Spausdinti

Gerbiamasis Redaktoriau,

      Jau seniai mane kankina vienas klausimas, į kurį norėčiau gauti atsakymą. Esu 20 metų mergaitė. Nuo pat mažens buvau labai atvira su savo mama, jai vakarais papasakodavau visus dienos įvykius, visas smulkmenas, visus savo veiksmus, net ir mintis bei svajones. Taip pat jai papasakodavau viską, ką esu iš kitų girdėjusi, ką kiti veikė, kaip elgėsi. Visuomet manydavau, kad tai yra labai gera mergaitės savybė. Kai kurios mano draugės skųsdavosi, kad joms yra sunku būti atviroms, kad jos neturi drąsos motinai viską išsipasakoti. Aš tada didžiuodavausi, kad esu atvira ir drąsi, ne tokia kaip kitos. Bet prieš kiek laiko pradėjau abejoti, ar mano elgesys yra teisingas. Juk jeigu aš mamai viską išpasakoju ir apie kitus, ne tik apie save, tai galiu prarasti kituose pasitikėjimą. Argi kas gali man patikėti kokią nors paslaptį, ar gali su manimi atvirai kalbėti, jeigu žino, kad aš viską mamai išpasakosiu? Kartą šiuos abejojimus išdėsčiau vienam savo pažįstamam asmeniui, kuris man taip pasakė: "Vaikeli, būk visiškai rami. Elkis ir toliau taip, kaip iki šiol. Juk visi žino, kad tarp mamos ir dukters, lygiai kaip ir tarp vyro ir žmonos, negali būti jokių paslapčių." Vis dėlto manęs tie žodžiai nenuramino, man yra labai sunku suprasti, kaip galima suderinti atvirumą su pasitikėjimu, kaip galima išlaikyti paslaptis ir kartu būti atvira? Už atsakymą iš anksto labai nuoširdžiai dėkoju.

Jūsų Irena

Mieloji Irena,

      Tavo klausimas iš tikrųjų yra gana painus. Bet jeigu šį klausimą būtum pastačiusi tada, kai buvai tik dvylikos metų, į jį atsakyti būtų buvę dar sunkiau. Dabar jau esi dvidešimt metų, todėl jau beveik subrendusi, jau nesi vaikas. Su suaugusiais yra daug lengviau apie painius klausimus kalbėti negu su vaikais, nes yra daugiau vilties, kad būsi gerai suprastas. Kiekvienam yra labai aiški tiesa, kad reikia būti atviram, nes atvirumas yra labai graži dorybė, bet reikia mokėti ir paslaptis laikyti, kad tavimi kiti galėtų pasitikėti, nes žmogus, kuriuo negalima pasitikėti, maža kam yra vertas. Tad paslapties išlaikymas yra taip pat graži dorybė. Bet kaip šias dvi dorybes suderinti, kad jos netaptų ydomis?

      Pirmiausia noriu atsakyti, ar buvo teisingas to Tavo pažįstamo asmens pasakymas, kad negali būti jokių paslapčių tarp dukters ir motinos, tarp vyro ir žmonos. Tai yra labai paviršutiniškas pasakymas. Giliau pagalvojus, tuoj galima suprasti, kad jis tik dalinai gali būti teisingas. Kai eina kalba apie tavo grynai asmeniškus dalykus, sutinku, kad neturi būti paslapčių tarp tavęs ir tavo motinos arba tarp tavęs ir tavo vyro. Juo būsi atviresnė, juo bus geriau. Tačiau kai kalbama apie dalykus, liečiančius kitus asmenis, tada yra visiškai atvirkščiai: juo mažiau apie kitus kalbėsi, juo bus geriau. Žinoma,

Franco Medori, būdamas vos devynerių metų amžiaus, jau dalina autografus savo gerbėjams.

čia mintyje turima ne tiek gerosios, kiek blogosios žmogaus pusės, ne jo dorybės, bet klaidos, ne tokie veiksmai, kurie žmogui suteikia garbę, bet tokie, kuriuos jis norėtų paslėpti nuo kitų. Jeigu pasakosi apie kitų žmonių silpnybes ir viešumon kelsi jų slaptą elgesį, nusidėsi prieš svarbiausią dorybę — prieš artimo meilę. Taip elgiasi tik davatkos, ir tokiu savo elgesiu užsitraukia visuomenės panieką.

