Christopher Dawson

1, Mūsų civilizacijos dabartinė krizė. Jos pagrindinė priežastis: auklėjimo susmukimas.

      Manau, kad nereikalinga užakcentuoti pagrindan dedamos tezės, jog dabartinę Vakarų civilizacijos krizę reikia priskirti mūsų kultūros atsiskyrimui nuo jos religinės bazės. Šitas faktas yra pripažįstamas net tų mintytojų, kurie yra labai nutolę nuo įprastų krikščioniškų pagrindų. Bet aš manau, kad žmonės dar pakankamai nežino, kaip atsakomingas yra auklėjimas už šį fatališką procesą. Net patys auklėtojai iki šiol nėra pakankamai įsisąmoninę to ardančio fakto, kad mūsų civilizacija tuo daugiau supasaulėja, kuo didesnę pažangą daro auklėjimas kiekybine prasme, taip kad mūsų kultūros atsiskyrimas nuo jos religinės bazės, atrodo, yra tiesiog proporcingas visa apimančio auklėjimo išplitimui.

      Taip pat negalima sakyti, kad žmonija to pavojaus nebūtų pastebėjusi. Iš pat pradžių jau jis buvo pažintas ne tik religingų žmonių, bet ir politikų bei valstybių vyrų. Hercogas Wellington savo sveiku žmogišku protu išreiškė visą problemą trumpiausia forma, sakydamas: "Atsargiai su viskuo, ką mes dabar darome! Jei jūs nepastatysite visa to ant religijos, jūs išauklėsite tik daug išmintingų velnių."

      Bet hercogas Wellington nebuvo joks auklėtojas; ir jo nuomonė buvo pažangiųjų idėjų atstovų atmesta, kaip reakcionieriaus pažiūra. Tokia ji iš tikrųjų buvo. Tačiau įvykiai jo posakį pateisino, ir šiandien mes matome, kokį chaosą iš mūsų pasaulio padarė tie "išmintingieji velniai". Be abejo, viso blogio šaltinio nereikia ieškoti tame fakte, kad auklėjimas tapo visuotinis, bet tame sunaikinime senosios hierarchijos, kuri buvo tarp dvasinių mokslų, gamtos mokslų ir teologijos. Ši hierarchija yra senoji aukštųjų Europos studijų tradicija. Didžioji visuotinio lavinimo blogybė buvo ne tiek jos supasaulėjimas, kiek jos posūkis į naudingumą, kuris vis didėjančiu mastu vedė prie visų nepasaulinių vertybių ir pagrindų izoliavimo. Reikia pripažinti, kad mes Anglijoje ir Amerikoje tarp dogma pagrįstos religijos ir pasaulietiškos naudingumo galvosenos turėjome tam tikrą ryšį, kuris yra kilęs karalienės Viktorijos laikais, būdingas savo kompromistiškumu. Bet tai buvo nenatūralus ryšys ir jis neįstengė atsispirti didėjančiam pasaulietiškai nusistačiusios kultūros spaudimui. O tuo laiku, kada šitas tuščias naudingumo principas jau buvo visuomenės auklėjime pakeistas humanistiniu idealu — pats humanizmas prarado savo garbę ir įtaką aukštesniajam lavinimui. Kada kultūros idėja buvo atpalaiduota nuo religijos, kaip ir nuo gyvenimo, jos socialinė reikšmė greitai dingo, ir mes šiandien esame liudininkai reguliarios kovos prieš kultūrą; esame liudininkai išaukštinto paprasto žmogaus, mažo žmogaus ir mušeikos, Mes esame liudininkai viso panteono nuostabių dievų, kurie kyla iš kultūrinio pogrindžio ir žengia į senosios Europos dienos prieblandą ir pilnos barbarijos nakties prietemą. Aš netikiu, kad mūsų civilizaciją būtų galima apsaugoti nuo šio likimo vien tuo, kad mūsų dabartimi auklėjimas būtų sustiprintas kiekybiš-

 

Lietuvių jėzuitų koplyčios Čikagoje didysis altorius.

 

kai, vadinasi, kad vis daugiau žmonių ilgesniam laikui auklėjimas apimtų. Faktiškai viešojo auklėjimo ištęsimas — vienos iš vienašališkų auklėjimo sistemų bandymas suformuoti visos visuomenės galvoseną pagal vieną visa apimančią auklėjimo sistemą — tiktai didina modernios visuomenės masiškumą, nepakeldamas jos kultūros, nei pagilindamas dvasinio gyvenimo.

