Spausdinti

      Mums savęs nepakanka. Net neigdami prigimties ribotumą, mes ieškome papildymo, įvairioms formoms bandome rasti turinį. Nemėgstame vienatvės ir dėl to, kad ji iškelia nepakankamumo tikrovę daug ryškiau negu žmogaus buvimas žmonėse. Ir kai nėra draugo, nėra malonaus žmogaus, griebiamės pakaitalų, atsiversdami žurnalą, knygą, užsukdami pažiūrėti filmo ir tt.

      Mums savęs nepakanka, kai mus lydi neatsakyti klausimai į svarbiausias gyvenimo problemas. Kai mirtis ar didelis pavojus pasirodo, kaip šmėkla, prieš mūsų akis, ir drebančios lūpos instinktyviai taria maldos žodžius į aukštesnę ir už mus galingesnę jėgą.

      Mums savęs nepakanka, kai ateinantis rytas graso nežinia ar sunaikinimo pavojumi, kai skubiai svarbūs klausimai prievarta reikalauja atsakymo, sprendimo, pasiryžimo. Mums savęs nepakanka, kai reikia keltis iš žudančiu papročiu virtusios silpnybės, kai dvasia ilgisi gėrio, bet kūnas silpnas.

      Susitikdami su įvairiomis gyvenimo tikrovėmis bei paslaptimis ir ieškodami joms atsakymo, esame priversti susikurti gyvenimo - filosofiją, kuri, daugiau ar mažiau, sistematizuotų mūsų mintis ir veiksmus, duotų mums motyvus veikti arba susilaikyti, spręsti ir pasiryžti. Kurdami savo gyvenimo filosofiją, ypač jei neturime praktinės religijos, mes naudojamės įvairių religijų skoliniais, išminties saujomis iš filosofinių sistemų aruodo. Panagrinėję savo principus, matome, kad jie yra arba krikščioniški arba, apskritai, religinės kilmės. Kol jie duoda mums atsakymus į problemas, kol vykusiai sprendžia painesnes gyvenimo situacijas ir duoda mums pastovesnį dorovės pagrindą, mes nematome prasmės sielotis jų kilme ar prigimtimi. Eilėje atvejų gyvenimo filosofija tampa nieku kitu, kaip savos rūšies religija, jei ji savo esme yra nukreipta į Dievą. Bet ne retai pasitaiko, kad ką žmonės vadina religija, iš viso, nėra religija, o tik keletos principų rinkinys.

      Yra žmonių, kurie yra religingi iš prigimties, nes jų siela — ar dėl auklėjimo, ar dėl aplinkos, ar dėl savitos struktūros — yra atviresnė Dievui negu kitų. Jiems nesunku būti religingais natūraliu religingumu. Bet tas dar nesako, kad jie turi religiją arba kad ką jie laiko religija, ištikrųjų ir yra religija. Šie žmonės — miškų raminančioje tyloje ar kalnų sukrečiančiame aukštyje — jaučiasi arčiau dieviškos jėgos. Jie maža rūpinasi, kas ta dieviška jėga, kokia jos prigimtis ir vieta buičių universe, pasitenkindami religinio sentimento paguoda ir fizine ramybe, kuri atleidžia žmoguje esančią įtampą, kai pasaulis, rodos, nustoja savo konkretaus grėsmingumo ir perdėto realumo.Jie, bent momentui, pasijunta išvaduoti iš egocentrizmo nelaisvės ir žvelgia į gyvenimą toliau siekiančioje perspektyvoje.

      Tokių žmonių yra nemaža. Jie save laiko religingais ir nekartą pasigiria turį didelę ir šventą religiją. Bet mums jie panašūs į kurčią žmogų, kuris staiga atgauna klausą. Jam paprastas, visiškai neįdomus garsas skamba niekada negirdėtu grožiu.

      Bet mes žinome, kad tai tik įžanga į nuostabųjį garso pasaulį. Tokie žmonės mums primena dešimtametį berniuką, kuris, po ilgokų pastangų, išmoksta pagroti vienu pirštu nesudėtingą melodiją. Jis manosi atradęs ir pasiekęs kažką nepaprasto. Bet tik jis taip mano.

      Yra žmonių, kurie manosi turį religiją, bet jų pasaulėžiūra yra esmingai ir visa plotme nukreipta į žmogų ir į pasaulį. Ji niekada neiškyla virš žemės, neprasiveržia pro storus materializmo debesis ir nepasiekia antgamtinės erdvės. Jie tiki žmogų, laisvę, demokratiją, gėrį ir grožį. Bet tai nėra religija.

