Spausdinti

      Koks nuobodus laikotarpis. Kalėdos praėjo, nuskambėjo jų varpeliai, praūžė Nauji Metai su taurėmis šampano, ir tepaliko tik vienas šaltas sausis. Prieš akis dar keturi mėnesiai sniego ir šalčio. Danguolė mąsto, bet mintys tokios nelinksmos. Ji jauna, dirba ligoninėje, laisvalaiki praleidžia prie knygų ir muzikos. Bet jaunystei to negana: ateina dienų, kada ji trokšta pasiausti su vėju, pasimėtyti sniegais ir pašūkauti su gatvėje bežaidžiančiais vaikais. Kitomis dienomis ji jaučiasi vieniša ir niekam nereikalinga, bergždžiai stumianti darbo dienas ir betiksliai žiūrinti į ateitį. Jos tėvai paliko Lietuvoje: ji viena tepabėgo. Vokietijoje ją priglaudė tolimi giminės, kuriems už globą ir duonos kąsnį ji valė kambarius, plovė baltinius, virė ir dirbo iš visos širdies. Bet atvažiavus į Ameriką, Danguolė įstojo į gailestingųjų seserų mokyklą. Tada visi jos giminės supyko, kad, užuot dirbus ir nešus pinigus, ji sumanė mokytis, ir nutraukė visus ryšius. Sunkus buvo laikas. Bet stipri valia ir tvirtas tikėjimas padėdavo jai nuovargio valandomis, ir ji ištesėjo.

      Štai, jau visi metai, kai ji dirba ligoninėje. Jai čia sekasi: ji įdeda širdį į savo darbą, kiekvienam pasakydama paguodos žodį, niekada pati nesiskųsdama ir nieko nelaukdama už savo patarnavimą. Bet štai, jau 24 metai jai suėjo, ir širdis pradeda trokšti daugiau, negu tik darbo ir poilsio. Ji nedrąsiai varto madų žurnalus, žiūri į šokančias poras, blizgančius deimantinius žiedus ir svajoja apie sniegą už lango, apie mylimą žmogų, ant kurio pečių ji galėtų padėti galvą ir papasakoti savo ilgesį. Bet vienas kitas iš jos pažįstamų visai neatitinka tos svajonės: jie mėgsta truputėlį nugerti, pakortuoti ir paflirtuoti.

      Šiandien Danguolei laisva diena. Ji gerai išsimiega, sutvarko savo kambarį, pasipuošia, bet... neturi kur nueiti. O taip norėtųsi pašnekėti, bet su kuo? Ir tada ji prisimena savo palatoje džiova sergančią moterį: jau vyresnio amžiaus, truputėlį žilstelėjusią, bet gražaus inteligentiško veido, didelių mėlynų akių. Danguolė jos gal ir nebūtų pastebėjusi, bet ji pamatė ligonę netikėtai bežiūrint pro langą, kur aikštėje žaidė vaikai. Ligonės akys pasruvo ašaromis, ir nuo to laiko ji niekada nebėjo prie lango. Atėjus lankymo valandai, į ligoninę įeina minios žmonių: vieni nešasi gėles, kiti saldainius. Bet pas džiovininkę neateina niekas.

      Danguolė užsimeta naują apsiaustą, nuperka baltų gvazdikėlių ir, pati nejausdama, nueina į darbovietę. Ji praeina pro eiles lovų, apsėstų lankytojais, ir sustoja ties paskutiniąja. Džiovininkė skaito knygą. Lyg pajutusi žmogų, ji lėtai pakelia galvą, ir jos balsvi skruostai parausta: "Prašau, nesupykite", sako Danguolė susimaišiusi, "aš mačiau, kad jūs visą laiką esate viena ir labai norėjau su jumis pašnekėti. Aš irgi viena..." Ir tada jos abi staiga pravirksta...