      Galimas dalykas, kad po karo mes pergyvensime didelį auklėjimo pastangų polėkį ypač Rytuose ir ne europietiškame pasaulyje. Bet jame reikšis tik stiprios socialpolitinio pobūdžio pastangos, panašios į tas, kurios inspiravo Sovietų auklėjimo pastangas praeitą dvidešimtmetį. Geriausiu atveju tai reikš gyvenimo stovio pakėlimą visose tose tautose, kurios buvo nustumtos, paniekintos ir apiplėštos. Blogiausiu atveju tai gali reikšti tautų sumasinimą ir palenkimą politiniams valdžios tikslams. Bet kiekvienu atveju grės pavojus per daug užakcentuoti tas priežastis, kurios kyla iš naudingumo, ir apleisti giliąsias dvasines galias, kurios buvo kūrybinis elementas visose didesnėse krikščionių ir nekrikščionių praeities kultūrose.

      O Vakaruose mes jau esame šitą fazę peržengę. "Ekonominis žmogus buvo tapęs bendra priebėga mūsų protėviams, ir utilitaristas yra šiandien nuo mūsų toliau negu rafaelistai (Angelo Rafaelio pasekėjai, kurie neprašyti pasišauna kieno nors patarnavimui. Vertėjas.). Mums atėjo laikas grįžti atgal ir žiūrėti, ko mes per šiuos du šimtmečius pasaulio užkariavimo ir ūkiškos pažangos netekome ir pasvarstyti, kaip mes galėtume vėl rasti priėjimą prie tų pagrindinių realybių, ant kurių remiasi mūsų civilizacijos esmė. Jei mes pripažinsime (aš manau, taip mes visi darome), kad Vakarų kultūra yra krikščioniškas kūrinys, kad Europa yra krikščionybės duktė — tai mes turime skirti šiai tiesai kur kas daugiau dėmesio teorijoje ir praktikoje negu mes darėme praeityje. Mes, aš manau dabar, negalėtume sakyti, kad jaunas vyras arba kiekviena jauna moteris apleidžia šiandien mokyklą arba universitetą su aiškia šio fakto sąvoka.

2. Praeitų dienų krikščioniškas auklėjimas ir religinis auklėjimas šiandien

      Auklėjimas plačiausia žodžio prasme yra procesas, kuriuo nauji visuomenės nariai įvedami į jos gyvenimą bei galvoseną, pradedant nuo paprasčiausių užsilaikymo ir elgesio formų, iki aukščiausios dvasinės išminties palikimo. Todėl krikščioniškas auklėjimas yra įvedimas į krikščionišką gyvenimo ir galvojimo būdą; ir tūkstantį du šimtu metų Europos tautos daugiau ar mažiau buvo šiai įtakai pasidavusios. Šis procesas kai kuriuose punktuose turėjo gilesnės įtakos, kai kuriuose ne taip gilios įtakos, tačiau jei mes jį imame kaip visumą, tai galima sakyti, kad niekur kitur žmonijos istorijoje negalime rasti tokios galingos intelektualinių ir moralinių pastangų srovės, kuri per tiek daug kanalų tekėtų į šį vienintelį tikslą. Koks netobulas bebūtų buvęs pasisekimas, nėra abejonės, kad jis pasaulį pakeitė; ir niekas neturi teisės kalbėti apie Vakarų Europos civilizacijos istoriją, kuris nepadėjo visų pastangų suprasti jos tikslus ir metodus.

      Apskritai, tas nebuvo padaryta. Tiek iš istorikų, tiek ir iš auklėtojų pusės buvo apsileista, kai jie artinosi į dalykus visai iš kitos perspektyvos. Tokia istorija kaip Gibbons, kuri alsuoja atvira kova ar neapykanta krikščioniškai kultūrai — yra visų paprastai laikoma šališka. Bet daug kas laiko visai galimu dalyku rašyti apie Europos kultūrą, kaip ir tautinę istoriją, visą krikščioniškąjį palikimą iš aprašymo taip išleidžiant, kad vidutiniškas skaitytojas visai nepastebės, kad ko nors trūksta. Vienok religinė tradicija sudarė sąlygas visos kultūros išsivystymui nuo penktojo iki devynioliktojo šimtmečio, ji davė vertybių matus, ji suteikė žvilgsnį į tikrovę, ji iššaukė į gyvenimą savo charakteringus reiškinius. Šiandien į religinį auklėjimą žiūrima kaip į šalutinį reiškinį, kuris yra tik laisvai susijęs su bendru auklėjimo pastatu, panašiai kaip gotiška bažnyčia moderniame kvartale.

