Yra žmonių, kurie nenori girdėti apie stebuklus, nes mano, kad tai yra toki pat nerealūs dalykai kaip ir pasakos. Tie žmonės, nors ir tikėtų, kad yra Dievas, negali savęs vadinti krikščionimis, nes krikščionybė yra paremta stebuklais. Iš stebuklų mes žinome, kad Kristus buvo Dievas, stebuklais įrodomas žmogaus šventumas, stebuklai kalba ir apie tos Bažnyčios tikrumą, kurioje jie vyksta. Kristus, gyvendamas šioje žemėje, padarė daug stebuklų, norėdamas įrodyti, kad Jis yra Dievo siųstas. Didžiausias stebuklas — Jo prisikėlimas iš mirties.
Stebuklas, galima sakyti, yra išimtis iš pastovių gamtos įstatymų, stebukle visados kas nors įvyksta ne pagal gamtos dėsnius, todėl stebuklą daryti gali tik gamtos Kūrėjas ir Valdovas — Dievas. Žmogus gamtos dėsnių pakeisti negali. Jis gali veikti, tik savo veiksmui pritaikydamas gamtos dėsnius. Stebukle žmogus aiškiai pamato, kad čia pasireiškia jėga, aukštesnė už gamtą ir jos įstatymus. Tad stebuklas žmogui yra paprasčiausias ir aiškiausias dievybės įrodymas.
Visais laikais stebuklai vyko ir tebevyksta. Mes turime tikėti daug tiesų, kurių nei savo jausmais nepajuntame, nei protu nesuprantame. Turime tikėti tik dėl to, kad Dievas tai pasakė ir nori, kad mes tikėtume. Dievas savo stebuklais mums nuolat primena, kad Jis yra, išmintingas ir galingas, kad Juo reikia tikėti ir pasitikėti. Stebuklas mums yra ypatinga Dievo dovana, ypatingas Jo meilės pasireiškimas. Jis, galima sakyti, stebuklais žmogų traukte traukia prie savęs, prie savo mokslo ir prie savo tiesų.
Neteisinga būtų manyti, kad mūsų laikais įvyksta daug mažiau stebuklų negu pirmaisiais amžiais. Gal taip atrodo tik dėl to, kad mūsų laikų žmonės labai kritiškai į viską žiūri ir kiekvieną stebuklą stengiasi kaip nors gamtiškai išaiškinti. Žinoma, nereikia būti naiviam ir kiekviename žingsnyje stebuklus matyti, bet vis dėlto ir mūsų laikais nuolat įvyksta tokių faktų, kurių jokiais gamtos įstatymais išaiškinti negalima. Užtenka tik paminėti šv. Januarijaus kraują Neapolyje, kurs yra sukrekėjęs, bet kartą į metus, jo šventės dieną, tampa vėl skystas. Tai mato medikai, gamtininkai, chemikai, bet nė vienas nesupranta, kaip tai gali įvykti. Tai yra prieš visiems žinomus gamtos dėsnius. Daug stebuklų įvyksta ir įvairių šventųjų, ypač stigmatizuotųjų, gyvenime. Nuolat vyksta didžiausi stebuklai Liurde. Tai yra tikrai svarbiausia stebuklų vieta pasaulyje.
