Jau kuris laikas sovietinė spauda ir radijas skundėsi, kad jaunimas per daug domisi "religiniais prietarais" ir per maža— marksistiniu materializmu. Kadangi susidomėjimas "religiniais prietarais" buvo pastebėtas platesniuose jaunimo sluoksniuose, spauda ir radijas pradėjo reikalauti plačios ir sugyvintos antireliginės propagandos. Mesdami žvilgsnį į sovietinės spaudos ir radijo pareiškimus, trumpai prisiminkime religijos praeitį Sovietų Sąjungoje.
Po revoliucijos Leninas manė, kad Ortodoksų Bažnyčia, nusavintu turtu ir apkrauta pasakiškais mokesčiais, sugrius, o drauge pražus ir religija.
Tarp 1919 ir 1941 metų Ortodoksų Bažnyčią nusiaubė devynios kruvinų persekiojimų audros, kuriose žuvo šimtai vyskupų, tūkstančiai kunigųir vienuolių, šimtai tūkstančių tikinčiųjų. Bet Ortodoksų Bažnyčia, susilaukusi tūkstančių kankinių, kai dauguma jos kunigų ir gausūs tikinčiųjų būriai kentėjo ir mirė koncentracijos stovyklose, nerodė silpnėjimo ženklų. Priešingai, gilesnes leido šaknis. Tikintieji rėmė nuskurusius, skarmaluotus dvasiškius, juos slėpė nuo NKVD šnipų ir agentų, kvietė juos krikštyti vaikus, laikyti pamaldas. Žinoma, buvo daug vietų, kur žmonės eilę metų nebuvo matę kunigo, kur būriai nekrikštytų augo vaikų, kur raudonasis jaunimas tyčiojosi iš savo religingų tėvų, laužydamas kryžius ir daužydamas ikonas. Bet mes čia kalbame apie bendrinę religijos padėtį, ypatingai apie Ortodoksų Bažnyčios kruviną agoniją persekiojimų metu. Ji buvo pasmerkta mirti. Duobkasiai laukė jos lavono. Bet ji nemirė. Ir pirmasis įrodymas, kad ji dar esmingai gyva, pasirodė 1936 metais, kai naujai išleistos Stalino Konstitucijos 124 paragrafas skelbė: "Religijos ir antireliginės propagandos laisvė suteikiama visiems piliečiams." Pilietinės teisės buvo grąžintos kunigams, vienuoliams ir vienuolėms. Jie galėjo balsuoti ir gauti darbą. Specialūs ir didžiuliai mokesčiai dvasiškiams buvo panaikinti. Žinoma, Ortodoksų Bažnyčia dar negalėjo turėti seminarijų, negalėjo spausti maldaknygių ir religinių knygų.
Kai Hitleris įsiveržė į Rusiją ir žaibo greitumu ėmė miestą po miesto, Stalinui, norinčiam laimėti visų piliečių lojalumą ir pagalbą ir padaryti gerą įspūdį Anglijai ir Amerikai, teko remtis patrijotizmu ir religija. Jis grąžino Ortodoksų Bažnyčiai ne tik konstitucinę, bet ir praktinę laisvę, leisdamas jai atidaryti seminarijas, spausti knygas, laikyti viešas pamaldas ir— pirmą kartą po revoliucijos — išsirinkti patrijarką.
Po karo Stalinas, džiaugdamasis dideliais laimėjimais ir matydamas gyvybingą reikalą ir toliau rodyti Vakarams savo gerą valią, kai į Sovietų Sąjungą buvo jungiamos Rytų Europos valstybės, paliko Ortodoksų Bažnyčią laisvą. 1943 metais buvo įsteigtas Departamentas Religiniams Reikalams. Ortodoksų Bažnyčios dignitoriai ir pareigūnai buvo siunčiami su politinėmis misijomis į Balkanus ir Mažąją Aziją. Jiems buvo liepta užmegzti santykius su Vakarų Protestantų Bažnyčiomis. Žinoma, Ortodoksų Bažnyčios viršūnėse, greičiausiai, yra Kremliui patikimi asmenys. Tiek patrijarkas Aleksiejus, tiek Krutizy— Maskvos metropolitas Nikolai yra griežtai pasisakę prieš Katalikų Bažnyčią ir nekartą pavadinę Šventąjį Tėvą "karo kurstytoju ir fašistų globėju, apmokamu Amerikos kapitalistų", ir su jais rengiančių trečiąjį pasaulio karą. Bet tikintieji — laisvi ir nevaržomi — galėjo lankyti savo cerkves, turėti savo dvasiškius.
