Šių dienų pasaulis turi daug baisių ginklų, bet jiems išrandama ir priešginklių. Žmonija yra varginama įvairių ligų, bet joms vis išrandama naujų ir nuostabių vaistų. Štai džiova ir vaikų paralyžius jau yra beveik nugalėtos naujais vaistais ir skiepijimais. Bandoma išrasti vaistus ir prieš vėžio ligą. Bet yra ir dvasinių ligų, kurios kartais dar yra baisesnės už fizines. Ir prieš jas yra vaistų. Žinoma, prieš dvasines ligas ir vaistai turi būti dvasiniai.
Gal viena nemaloniausių dvasinių ligų yra vienatvė. Šia liga žmogus gali sirgti ir tada, kai jis nėra vienas, kai yra apsuptas kitų žmonių. Joks geriausias gydytojas, joks medicinos profesorius negali tiksliai pasakyti, iš kur ši liga atsiranda, kaip jos išvengti ir kaip nuo jos gydytis. Kartais žmogui ima taip širdį spausti, lyg kad replėmis kas ją gnaibytų. Taip ir žmogaus mintis, jo vaizduotę ir nuotaiką kartais lyg kokia paslaptinga skraistė uždengia, panašiai kaip debesys žydrą dangų. Tai yra vienatvės ligos simptomai.
Niekas negali išvengti šios ligos, bėgdamas iš vienos vietos į kitą. Vienatvės ligos kankiniai teigia, jog dažnai kuo daugiau vaikščioji, bėgi ar važiuoji, slepiesi nuo ligos ir ieškai savo širdžiai ramybės, tuo negailestingiau toji liga tave lenkia prie žemės. Yra įvairių vaistų prieš šią ligą, bet jie daug nepadeda. Galima gydytis tuo, ko šioji liga nemėgsta — pradėti interesuotis kokiu nors užsiėmimu: skaityti knygas, rašyti atsiminimus, rašinėti ką nors spaudai, medžioti, meškerioti ar užsiimti kokiu nors mėgiamu sportu. Patariama, kad sergąs vienatvės liga susidraugautų su kokiu nors asmeniu, kuris dar smarkiau šia liga serga. Sakoma, kad tada abudu išgyja: pirmasis matydamas, kad yra dar nelaimingesnių už jį, o antrasis — stengdamasis sirgti tik tiek, kiek serga pirmasis.
Vienatvės liga ne būtinai kyla iš sunkaus ir vargingo gyvenimo. Jos pagrindinė priežastis nėra nė tremtis, gyvenimas toli nuo savųjų ir nuo savo gimtojo krašto. Šia liga yra persirgę daugelis tokių žmonių, kurių nebuvo blogos nei gyvenimo sąlygos, nei jie buvo atskirti nuo savųjų ar ištremti iš gimtojo krašto. Vienatvės liga smarkiai yra sirgę kai kurie žymūs valstybės vyrai: Washingtonas, Linkolnas ir neseniai atsistatydinęs anglų premjeras Churchilis. Daugelis šia liga serga, nors ir gyvena didžiausiuose miestuose, arti prie žmonių, turėdami daugybę draugų.
Vienatve sergąs ligonis neranda sau artimų ir brangių asmenų, neturi su kuo pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti. Iš Šv. Rašto žinome, kad ir Kristus jautęs vienatvę. Jis pasitraukė nuo savų mylimų asmenų ir nuėjo melstis į Alyvų darželį. Šis Kristaus vartotas vaistas ir yra geriausias, o gal vienintelis, prieš vienatvės ligą. Kas meldžiasi, niekados nėra vienas. Malda yra geriausias vaistas ne tik prieš vienatvės ligą, bet yra puikus priešginklis prieš daugybę nelaimių, katastrofų ir net prieš baisiausius žemiškus ginklus.
Vienas didžiųjų Amerikos artistų komedijos žanre Eddie Cantor yra pasakęs, kad malda yra didesnis ginklas negu vandenilio bomba. Savo straipsnyje, buvusiame "Reader's Digest", jis plačiau apie maldą pasisako. Kai kuriomis jo mintimis čia pasinaudosiu.
