Spausdinti

      Karinės prievolės problema jau nuo senų laikų yra aktuali, nes ji kertasi su individualine laisve. Jaunas žmogus yra pašaukiamas nuo savo tiesioginio užsiėmimo, nuo mokslo, nuo darbo, jam yra įbrukamas į rankas ginklas, ir jis tampa didžiulės organizacijos — kariuomenės mažu subjektėliu. Vis dėlto ir mūsų laikais tai yra būtinybė. Gal kada nors žmonija ir supras, kad karas yra beprotybė, bet dabar kariuomenė yra būtinai reikalinga atsverti agresinei jėgai, kuri kėsinasi prieš žmogaus laisvę. Ir lietuvių jaunimui Amerikoje ar kur nors kitur paprastai reikia atlikti karinę pareigą.

      Tėvams, išleidžiantiems sūnų į kariuomenę, kyla daug minčių: ar vaikas išliks toks geras ir doras, kaip jis buvo auklėjamas? Ar katalikiško gyvenimo principai ir dorovės normos nenubluks jo sąmonėje šiuo laikotarpiu? Ar jis, dvejus metus nešęs kitos valstybės vėliavą, išliks sąmoningu lietuviu? Jaunuolį tokie tėvų rūpesčiai ir tokie klausimai erzina. Jam prieš akis kils eilė kitokių klausimų, jį gaubs nežinia, bet galimas jo charakterio pakitimas ir kitos panašios problemos jam atrodo absurdas. Tačiau reikia sutikti su faktu, kad minėtos problemos yra labai realios. Motinos prašymas, kad sūnelis būtų geras, kad neprarastų savo tikėjimo ir lietuvybės, neturėtų erzinti į kariuomenę išeinančio sūnaus. Jis tuoj įsitikins, kaip yra sunku visa tai išlaikyti, jei nebus pakankamai tam pasiruošęs.

      Jau pirmame naujokų susirinkimo punkte galima lengvai pastebėti šių jaunuolių netikrumą. Jie girdėjo šį tą apie kariuomenę, bet patys to dar nėra patyrę. Ateities nežinojimas juos gąsdina. Jie stengiasi savo ateitį pramatyti, todėl labai stropiai ieško informacijų. Jie stengiasi tuoj viską išmokti, kad galėtų užsitikrinti lengvesnę ateitį kariuomenėje. Dėl to naujokai pradeda viską imituoti, kas tik jiems atrodo kariška. Jie stebi juos lydintį viršilą ir nejučiomis pamėgdžioja jo manieras, kalbėdami vartoja jo išsireiškimus. Po kelių valandų kelionės į pirmąsias kareivines jau visi naujokai žinos, kad šautuvą reikia vadinti ne "gun", bet "rifle", o jei suklysi, tai ta mažutė klaida gali virsti tokia tragedija, kad gali labai apkartinti visus ateisiančius metus.

      Vyresniųjų pamėgdžiojimas yra ypač pastebimas pirmaisiais tarnybos mėnesiais. Kai iš naujokų apmokymo punkto išleidžiamas būrys jaunų karių, jų visų kalba ir manieros yra labai panašios — tokios pat, kaip ir jų viršilos. Šis kopijavimas yra labai pavojingas, nes tų žmonių būdas ir kalba toli gražu ne visuomet yra pasisavintini. Karinio vieneto uždavinys yra laimėti mūšį, atlikti tam tikrą misiją. Laimėti, reiškia nugalėti priešą, reikia būti akresyviu, šiurkščiu ir brutaliu. Jų nuomone, tai nieko nekenks, tik padės. Nors aukštųjų vadų yra dažnai pabrėžiamas religingumo ir doros svarbumas kariuomenėje, bet praktiškai visa tai lieka pačiam individui pasirinkti. Tiesioginiai jaunimo vadovai kariuomenėje yra puskarininkiai ir žemesnieji karininkai. Tarp jų pasitaiko ir labai gražių asmenybių, tačiau daugumoje jų nukopijuotas būdas nebetiktų parnešti atgal į šeimą ar į lietuvišką bendruomenę. Praktiškai religija ir doros principai laikomi bereikalingu sentimentalumu, ir tokį jaunuolį, kurs mėgina laikyti švarią savo kalbą ir kuris, kada tik gali, eina į bažnyčią, gal kiti pašieps.

      Vengdami tokio pašiepimo jaunuoliai kartais bando nuslėpti savo įsitikinimus ir geras ypatybes. Čia yra didelis pavojus prarasti religiją ir dorą. Toks bandymas prisitaikyti prie minios yra pralaimėjimas. Tik vėliau toks jaunuolis pamatys, kad tas minios sekimas jam jokios karjeros nepadarys. Asmens įvertinimas šio krašto kariuomenėje yra pagrįstas kario pareigų atlikimo efektyvumu. Todėl savo pareigas patartina atlikti kruopščiai ir rūpestingai. Bet prisitaikymas prie minios, šabloniška ir vulgari kalba, paaukojimas savo gyvenimo principų nieko nepadės pakilti laipsnyje ir gauti atsakomingesnes ir įdomesnes pareigas. Priešingai, savo charakterio išlaikymas, kalbos gražumas ir turtingumas išskirs tave iš būrio, būsi visų pastebimas ir bus vilties gauti atsakomingesnę vietą.

      Nėra jokio reikalo slėpti savo tautybę. Jeigu klausiamas jaunuolis pasisakys esąs lietuvis, gal bus visokių reakcijų, tačiau neigiamos įtakos neturės. Gal dėl savo tautybės jis gaus kokią nors pravardę, bet į tai nereikia kreipti daug dėmesio. Tik pavyzdingumas darbe turės reikšmės. Iš karto gal jis bus nepastebėtas, bet ilgainiui vis tiek rezultatai bus matomi. Tada ir ta gautoji pravardė ne gėdą, bet pagarbą suteiks.

      Tad išlaikydami savo asmenybę, neatsisakydami katalikiškumo ir lietuviškumo principų, lietuviai kariai įgyja populiarumo, kuris yra labai reikalingas kiekvienoje karjeroje. Būtų klaidinga, jei kas manytų, kad populiarumą galima įgyti save giriant ir reklamuojant. Tokiu būdu galima jį tik prarasti. Taip pat kitų mokymas ir jų klaidų nurodymas kenkia draugiškumui. Į ginčus geriausia nesikišti ir savo nuomonę pasakyti tik tada, kai esi klausiamas, nes jei savo nuomonę gerbi, tai jos nekaišiok ir nemėtyk, kaip kokios pigios prekės. Nesiduok, kad su uniforma būtų pakeistas ir tavo būdas. Būk kareivis, bet pasilik principų žmogus, tada pasisekimas tave lydės.    V. V.

Kiekviena krikščioniškoji dogma yra taip sena, kaip ir pasaulis.

J. de Maistre.