      Bet praeityje ji buvo pagrindas, kuris laikė visą kultūros pastatą ir buvo giliai įleidusi šaknis po socialinės sąmonės paviršiumi.

      Nes iš pat pradžių krikščioniškas auklėjimas buvo suprantamas ne pamokų išmokymo prasme, bet įvedimu į naująjį gyvenimą. Pirmieji krikščioniško auklėjimo vadovėliai, kaip šv. Kyrilio Katechetiški pašnekesiai arba šv. Augustino veikalas "De catechizandis Rudibus" pabrėžia esoterinį (paslaptingą) pamokymo charakterį. Pvz., mes skaitome šv. Kyrilio Jeruzaliečio katechezių pradžioje tokią pastabą: "Šitas katechezes Tu gali duoti į rankas krikštijamiems ir pakrikštytiems tikintiesiems, bet jokiu būdu ne katechumenams arba tiems, kurie nėra krikščionys, nes Tu turėsi už tai prieš Viešpatį atsakyti. Ir jei Tu padarysi nuorašą, užrašyk tai pradžioje, kaip Viešpaties akivaizdoje." Krikščioniškas auklėjimas buvo kažkas, kas negalėjo būti patiekta tiktai žodžiais, bet apėmė viso žmogaus mokslą. Tai buvo valymo ir švietimo procesas, kuris savo centrą rado religinėse misterijose ir buvo išreiškiamas simboliniais pavaizdavimais ir liturginiais veiksmais.

      Taip krikščioniškas auklėjimas buvo ne tik šventas įvedimas į krikščionišką visuomenę, bet taip pat įvedimas į kitą pasaulį,kur už slepiančių žydų pasidarydavo matoma dvasinė tikrovė, kuri būdavo neprieinama natūraliam žmogui ir kuri pakeisdavo buities prasmę. Ir man atrodo, kad kaip tik šioje vietoje pasirodo mūsų moderniojo auklėjimo — neišskyrus ir religinio auklėjimo — trūkumai. Jam trūksta dieviškojo apreiškimo prasmės. Jis yra priimamas kaip pamokymas, kartais kaip naudinga informacija, dažnai kaip įkyrus balastas, reikalingas kokiam nors egzaminui pasirengti. Bet niekur mes nerandame to džiaugsmingo naujos ir stebėtinos tikrovės atradimo jausmo, kuris mūsų krikščioniškai kultūrai davė gyvybę! Visoks tikras religinis auklėjimas veda aukštyn prie dieviškų paslapčių mąstymo, ir kur to nėra, ten visa kultūra yra savyje silpna ir nevieninga. Gali čia būti padarytas priekaištas, kad tai esanti pamaldų sritis, bet ne auklėjimo. Bet nėra galimybės tas dvi sritis viena nuo kitos atskirti. Krikščioniško auklėjimo ir kultūros tradicija kaip tik prasidėjo ir išsivystė pamaldų aplinkoje. Pirminis krikščioniškas auklėjimas buvo pašventinantis įvedimas į dieviškas paslaptis liturgijos prasme ir jis atnešė su savim religinės poezijos, muzikos ir meno išvystymą — krikščioniškos kultūros pirmgimius.

      Gal būt, mums sunku įvertinti šių dalykų auklėjančią reikšmę, nes krikščioniška liturgija ir su ja susijusi literatūra bei menas dar kaip gyva mūsų būties dalis tebeveikia mūsų gyvenime toliau taip, kad mes nelabai galime įsivaizduoti, kaip labai skirtinga yra padėtis mūsų šiandieninės kultūros nuo tos, kuri buvo prieš ją.