Savaime aišku, kad Kremlius, grąžindamas laisvę Ortodoksų Bažnyčiai, turėjo pramatyti šio veiksmo rizikingas pasekmes. Atrodo, kad jis nepramatė vieno dalyko, būtent, kad stamboka jaunimo dalis paseks tėvų religiją. Po Stalino mirties, kai jo įpėdiniai dalinosi meškos kailį ir, norėdami patraukti savo pusėn didžiausią sekėjų skaičių, žadėjo laisvę ir gerbūvį, marksizmo pranašai atkreipė Malenkovo dėmesį į aliarmuojantį jaunimo sureligėjimą.
Patikimi šaltiniai sako, kad Nikolai, Krutizy— Maskvos metropolitas, net Kremliaus sluoksniuose vadinamas raudonuoju Rasputinu, pasiūlęs Malenkovui naują antireliginės propagandos planą, paremtą jau ne jėga ir persekiojimu, bet "moksliniu" ateizmu, gamtos mokslais, psichologija ir intelektualinių ateistų aktyvia pagalba.
Pirmasis ženklas, kad prasidėjo naujosios antireliginės propagandos era, pasirodė 1954 sausio 5 d., kai buvo pranešta, kad Maskvos ir Leningrado antireliginiai muziejai baigti perorganizuoti. Po kelių dienų Kijevo radijas pranešė, kad mieste atidarytas antireliginis muziejus. Lvovo radijas sakė, kad toks muziejus jau yra ir Lvove. Rugpiūčio 8 d. Maskvos radijas paskelbė, kad Leningrado antireliginiame muziejuje— be religijos istorijos ir ateizmo skyrių — bus religijos kilmės ir krikščionybės kilmės skyriai. Tą pačią dieną Odesos radijas pastebėjo, kad atidaroma keliaujanti paroda, vaizduojanti religiją, kaip mokslo ir pažangos priešą.
Čia suminėjome tik keletą radijo pastabų, bet bendrinės propagandos toną charakterizuoja ištrauka iš PIO-NERSKAJA PRAVDA (rugpiūčio 13): "Kyla klausimas, kodėl šiame elektros, atomo ir modernaus mokslo amžiuje teberandame tikėjimą į Dievą ir velnią? Kapitalistams neparanku, kad pažangiosios gamtos mokslų idėjos pasiektų mases. Religija aptemdo žmogaus protą, įkvepia toleranciją blogiui ir tokiu būdu padeda kapitalistams valdyti mases. Ortodoksinė Bažnyčia moko, kad darbo žmonės turi kęsti alkį, neturtą, bedarbę, kaip bausmę už nuodėmes... Tikėjimas į Dievą, Bažnyčią ir dvasias yra igno-rantiškos senovės palikimas. Kam pasenusias teorijas perduoti jaunimui? Religija yra kenksminga liekana kapitalizmo, prieš kurį kovoja sovietinė bendruomenė."
Jaunimo nusivylimas marksistiniu materializmu ryškiau pradėjo reikštis po antrojo karo. Tam tikras procentas metėsi į girtuokliavimą, palaidumą, vandalizmą. Tam tikras procentas pakaitalo ieškojo religijoje. Koks procentas? PRADVA (liepos 5) rašė: "Atsilikęs jaunimas miestuose ir kaimuose aktyviai dalyvauja religinėse apeigose, aklai sekdami religingų tėvų pėdomis. Pavyzdžiui, kai kurie nepasitenkina moterystės ceremonija Metrikacijos Įstaigoje (ZAG), bet — kad moterystė būtų "pastovesnė" — pakartoja ceremoniją cerkvėje. Prietaringi žmonės mano, kad civilinės ceremonijos neužtenka, ir kad moterystė be bažnytinės apeigos ilgai netveria. Yra atsilikusių tėvų, kurie krikštija vaikus arba apipiausto pagal Žydų ar Islamo ritualą ir veda juos į cerkvę komunijos."
Visa eilė žurnalistų, keliavusių po Sovietų Sąjungą, liudijo, kad dauguma žmonių, po 40-jų amžiaus metų, kreipiasi į religiją. Paklausti, ar tai bendrinis faktas, ar pastaba, liečianti tam tikrą žmonių kategoriją, jie atsakė, kad susidomėjimas religija pastebimas visų profesijų vyruose ir moteryse, valdininkuose, kooperatyvų ir unijų pareigūnuose, kolektyvinių ūkių personale ir darbininkuose. Toks atsakymas atrodė per daug bendrinis. Bet laikraštis TRUD (birželio 29) rašė: "Gaila, bet dar vis galima matyti inžinierių, daktarų, Komsomol ir unijų pareigūnų bei aktyvistų, dalyvaujančių religinėse apeigose religinių švenčių proga. Daugeliui dar tebeatrodo natūralu dalyvauti krikštynose, nueiti į cerkvę laidotuvių ir sutuoktuvių proga. Teisinama-
Eidamas užkariauti pasaulio, nusigando žiogelio...
si mandagumu ir papročiais. Girdi, dėl tokių dalykų niekas netampa religingu. Bet tegul jie nepamiršta, kad tamsūs elementai naudojasi tokiomis progomis. Užtenka pasižiūrėti į krūvas pareiškimų, prašančių kelių dienų atostogoms kaime, ir, net neturint bažnytinio kalendoriaus, nesunku pasakyti, kada yra religinės šventės."
