Spausdinti

STEBUKLINGI BERNIUKAI

      Nors yra tiesa, kad visi žmonės panašūs ir tarp įvairių tautų nėra tiek skirtumo, kaip kartais, jų arčiau nepažinus, yra manoma, bet vis dėlto reikia sutikti, kad kiekviena tauta pasižymi kokia nors ypatybe, kurios kitose tautose nerasi. Kai kalbama apie muziką ir apie muzikalumą, tuoj prisimenama italai, kuriems lygių muzikos srityje nėra. Oficialioji muzikos kalba yra italų. Visi muzikos terminai yra itališki, daugelio instrumentų pavadinimai taip pat yra kilę iš italų kalbos. Italų kompozitoriai yra sukūrę daugumą operų, kurios ir kitose tautose dainuojamos itališkai. Pagaliau ir pati italų kalba savo skambumu yra panaši į muziką.

      Kartą mūsų solistas Stasys Baranauskas, kalbėdamas apie italų dainininkus, išsitarė: "Kas gali su italais dainavime susilyginti? Kartais išgirsdavau gatvėje dainuojantį laikraščių pardavėją ir pagalvodavau, ar tik jis ne geriau dainuoja už mane..." Italų tauta teisingai yra vadinama muzikų ir dainininkų tauta. Atrodo, kad muzika italui yra įgimta. Tai įrodo ir visa eilė mažų berniukų, kurie muzikoje tiesiog stebuklus darė. Dar neseniai pasaulis stebėjosi jaunu, dešimties metų nepasiekusiu dirigentu Pierino Gamba. Panašiais gabumais pasižymėjo ir Willy Ferrero bei Giannetta de Marco. Tai buvo lyg per anksti pakilusios žvaigždės. Labai trumpai jos pablizgėjo, paspindėjo, savo neįprasta šviesa nustebino pasaulį ir greitai vėl nusileido. Dabar minėti berniukai jau yra pamiršti, niekas apie juos nekalba. Tačiau jų vietą užima kiti. Pakyla kitos jaunos žvaigždės, bet ir jos kažin ar ilgai švies? Geriau sakant, tai yra ne žvaigždės, o meteorai. Italijai netrūksta muzikos žvaigždžių, bet, kai danguje yra daug žvaigždžių, nuolat švysčioja ir meteorai.

Devynerių metų tenoriukas Claudio Massidda dainuoja Genovos teatre.

 

      Šiame rašinėlyje norime prisiminti du tokius meteorus, kurie skaisčiai sušvito Italijos padangėje praėjusiais metais. Tai devynerių metų dirigentas Franco Medori ir to paties amžiaus solistas—tenoras Claudio Massidda.

Nuostabus dirigentas

      Franco Medori gimė 1945 m. Romoje. Būdamas ketverių metų amžiaus, pradėjo skambinti pianinu, tobulai pakartodamas per radiją girdėtą muziką. Kiek vėliau tarp savo draugų įsteigė kvartetą ir jam vadovavo. Tėvai, pamatę jo muzikinius gabumus ir pasitarę su šios srities žinovais, nutarė sistemiškiau lavinti sūnaus talentą. Jį pavedė maestro Arduini globai, kurs prieš keletą metų mokė muzikos ir nuostabųjį Pierino Gamba. Franco lanko ir bendro išsilavinimo mokyklą. Šiais metais jis baigė pirmąją gimnazijos klasę. Šalia paprastų studijų jis neužmiršta ir muzikos. Maestro Arduini jį lavina įvairiose muzikos šakose. Berniukas visur pasižymi nepaprastais gabumais. Turi nuostabiai puikią atmintį ir tiksliai atskiria kiekvieną sudėtingiausio akordo garsą.

      Daugiausia nusistebėjimo sukelia ir publiką pavergia šis mažas garbiniuotaplaukis berniukas, kai paima dirigento lazdelę ir stoja prieš geriausius Italijos orkestrus. Labai klystų, kurie manytų, kad tai tik žaidimas, tik noras iškelti šio berniuko gabumus, noras apgauti publiką. Kas nusimano apie dirigavimo meną, supranta, kad Franco Medori yra labai geras dirigentas, kad jis ne tik vaikiškai lazdele mosuoja, bet tikrai diriguoja ir savo rankose stipriai laiko orkestrą. Neseniai jis dirigavo orkestrui garsioje Romos Sikstinėje koplyčioje. Po labai pasisekusio koncerto geriausi muzikos kritikai šiltai atsiliepė apie jaunąjį dirigentą ir jį pavyzdžiu statė daugeliui pilnų puikybės ir įsivaizdavimo dirigentų, kurie neįstengia nuleisti lazdelės drauge su orkestru, bet, pasibaigus muzikai, jiems dar atlieka keletas taktų.