      Šiandien Bažnyčia yra tiktai viena iš daugelio kultūrinių įstaigų, kurios tarp savęs lenktyniauja, formuodamos viešąją nuomonę: kinas ir radijas, drama ir romanas, spauda ir skelbimai, neminint jaunimo sąjūdžių ir politinių partijų. Bet praeityje Bažnyčia bent paprastiems žmonėms per ištisus šimtmečius savyje apėmė visą kultūros ratą; tik bažnyčioje paprastas žmogus rado pamokymą, dievišką mokslą ir dvasinį maistą. Bažnyčios tebėra paminklai praeito laiko ir kultūros, bet nebėra daugiau gyvieji visuomenės centrai, kuriais jos buvo. Mes turime į jas pažiūrėti, kokios jos buvo savo grožio dienose — žėrinčios savo spalva, turtingos skulptūra, pilnos muzikos ir dramatinio liturgijos veiksmo — dvasinės tvirtybės rūmai — kad mes galėtume įsivaizduoti sau tą vietą, kurią jos užėmė kadaise tautos gyvenime, kuris kitais atžvilgiais buvo daug vargingesnis negu šiandien. Net šiandien, kur jos yra palyginti apleistos, bažnyčių įtakos kultūriniam gyvenimui jokiu būdu negalima nevertinti. Iš savo asmeniškos patirties aš norėčiau pasakyti, kad savo mokslo metais kur kas daugiau išmokau, lankydamasis Winchesterio katedroje, negu iš religinių pamokų mokykloje. Ta didelė bažnyčia su savo saksų karalių paminklais ir Viduramžių valstybiniais vyskupais davė mums progos stipriau pajusti religinio elemento reikšmę mūsų kultūroje ir jos įsišaknijimą mūsų tautiniame gyvenime, negu tai, kas reikėjo išmokti iš knygų. Tai buvo ne tik istorinės sąmonės praplėtimas, bet jis taip pat pagilino ir dvasinį žmogaus religijos supratimą, kaip objektyvios tikrovės, kuri išeina toliau už privataus patyrimo ribų. Ir jei taip gali būti net šiandien, tai kur kas daugiau turėjo būti praeityje, kada šventųjų ir šventų vietų kultas teikė visai istorinei ir geografinei sričiai savo šventumo palaimą ir visoms visuomeninėms bendruomenėms bei veikimams teikė priklausančią religinę simboliką!

3. Katalikiška ir protestantiška auklėjimo sąvoka

      Europos sukauptas religinių simbolių lobynas buvo išplatintas Reformacijos, kuri sunaikino liaudies kultūros liturginį charakterį ir tuo pačiu laiku sudavė didelį smūgį krikščioniškos tradicijos įvertinimui. Bet jokiu būdu ji nenuvertino religinės auklėjimo reikšmės. Priešingai, reformatoriai laikė savo uždaviniu pravesti religinio sąjūdžio reformą plačiu mastu, atstatyti krikščionišką auklėjimą, ir šis sąjūdis atitiko humanistų klasinių mokslų renasansą. Atgal prie Biblijos! Tai buvo naujojo religinio auklėjimo šūkis, kuris pakeitė mūsų kultūrą 16-me ir 17-me šimtmečiuose. Kur tik protestantų auklėjimo tradicija laisvai veikė: pvz. Škotijoje, puritoniškoje Anglijoje, Geneve ir Naujoje Anglijoje — turėjo stebėtiną pasisekimą, pakeldama paprastos liaudies mokslinį išsilavinimą, išvystydama individualizmą, dorinį veikimą ir nepriklausomą nuomonės pareiškimą, nežiūrint, kad toks laimėjimas nešė kitoms kryptims nuostolį.

      Tomai galėtų būti prirašyti apie socialines pasekmes, kurios atsirado iš tų dviejų krikščioniškų auklėjimo tradicijų nukrypimo: liturginės katalikiškos ir biblinės protestantiškos tradicijos. Bet kiek aš žinau, tos pasekmės nebuvo užrašytos ir net pasikalbėjimuose mažai dėmesio buvo kreipta į tuos klausimus, kurie iškėlė bendro mokslo plano galimybę religiniam auklėjimui. Be abejonės, humanistinio auklėjimo dėka buvo sumažintas skirtumas tarp katalikiško ir protestantiško auklėjimo. Net savo laiku abi tradicijos pasidavė viena antros įtakai, kada religinis nesusipratimas buvo aršiausias. Taip protestantiškos kilmės katechizmas, kuris nuo 16 šimt. iki šių dienų tiekia taisyklių metodiką religiniams pamokymams, buvo vienok nemažai charakteringas moderniam Katalikų religiniam mokymui ir iš kitos pusės, tuo pačiu metu, jėzuitų auklėjimo sistema darė didelės įtakos Protestantų Lotynų mokykloms ir akademijoms.

