Graikų poetas Simonidas, paklaustas Sirakūzų valdovo, kas yra Dievas, paprašė dienos pagalvoti. Jai praėjus, paprašė dviejų dienų, po to keturių ir t. t., kol pagaliau valdovui pareiškė: "Kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo šis klausimas tampa tamsesnis ir vis man yra sunkiau jį žodžiais išreikšti..."

      Dievo buvimas nėra paslaptis, nes prie jo pažinimo prieiname įgimtu protu. Taigi, kad Dievas yra, mes galime savo protu pažinti, bet kas Jis yra ir kokiu būdu Jis yra — mes negalime suprasti, nes ir po Apreiškimo Dievo esmė mums lieka nesuprantama mįslė. Bet pažinti Dievą, kaip galima pilniau ir tobuliau, mums yra būtina. O būtina yra dėl to, kad toji Aukščiausioji Esybė yra pirmoji visų esybių eilėje. Ji yra verta būti pirmuoju protinio pažinimo objektu. "Tave pažinti, tai tobulai žinoti", sako šv. Augustinas. Mums yra būtinai reikalinga turėti teisingą Dievo sąvoką, nes teisinga ar klaidinga religinės tiesos sąvoka duoda vienokią ar kitokią kryptį visam žmogaus gyvenimui. Todėl tikrai yra gili Cuvier žodžių prasmė: "Ką žmonėms gero padarome, tai praeina, tik tiesos, kurias jiems duodame, yra amžinos."

      Turėti tikslią Dievo sąvoką yra nelengva. Kasdien girdimi netinkami posakiai apie Dievą temdo ir iškreipia Jo sąvoką. Įvykus kokiai nors nelaimei, sakoma, kad tai yra "tokia Dievo valia". Dažnai visa pikta beveik išvedama iš Dievo, o kai įvyksta kas nors gera, tai mažai kas pagalvoja apie Dievą. Todėl ir posakis "palikti ką nors Dievo valiai" yra virtęs sinonimu ką nors palikti nežinomam, netikram ir liūdnam likimui.

      Nors gali atrodyti paradoksas, bet vis dėlto yra tiesa, kad net ir Šv. Raštas temdo Dievo sąvoką tiems, kurie nemoka giliau į Šv. Rašto mintis įžvelgti, kurie per netobulos žmogiškos kalbos kiautą neįstengia prasiveržti iki tiesos branduolio. Mes savo kalbos žodžiais negalime tiksliai apie dvasinę Esybę kalbėti, todėl ir Biblija, kalbėdama apie Dievą, vartoja žmogiškus žodžius, kurie Dievui negali tobulai tikti. Kartais sakoma, kad Dievas "pyksta, jaudinasi, nekenčia", bet šie žodžiai tokia prasme, kokia mes juos kasdieniniame gyvenime vartojame, negali būti pritaikyti Aukščiausiajai Esybei. Tai vis žmogiški populiarūs išsireiškimai, norint ką nors apie Dievą pasakyti. Juk Šv. Raštas yra skirtas visiems žmonėms, o ne tik filosofams ar teologams, todėl ir vartojami toki išsireiškimai, kurie visiems suprantami. Jeigu Šv. Rašte būtų vartojamos filosofinės sąvokos, daugelis jų nesuprastų, nors iš tikrųjų jos ir labiau atitiktų Dievo savybes. Taip pat nereikia pamiršti, kad Dievas savo esme visiškai skiriasi nuo visa kita, ką mes matome pasaulyje, todėl mūsų kalba yra bejėgė apie Dievą kalbėti ir, vos tik mes prasižiojame, norėdami ką nors apie Dievą pasakyti, mes Jį tam tikra prasme sukompromituojame, jeigu neturime geros valios ir nesistengiame suprasti, kad tai, ką mes tetobulais žodžiais išreiškiame, negali pilnai tikti tobulai Esybei.

      Reikia taip put atsiminti, kad antireliginė propaganda sąmoningai skleidžia suklastotas, juokingas ir absurdiškas sąvokas apie Dievą. Mažai apie religiją nusimanantieji, skaitydami tokius raštus, tikrai mano, kad tai yra religinės tiesos, kad tikrai taip Bažnyčia moko, todėl nenuostabu, kad jie nuo tikėjimo nutolsta, nes nenori tokių nesąmonių tikėti. Didžiausia nelaimė, kad jie, atmesdami tas tiesas, visai nenujaučia, kad jos ne Bažnyčios yra mokomos, bet skelbiamos tik religijos priešų. O tikros religinės tiesos jiems dažniausiai yra visai nepažįstamos.