Kas yra religija?

      Religija yra žmogaus mintys ir veiksmai, išreiškią jo santykį su aukščiausia buitimi, kuri yra regimos buities pradas, priežastis ir atbaigimas. Ji yra esmingai skirtinga nuo žmogaus buities ir tobulai nepriklausoma nei žmogaus, nei pasaulio. Todėl jos negalima suplakti nei su sutvėrimų visuma, nei su esmingomis sutvėrimo ypatybėmis, ir norint suprasti ribotą buitį ir jos esmingas ypatybes tenka ieškoti jos priežasties aukščiausioje ir begalinėje buityje.

      Tokiu būdu, religija yra žmogaus minčių ir veiksmų kompleksas, kuriuo visas žmogus santykiauja su Dievu. Jei jis santykiauja su Dievu tik viena galia, tai dar nėra religija, nes religija turi apimti ir išreikšti visą žmogų. Abstraktus Dievo buvimo ir Jo prigimties pažinimas dar nėra religinis veiksmas, nes religinis veiksmas privalo konkrečiai išpažinti Dievą tokį, koks Jis iš tikrųjų yra, būtent, žmogaus kūrėjas, jo tikslas ir tobulas atbaigimas. Ta pačia prasme, mintys apie Dievą dar nėra malda, o tik maldos pagrindas. Mat, malda turi išreikšti esmingąsias žmogaus ir Dievo santykių tikrovės.

      Žmogaus ir Dievo santykiai turi būti asmeniniai. Tai reiškia, kad žmogus, kaip asmuo, kreipiasi į Dievą, kaip į asmenį. Jei žmogus kreipiasi į dievybę, vaizduodamasis ją aklą ir nuasmenintą jėgą, jis religijai atima patį esmingiausiąjį elementą, nes religijos pagrindą sudaro asmeninis žmogaus ir Dievo santykis, konkreti ir asmeninė santykio išraiška.

      Religija gali būti natūrali bei gamtinė, kai žmogus prieina prie dieviškojo Kūrėjo savo pojūčiais, sielos galiomis ir asmens patirtimi. Jei Dievas papildo šias žinias, duodamas žmogui pilnesnį dieviškosios prigimties ir dieviškojo gyvenimo supratimą ir parodydamas jam žmogaus tikslo, gyvenimo prasmės ir antgamtinio gyvenimo viziją, tada religija gauna antgamtinį elementą, ir mes ją su pagrindu vadiname antgamtine religija.

      Jei žmogus suklysta esminiuose elementuose, sudarančiuose žmogaus ir Dievo santykių prigimtį ir turinį, jo religijos sąvoka yra klaidinga pačiuose pagrinduose. Jei jis pripažįsta savo priklausomybę nuo Kūrėjo, bet paneigia asmeninių žmogaus ir Dievo santykių reikalą, jis sugriauna religijos prasmę ir paskirtį, žodžiu, jei žmogus klysta antraeiliuose religijos elementuose, jo religijos sąvoka gali likti teisinga, bet nepilna. Bet jei jis klysta dalykuose, sudarančiuose religijos esmę, jis sugriauna pačią religiją. Tokiu būdu, religijos sąvoka gali būti klaidinga visuma arba dalimi. Religijų istorija mums sako, kad nors žmogus bei žmonių bendruomenė, vaduodamasi savo protu ir sutvertuoju pasauliu, prieina prie dievybės sąvokos, bet — be Dievo tiesioginio apreiškimo — jų religijos sąvoka pasilieka klaidinga dalimi, o ne retai — ir visuma. Vadinasi, visiškai tikra, teisinga ir pilna religiös sąvoka yra negalima be Dievo apreiškimo. Žmogaus protas gali prieiti prie dieviškojo Kūrėjo esimo, bet dieviškoji prigimtis, jos trejybinė struktūra, antgamtinių paslapčių egzistencija — be dieviškojo apreiškimo — žmogaus protui liks nežinoma. Net genijaliausių žmonių protai — amžių bėgyje — be dieviškojo apreiškimo nėra priėję nei prie tikrojo žmogaus gyvenimo tikslo, nei prie gyvenimo išganančioje Dievo malonėje, nei prie gimtosios nuodėmės tragedijos, nei prie žmogaus atpirkimo paslapties.

