Spausdinti

       Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su didelėmis sunkenybėmis. Jos gali būti arba fizinės, arba medžiaginės, arba dvasinės. Nelygiu svoriu jos slegia žmogaus pečius, bet visi žmonės junta sunkenybių svorį, ir jis yra labai didelis.

      Kiekvienas žmogus kovoja prieš sunkenybes. Visi mes bandome joms nepasiduoti. Bet dauguma mūsų jaučia, kad kovojame beprasmę kovą, kad galų gale ne mes, bet sunkenybės ims viršų. Šituose momentuose mums reikia padrąsinimo, įkvėpimo, ir štai žmogus, kuris gyvenime susidūrė su milžiniška sunkenybe ir nepalūžo.

      Jo vardas — Beethoven. Pasaulis jį tebelaiko didžiausiuoju kompozitoriumi. Retas koncertas net ir šiandien, kuriame nebūtų grojamas koks nors jo kūrinys. Net modernusis žmogus noriai tebesiklauso praeities kompozitoriaus, kuris apkurto pačiame kūrybiniame pajėgume. Apkurto, bet nesustojo kūręs.

      Beethoven buvo vienas didžiausiųjų muzikos genijų, į kurio sielą Kūrėjas buvo sudėjęs daug ir nepaprastai nuostabių dovanų. Genijui įprastu veržlumu ir sugebėjimu sukurti ką nors naujo ir esmingai originalaus, jis veržėsi į priekį, ieškodamas naujų kelių. Jis ieškojo naujų kelių muzikinėse formose, ieškojo naujovių, naujų galimybių harmonijose ir moduliacijose. Jo širdis buvo pilna laisvės, grožio ir džiaugsmo. Jis jautė savo gyvenimo misiją: pasidalinti šiomis nuostabiomis vertybėmis su kitais žmonėmis, su pasauliu, prakalbėti nauja kalba, nauja mintimi, nauju garsu. Nes pasaulis rodėsi naujas, galingas revoliucijos skraiste vilkinąs. Ir kai sostai griuvo, aukso karūnos žvilgėjo giljotinos pralietame kraujuje, kai žmogaus gyvybė ne daug ko verta rodėsi, gimė naujas minčių ir vertybių amžius. Laisvė, lygybė, brolybė buvo žadama baudžiauninkui. Pavergtieji ir nuskriaustieji pirmą kartą pajuto laisvės ir nepriklausomybės skonį.

      Šitame fone gyveno ir kūrė kompozitorius Beethoven. Ir jam sekėsi. Nors jis turėjo daug dirbti, nors jis kūrė palyginti sunkiai ir lėtai — ne taip, kaip Mozart, Schubert ar Bach — bet jo kūriniai greitokai susilaukė pripažinimo, ir to laiko muzikinis pasaulis vienbalsiai nusprendė, kad naujas genijus pasirodė istorijos scenoje.

      Bet vieną dieną, kai Beethoven buvo besidžiaugiąs didelių ateities kūrinių vizijomis — jis pastebėjo apkurtimą, didėjantį apkurtimą. Jau anksčiau kažkas keisto buvo nutikę jo klausai. Buvo manęs, kad tai tik laikinis reiškinys. Vylėsi, kad neužilgo praeis. Tikėjosi, blogiau nebus. Bet dabar jį pradėjo imti baimė. Jis dažnai turėjo prašyti žmonių, kad jie pakartotų žodį, sakinį. Galu gale, jam tas taip įgriso, kad jis linguodavo galva, nebesirūpindamas, ką jo kaimynas ar kaimynė kalba.

      Pasaulis pamažu pradėjo nuo jo tolti. Garsas pradėjo tolti. Atrodė, kad žmogus, gamta, aplinka nuo jo traukėsi. Jis ėjo nuo gydytojo pas gydytoją. Vartojo vaistus. Gilioje neviltyje — kaip skęstantis griebdamas skustuvą — jis bandė kiekvieną sugestiją, kiekvieną patarimą. Bet kurtumas tebesitęsė. Jis pradėjo jaustis, kaip giliame ir tamsiame urve, į kurį vedantys vartai pamažu vėrėsi ir neatkeliamai, dengdami nuolat mažėjantį šviesos skliautą. Net pats — sėdėdamas prie pianino — improvizuodamas, liedamas savo širdį — jis girdėjo tolstančius garsus. Ir baisios tragedijos baimė, kaip perkūnas, trenkė jo ateities ambicinga vizija. Kaip jis kurs, bandys, naujų kelių ieškos, jei jis — Ludwig von Beethoven — nebegirdi? Jau dabar chaosas, kai tenka akomponuoti ar diriguoti savo kūrinius. Jam grojant pianinu, stygos trūkdavo. Mat, vis negarsu rodydavosi, o pianissimo būdavo nebegirdimas.