      Štai kodėl, giliau pažvelgę, nekartą galime pamatyti, kad daugelis “ateistų" neneigia Dievo (nes Jo visai nepažįsta!), bet tik tą klaidingą idėją, kurią jie apie Dievą buvo susidarę. Čia kaip tik yra netikinčiojo tragedija, kai nusikratęs klaidinga Dievo sąvoka, jis mano, kad nusikratė paties Dievo! Juk tokiame neigime kaip tik slepiasi tikrosios Dievo sąvokos ilgesys. Todėl, darant gyvenimiškas išvadas, kiekvienas, kurio tikėjimas Dievo buvimu griūva, turėtų savęs paklausti, ar kartais jame negriuvo perdaug primityvi ir net klaidinga Dievo sąvoka, o ne pats tikėjimas Dievu. Jei mano kritiško proto šviesoje Dievo buvimo pažinimas griuvo, tai dar nereiškia, kad Dievo nėra. Gal iš tikro aš turėjau tokią Dievo sąvoką, kuri ilgainiui negalėjo negriūti. Štai dėl ko reikia susimąstyti ir pažiūrėti, ar aš neprivalau savo Dievo sąvokos labiau subrandinti, ją pagilinti, nes kiekvienais metais, žmogui dvasiniai gilėjant, jo dvasia nori ir religinių tiesų pagilinimo-

      Kalbant apie galimai gilesnę Dievo sąvoką, kuri tobuliau išreikštų Dievo esmę, reikia pabrėžti, kad ir tokia sąvoka mums aiškiai nenurodys esmės ir būdo, kuriuo Jis yra. Ir šv. Povilas sako, kad Dievas gyvena "neprieinamoje šviesoje, kurio nematė nė vienas žmogus, bet ir negali matyti" (1 Tim. 6, 16). Būdamas nesuprantamas savo esmėje, kaip Jis gali būti suprastas savo veikime? "Kaip nesuprantami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai" (Rom. 11, 33). Kad Dievas savo esmėje negali būti žmogaus suprastas ir žodžiais pilnai išreikštas, tai yra katalikų tikėjimo dogma. Kad Dievo esmė ir Jo buvimo būdas yra nesuprantami, tai nereikia stebėtis. Juk ir kiekviena žmogiška asmenybė taip pat yra paslaptis. Kiekviena asmenybė tai atskiras, kitam nesuprantamas ir uždaras pasaulis. Net pačiam sau žmogus yra tam tikra prasme mįslė.

      Šitą Dievo esmės nesuvokiamumą ir neišreiškiamumą didieji pirmųjų krikščionybės amžių protai atvirai tvirtina. Dievo artumą išgyvenę mistikai taip pat panašiai kalba. Krikščionybės klasikai nekartą yra pabrėžę, kad mes geriau žinome, kas nėra Dievas, negu tai, kas Jis yra. Atrodo paradoksas jų pasakymas, kad Dievas labiau pažįstamas nežinojimu, negu žinojimu. "Kalbi apie Dievą, ko stebėtis, jeigu nesupranti? Jeigu Jį suprastumei, tai nebūtų Dievas. Geresnis yra šitoks nežinojimas, negu klaidingas žinojimas" (šv. Augustinas). Šv. Jonas Krizostomas net drįsta tvirtinti, kad "tas išniekina Dievą, kas mėgina apimti Jo esmę". Šv. Kirilas kalba apie kiekvieno žmogaus ir net teologo bejėgiškumą šiame klausime: "Ne visa, kas apie Dievą turi būti pasakyta, mes pasakome, nes tie dalykai Jam vienam yra žinomi. Mes tik sakome tai, ką žmogaus prigimtis apima ir ką mūsų silpnybė gali pakelti. Mes nemokome, kas yra Dievas. Kad mums trūksta apie Jį tikslių žinių, garbingai prisipažįstame. Teologui yra didelės išminties ženklas prisipažinti savo nežinojimą .

      Didieji mistikai nors ir išgyveno Dievą taip artimai, giliai ir apčiuopiamai, nors jiems asmeniškai daug kas paaiškėjo ir jų tikėjimas nepaprastai pagilėjo, tačiau jie visi pareiškia, kad trūksta ir sąvokų ir žodžių tai, ką išgyveno, kitiems papasakoti. Tuos dalykus, anot jų, galima tik išgyventi, o žodžiai apie tuos išgyvenimus bus tik jiems patiems suprantami, nes "šalta širdis negali suprasti ugningo žodžio", sako šv. Bernardas.