Dieviškasis Apreiškimas

      Šventasis Povilas kartą rašė, kad Dievas, kalbėjęs išrinktajai tautai per patrijarkus, Mozę ir pranašus, galiausiai prabilo per savo Sūnų, įsikūnijusį žmogaus prigimtyje. Štai trumpa dieviškojo apreiškimo istorija, kurią randame Senojo ir Naujojo Testamento šventuose raštuose.

      Per patrijarkus, Mozę ir pranašus Dievas davė žmonėms, kuriuos buvo ištikusi gimtosios nuodėmės tragedija, tikrosios religijos esminius elementus, pažadėdamas dieviškąjį Atpirkėją, kuriame viltys ir simboliai virs tikrovėmis, religija pasieks išsivystymo ir prasmingumo viršūnę, kuriame žmogaus ir Dievo santykiai taps kasdiene, antgamtine ir intymiausia patirtimi.

      Senajame Testamente vyravo simboliai, figūros ir parabolės. Dvasingos ir rinktinės asmenybės vaizdavo ateisiantį Atpirkėją. Apeigos, aukos ir šventės buvo ateities tikrovių pradiniai ir netobuli prototipai. Žmogaus pasąmonę nuolat slėgė nuodėmės tragika, virš jo sielos kabojo pasmerkimo kardas. Ir Rytų ir Vakarų didieji išminčiai pergyveno žmogaus dvasios tragiką, nujautė jos priežastis ir laukė "šventojo iš dangaus", kuris nuimtų prakeikimą nuo žmonių galvų ir pradėtų aukso gadynę.

      Ir amžių pilnybėje Dievo Sūnus pasirodė žemėje, krauju ir mirtimi sunaikindamas nuodėmės prakeikimą ir paskelbdamas Naujojo Testamento manifestą, grąžinantį žmogui tai, ką jis prarado gimtosios nuodėmės bankrote. Kristus žmogui parodė jo vietą žemėje ir danguje, žmogų sudievino, padarydamas jį Dievo vaiku ir leisdamas jam dalyvauti dieviškame gyvenime. Kitais žodžiais, Jis iškėlė žmogaus prigimtį į privilegijuotą erdvę antgamtėje, davė jam neklaidingus kelrodžius ir sakramentines priemones išsilaikyti antgamtėje, išaugti dvasia ir malone iki žmogaus prigimčiai prieinamo tobulumo ir, tuo būdu, pribręsti amžinybės piūčiai.

      Nugalėdamas mirtį, Viešpats Kristus parodė žmogui sielos nemirtingumo prasmę ir uždavinį. Įsteigdamas sakramentus. Jis davė žmogui regimus ženklus ir antgamtines priemones, kuriomis žmogus papildo dvasinės ir antgamtinės energijos išteklius, kad būtų užtikrintas jo augimas, brendimas ir tobulėjimas Dievuje, kuris yra žmogaus praeitis, dabartis ir ateitis, žmogaus buvimo priežastis, buities tikslas ir visapusiškas atbaigimas.

      Viešpats Kristus yra dieviškojo apreiškimo viršūnė, nes Jame Žodis tapo kūnu ir Dievas atėjo pas žmogų, kad žmogus grįžtų pas Dievą. Kad ši tikrovė nebūtų vienkartinė, bet būtų ištęsta per visus amžius ir per visas kartas iki pasaulio pabaigos. Viešpats įsteigė ir paliko pasauliui savo Bažnyčią, kuri tęs tai, ką Jis pradėjo. Būdamas Atpirkėjas ir Vyriausiasis Kunigas, Auka ir Altorius, Įstatimdavys ir Reformatorius, Jis savo galią ir valdžią perleido Bažnyčiai, kuri Jo vardu mokys, laimins, atleis, draus, baus ir pasmerks. Į vieną žmogų Jis sudėjo savo galios ir autoriteto pilnybę, paskirdamas Jį savo vietininku žemėje ir duodamas jam dangaus raktus. Visą savo gyvenimą Jis nepripažino religinio individualizmo privačios religijos formoje. Kas Jį norėjo sekti arčiau, tobuliau ir intymiau, tam Jis liepė išdalinti turtą beturčiams, užsidėti savo kryžių ir sekti Jį — Dievo Sūnų. Bendruomenei Jis paliko ne religinį chaosą, bet Dievo įsakymus, nuvalytus nuo žmogiškos silpnybės ir kompromiso, aštuonis palaiminimus, kuriuose glūdi naujoji gyvenimo filosofija, esminės vertybės ir religinio tobulumo idealas. Raupsuotiesiems Jis tarė: "Eikite ir pasirodykite kunigams." (Beeidami jie išgijo.) Minias Jis įspėjo: "Fariziejai ir Rašto žinovai atsisėdo ant Mozės krasės. Taigi, visa darykite, ką jie sako, bet nesielkite taip, kaip jie elgiasi". Visu savo gyvenimu Jis įrodė neatėjęs įsakymo panaikinti, bet jį patobulinti. Ne įstatymo raidė, bet įstatymo dvasia turi būti vertinama. Bet įstatymas pasilieka. Norėdamas duoti kokią nors žinią apaštalams, Viešpats prašydavo: "Pasakykite Petrui." Ir principas — "Roma locuta, causa finita" — nėra Augustino išradimas, bet Viešpaties palikimas tiems, kurie gyvens ir mirs Jo Bažnyčioje.

