Kartais žmonės pamurma, kad mūsų tikėjime yra tiek daug visokių įsakymų, liepimų, draudimų. Sakoma, kad Bažnyčia neretai grasina sunkia nuodėme už kokią nors smulkmeną. Pvz., sekmadienį be svarbios priežasties neišklausyti Mišių yra sunki nuodėmė. Kai kas mano, kad tai yra per žiauru. Bet jeigu mes sulyginsim Kristaus paskelbtą tikėjimą su Senojo Testamento žydų tikėjimu, tai pamatysime, kad mūsų tikėjimas yra labai švelnus ir mažai reikalaująs. Senajame Testamente daugiau buvo kreipiama dėmesio į įstatymo raidę, o Kristus liepė daugiau žiūrėti įstatymo dvasios. Pvz., kad ir mūsų Bažnyčios įsakymas švęsti sekmadienį yra, be abejo, daug švelnesnis už žydų subatos užlaikymo įstatymą.
Mūsų sekmadienių ir šventadienių šventimas reikalauja tik dviejų dalykų: išklausyti šv. Mišias ir susilaikyti nuo sunkių darbų. Sekmadienis turi būti maldos ir poilsio diena. Nežiūrint to, kad šis Bažnyčios įsakymas yra toks lengvas. Bažnyčia dar suteikia visokių privilegijų ir padaro išimčių, jeigu y ar kokia nors rimta priežastis. Žydų Talmudo "Draudžiamųjų darbų katalogas" subatos poilsio atžvilgiu yra labai griežtas, mums atrodo net juokingas. Rašto žinovų kataloge buvo 39 draudžiamieji darbai subatos dieną. Ne tiek keisti atrodo tie draudimai, kiek jų aiškinimas. Ypatingai keistu šio įsakymo aiškinimu pasižymėjo fariziejai. Jie net Kristų keletą kartų apkaltino subatos laužymu.
Fariziejai tai yra akli įstatymo raidės ųžlaikytojai, bet nesistengią suprasti įstatymo dvasios. Fariziejų sekta atsirado šeštame šimtmetyje prieš Kristų, po Babilonijos nelaisvės. Juozapas Flavijus jų priskaito apie šešis tūkstančius Kristaus laikais. Fariziejus galima būtų palyginti su masonų ložėmis, nes jie buvo susirišę labai griežtais nuostatais ir prisiekę visišką ištikimybę įstatymui. Kadangi Rašto žinovai arba aiškintojai buvo daugiausia iš fariziejų, tai mes čia tarp jų nedarome skirtumo. Bet Rašto žinovo vardas kilo apie du šimtmečius prieš Kristų, kai, Vyriausiam Kunigui atkritus nuo religijos, susiorganizavo pasauliečių grupė studijuoti ir aiškinti Šv. Raštą.
Gal bus naudinga čia trupučiuką pažvelgti į fariziejų ir Rašto žinovų nuostatus subatos užlaikymo atžvilgiu, kad pamatytume, koks yra švelnus mūsų sekmadienio šventimo įsakymas.
Žydams buvo draudžiamas derliaus valymas subatos dieną. Rašto žinovai derliaus valymo sąvoką taip išplėtė, kad derliaus valymu laikė, jei berniukas, subatos dieną įsilipęs į fygos medį, nupurtė kelias fygas ant žemės. Tokių fygų nebuvo leidžiama valgyti. Taip pat šeimininkės negalėdavo vartoti kiaušinių, kuriuos višta padėdavo subatoje.
Pranašai buvo pasipriešinę pirkliams, kurie subatoje atlikinėdavo dideles karavanų vilkstines. Rašto žinovai šį pranašų draudimą išplėtė ir laikė nusikaltimu nešti bet kokį nors ir lengviausią daiktą. Štai kokiais būdais, jų nuomone, buvo sulaužoma subata: "Kas neša tiek maisto, kaip džiovinta fyga; tiek vyno, kiek vienu grukšniu galima nuryti; tiek medaus, kiek dedama ant žaizdos; tiek aliejaus, kiek užtenka patepti nedideliam sąnariui; tiek vandens, kiek užtenka sudrėkinti akies tepalui". Nebuvo leidžiama subatoje neštis piniginę. Buvo patariama ją paduoti nešti nežydui arba uždėti gyvuliui ant nugaros. Buvo draudžiama pernešti iš vienos vietos į kitą colio didumo popierio lapelį. Moteris subatoje negalėjo neštis adatos, nei žiedo, nei kvepalų. Tad visai nenuostabu, kad sukėlė fariziejams didelį pasipiktinimą Kristaus pagydytas ligonis, kurs subatos dieną iš Betsaidos maudyklės ėjo, užsidėjęs ant nugaros lovą.