      Taip pat yra ir profesinių paslapčių. Jeigu gydytojas arba advokatas pasakotų motinai ar žmonai apie savo pacientų ligas ir apie savo klientų nusikaltimus, jo elgesys būtų labai žemas ir labai negarbingas. Taip pat ir kunigas niekam negali pasakoti to, ką yra girdėjęs iš asmenų, atėjusių pas jį pasikalbėti savo dvasios reikalais, nors tai būtų ir ne išpažinties metu. Lygiai negarbingai pasielgtų ir net morališkai papildytų nuodėmę tas asmuo, kuris kam nors (neišskiriant motinos ar žmonos) pasakotų tai, ką yra girdėjęs iš kito žmogaus, kuris jam visa tai papasakojo tik su sąlyga, kad niekam to nepasakotų. Nuodėmės didumas čia priklausys nuo dalyko svarbumo ir slaptumo, ypač nuo tos fizinės ar moralinės skriaudos, kurią turės patirti žmogus, tau patikėjęs vieną ar kitą paslaptį. Tu prižadėjai tą paslaptį laikyti, bet pasielgei labai negarbingai ir nedorai, tą paslaptį sulaužydamas ir piktam panaudodamas kito žmogaus atvirumą bei pasitikėjimą tavimi. Gaila, kad daugelis žmonių į šios rūšies nuodėmes nekreipia daug dėmesio, bet tai gali būti kartais labai didelės nuodėmės. Pavogti stambią sumą pinigų yra sunki nuodėmė, bet ar ne sunkesnė nuodėmė turi būti tada, kai išplėši ir pavagi žmogaus garbę, kuri jam yra brangesnė už pinigus? Tokiu būdu tu paniekini ir pats save, nes tampi nevertas jokio pasitikėjimo ir garbės.

      Dar noriu pridėti ir kitą svarbų motyvą, kad net ir artimiausiems asmenims, net ir motinai, nereikia pasakoti ko nors bloga apie kitą dėl to, kad čia viskas nesibaigs, bet girdėtas dalykas eis iš lūpų į lūpas, vis didės, keisis ir pagaliau iš adatos bus priskaldytas vežimas. Juk žinok, kad ir mamai bus sunku išlaikyti paslaptį, ypač kad jau ją bus girdėjusi iš antrų lūpų.

      Be abejo, jeigu kitas ką nors padarytų ar pasakytų, kas galėtų pakenkti pačiai mergaitei, jei dėl to jai grėstų koks nors pavojus, ji turėtų visa tai motinai pasakyti, kad galėtų ją nuo to apsaugoti. Čia tinka tai, ką pirmiau pasakėme, kad patartina visados motinai pasakyti apie tai, kas liečia tave pačią, nors tokiu atveju, kalbėdama apie save, apie savo pavojus, turėtum būtinai pasakyti ir, iš kur tie pavojai gresia.

      Kai kas mano, kad tik tada sulaužo paslaptį, jeigu išplepa tai, ką kitam aiškiai prižadėjo laikyti paslaptyje. Tai yra klaidinga. Paslapties sulaužymas yra ir tada, jeigu išplepėsi tai, ką iš kito girdėjai, nors jis ir neprašė įsakmiai, kad niekam nepasakotum, bet iš visų aplinkybių galėjai numanyti, kad jis suponavo, jog niekam apie tai nesakysi. Jis įsakmiai tavęs neprašė tylėti, nes tavimi tiek pasitikėjo, kad jam atrodė savaime suprantamas dalykas, kad tai liks tik tarp judviejų. Šiuo atveju turėtum turėti dar daugiau savigarbos ir tylėti, nes ir tas tavo draugas taip tave gerbė ir taip tavimi pasitikėjo, kad net neprašė tylėti, nes jam buvo savaime aišku, kad tu jo paslapčių neišduosi.

      Daugelis kartais pasako, kad ir save patį liečiančiuose dalykuose negalima šimtu procentų būti atviru nei su savo motina, nei su vyru ar žmona. Gal būt. Bet tai yra išimtini atsitikimai. Bendrai, reikia stengtis save patį liečiančiuose dalykuose kaip galima mažiau turėti paslapčių. Kuo žmogus atviresnis, tuo jis simpatiškesnis. Visi šalinasi nuo žmogaus, kuris yra pilnas paslapčių. Tai yra iš prigimties sukti, veidmainiški, "diplomatiški" asmenys. Paprastai tokie turi mažai draugų, nes draugystė ir meilė reikalauja, kad būtumėte vienas kitam kaip galima labiau permatomi.

Redaktorius