KOMSOMOLSKAJA PRAVDA (rugpiūčio 13) rašė: "Kai kurie mokiniai tebepraktikuoja religiją ir tebeina į bažnyčią. Mokytojai ir Komsomol pareigūnai žiūri pro pirštus, kai jauniesiems skiepijami religiniai prietarai, ir nebejaučia pareigos kovoti prieš šios rūšies prietarus."
PRAVDA (rugpiūčio 21) įspėjo: "Visas mokslinis ir pedagoginis mokyklų darbas turi būti nukreiptas į jaunimo formavimą materialistinėje pasaulėžiūroje. Daugelyje mokyklų, ypač kaimuose, mokytojai visiškai nepropaguoja gamtos mokslų ir leidžia mokiniams pasilikti prietarų įtakoje".
Iš šių ir panašių citatų nesunku susidaryti bendrą vaizdą, nors ir ne visai tikslų. Bet, iš kitos pusės, aiškiai matosi propagandinės mašinos nesustojantis sukimasis, partijos žmonių, mokytojų ir inteligentų įjungimas į ateistinės propagandos akciją. PRAVDA (rugpjūčio 5) rašė: "Atidžiai, kantriai ir neįžeisdami tikinčiųjų jausmų, inteligentai turi išaiškinti žmonėms kenksmingą religinių prietarų charakterį ir parodyti religijos reakcinį vaidmenį žmonių atžvilgiu." Propagandos tikslas labai aiškus, bet koks didelis skirtumas propagandos būde, palyginus jį su tais laikais, kai tikintieji buvo grasomi sušaudymu ir koncentracijos stovykla.
Įdomiausias dabartinės propagandos bruožas yra sovietinės valdžios neilstančios pastangos įrodyti žmonėms, ypač partijos nariams, kad komunizmas ir krikščionybė yra nesutaikomi, esmingai priešingi dalykai. Ką tik cituotas Pravda straipsnis tęsia: "Kai kurie dvasiškiai ir sektų nariai bando skleisti visiškai klaidingą mintį, kad religija ir komunizmas turi bendrus ideologinius pagrindus, kad krikščioniškoji Evangelija ir komunizmas yra panašūs savo moksle, trumpai kad krikščionybė ilgą laiką yra buvusi tam tikra komunizmo forma. Savaime aišku, kad krikščionybė, kaip ir bet kokia kita religinė ideologija, neturi nieko bendra su mokslinio marksistinio komunizmo ideologija, kuri kyla iš proletarijato revoliucinės klasių kovos."
RADJANSKA UKRAINA (rugpjūčio 8) rašė: "Sektariniai pamokslininkai bando sutaikinti krikščionybę su komunizmo idealais, vaizduodami Kristų, kuris niekad pasaulyje negyveno, kaip vieną iš neturtingųjų masių. Tokiu būdu, jie bando kurti tokį tikėjimą, kuris būtų žmonėms labiau priimtinas." "Komsomolskaja Prawda" baigia straipsnį, vardu "Mokslas ir religija yra nesutaikomi" (liepos 1 d.): "Nieko nėra priešingesnio komunizmui už religiją."
Negalima manyti, kad dabartinė religinė laisvė Sovietų Sąjungoje yra beribė. Negalima sutikti, kad Ortodoksų dvasiškiai netrukdomi. Maskvos radijas rugpjūčio 5 d. apgailestavo, kad "kai kurie Bažnyčios tarnai išranda suprastintų apeigų, kaip antai, vedybinių žiedų laiminimas, atstojąs visas vedybų apeigas." Iš kitų šaltinių mes žinome, kad toks apeigų suprastinimas buvęs pritaikintas visiems sakramentams, ypač Šv. Komunijai. Tai rodo, kad religinė laisvė yra gerokai apvaržyta, ir nors Ortodoksų Bažnyčia tebeturi oficialią juridinę padėtį, ji neturi tos veikimo laisvės, prie kurios mes esame pripratę Vakaruose. Pats faktas, kad žmonės moka didelius pinigus už sudėvėtas, suplyšusias Šv. Rašto knygas, sako, kad jų nėra per daug. Bet religija ne tik gyva. Ji auga ir plečiasi. Tam tikra jaunimo dalis ja ne tik domisi, bet ir praktikuoja. Ortodoksų Bažnyčia išlaikė ugnies ir kraujo bandymą. Neužtvenksi upės bėgimo.
Bruno Markaitis, S. J.
Knyga, kurios neverta skaityti du kartu, nėra verta būti skaitoma nė kartą.
K. J. Weber