Lietuvių Jėzuitų koplyčios Marijos altorius.

 

      Nors jungtinė Renesanso ir Reformacijos įtaka padėjo išplisti mokslui ir religiniam auklėjimui, tačiau ji taip pat dėjo pastangas padauginti praktiškus kultūros elementus, nukreiptus į naudingumo sritį, nežiūrint, kad bizantiški Rytai ir viduramžių Vakarai laikė mintijimo ir dvasinio polėkio idealą aukščiausiu visos žmogaus kultūros paskyrimu ir pateisinimu; idealą, kuris rado savo klasišką išraišką šv. Tomo ir Dantės asmenybėse. Bet, pradedant 15 šimtmečiu, kultūra ir auklėjimas buvo palaipsniui sujungti su gyvenimo aktualijomis. Humanistinis kūniškų ir dvasinių galių išlavinimo idealas buvo sujungtas su protestantišku idealu, kurį Troeltsch pavadino sekularine arba vidujine pasauline askeze; tai buvo idealas pašventinti žmogų rūpestingu "pašaukimo" atlikimu ir gyvenimo pareigų išpildymu tame luome, į kurį Dievas jį pašaukė. Ir vėl tas vedė prie ūkiškų dorybių ugdymo (taupumo, darbštumo) ir prie naudingų žinių įsigijimo, kaip prie svarbiausio auklėjimo tikslo. Be abejonės, žemiška naudingumo galvosena buvo tiesioginis religinis naudingumo galvosenos produktas ir paveldėjimas, kuris išsivystė ant protestantiško pagrindo ir ypač puritaniškos kultūros. Nežiūrint to, kad Bentham buvo pats prancūziško Švietimo laikotarpio mokinys, tačiau jis kaipo šulas vairavo sąjūdį į racionalizmo vėžes. Jo charakteringos formos tikrai paeina iš protestantiškos tėvų kultūros žemės. Garsusis Viktorijos laikotarpio auklėtojas Matas Arnold rašė: "Perijodas, kuris dabar baigiasi, prasidėjo tada, kada katalikiškumas po Renesanso svaiguliu prarado visą kreditą ir buvo baigtas. Mūsų rimta prigimtis, kaip iš anksto buvo pranašauta, norėjo pamatyti Žmogaus Sūnaus dieną ir nematė. Žmonės vis daugiau ir daugiau šaukė: Štai Jis čia ir štai Jis ten! Bet nežiūrint to, buvo sekami akli vadai ir einama klaidinga kryptimi. Dabartinė Anglijos ir Amerikos civilizacija yra to išdava — civilizacija su daugybe dorybių — be dvasinio aiškumo ir be charakterio. Dabar mes anglai turime laimėti sau abu kiekvienu žvilgsniu ir pažinti reikalingumą iš didesnio gyvenimo egzistencijos gylio (anot Emerson). Išminčiai ir šventieji panašiu būdu skelbė šitą reikalingumą, bet taip vadinamieji praktikai ir pasaulio žmonės išjuokė jį visada. Bet prie dabartinių šios išminties griuvėsių neturėtų būti mums sunku įvertinti jų idėjas ir jų išsireiškimus, jų plepalus ir jų atsikirtimus, kiek jie yra verti, sujungti savo likimą su išminčių ir šventųjų likimu" (įžanga į "Irish Essays", 1882).

      Arnoldas skelbė šitą mokslą be poilsio Anglijoje, karalienės Viktorijos vidurmečiu, ir jis buvo nepaprastai laimingas, galėdamas padaryti įtakos į Švietimo politiką, nes jis išbuvo 35 metus auklėjimo skyriaus valdininku ir vis iš naujo pakeltas pagalbos komisaru prie karaliaus komisijų, kurios buvo skirtos suplanuoti Švietimo politiką. Aš manau, negalima paneigti jo įtakos, kultūros pagrindus padedant, bet kur kas daugiau. jis pats yra atsakomingas už populiarumo trūkumą ir blogą vardą. Matas Arnoldas buvo tai, kas pas mus šiandien vadinama "highbrow". Jis buvo tikrai tipas ir originalas "high-brow'o." Karas, kurį jis paskelbė kultūros priešams, iššaukė priešingą reakciją, kuri išėjo prieš tikrą kultūrą ir teroro viešpatavimą taip, kad mes jo pasekmes šiandien kenčiame.