      Rainer Maria Rilke, mistinis poetas, savo eilėraščiais nori išsakyti, kas Dievuje yra nepagaunama ir nesuvokiama. Nors savo nuostabia poezija apie Dievą kartais Jį lyg ir priartina ir Jį dengiančias miglas prasklaido, bet vis dėlto pagaliau turi pats prisipažinti, kad Dievo esmė yra "tamsesnė už naktį". Ir pedagogas Foersteris, kalbėdamas apie Dievo esmę, sako, kad "visi žemiški žodžiai tėra nepasiekiamai aukštesnės tikrenybės skurdūs veidrodžiai". O anot Lipperto, "visi mūsų vartojamieji Dievo pavadinimai yra tik bailūs balsai, kurie mielai norėtų prisišlieti prie Dievo, bet, deja, jie tegali pasveikinti Jį iš didelio tolumo".

      Negalėdami Dievo esmės suprasti, mes vis dėlto turime teisę ir pareigą žinoti, kuri Dievo sąvoka, nors ir netobulai, bet vis tiek geriausiai nusako Dievo esmę. Šitokią Dievo sąvoką mums pats Dievas Sename Įstatyme per Mozę apreiškė. Kai Jisai degančiame krūme apsireiškė Mozei, į Mozės klausimą, kas Jis esąs, atsakė: "Aš esu, kurs esu!" Ir hebraiškas Dievo vardas Jahve tą pat reiškia — tas, kurs yra. Tartum šio pasakymo aidas Naujame Testamente suskamba žodžiai: "Aš esu alfa ir omega, pradžia ir galas, sako Viešpats Dievas, kurs yra, kurs buvo ir kurs ateis" (Apr. 1, 8).

      Įsimąstę į tuos pasisakymus, krikščionybės mintytojai suranda jų branduolį ir aiškiau iškelia tai, kas Dievuje yra esmingiausia, tai yra Jo buvimą iš savęs, kai visi kiti yra kilę iš kito. Dievas yra nuo nieko nepriklausoma, iš savęs nesuprantamu būdu egzistuojanti būtybė, iš kurios visa kita, kas yra, gavo savo buvimą ir be kurios niekas niekada neatsirastų ir negalėtų atsirasti, nes iš nieko niekas neatsiranda. Dievas tai yra esybė, kuri negali nebūti, kuri turi būti, tai yra vienintelis vienetas, prieš kurį visa kita yra tik nuliai ir būtų amžinai tik nuliai, jei prieš juos nebūtų to vieneto. Jei Dievas yra Būties pilnybė, tai mokąs giliau galvoti filosofas turės prieiti išvadą, kad Būties pilnybė tai yra tas pat, kas ir Tobulybės pilnybė, tai yra bet kokios neigiamybės trūkumas, nes neigiamybė ir yra būties trūkumas.

      Taip, nėra gilesnio Dievo aptarimo, kurs labiau prie Dievo esmės priartėtų, kaip šis, kad "Dievas yra esybė iš savęs”. Bet kadangi tokia esybė yra ir turi būti amžina, o žmogaus protas yra ribotas, todėl žmogus ir negali Dievo apimti. Taigi, Dievo paslaptis glūdi Jo visais atžvilgiais amžinoje begalybėje, o drauge ir tame nesuprantamame Jo vidaus gyvenime, kurs pasireiškia trijų dieviškų asmenų vienoje prigimtyje. Dėl to yra suprantama, kodėl rašytojai ir pati Bažnyčia Dievą vadina įvairiais vardais, nes nėra tokio vardo, kurs apimtų visą Jo Tobulybę ir Jo Gyvenimą.

      Prieš tą Didžiąją Paslaptį, kurios protas nesuvokia, bet iš Apreiškimo šiek tiek pažįsta, žmogus turi su didžia pagarba nusilenkti. Čia yra suprantami ir Heilo žodžiai: "Žemėje yra tik viena problema — adoracija." Jei atsiminsime, kad viskas, kas yra šalia Dievo, yra iš Dievo, suprasime, kad kiekvienas kūrinys turi Dievą skelbti ir Jam gyventi. Todėl malda ir Dievo valios vykdymas yra esmingiausi kiekvieno tvarinio uždaviniai. Ir Viešpaties maldos pirmieji trys prašymai yra adoracija. Panašūs yra ir pirmieji kasdieninės kunigų maldos — brevijoriaus žodžiai: "Ateikite, pagarbinkime".

      Šis straipsnis būtų gyvenimiškai suprasmintas, jei kiekvienas, kurs jį skaito, pajustų savyje priekaištą, kurį juto ir rašytojas Noulleau: "Aš save kaltinu, kad niekada negarbinau, kaip privalėjau... Aš save kaltinu, kad net žodis adoracija man buvo nežinomas."

Ignas Naujokas