      Franco Medori, dar neturėdamas nė dešimties metų, jau buvo dirigavęs maždaug penkiasdešimčiai simfoninių ir vokalinių koncertų įvairiose Italijos vietose. Būdavo išpildomi sudėtingiausi pirmaeilių pasaulio kompozitorių kūriniai. Jo repertuare yra užregistruoti šie autoriai: Mozart, Beethoven, Mendelssohn, Čaikowski, Wagner, Dvorak, Verdi, Rossini, Bellini, Donizetti, Mascagni. Jo mokytojas tvirtina, kad šitas berniukas diriguodamas ne tik kreipia dėmesį į taktą, ne tik kruopščiai išstudijuoja partitūrą, bet taip persiima muzikos kūrinio dvasia, kad pasikeičia net jo veidas. Jo veidas tada primena tuos momentus, kai jis bučiuoja mamą arba sudėjęs rankutes kalba vakarines maldas.

      Franco ne tik diriguoja, jis ir pats išpildo pianino koncertus. Štai ką apie jį rašo vienas italų muzikas, kurs iš įdomumo nuėjo paklausyti jo koncerto: "Sėdėjome koncerto salėje ir laukėme. Nustebome, kai scenoje pasirodė "mažasis maestro". Jis buvo panašus į Botticellio angeliuką: papurusiais garbiniuotais plaukais, mėlynomis kaip jūra akimis. Atsisėdo prie pianino ir pradėjo Mendelssoh-no Barcarola n. 6. Taip tobulai ir grakščiai jis šį kūrinį išpildė, kad tuoj susilaukė nepaprastų publikos ovacijų. Toliau ėjo Chopino Valsas n. 1, op. 64, atliktas su psichologišku kūrinio supratimu ir puikia technika. Baigė energišku ir labai gyvu Aram — Kaciaturian kūriniu "Kardų šokis". Sunku įsivaizduoti audringas auditorijos ovacijas, kai gyvai nuskambėjo paskutiniai koncerto akordai. Kas į šį koncertą atėjo skeptiškai nusiteikęs, dabar savo nuomonę iš pagrindų pakeitė. Kiekvienas pamatė ir įsitikino, kad šiame kūdikyje slypi nuostabus muzikos talentas."

      Klystų, jei kas manytų, kad tai yra nenormalus, per anksti subrendęs kūdikis. Franco Medori yra toks vaikiškas, kaip ir kiti jo amžiaus berniukai, labai mėgsta dūkti ir žaisti su draugais. Jis pasižymi kažkokia ypatinga ir švelnia meile visa tam, kas gražu: savo motinai, žaislams, muzikai. Jo ir kitų panašių berniukų nuostabus talentas nėra įgytas darbu ir studijomis, jis yra įgimtas. Iš praktikos matome, kad tokie talentai, tiems berniukams augant ir bręstant, ne didėja, bet paprastai mažėja. Kaip visa tai aiškinti, čia nespręsime, tik paminėsime, kad daugelis rimtų žmonių mano, jog ir čia, kaip ir kiekviename žingsnyje, pasireiškia protas ir galybė To, Kurs yra ne tik žmogaus, bet ir jo gabumų, mokslo ir meno autorius. Ir Kristus pasakė, kad šios žemės mažiausieji bus didžiausi danguje. Tie nuostabūs kūdikiai, kuriuose pasireiškia tartum antgamtiški gabumai, gal ir yra šių Kristaus žodžių mažutė iliustracija. Taip, kartais jau ir šiame pasaulyje mažame, kukliame kūdikyje pasirodo toki sugebėjimai, kuriuos paprastai žmonės pasiekia tik po ilgų studijų ir kruopštaus darbo.

Danų Prekybos Ministeris ponia Lis Groes su devyniais vaikais.

 

Devynerių metų tenoras

      Kitas šviesus meteoras, sublizgėjęs Italijos padangėje, yra Claudio Massidda. Jis yra vienmetis su Franco Medori, turįs stebėtinai gražų balsiuką, ir kas svarbiausia — ne sopraną arba altą, kaip paprastai būna vaikų amžiuje, bet tenorą. Jau daug kartų jis yra dainavęs Genovos teatruose ir laimėjęs keletą konkursų.