      Faktas, kad kultūra neturi iš savęs galios atstatyti bei pakeisti visuomenės gyvenimą, kaip lygiai neturi tos galios humanistinė kultūra, kuri supranta krikščionybės dvasines vertybes intelektualiniai. Kultūra veda prie vertybių dydrodžių, intelektualinių ir estetinių vertybių, prie išvystymo kritiškų galių, prie platesnių žinių ir atsipalaidavimo tiek iš didžiosios minios, tiek iš valdančios klasės prietarų ir klaidų. Jų turėjo Arnold lygiai kaip ir jo bendralaikiai: Renan ir Sainte-Beuve Prancūzijoj arba Emerson, Henrikas James ir Henrikas Adams Amerikoje. Jie visi buvo puikūs žmonės, kurie iš savo dvasinių aukštumų žiūrėjo ir nuošaliai laikėsi, kuomet gyvenimo audra ūžė pro jų šalį. Nė vienas iš jų nesilaikė religijos savo gyvenime, nors jie visi aiškiai suprato, kaip svarbu ją turėti. Jiems trūko tikėjimo, ir dėl to jiems trūko meilės, ir dėl to jiems nepasisekė įgyti žmonių simpatijos, ir dėl to jie sukėlė sąmoningai ar nesąmoningai net jų pasipriešinimą!

      Krikščionių bendruomenių kultūros vadai buvo taip pat kritiški praeityj, bet kasdieninio žmogaus prigimties reikalavimų atžvilgiu jie nesiskyrė nuo modernių humanistų. Bet didieji krikščionių high-brows, kaip Pascal ir Newman, visados stovėjo su paprasta liaudimi už aukščiausią tikėjimo paslaptį: "Už Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą — ne už filozofų ir mokslininkų Dievą, bet už Jėzaus Kristaus Dievą, Deum meum et Deum vestrum." Tikėjimo paslaptis veda visus žmones prie Gyvenimo širdies, sumažina kultūros skirtumus humanistine žodžio prasme iki reliatyvaus nereikšmingumo.

      Todėl kaip tikėjimas yra pradžia ir pabaiga krikščioniškos kultūros, taip jis yra pradžia ir pabaiga krikščioniškos etikos. Tas yra bendra visoms krikščioniškoms religijoms: Katalikų, Ortodoksų ir Protestantų.

      Aš palaikau nuomonę, nors ji nėra plačiai priimta, kad esminis religijos ir kultūros skirtumas yra tos pačios rūšies, koks jis pasireiškė Reformacijos metu, kaip katalikas ir protestantas žiūri į santykį tarp tikėjimo ir gerų darbų: Katalikai, atmesdami Protestantų pažiūrą, žmogaus išteisinimą vien iš tikėjimo, moko esant gyvą ir organišką ryšį tarp tikėjimo ir gerų darbų ir pagal jų pažiūrą esąs tas pat organiškas ir gyvas ryšys tarp religijos ir kultūros, kurio protestantai iš principo nepripažįsta. Aš manau, viena svarbiausių priežasčių buvo ta, kad modernusis protestantizmas buvo indiferentiškas kultūrai. Kehrreim, rašydamas apie Mato Arnoldo ginčus, sako, kad 19 šimtmečio nedraugiškumas, tikrų anglų ir amerikiečių gyvenimo reiškinių išblukimas, dažnas religinių anglų ir amerikiečių bendruomenių indiferentiškumas buvo aukštesnio švietimo problema. Šiandien tai yra praeities dalykas. Reakcija prieš puritanizmą privedė Angliją ir Jungtines Amerikos Valstybes prie išoriniai hedonistinės masinės kultūros (Hedonizmas [gr. hedone] — smagumai kaip aukščiausis gėris ir tikslas. Vert.). Čia perėjo kažkas iš vieno kraštutinumo į kitą be didelio pasikeitimo. Svarbiausias jų bene bus niekinimas idėjų ir indiferentizmas žmonių kultūrai. Tas charakterizuoja šiandienį masinį žmogų ir vakarykštį filistiną (Filistinas [hebr. Pelistim] — karinga tauta su žydais. Čia reiškia siauro akiračio žmogus. Vertėjas.). Paskutinieji buvo krikščioniškos kultūros tradicijų sugriovėjai, nežiūrint, kad jie patys buvo tikro religinio tikėjimo ir dorovės ramsčiai. Bet jų pasekėjai užpildė jų spragą su materialistine pseudokultūra, kuri yra tikras opiumas liaudžiai, jovalas ir apsisvaiginimo priemonė.