Jo nuomone, dabar Amerikoje beveik visai negalima pasitikėti saugumu (security). Ekonominis, psichologinis ar tautinis saugumas amerikiečiams suteikia tik baimės. Kiekvienas žmogus mano, kad šiandien dar jam saugu, bet rytoj jau gali to saugumo neturėti. Kiekvieną dieną laikraščiai didelėmis antraštėmis skelbia kokį nors naują išradimą saugumui palaikyti: lėktuvai, moderniškiausi ginklai, atominės ir vandelinio bombos. O vis dėlto, anot Eddie Cantor, tai nėra tikrojo saugumo reiškiniai. Daug galingesnis ginklas už visus minėtuosius yra malda. Ji nesireklamuoja, bet vis dėlto yra geriausia saugumo priemonė.
"Vaidybiniame gyvenime daugelis sako, kad jaučiasi vieniši. Aš niekad nesijaučiu vienas. Mano geriausias partneris ir nuolatinis palydovas buvo malda. Kiekviename gyvenimo kelionės žingsnyje mudu einame kartu koja į koją, ranka į ranką."
Eddie Cantor straipsnio pabaigą, pasižyminčią tikrai įtikinančiomis ir nuoširdžiomis mintimis, išverčiu ištisai:
— Prisimenu, kaip šiandien, tą rytą, kai 1944 m. vyko invazija Normandijoje. Vykdamas Niujorke iš viešbučio į repeticiją, buvau tiesiog užblokuotas ties šv. Patriko katedra. Visi veržėsi į bažnyčios vidų. Katedros viduryje nebuvo sunku atskirti šimtus žmonių, kurie nebuvo katalikai. Jie visai nemokėjo katalikiškų maldų ritualo, tačiau Dievo namuose jautėsi ramūs. Mes visi meldėmės drauge. Minioje viešpatavo didelė ramybė. Nežiūrint tos baisios kovos, kuri laukė Normandijos pakrantėse mūsų krašto karių, mes jutome savo sielose taiką ir saugumą. Mes žinojom, kad laimėsim, nes mūsų pusėje buvo maldos jėga. Kai tik aš pergalvoju ano ryto vaizdą, visados prisimenu tėvo Peyton, iš Los Angeles, žodžius: "Šeima, kuri drauge meldžiasi, drauge ir pasilieka". Man tai buvo labai tinkama tema radijo programai "Family Theater". Tas šūkis galėtų būti labai tinkama tema visoms taikos trokštančioms tautoms: "Žmonės, kurie drauge meldžiasi, drauge ir pasilieka".
Kitas mano maldos išbandymas buvo praėjusį rugsėjo mėnesį, kai buvau nuvežtas į ligoninę, ištiktas širdies smūgio. Pradžioje gydytojai buvo netikri, ar aš pasveiksiu, trumpą momentą tuo abejojau ir aš. Tada ėmė piltis laiškai, skambinimai telefonu, telegramos. Šimtas keturiasdešimt trys asmenys Pensilvanijoje davė kraujo mano vardu. Kiekvienas kraujo lašas, nors jis ir nepakliūdavo į mano organizmą, buvo tartum tiesioginė transfūzija į mano pavargusią širdį. Kunigas iš Ohio telefonavo, kad buvusios uždegtos žvakės ir kalbamos maldos už mane. Kiekvienas pranešimas, mane pasiekęs, buvo sujungtas su malda. Tūkstančiai, kurie rašė ar telefonavo į ligoninę, savo žodžius baigdavo sakiniu: "Mes meldžiamės už tave, Eddie"...
Kiekvieną kartą, kai tik aš girdėdavau naują pranešimą apie mano draugų ir artimųjų maldas, lyg naujos jėgos sruveno mano organizmu. Pagaliau baimė visai mane apleido, pasiliko tik drąsa. Saugumas sugrįžo. Aš aiškiai jaučiau ir žinojau, kad sveikstu. Ir visa tai dėl to, kad maldos galybė buvo paleista darban. Malda yra vienintelė išmėginta sistema visokiose nelaimėse. Jeigu didžiulės tautų jėgos jungtųsi maldoje, užviešpatautų saugumas, kurio jokie žemiškieji ginklai nesunaikintų. Nustok, žmonija, ieškojusi klaidingo saugumo! Tikras saugumas yra tik maldoje!
Pr. Alšėnas