      Prabėga metai, bet Danguolė to net nepastebi. Jos visas gyvenimas ir darbas dabar turi prasmę: ji yra reikalinga, mylima ir laukiama. Džiovininkė turi sūnų Vokietijoje, kuris buvo vokiečių kariuomenėje ir užtat negali įvažiuoti į Ameriką. Danguolė taupo pinigus, siunčia jam siuntinius, rašo laiškus ir laisvalaikį praleidžia su teta Dana (taip ji praminė savo naują draugę dėl jos žymiai vyresnio amžiaus). Jos abi daro planus ateičiai: geras ūpas, smagi kompanija ir nuolatinė priežiūra taip daug padėjo ligonei, kad ji su nekantrumu laukia tos dienos, kada ligoninės durys atsidarys, ir ji vėl galės išeiti į pasaulį, kuris pro ligoninės langus taip nuostabiai puikiai ir viliojančiai atrodo.

      Lauke pilna sniego: šalta, vėjuota, bet smagu. Danguolė skuba į ligoninę: į paskutiniuosius du laiškus, siųstus Algiui, ji negavo atsakymo ir dabar eina susirūpinusi, ieškodama žodžių suraminti savo sveikstančiai tetai. Tetos lova skęsta gėlėse, ir Danguolė negali suprasti. Ji tekina nubėga koridoriumi, nusigandusi ir uždususi. Teta stovi prie lango ir šypsosi: šalia jos stovi nepažįstamas vyras ir linksmai šneka. Pamatę Danguolę, jie abu nutyla ir atsisuka. "Danguole", sako vyras, ir sumišusi mergaitė žiūri į jo tamsias akis. Jis aukštas ir gražus, gal kiek per daug sublogęs, bet... "Jis taip nuostabiai panašus į tetą Daną!" — mąsto Danguolė. Ir ji pati nepajunta, kai atsiranda jų viduryje, viena ranka apkabina beašarojančią tetą, o kitą pakiša vyriškiui po paranke ir pravirksta: "Algi, Algi, kodėl nerašei, kad atvažiuoji..."

      Jie sugrįžta į palatą ir visi susėda ant lovos. "Aš nerašiau", teisinosi Algis, "nes bijojau, kad vėl galiu kur nors užkliūti... Ir atsiprašau už rūpestį, kad negavote atsakymo į paskutiniuosius laiškus."

      Danguolė tyli, bet jos širdis iš džiaugsmo blaškosi: štai, turi "tetą", turės ir "pusbrolį". Tik kad tas jausmas, užliejęs sielą, toks nepusbroliškas... kažkas taip kutenančio, taip svajingo... Ir ji dar kartą nedrąsiai pažiūri į tas tamsias akis.

      Tą vakarą ji išsiveda Algį apžiūrėti miesto. Ji pasakoja apie jo motiną, apie tą viltį ir laukimą jos pasveikimo, apie džiaugsmą, kad jis jau čia ir kad Teta Dana laiminga, ir kad gyvenimas sunkus, bet mielas. "Tu nieko nepasakei, Danguole, apie savo ilgesį ir svajas", sako Algis šypsodamasis. "Ir tau nelengva su sergančia drauge buvo, bet anei kartą man nedejavai laiškuose."

      Jie sugrįžta pas Danguolę. Už lango krenta snaigės, ūžia vėjas. Danguolė prisimena savo svajas apie mylimą žmogų ir jaukų kambarį. Ji ramiai nusišypso ir klausia: "Ar dabar iš manęs ir Tetą atimsi?" Bet Algis purto galvą. "Ne, Dangute, bet dar pridėsiu vieną bėdą tau ant jaunos širdies", ir, matydamas jos klausiančias akis, juokiasi: "Pasakyk tiesą, Danguolėle, ar jau turi lange išsirinkusi žiedą?..." Mergaitė parausta, nuleidžia akis ir nedrąsiai atkerta: "Pusbrolis..." Bet jos jauna širdis ką kita sako.    Raganėlė.

 


 

      Kentėjimai tai kaip debesys: jie atrodo labai juodi, kai dar yra toli, bet kai užplaukia ant mūsų galvų, pamatome, kad jie tik pilki.

J. P. Richter