Ar kiekviena religija gera?

      Kartą tautų Apaštalas rašė: "Jei net angelas iš dangaus jums skelbtų kitą Evangeliją — netikėkite ir jos nepriimkite." Mums ir šiandien nesu-

Kūdikis ir angeliukas.

prantamas Liuterio ir kitų reformatorių paradoksas, kai jie, išėję reformuoti bažnytinės disciplinos, pabaigė savo reformą, keisdami Šv. Raštą, atmesdami dogmas, sakramentus ir t.t. Kas pradžioje buvo disciplinarinė ekspedicija, galų gale, tapo dogmatinė reforma. Kieno autoritetu? Jei Fariziejai šaukė: "Kad Mozei Dievas kalbėjo, mes žinome. Iš kur jis (Kristus), mes nežinome". Tai ir mes galėtume pasakyti: "Kad Kristui Dievas kalbėjo, mes žinome. Kad Liuteriui Jis būtų kalbėjęs — mes nežinome."

      Reliatyviai ir subjektyviai, kiekviena religija gali būti gera, jei ji išreiškia viso žmogaus santykius su asmeniniu Dievu, nes Dievas turi būdų ir priemonių išganyti kiekvieną žmogų, kuris ieško tiesos ir tarnauja Dievui taip, kaip jam sąžinė diktuoja. Bet objektyvia ir absoliutine prasme, tik viena religija gali būti tikra ir gera, nes tik vienas Kristus, viena Evangelija ir viena Auka. Jei religijose nėra esminių skirtumų, liečiančių Dievo apreiškimą ir Kristaus mums paliktą išganymo tiesą, tai kodėl jos nesijungia į vieną? Jei tokių skirtumų yra, vadinasi, klystama arba nesutariama dėl esminių dalykų. Kur nėra aiškumo, kas sudaro religijos esmę ir turinį, ten nėra kalbos apie tikrąją religiją.

      Asmeninio žmogaus santykio su Dievu tikrovė yra privatus dalykas, bet tikrosios religijos sąvoka nėra privatus dalykas. Čia nėra reikalo kalbėti apie tiesos monopolį, bet mes negalime apeiti istorinio fakto, kad Kristus įsteigė vieną Bažnyčią ir apaštalams bei jų įpėdiniams davė ir valdžią ir autoritetą skelbti Evangeliją, saugoti ją tyrą, šventą ir klaidų nepaliestą. Mes negalime paneigti istorinės krikščionybės vieningo tikėjimo ir apaštališkos tradicijos. Visais laikais yra buvę žmonių, kuriems atskiros tikėjimo tiesos atrodė kitaip negu daugumai. Tuo tikslu buvo šaukiami Bažnyčios susirinkimai, kuriuose autoritetą turinčiųjų dauguma turėjo nuspręsti, kas suderinama su tikėjimu ir tradicija ir kas ne. Visais laikais yra buvę žmonių, kurie savo nuomonę vertino daugiau negu kitų ir negalėjo pakelti autoriteto. Bet yra istorinių faktų, kurių negalima apeiti, kuriuos, tiesa, galima išplėšti iš istorijos knygos, bet jie savo įvykimu ir pasekmėmis liudija tiesos raidą laike. Jei mes atmetame Dievo apreiškimą per Jėzų Kristų ir religinės tiesos pilnumą, sudėtą į Jo rankas, mes grįžtame į religinį primityvizmą, kur žmogus garbino ir tarnavo Dievui taip, kaip jis išmanė, nes niekas jam pilnosios tiesos nebuvo atskleidęs. Bet mums nėra kito kelio, nes tik Kristuje mes randame tiesą, kelią ir gyvenimą. Ne religiniams reformatoriams, bet Petrui ir Apaštalams Kristus yra pasakęs: "Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos."

Bruno Markaitis, S. J.