Pirmosios pagalbos ir gydymosi nuostatai taip pat labai griežtai skambėjo. "Subatos dieną galima save tepti ir trintis, bet negalima savęs nuvarginti ar masažuotis. Negalima vaiko sąnarių lankstyti nei išnirusio sąnario atitaisyti. Jei ranka ar koja išniro, negalima šių sąnarių šaltame vandenyje šen ir ten mostaguoti, tegalima juos plauti. Tegyja šie sąnariai paprastu būdu." Tad Kristaus susikirtimas su fariziejais šioje srityje buvo neišvengiamas. Evangelija sako, jog jie tykojo, kad Jį galėtų sugauti subatos laužyme.
"Draudžiamųjų darbų katalogas" dar ir šiandien turi Palestinoje įtakos. Ir šiandien ten gali pasitaikyti kokiam nors keliautojui pėsčiam kartais labai toli eiti, nes žydelis atsisako jį automobiliu pavežti. Kabančios vielos virš galvų nurodo jiems ribas, iki kur galima eiti, ir tuos kaimynus, su kuriais subatos dieną gali santykius palaikyti. Mažuose miesteliuose dažnai į subatos ribas įeina sodai ir javų laukai.
Nežiūrint visokių fariziejiškų iškraipymų, vis dėlto subatos papročiai ir Kristui davė daug gražių progų su žmonėmis pabendrauti ir juos pamokyti. Jis būdavo kartais pakviestas į svečius subatos dieną. Evangelija mums papasakoja apie du tokius pakvietimus, pas fariziejų ir pas Simoną Raupsuotąjį. Subatos valgiai turėdavo būti iš vakaro pagaminti. Nežiūrint šio apsunkinimo, žydai mėgo svečiuotis. Subata jiems buvo džiaugsmo diena. Tą dieną jie valgydavo tris kartus, nors kitomis dienomis tevalgydavo du kartu. Pagrindinis puotos valgis būdavo po pamaldų, prieš pietus. Tad atrodo, kad ir "Paskutinė vakarienė" buvusi šiuo metu. Prie iškilmingo svečių stalo buvo gražus paprotys užvesti kokią nors religinę kalbą. Todėl Išganytojas turėjo labai gražių progų juos pamokyti, kiek aplinkybės ir papročiai leido. Šį paprotį pasisavinti būtų labai naudinga ir mums. Vietoje tuščių kalbų, būtų labai gražu pasikalbėti apie religiją, padiskutuoti kai kuriais opiais klausimais, vieni iš kitų pasimokyti. Čia tinka ir Kristaus žodžiai; "Kur du ar trys susirinks mano vardu, ten būsiu ir aš."
Kunvalis
1. Kažkada esu girdėjęs, kad bažnyčioje klūpėti ant vieno kelio esą nuodėminga, nes taip darę žydai, išjuokdami Kristų, kai klaupinėjo ant vieno kelio sakydami: "Sveikas, žydų karaliau!" Bet man teko matyti bažnyčioje ir kunigus, einančius pro altorių ir priklaupiančius tik ant vieno kelio.
Pr. Al.
1. Tai yra tik žmonių išsigalvojimas, kad klūpėti ant vieno kelio yra nuodėminga. Bažnyčios papročiai yra tokie, kad ant vieno kelio reikia priklaupti, įėjus į bažnyčią arba einant pro altorių, kuriame yra Švenčiausias Sakramentas. Jeigu Švenč. Sakramentas yra išstatytas arba įeini į bažnyčią, kai kunigas dalina Komuniją, tada reikia priklaupti ant abiejų kelių. Taip pat ant abiejų kelių reikia klūpėti Pakylėjimo metu. Priklaupimu yra pagerbiamas Kristus. Kaip civiliniame gyvenime yra nustatytos įvairios etiketo taisyklės, norint pagerbti aukštus asmenis, taip yra tam tikros nustatytos taisyklės ir bažnyčioje. Jeigu žmogui sveikata neleistų priklaupti ar atsiklaupti, jis gali ir kitokiu būdu pareikšti Kristui pagarbą.