Spausdinti

Tik tas gali būti didis prieš žmones, kas prieš Dievą jaučiasi visai mažytis.    Arndt

    Mano atmintyje pinasi šie du, rodos, paradoksiškai skambą, kun. Lip-niūno asmenybės bruožai — didingumas ir nusižeminimas.

      Kai kalbame apie kun. Lipniūną, lengviausiai prisimename jį kaip garsų pamokslininką. Jo vardo paminėjimas savaime atkuria mūsų atmintyje šv. Jono milžinišką bažnyčią, Vilniaus garsiąją katedrą, ar Aušros Vartų šventovę. Su Lipniūno pavarde, rodos, neatskiriamai yra susiję tūkstantinės klausytojų minios, kurios gaudo kiekvieną jo žodį ir jį pergyvena.

      Bet kun. Lipniūnas sakė pamokslus ir kitose bažnyčiose, ne tik šv. Jone, katedroje ar Aušros Vartuose. Čia jis kalbėjo taip pat ir kitokiai publikai, kuri, deja, nemokėjo jo taip įvertinti, kaip įvertino anų bažnyčių lankytojai. Dėl to ir kun. Lipniūno pasisekimas čia buvo daug mažesnis. Bet tai mūsų pamokslininko nebaidė. Kad ir daug užsiėmęs buvo svarbiais visuomeniniais reikalais, jis vis rasdavo laiko ir noro pasišvęsti antrajai savo klausytojų grupei — mokyklinio amžiaus vaikams.

      Rusų okupacijos metu kun. Lipniūnas buvo Pedagoginio Instituto pradžios mokyklos kapelionas. Kartą (jei teisingai prisimenu, tai buvo 1941 m. gavėnioje) jis pravedė savo mokiniams rekolekcijas. Aš tada lankiau šeštąjį tos mokyklos skyrių. Rekolekcijų vieta buvo šv. Teresės bažnyčia. Nors visi vaikai buvo kviečiami dalyvauti, tačiau mažai kas tuo kvietimu pasinaudojo. Per visas rekolekcijas erdvi šv. Teresės bažnyčia buvo beveik tuščia. Kur-ne-kur suoluose sėdėjo išbaidyti berniukai ir mergaitės. Kai pamačiau kapelioną lipant į sakyklą, man net nesmagu pasidarė. Aš buvau papratęs į Lipniūną sakykloje žiūrėti pasistiebęs, per kitų galvas. O dabar ir iš bet kurio kampo galėjai jį matyti. Man atrodė, kad ir kun. Lipniūnas turėjo nemaloniai jaustis. Juk jis jau buvo pripratęs prie didelės klausytojų minios. Bet mūsų pamokslininkas šito staigaus žmonių sumažėjimo buvo visai nesujaudintas. Užlipęs į sakyklą, apžvelgė savo jaunuosius švelnia šypsena, paprašė, kad sueitų į būrelį arčiau prie sakyklos ir tada pradėjo kalbėti. Pusė valandos buvo atiduota pamokslui. Po jo vėl koks pusvalandis išpažinčių klausymui. Ir taip tris dienas. Klausytojų skaičius nedidėjo.

      Panašiai atsitiko ir kitą kartą.

      Mokslo metams įpusėjus, tikybos pamokos mokyklose buvo uždraustos. Bet kun. Lipniūnas savo mokinių neapleido. Mums buvo paskelbta, kad tikybos pamokos bus dėstomos po pietų šv. Teresės bažnyčios zakristijoje. Kas norėjo, galėjo ateiti. Šita privilegija vėl mažai kas naudojosi. Oras tada jau buvo atšilęs, pavasarėjo, todėl popietinės pamokos daug kam nerūpėjo. Galėjai nugirsti įvairiausių pasiteisinimų. Susitikęs gatvėje vieną savo skyriaus draugą, paklausiau, ar eis į tikybos pamoką. Atsakė, kad ne. Paklausiau kodėl. "Aš komunistas", ištarė ir pasisuko miesto link.

      Šv. Teresės zakristija buvo didelė. Vietos būtų užtekę dideliam vaikų būriui, bet susirinkdavo tik apie kokia 10. Šitam būreliui kun. Lipniūnas reguliariai duodavo tikybos pamokas.

Kunigas Petras, “benamių tėvas”, lanko vargšus.

 

      Vaikams jis visada būdavo malonus, draugiškas, tėviškas. Todėl ne be reikalo vaikai vadindavo jį "mūsų kunigėliu". Kartais jis prašydavo mus ateiti pas jį piaustyti naujų knygų, kurių jis pirkdavo glėbiais. Ateidavom anksčiau negu buvo susitarta. Neradę namie, laukdavom jo kieme. Kai pamatydavom grįžtant iš miesto, pasileisdavom visas būrys pasitikti savo kunigėlio. Apkabindavome, apspisdavome jį iš visų pusių ir taip eidavome į antrą aukštą piaustyti knygų.