      Claudio iškilimas viešumon labai įdomus. Jo tėvas Vittorio Massidda gyveno labai neturtingai ir savo gausiai šeimai pelnė duoną smuiku. Kartą jis smuikavo gatvėje Genovos mieste ir drauge dainavo, o jo sūnus Claudio, teturėdamas penkerius amžiaus metus, rinko aukas iš praeivių. Tą dieną tėvas, pritardamas smuiku, dainavo "Tu che mi hai preso il cuore". Staiga jis lyg prarado atmintį ir negalėjo atsiminti dainos žodžių, bet jos meliodiją tęsė smuiku. Sūnus, tai pastebėjęs, stojo šalia tėvo ir tęsė jo nutrauktą dainą. Savo gražiu ir švelniu balsiuku tuoj sutraukė didelį būrį žmonių. Baigęs šią dainą, pradėjo kitą. Žmonės sustoję klausėsi su dideliu pasigėrėjimu, bet didžiausias pasigėrėjimas ir nustebimas buvo jo tėvui. Jis iki šiol nežinojo, kad jo Claudio turėtų tokį gražų balsą. Nuo tos dienos tėvas daugiau nedainavo, jis tik pritardavo smuiku, o dainuodavo sūnus. Tėvas rimčiau pradėjo domėtis sūnaus balsu ir muzikos talentu, kasdien jį lavindamas ir mokydamas muzikos.

      Tuoj sūnus pradėjo viešai dainuoti Genovos teatruose, dalyvaudamas įvairiuose dainavimo konkursuose ir laimėdamas vieną premiją po kitos. Publikai šis mažas tenoriukas labai patiko. Kartą jo klausėsi ir Genovos burmistras. Šio vaiko balsu jis buvo taip sužavėtas, kad tuoj pasiūlė tėvams savo pagalbą ir pradėjo jų sūnų leisti į "Nicolo Paganini" muzikos institutą. Taip pat savo pagalbą pasiūlė ir kiti Genovos turtuoliai, surado geresnį butą, kur Claudio turi sau atskirą kambariuką ir gali lavintis, nekliudomas savo keturių broliukų ir sesutės.

      Tėvas tikisi, kad jo sūnus taps garsiu tenoru. Jį labai prižiūri ir juo rūpinasi. Kai Claudio dainuoja, turi nutilti visi vaikai ir jo klausytis. Šie naminiai koncertai vyksta labai dažnai, bet kartais ir viešai šis mažasis solistas padainuoja. Kartą Genovos uoste jis dainavo Amerikos kariams. Kai kurie taip juo susidomėjo, kad norėtų pasikviesti į Ameriką. Amerikiečiai jį praminė "mažuoju Caruso".

      Dabar Claudio yra tėvų pasididžiavimas. Ypač motina yra laiminga. Ji pati pasakoja, kad, kai sūnus dainuoja, ji tartum užmiršta realybę ir mintimis persikelia į kažkokią užburtą šalį, kur apie nieką negalvoja, nieko nejaučia, tik yra lyg apsvaiginta švelnaus ir malonaus balsiuko. Tėvai tikisi, kad jų Claudio taps garsiu solistu, apie kurį kalbės visas pasaulis. Ar taip iš tikrųjų įvyks, vienas Dievas težino. Gal ir jis bus tik trumpai nušvitęs meteoras.

DANŲ PREKYBOS MINISTERIS PAGIMDĖ DEŠIMTĄ KŪDIKI

      Šių metų pradžioje ne tik Danijoje, bet ir už jos ribų pasklido įdomi žinia: jau kelios savaitės, kai Danijos Ministerių Kabineto posėdžių salėje Prekybos Ministerio kėdė yra tuščia, nes ministeris laukia dešimto kūdikio. Pasaulio istorijoje panašaus įvykio dar, tur būt, nėra buvę. Susirinkusiems ministeriams pirmininkas pranešė, kad Prekybos Ministeris, Jos Ekscelencija ponia Lis Groes, prašė atostogų, nes laukianti dešimto kūdikio. Visų pasaulio ministerių kabinetų istorijoje tai buvo pirmas įvykis, bet ką padarysi, reikėjo jos prašymo išklausyti, taigi, dabar Prekybos Ministerio kėdė bus tuščia, iki gims kūdikis. Taip pat Ministeris Pirmininkas pranešė, kad pas jį atėjusi šeimininkių ir Prekybos Ministerijos tarnautojų delegacija su prašymu, kad, gimus kūdikiui, prie Prekybos Ministerio kėdės būtų pririštas baltas kaspinas, kurį jos pačios parūpinsiančios. Ir su šiuo prašymu Ministeris Pirmininkas sutikęs.