Liurde prasidėjo stebuklai 1858 metais, kai Marija pasirodė Bernadetai ir pasakė: "Aš esu Nekaltas Prasidėjimas". Čia Dievas stebuklu patvirtino prieš trejus metus Popiežiaus Pijaus IX paskelbtą Nekalto Prasidėjimo dogmą. Žinoma, tas stebuklas nebuvo būtinai reikalingas. Bažnyčios Galva autoritetingai tikėjimo dogmą paskelbė, ir visi tikintieji turėjo nuolankiai paklusti. Vis dėlto buvo nemaža tokių, kurie prieš tą dogmą murmėjo. Kiti, nors ir nusilenkė Popiežiaus žodžiui, bet širdyje slėpė įvairius abejojimus, jiems buvo sunku suprasti, kaip Marija galėjo būti pradėta be gimtosios nuodėmės. Dievas ir šiems nepaklusniems vaikams parodė ypatingą meilę, atsiųsdamas į žemę savo Motiną, kad ji asmeniškai prisistatytų ir Jo vardu žmonėms pasakytų, kad yra nekaltai pradėta. Atrodo, kad šio stebuklo jau tikrai būtų užtekę, bet Dievo gerumui ir gailestingumui nėra ribų. Jis Liurdą pavertė nuolatinių stebuklų vieta, kad tie aiškūs išoriniai ženklai kartų kartoms bylotų apie Dievo galybę, kuriai nebuvo sunku padaryti tai, kad toji mergaitė, kuri buvo išrinkta būti Įsikūnijusio žodžio Motina, būtų pradėta be gimtosios nuodėmės.
Kiekvienais metais Liurde įvyksta daugybė stebuklų. Jie skaičiuojami ne šimtais, bet tūkstančiais. Į Liurdą kiekvienais metais plaukia minios žmonių. Vaižuoja ten tikintieji, bet vyksta daug ir netikinčiųjų. Dažnai iš smalsumo, iš įdomumo, bet neretai ten suranda prarastą tikėjimą. Paskutiniaisiais metais susidomėjimas Liurdu vis didėja. 1949 m. jį aplankė apie pusantro milijono maldininkų, 1953 m. — trys milijonai, 1954 m. — keturi milijonai.
Bet ar visi tiki ten įvykstančiais stebuklais? Kaip Kristaus laikais, taip ir dabar yra žmonių, kurie žiūri, kad nematytų ir klauso, kad negirdėtų. Jau nuo pat stebuklingų įvykių pradžios buvo daug mokslo žmonių, kurie tuos įvykius ignoravo, nenorėjo apie juos girdėti. Bet net tas nemoralusis prancūzų rašytojas Emilijus Zola tokios mokslininkų laikysenos negalėjo pakęsti ir juos ragino Liurde įvykstančiais faktais susidomėti. "Jeigu tie dalykai yra išsigalvoti", rašė jis, "tai įrodykite ir jiems pasipriešinkite, bet jeigu yra tikri, tai susidomėkite ir studijuokite". Šį kartą su E. Zola sutiko visi katalikų teologai. Ir jie laikėsi panašios taktikos. Prie Liurdo subūrė geriausius gydytojus, kad jie įvykstančius faktus laisvai studijuotų ir nuspręstų, ar tie faktai yra stebuklingi ar ne. Buvo įsteigti nuolatiniai medicinos ir mokslo biurai, kuriuose nuo 1884 metų iki šiandien dirbo apie trisdešimt tūkstančių žymiausių medikų. Jie išrišo E. Zolos pastatytą dilemą ir nusprendė, kad Liurde įvykstantieji faktai yra tikri, kad tūkstančiai stebuklingų pagijimų yra neišaiškinami jokiomis natūralinėmis jėgomis ar priemonėmis, kad tie pagijimai yra tikri stebuklai.
Žinoma, ten įvyksta daug ir tokių pagijimų, kurie gal tikrai yra Dievo galios ir Jo malonės vaisius, gal jie tikrai yra stebuklingi, bet tokiais jų Bažnyčia nepripažįsta, jeigu medikai nutaria, kad toki pagijimai yra galimi ir kokiu nors natūraliu būdu, pvz., įsivaizdavimu, autosugestija. Bažnyčia tikrais stebuklais pripažįsta tik tuos pagijimus, kur jokios autosugestijos negali turėti įtakos, pvz., staigus nulūžusio kaulo sugijimas, staigus supuvusių plaučių ataugimas ir kiti panašūs pasveikimai, įvykstą ne pagal gamtos dėsnius.