      Muzikos mylėtojai Londone, norėdami pagerbti didįjį kompozitorių, atsiuntė jam dovanų naują Steinway pianiną. Beethoven labai didžiavosi dovana ir draugams bei svečiams mėgo pademonstruoti puikų naujojo instrumento toną. Vieną kartą jis priėjo prie pianino, nežiūrėdamas netyčia užgavo disonansą ir tarė svečiams: "Ar ne puikiai skamba mano naujasis instrumentas?" Svečiai pritarė iš mandagumo, bet jų akys skendo giliame liūdesyje, nes geriausiasis pasaulio muzikas nebegirdėjo disonanso.

      Kalbėdamas su kitais, Beethoven vartojo triūbelę, bet dabar ir ji jau beveik nieko nebepadėjo. Jis eidavo už miesto į gamtą, kurią jis taip mylėjo, kai jo vaizduotėje nuolat skambėjo, ūžė, šėlo galinga, veržli ir gaivalinga muzika. Jis balsu šaukdavo, švilpdavo, dainuodavo, ir niekas čia nesijuokė iš jo atšiauraus balso. Čia — gamtoje jis jautėsi tikrai laisvas, niekieno nevaržomas ir neerzinamas.

      Vieną rytą staiga visa nutilo. Miestas rodėsi, kaip išmiręs. Jokio garso. Nė mažiausio garselio. Beethoven vienplaukis išbėgo už miesto. Begalinė tyla. Paukščiai giedojo, bet giedojo tyloje. Šilas ošė, bet ošė tyloje. Vėjas pūtė, bet pūtė tyloje. Pirma, būdavo, kiekvienas krūmas, medis— tyliai šlamėdamas — pagarbiai šnabždėdavo: "Šventas, šventas." Pirma visa gamta kalbėjo nuostabia kalba. O dabar tyla! Beethoven stovėjo apstulbęs, priblokštas, begaliniai persigandęs. Po kiek laiko jį paėmė gilus, kunkuliuojantis įtūžimas. Jis norėjo, kumštis iškėlęs, keikti dangų. Juk dar tiek darbo likę, tiek naujų planų, minčių. Kaip jis dabar kurs, kaip muziką rašys? Kurčias!..

      Sunkios dienos slinko, juodos ir lėtos naktys, kai jis grūmėsi su Dievu, kaip Senojo Testamento Jokūbas su angelu. Pamažu jis pradėjo taikintis su jam Apvaizdos paskirtu likimu. Jis kūrė ir toliau. Rašė nepailsdamas. Tiesa, jo didžioji ir labai moderni simfonija "Eroica" buvo priimta, kaip pamišusio kompozitoriaus kūrinys. Bet tai buvo akla momento reakcija, kuri turėjo užleisti vietą ilgų metų trijumfui.

      Dabar Beethoven kūrė sunkenybėse, jausdamas didžiulį vienišumą, šiurpulingos tylos izoliaciją. Jis kūrė apleistas, nesuprastas. Dėl to jis pasidarė labai jautrus, įtaringas, pats save ir kitus kankindamas staigiais ūpo ir nekantraus pykčio prasiveržimais. Bet kentėdamas, kankindamasis, jis komponavo, veržėsi į priekį, nepasiduodamas, nepailsdamas, nesulaikomas.

      Muzikos žinovai mums sako, kad turtingiausius ir didingiausius savo kūrinius Beethoven parašė apkurtęs. Missa Solemnis ir Devintoji Simfonija — jo paskutinieji didžiausi kūriniai — rodo jo labai gilų ir universalų subrendimą. Jie liudija, kad Beethoven tragiškoje sunkenybėje atrado Dievą ir save. Jie pasilieka paminklas žmogui, kuris tragedijoje nepalūžo, neapkarto, bet — pažinęs savo gyvenimo misiją — susitaikė su Dievo valia ir dėkojo Dievui už gyvenimo gyvybę ir kūrybos galimybę, dėkojo galingąja "Džiaugsmo Ode", kuri net šiandien klausytoją nukelia į amžinosios laimės erdvę, kur nebėra skausmo, kančios, nebėra ašarų.

      Mums pasakojama, kad — Beethoven'ui visiškai apkurtus — draugai atėję pareikšti jam užuojautos, kad jis nebegirdįs, kad kompozitoriaus karjera tragiškai pasibaigusi. Kai kompozitorius, galų gale, suprato jų mintį, jis išsitiesė visu ūgiu ir — savo žodžių negirdėdamas — tarė: "Pasakykite visiems mano draugams ir pažįstamiems, kad Beethoven tik dabar pradėjo girdėti."

Bruno Markaitis,S. J.