      Galėtų atrodyti, kad tai tik išgalvotas anekdotas, bet iš tikrųjų tai yra tikras atsitikimas. Ponia Lis Groes jau dveji metai yra Danijos Prekybos Ministeris. Bus įdomu trupučiuką pažvelgti į jos šeimą. Studijuodama Kopenhagos universitete ekonominius ir socialinius mokslus, panelė

Kunigas Petras, “benamių tėvas”.

Lis susipažino su to paties fakulteto studentu Groes. Abudu buvo gražūs, aukšto ūgio, nepaprastai gabūs, pilni kilnių idealų. Tad visai natūralu, kad jųdviejų draugystė pasibaigė vedybomis. Abiems baigus universitetą ir savo srityje šiek tiek padirbėjus, ponas Groes tapo Danijos Kooperatyvų Draugijos direktorius, o ponia Lis Groes pasinėrė į darbą vartotojų bendrovėse, norėdama pagerinti žmonių socialinę padėtį. Abudu savo dideliais sugebėjimais pagarsėjo ne tik Danijoje, bet ir visoje Skandinavijoje ir net už jos ribų. Ponia Lis Groes tapo labai populiari ir visų mylima, tas jai ir padėjo atsisėsti į Prekybos ministerio kėdę.

      Jų šeimyninis gyvenimas taip pat labai tvarkingas ir įdomus. Dar prieš dešimto kūdikio gimimą Groes šeimoje jau buvo dešimt vaikų: devyni jų pačių ir dešimtas įsūnytas našlaitis. Taigi, dabar jau bus vienuolika. Vaikai yra auklėjami labai sistemingai, yra laikomasi principo, kad jie turi auklėti vieni kitus, didesnieji padeda mažiesiems paruošti pamokas ir perduoda jiems tas žinias, kurias patys yra gavę iš savo tėvų.

      Kai ponia Groes pirmą kartą grįžo iš Ministerijos posėdžio, pamatė prie savo vartų užkabintą plakatą su užrašu: "Moters vieta yra namai''. Tai buvo jos pačios šeimos narių juokas, bet drauge ir įspėjimas, kad mama, tapusi Jos Ekscelencija, nepamirštų savo svarbiausių ir pirmaeilių pareigų. Ponia ministeris šią pastabą priėmė labai blaiviai ir dabar stengiasi, kad ministeriavimas jai nekliudytų būti gera šeimos motina. Bet vienuolikos vaikų šeimoje, kai didžiausia duktė jau yra septyniolikos metų, motinai yra labai lengva, nes ji turi gerų pavaduotojų.

      Motina anksti keliasi, viską sutvarko, prižiūri, kad kiekvienas vaikas būtų aprūpintas, ir tik tada eina į Ministeriją. Abudu tėvai, parėję iš darbo, žaidžia sode su vaikais, dalinasi įspūdžiais, mažiesiems skaito ar seka pasakas. Prieš einant gulti, visi vaikai turi duoti tėvams savo dienos darbų apyskaitą, nes jiems visiems yra pavesta šeimoje kokios nors pareigos. Jų šeima tikrai yra panaši į mažą organizaciją. Kai vaikai sugula, tada tėvai gali vienas su kitu pasikalbėti ir pasitarti. Ponia, išsitraukia gerą avanos cigarą, užsirūko ir stengiasi valandėlei užmiršti visokius šeimos ir valstybės rūpesčius. Tas cigaras tai yra vienintelė jos silpnybė, kuriai kas vakaras pasiduoda, išskiriant pirmąjį ministeriavimo mėnesį. Kai grįžo iš ministerijos ir rado prie durų minėtą užrašą, pasižadėjo už tą šeimos "apvylimą" daryti atgailą — mėnesį nerūkyti.

      Tai tikrai nepaprasta šeima. Bet ji yra nepaprasta ir savo ūgiu. Tėvo ūgis — 193 centimetrai, motinos — 179. Didesnieji vaikai jau pavijo motiną ir artėja prie tėvo ūgio. Ne tik ūgiu vaikai nenori atsilikti nuo tėvų, jie seka ir tėvų dvasią: yra darbštūs, tvarkingi, pilni broliškos meilės vienas kitam.   

Juozas Vaišnys, S. J.