Mes sakome, kad temperatūra kyla. Bet tos oro dalelės bombarduoja ir mūsų ranką, kuri nuo to plečiasi, ir mes pajuntame šilimą. Bet ar šilimą pajunta ranka? Žinome, jog tam tikrais chemikalais galima kuriam laikui suparalyžuoti nervų pralaidumą. Jei taip padarysime su nervais, vedančiais iš rankos į smegenis, pamatysime, kad, nors ranką ir degintume, jokios šilimos nejusime. Taigi, ne ranka ir ne rankoje esą nervai pajunta šilimą. Tad gal smegenys ją pajunta? Kai kas nors paliečia ranką, jos nervuose įvyksta tam tikros cheminės reakcijos, kurios pereina į smegenis, lydimos tam tikros elektromagnetinės bangos. Tai iššaukia ir smegenyse chemines reakcijas. Kas gi yra toji cheminė reakcija? Ogi, trumpai sakant, pasikeitimas tarp molekulių, atomų ir tarp paviršutinių elektronų. Tas paviršutinis atomų pakitėjimas, persigrupavimas yra surištas su gana dideliais energijos pasikeitimais. Jeigu vyktų esminis atomų pasikeitimas, tada atsipalaiduotų toki milžiniški energijos kiekiai, kaip atominėje bomboje, ir jie susprogdintų ne tik žmogų, bet gal ir visą miestą.

      To nežinojo Aristotelis ir todėl taip lengvai galėjo kalbėti apie esminius medžiagos pasikeitimus. Ne, esminiai medžiagos pasikeitimai žmogaus kūne nevyksta, ir juo labiau toji medžiaga negali gauti savybių, kurios yra svetimos bet kokiai kitai medžiagai. Pagaliau, kas gi yra esminis medžiagos pasikeitimas? Pavyzdžiui, kas įvyksta, vandenilio bombai sprogstant? Štai kas yra dabartiniam mokslui žinoma: medžiaga ir energija yra dvi to paties banguojančio elektromagnetinio lauko formos. Toji medžiaginė energija gali susiburti tarsi į vieną tašką, tokiu būdu pagimdydama medžiagą. O medžiaga dideliame žvaigždžių centro karštyje gali pavirsti spinduliuojančia energija. Neseniai ir žmogus išmoko paversti medžiagos trupinius į baisius energijos išteklius. Taigi, esminiai pasikeisdama medžiaga netampa kita medžiaga, bet baisiais energijos kiekiais.

      Bet grįžkime prie to, kas įvyksta smegenyse, kai juntame šilimą. Smegenyse, tai yra tam tikru būdu sutvarkytoje molekulių ir atomų krūvoje, vyksta dalelių lakiojimai, persi-grupavimai, elektromagnetinio lauko bangavimas. Ar yra bent mažiausio panašumo tarp medžiagos dalelių lakiojimo ir to, ką vadiname šilima ar šalčiu? Kiekvienas protiniai neaklas žmogus įžiūri, jog čia esama dviejų visiškai skirtingų dalykų: šilima yra visai kas kita negu dalelių smarkesnis ar lėtesnis lakiojimas. Taigi, ir ne smegenyse vyksta šilimos jutimas. Medžiaginiame pasaulyje nėra nei šilimos nei šalčio. Ar tai bus žvaigždžių branduolys, ar mūsų kambario oras, ar mūsų smegenys, niekur čia nėra šilimos ar šalčio, yra tik greitesnis ar lėtesnis medžiagos dalelių lakiojimas.

      Ugniagesio smegenyse dėl jį supančio karščio ir dėl sunkaus darbo kinetinė judomoji smegenų atomų energija gali gerokai pakilti, o vis tiek jis, labai užimtas savo darbu, nejaus šilimos. Arba užhipnotizuotam žmogui galima įkalbėti, kad karštas vanduo yra šaltas, ir jis tikrai jus šaltį, nors smegenų dalelės ir smarkiau lakiotų.

      Kai tam tikri oro virpėjimai užgauna ausų nervus, mes pajuntame garsą. Ir šiuo atveju smegenyse vyksta virpėjimai, kurie nė mažiausio panašumo neturi su garsu. Medžiaginiame pasaulyje nėra garso, nėra jo nė smegenyse.

      Kai tam tikro ilgio elektromagnetinės bangos pasiekia mūsų akį, jos iššaukia akies retinoje tam tikrą cheminį vyksmą, kurs persiduoda smegenims. Mes aiškiai matome, jog pati elektromagnetinė banga nėra nei raudona nei balta ir kad smegenų dalelių šokis nėra nei žalias nei mėlynas. Medžiaginiame pasaulyje nėra nei šviesos nei spalvų, visa tai yra tik mumyse, ir tai ne kūne, o sieloje.

      Kai tam tikri kūneliai užgauna mūsų uoslės ar skonio nervus, tada vėl suvirpa mūsų smegenys, o mes pajuntame saldumą ar rūgštumą, šiokį ar tokį kvapą. Ir vėl visa tai yra visiškai kas kita negu medžiagos dalelių šokinėjimas. Kai žmogus kanda svogūną, tada jo smegenyse vyksta tam tikras virpėjimas, bet siela tai pajus labai skirtingai, priklausomai nuo to, ar jis yra normaliame stovyje, ar jam hipnoze yra pasakyta, jog jis kanda skanų obuolį.

      Kai dūžiu ar dūrimu skausmo nervuose iššaukiama cheminė reakcija, tada smegenyse vėl vyksta virpėjimas, o siela atsako skausmo pajutimu, kas vėl yra visiškai skirtinga nuo bet kokio banguojančio judėjimo. Smegenų judėjimas gali pasilikti tas pats ir net dar sustiprėti, o mes skausmo nepajusime, jeigu siela labai bus užimta kuo kitu arba bus hipnozės stovyje.

 

“Š. K. Aidų” klišė

Malda prie kryžiaus Lietuvos laukuose.

 

      Taigi, matome, jog esama mažiausiai dviejų būties sluoksnių: medžiaginis pasaulis su savo atomais ir bangomis, kur nėra jokio garso, jokios šviesos, jokios šilimos ar šalčio, jokio skausmo ar malonumo; ir mūsų sielos pasaulis, kur jaučiame šviesą, spalvas, garsą, šilimą, šaltį, skausmą ir malonumą. Tik protu aklas žmogus gali nematyti, jog šitie du pasauliai yra visiškai skirtingi. Kas to neįžiūri, neturi sugebėjimo protauti. Su tokiu žmogumi nebegalima toliau kalbėti, kaip su aklu nuo pat gimimo negalima kalbėti apie spalvas, o su kurčiu apie garsus.

      Kaip matome, pasiremiant dabartinės fizikos žiniomis, visai lengva yra įrodyti, kad materializmas neturi jokio pagrindo. Net nepalietę minčių, jausmų ir valios reiškinių, matome, jog sielos pasaulis yra visiškai skirtingas nuo medžiaginio pasaulio.

Dr. J. Mačernis