      Šiandien, atrodo, moderniai civilizacijai atsidaro tas pats kelias, kuris atsidarė Senosios Romos kultūrai. Iš vienos pusės, yra perdaug didelis materialinių šaltinių ir gerovių išvystymas dėl masinio gerbūvio: duona, žaidimai, maudyklės ir teatrai; iš kitos pusės, per didelis valdžios jėgų pakilimas: pergalintis jėgų svoris yra sugniaužtas kelių pasaulio viešpačių rankose. Bet mūsų atveju pavojus yra didesnis, negu jis buvo senajai civilizacijai, nes mūsų valdžios jėgos ir priemonės nepalyginamai didesnės ir tradicija, kurią mes turėtume prarasti, nėra pagoniškos Romos imperijos, bet krikščioniška tradicija. Tačiau niūri paralelė nėra visiškai beviltiška. Nes klasinės kultūros žlugimas ir pasaulinės valstybės masyvinis jėgos priaugimas privedė faktiškai senąją materialistinę kultūrą prie galo. Po jos sekė staigus žmonijos bėgimas į naują dvasinę sritį, į naują dvasinio pasaulio atradimą ir į naujas dvasines laisvės sferas. Tai buvo Tiberijaus ir Nerono amžius, kuris pergyveno krikščionybės atėjimą. Iš po griuvėsių gigantiškos pasaulinės valstybės pasirodė trečiame šimtmetyje jau krikščioniška kultūra.

4. Dabartinio humaniškumo išgelbėjimas yra krikščioniškos kultūros atstatymas.

      Dabartinė mūsų civilizacijos krizė gali būti pergalėta tiktai radikaliu atsivertimu. Nes kaip sunku bebūtų šią galimybę pripažinti, tačiau nemažiau sunku tikėtis, kad pagaliau užimta kryptis nenuvestų mus prie Roboter utopijos (Roboter [rus. robotą] — darbininkas prie automatiškos mašinos, automatas. Vert.). Faktinai paskutiniųjų 30-ties metų katastrofos yra ne tik ženklas pasaulinio humanizmo bankroto, bet taip pat jos rodo mums, kad pilnai sekuliarizuota civilizacija yra absoliučiai nežmoniška — priešas žmogaus gyvenimo, nesuderinamas su pačia žmogaus prigimtimi. Nes, kaip aš mėginau išsiaiškinti savo paskutinėse knygose, ypač knygoje "The Judgement of the Nations", užpuolimo noras ir smurto jėgos yra vaisius sunaikintos žmogaus dvasios, kuri gresia sunaikinti mūsų kultūrą. Vakarų civilizacija įstengė šiek tiek pagyventi iš normalios praeities tradicijos, kuri buvo palaikyta šlifuoto humanistinio idealizmo. Bet esmėje tas buvo tiktai praeinantis reiškinys. Kaip humanizmas taip ir žmoniškumo principas dabar smunka. Mes matome vis daugiau ir daugiau visuomenę apimtą aklos jėgos, kuri ją varo prie vienas kito sunaikinimo ir pagaliau prie jos išnykimo. Civilizacija gali būti kūrybinė, teikianti gyvybę su tokia jėga, su kokia ji įdvasinta. Kitaip valdžios padidėjimas neišvengiamai padidina jos jėgos panaudojimą blogam.

      Todėl, tik atrandant naują dvasinį pasaulį ir atstatant žmogaus dvasines galias, yra galima dar apsaugoti humaniškumą nuo savižudybės. Tas yra neišmatuojamai didelis uždavinys, kurį krikščioniškas auklėjimas turi perimti. Jis apima kur kas daugiau negu kuris nors krikščionis ir auklėtojas iki šiol pajėgė įsitikinti.