      Čia vėl valandos praeidavo, iki atlikdavome savo "darbą". Namo neskubėdavome, nes smagu buvo būti pas kunigėlį. Be to, ir kunigėlis atrodė patenkintas savo jaunųjų draugijoje. Jo mylinti siela nevengdavo mažųjų pramuštgalvių. Jis juos kviesdavosi, su jais buvodavo, žaisdavo, juos mokė. Būdamas mažo ūgio, jis pasidarydavo mažas ir siela; ir taip tapdavo lygiai toks, koki buvo jo mažieji draugai.

      Pasaulio akimis žiūrint, tokio žmogaus užsiėmimas su vaikais, ypač, kai jis neneša daug gero, tėra tik laiko gaišinimas. Yra visuomenės šulų, kurie pajutę savo svarbą viešame gyvenime, vengia vaikų kompanijos. Jie laiko ją savo pažeminimu. Juk yra svarbesnių reikalų, kaip su vaikais žaisti. Paskaitas skaityti, oponento argumentus sutriuškinti, minias savo galingais žodžiais jaudinti — čia yra didžiųjų darbas!

      Panašiai galvojo ir apaštalai, kai vaikai pradėjo veržtis prie jų labai užimto Mokytojo. Bet Jėzus sudraudė juos sakydamas: "Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems eiti pas mane, nes tokių dangaus karalystė" (Mato, 19, 14). Kitą kartą, kai mokytiniai paklausė Jo, kas yra didžiausias dangaus karalystėje, Jis pasišaukė vaiką, pastatė jį tarp jų ir tarė: "Iš tikrųjų, sakau jums, jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę, (Mato, 18, 3). Kas nori įeiti į dangaus karalystę, tas turi tapti kūdikis, t. y., nusižeminęs ir nuolankios širdies. Tik tada jis bus pakankamai didis ir pakankamai vertas dangaus karalystės.

      Kristaus žodžiai buvo gera pamoka apaštalams. Jie turėjo nebėgti nuo vaikų, bet bendrauti su jais. Šitas bendravimas yra naudingas ir vaikui, kuris iš vyresniojo mokosi, ir pačiam mokytojui, kuris per vaiką įgauna to nusižeminimo, kuris reikalingas dangaus karalystei ir tuo pačiu tikram didingumui.

      Darbas su vaikais pats iš savęs nėra žeminantis. Bet jis gali būti toks. Ir tai įvyksta tada, kai žmogui, kuris jaučiasi sugebąs dirbti aukštesnio lygio darbą negu vien su vaikais žaisti, yra pavedamas vaikų auklėjimas. Dėl šitos priežasties pasaulio puikūnai juo neužsiima — tai juos per daug žemina.

      Kun. Lipniūnas už savo pamokslus didžiosiose Vilniaus šventovėse ir už savo darbus sostinės inteligentų tarpe buvo keliamas į padanges, dar gyvas būdamas. Jis, be abejo, tai žinojo. Būdamas žmogus, jis gal ne kartą turėjo perkęsti pagundą pagarbinti puikybės dvasią. Bet šita dvasia buvo priešinga Tam, Kuriam, įstodamas į kunigų luomą, pasižadėjo ištikimai tarnauti. Kristus nugalėjo dykumų dvasią, paniekindamas jos puikybę. Jam geriau buvo neturėti viso pasaulio karalysčių negu tarnauti mamonai. Visi didieji Kristaus sekėjai kovojo su ta dvasia. Kokiu būdu? Dažniausiai mažais darbeliais, kuriuos atlikdavo šalia didžiųjų. Daugelis jų rašė knygas, steigė naujus ordinus, kovojo su Bažnyčios priešais ir atliko daug kitų pasaulį stebinančių darbų. Bet jie taip pat užsiiminėdavo ir žemais darbais — ligonių lankymu, vargšų šelpimu, vaikų mokymu, net elgetavimu ir kitomis viešomis atgailomis. Šiais darbais jie siekė tam tikros pusiausvyros savo dvasiniame gyvenime. Didžiaisiais darbais jie iškilo kitų ir savo akyse. Tuos iškilimus reikėjo kaip nors "išlyginti", nes kitaip galėjo prarasti krikščioniškosios dorybės idealą — širdies nuolankumą. Dėl to jie ir imdavosi "mažųjų" darbų.

      Galima manyti, kad dėl tos pačios priežasties ir kun. Lipniūnas šalia savo pamokslų šv. Jone, katedroje ir Aušros Vartuose dar sakė juos ir šv. Teresės bažnyčioje bei jos zakristijoje, kur jo pasisekimas, kaip jau matėme, buvo žymiai mažesnis kaip anose vietose. Gal būt dėl tos pačios priežasties jis bendravo ne tik su įtakingąja visuomenės dalimi, bet ir su ta, kurios įtakingumas tuo metu buvo visai nejaučiamas, ir kuri net nemokėjo jam tinkamai atsidėkoti gausesniu dalyvavimu jo konferencijose. Šitas faktas buvo jam pažeminimas, bet ne blogąja prasme, o gerąja, nes per jį jis pasidarė panašus į Bažnyčios šventuosius ir net į Patį Bažnyčios Įkūrėją Kristų, Kuris, būdamas Dievas, plovė savo apaštalų kojas.

Alg. Kezys, S. J.