Kai gimė Dievo Sūnus, skambėjo angelų giesmė: "Garbė Dievui aukštybėje ir ramybė žemėje geros valios žmonėms". Taip pat ir šiandien tikintieji linki taikos ir ramybės vienas kitam. Deja, atrodo, kad šiandien taikos ir ramybės pasaulyje nėra. Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, taika žemėje tęsėsi vos porą dešimtmečių. Ir mūsų Tėvynė tik dvidešimt metų galėjo džiaugtis taika ir laisve. Svetimieji diktatoriai išplėšė mums laisvę, sutrypė žmogiškąsias teises ir daugelį išgujo iš gimtojo krašto. Vienus ištrėmė į Sibirą, kitus išblaškė po plataus pasaulio kampus, o likusiems tėvų žemėje uždėjo vergijos pančius ir atskyrė nuo laisvojo pasaulio geležine uždanga.
Kai baigėsi antras pasaulinis karas, tikėjomės, kad galėsime grįžti į Tėvynę. Deja, taip neįvyko. Nors nuo karo pabaigos jau dešimtmetis praėjo, daug pastatų ir miestų jau atstatyta, daug sugriautų meno paminklų jau atnaujinta, bet žmogus vis dar pasiliko nužmogintas, sutryptas, pažemintas. Laisvieji rūpinasi tik savo kailiu. Jie nedrįsta net išsitarti apie dešimtis milijonų žmonių, kenčiančių Sibiro lageriuose, apie šimtus milijonų žmonių, nešančių vergijos jungą bedieviškų bolševikų pavergtuose kraštuose. Įvairiose konferencijose daug posėdžiaujama, apie daug ką kalbama, tariamasi, tik, deja, niekas neužsimena apie jo laisvę, apsisprendimą ir kitas žmogiškas teises. O kartais, jeigu ir pakalbama, tai labai veidmainingai ir nenuoširdžiai. Jeigu kas ir kaltina kitus žmogiškųjų teisių nebojimu, tai dažniausiai tai daro Sovietai. Jie kaltina Vakarų Demokratijų atstovus, o šie tyli, nedrįsta ką nors bloga pasakyti prieš buvusius "sąjungininkus".
O taip yra dėl to, kad žmonės pamiršo Dievą, pamiršo įrašyti Jo vardą net į Jung. Tautų statutą, kuriuo vadovaujasi apie šešiasdešimt viso pasaulio valstybių, priklausančių Jungtinių Tautų organizacijai, šiais metais švenčiančiai dešimties metų jubiliejų. Ir čia dauguma tautų atstovų pataikavo raudonųjų bedievių mažumai.
Ir šeimoms reikia ramybės
Bažnyčioje žmonės meldžiasi, prašydami pasigailėjimo, tvirtumo, ramybės. Taip, visa to mums reikia, bet labiausiai reikia širdžių ramybės ir taikos. Bet išlaikyti širdies ramybę šiais laikais, kai pasaulis gyvena nuolatinėje baimėje ir netikrume rytojumi, nėra lengva, Gal dėl to šiandien matome tiek nervingumo ir pykčio atskirų žmonių ir šeimų gyvenime. Tai yra įvairiausių nesantaikų ir nelaimių priežastis. Nervingumo simptomai labai jaučiami mūsų tremtinių šeimose. Tam priežasčių, žinoma, yra labai daug: tremties pergyvenimai, tėvynės nostalgija, nežinomas rytojus...
Visus sunkumus daug lengviau nugali tos šeimos, kuriose viešpatauja ramybė ir santaika. Čia prisimenu gražų pasakojimą, girdėtą Kauno katedroje pamokslo metu.
Kartą pradžios mokyklos kapelionas paklausė pirmo skyriaus vaikų, kur gyvena Dievas. Buvo įvairių atsakymų. Vieni sakė, kad Jis gyvena danguje, kiti — žemėje, treti — ir žemėje ir danguje. Bet vienas mažytis berniukas pakėlė ranką ir pareiškė norįs pasakyti savo nuomonę.
— Na, mažyti, pasakyk tu, kur Dievas gyvena?— paklausė kapelionas.
Vaikas, atsigręžęs į langą, parodė pirščiuku pamiškėje esančią trobelę ir tarė:
— Ten, kunigėli, toje mažoje trobelėje Dievas gyvena.
Kunigą toks atsakymas labai sudomino ir jis paklausė berniuką, dėl ko jis taip manąs.
— Taip žmonės kalba, — atsakė berniukas. — Toje trobelėje gyvena du broliai. Abu neturtingi, abu vedę, abu turi šeimas, bet niekad nesipyksta. Todėl žmonės ir sako, kad tarp jų Dievas gyvena.
Tikrai daug tiesos čia pasakyta. Kur tarp žmonių yra taika ir sugyvenimas, ten, atrodo, ir pats Dievas gyvena. Ir, antra vertus, tik ten bus taika ir ramybė, kur gyvena Dievas, kur Jis nėra užmirštas.
Pr. Alšėnas