Aišku, kad Bažnyčios priešams šie stebuklingi faktai yra nuolatinis akių badymas, todėl jie, kiek galėdami, stengėsi prieš tai kovoti. 1906 m. bedieviška prancūzų spauda pradėjo pilti vieną straipsnį po kito, ragindama valdžią, kad uždarytų Liurdo maudykles, nes tai esą prieš visus higienos reikalavimus. Mat, Liurde po Marijos pasirodymo atsivėrė šaltinis. To šaltinio vandenį žmonės geria arba maudosi specialiai įtaisytose maudyklėse. Daugelis nuo šio vandens pagyja. Tikrai gali atrodyti labai nehigieniška, kad įvairiomis ligomis sergą ligoniai maudomi tame pačiame vandenyje. Tačiau tiems spaudos užmetimams atremti buvo parašytas pareiškimas, po kuriuo pasirašė trys tūkstančiai gydytojų, tarp kurių buvo trisdešimt universiteto profesorių ir virš šimto ligoninių vedėjų. Tame pareiškime buvo parašyta: "Po šiuo dokumentu pasirašiusieji gydytojai jaučia pareigą pripažinti, kad Liurde įvyksta didelis skaičius pagijimų, kurių medicina ir mokslas negali išaiškinti natūraliomis gamtos jėgomis." Po šio pareiškimo niekas daugiau nemėgino raginti, kad būtų uždarytos Liurdo stebuklingos maudyklės.
O vis dėlto yra tiesa, kad Liurde viskas prieštarauja higienai. Tame pačiame vandenyje yra maudomi ligoniai, pilni gendančių žaizdų, sergą įvairiausiomis užkrečiamomis ligomis. Nešėjai liečia ligonius, nevartodami jokių ypatingų apsaugos priemonių. Maudyklių vanduo yra šaltas. Į jį merkiami ligoniai kartais jau vos gyvi. Atrodo, kad ir sveikam tas šaltas vanduo galėtų pakenkti, bet Liurdo archyvuose nėra užregistruoto nė vieno fakto, kad tas vanduo būtų kam nors pakenkęs, pagreitinęs mirtį arba pasunkinęs ligą. Tačiau yra užregistruoti tūkstančiai faktų, kad tame vandenyje ligoniai staiga pasveiko. Taip pat nėra užregistruoto nė vieno fakto, kad Liurde kas nors būtų užsikrėtęs. Ar tai nėra taip pat gana didelis stebuklas? Objektyvūs gydytojai mano, kad taip. Kas šioje srityje kuo nors abejotų ar netikėtų, visados gali ateiti ir asmeniškai viską patikrinti. Daug buvo tokių, kurie netikėjo, kurie atėjo ir tikrino, bet nerado jokių apgavysčių, patys buvo priversti konstatuoti nuostabius įvykius, neišaiškinamus natūraliu būdu.
Taip, Liurde nuolat vyksta dideli stebuklai, kuriuos gali matyti kiekvienas, kurs ten nuvažiuoja, bet gal nemažesni stebuklai vyksta ir tų ligonių tarpe, kurie nepagyja iš savo fizinių ligų. Gal tuos stebuklus ne visi mato, gal ne visi apie tai pagalvoja, bet vis tiek tai yra dideli stebuklai. Savaime suprantama, kad iš tų milijonų keleivių, iš tūkstančių ligonių tik maža dalis sulaukia pasveikimo malonės — stebuklo. Didesnė dalis ligonių turi grįžti nepasveikę. Bet nuostabus dalykas, kad niekad netenka matyti tuos ligonius nusiminusius ar murmančius prieš Dievą. Jie yra ramūs, patenkinti, susitaikę su Dievo valia. Gal ne vienas jų yra stebuklingai pagijęs iš tokių ligų, kurių kiti nemato — iš dvasinių ligų, kurios dažnai yra daug baisesnės už fizines. Tuos visus ligonius taip nuraminti ir įkvėpti jiems pasitikėjimo Dievo valia reikia taip pat antgamtinės jėgos. Taigi, ta graži, rami, pasitikinti ligonių laikysena kai kam gali būti gražesnis ir didesnis stebuklas už bet kurį kitą.
Juozas Vaišnys, S. J.