      Ir tas uždavinys yra neišvengiamas todėl, kad mes turime reikalo su nežinomais faktoriais, kurie slepiasi už mūsų akiračio, žemiau mūsų supratimo lygio, kitais žodžiais tariant, ši problematika liečia tris dalykus: ateitį, žmogaus sielą ir Dievą, kurių mes nesuprantame. Todėl modernusis žmogus, kuris gyvena pasaulyje, pažindamas jį moksliškai ir techniškai apvaldydamas, yra blogesnėje padėtyje negu jo protėviai, kai jis prieina rišti paskutines religines problemas. Jo protėviai kiekvienu atveju kreipėsi į paslaptingas jėgas, ant kurių jie neturėjo jokios galios. Todėl jie jautė aiškiau Dievo betarpinę ir praktinę pagalbą ir nuo Jo priklausomybę.

      Bet dėl to mes neturėtume būkštauti, kaip kai kurie mūsų modernūs mintytojai daro, nesuprasdami religijos ir kultūros dualizmo, kuris nepalieka jokios erdvės krikščioniškam auklėjimui. Juo didesnės yra mūsų gamtos ir žmogaus istorijos žinios, tuo didesnė pareiga yra pritaikyti šias padaugėjusias žinias Dievo pažinimui ne tiktai doriniu bet taip pat ir intelektualiniu žvilgsniu, iš naujo nušviečiant paveldėtą krikščionišką kultūrą nauju mokslo terminu, sujungiant kultūros priemones su jos tikruoju dvasiniu tikslu.

      Dabartiniu metu yra didelis pavojus, kad kultūros akcija bus paliesta ir nukris tiek religijos tiek auklėjimo srityje. Paskutiniuoju atveju yra tendencija paaukoti filosofinius dalykus gamtos ir technologijos mokslams. Gamtos moksle jau slypi teologiškas dualizmas, į kurį aš kaip tik kreipiu dėmesį. Jis randa savo išraišką į akis besimetančiu Barth sugrįžimu prie Liuterio ir Kalvino teologijos, kuri peršasi nauja dialektikos forma. Abi tendencijos savo įvairia rūšim yra nepalankios paveldėtai krikščioniškai kultūrai ir senai studijų tvarkai, kuri laikosi ant kylančio pagrindo iš dvasinių mokslų, filosofijos ir teologijos. Jei religinis žinojimas yra suveliamas su ekonominiais ar politiniais interesais, kaip dažnai pasitaiko, tai religijai yra dar žalingiau. Todėl krikščioniškos kultūros atstatymas yra religijos ir auklėjimo esminis uždavinys, kuris neatskiriamai yra sujungtas su socialine krikščionybe ir krikščioniškos tautos idealu: "Plebs Christiana — populus Dei." Šis krikščioniškas idealas, kuris atrodo toks išblukęs ir svetimas individualistinei ir supasaulėjusiai 19 šimtm. filosofijai ir moderniam pasauliui, vis dėlto yra krikščionybės širdyje. Toks jis buvo viduramžiais, kai krikščionybė buvo triumfuojanti kultūra pasaulyje ir tuo metu, kai krikščionybė buvo persekiota, kaip slaptas pogrindinis sąjūdis, nors visi krikščionys žinojo esą naujoji tauta kaip "trečioji rasė", ant kurios galvos visi susirinko iš visų pasaulio galų. Žiūrint senosios Romos galiūnų akimis, krikščionys buvo tiktai neišauklėta barbarų saujelė. Tačiau mes turime čia atsiminti, kad jie buvo iš tikro kultūros tradicijos paveldėtojai, lygiai kaip helenistai. Jie atnešė į išvargusią ir dvasiniai pakrikusią Romos valstybės kultūrą gilaus patyrimo sukauptus turtus. Jų patyrimas stovėjo ant kito tikrovės lygio, negu Graikija ir Roma jį pažino. Moderniame pasaulyje yra panaši religinės kultūros tradicija, kurią maitinti ir apsaugoti yra Bažnyčios pasiuntinybė. Nežiūrint to, kaip bebūtų mūsų moderni kultūra supasaulėjusi, tačiau šis religinis palikimas pasiliks, kaip gaivinanti vandens srovė dykumoje. Tikras religinis auklėjimas dar gali juo naudotis ir palaistyti ištroškusius kraštus ir atnaujinti žemės veidą, pažadėdamas naują gyvenimą. Gaila, kad čia didelę kliūtį sudaro patys krikščionys, nepajėgdami suprasti to paveldėjimo turinio ir neišsemiamų galimybių, kurios jame glūdi.

Vertė Kunvalis.