AR BŪTINAI SKIRTIS?
Knygoje "Dievas ir Žmogus" 451 puslapyje, žemai, yra parašyta: "Teisės į santuokinį gyvenimą šalys nustoja, kai nusikalsta svetimavimu. Tokiu atveju nekaltoji pusė turi teisę iškelti bažnytiniame teisme atsiskyrimo bylą ir prašyti bendrą gyvenimą nutraukti. Taip pat šalys gali prašyti atsiskyrimo, jei viena jų bendrą sugyvenimą dėl kurių nors kitų priežasčių daro nebegalimą. Savaime aišku, teisė nutraukti bendrąjį gyvenimą neduoda jiems teisės tuoktis su kitu asmeniu. Tai ne ištuoka, bet tik skyrybos".
Man yra neaišku, ar įvykus svetimavimui, būtinai reikia skirtis, ar prarastos teisės jau negalima atgauti. Tik iš patyrimo aišku, kad be tos santykiavimo teisės bendras gyvenimas būtų neįmanomas, santaikos tarp vyro ir žmonos nebūtų. Atsiskyrimas taip pat neišeitų į gera, nes atskirai gyvenant, ypač jaunesniems būtų nuolatinis pavojus įpulti į kitas svetimoteriavimo nuodėmes.
A. M.
Jūsų minėtos knygos tame pačiame puslapyje aiškiai yra pasakyta, kokios yra bendro šeimos gyvenimo teisės ir pareigos. Tos teisės ir pareigos yra minimos Šv. Rašte: "Žmogus apleis savo tėvą ir motiną ir laikysis savo žmonos" (I Moz. 2, 24). "Vyras teatiduoda moteriai, ką kaltas, taip pat ir moteris vyrui. Moteriškė neturi valios savo kūnui, bet vyras; taip pat ir vyras neturi valios savo kūnui, bet moteriškė. Nesišalinkite vienas nuo kito, nebent abiem sutinkant iki laikui, kad užsiimtumėte malda; ir vėl sueikite, kad šėtonas jūsų negundytų nesusilaikymu'' (I Kor. 7, 3-5).
Taigi, kiekvienas iš susituokusiųjų turi teisės kito reikalauti normalaus, nenuodėmingo santykiavimo. Šita teisė yra prarandama, kai kuris iš jų sulaužo prie altoriaus duotą ištikimybės priesaiką. Nukentėjusiai, apviltai pusei yra leidžiama kreiptis į bažnytinį teismą ir prašyti skyrybų. Yra leidžiama, bet ne būtinai privaloma. Taip pat tą prarastą teisę galima vėl atgauti, jei nukentėjusioji pusė neištikimybės kaltę atleis. Visuomet yra patartina geruoju susitaikyti ir į teismus neiti. Tik jeigu tai pasikartotų dažniau ir bendras gyvenimas taptų neįmanomas, tada reikėtų pasirinkti mažesnę blogybę ir prašyti bažnytinio teismo, kad leistų atskirai gyventi. Tiek drauge, tiek atskirai gyvenant, žmogui, tikrai norinčiam, išvengti nuodėmių yra visiškai galima.
AR DIEVAS VEDA Į PAGUNDĄ?
Man yra nesuprantama, kaip mes maldoje "Tėve mūsų" galime prašyti Dievą, kad Jis mūsų nevestų į pagundą. Man atrodo, kad tik piktoji dvasia gali vesti žmogų į pagundą. Argi tai galėtų daryti Dievas, būdamas toks geras ir šventas? J.V.
Pirmiausia reikia atsiminti, kad pagunda nėra nuodėmė. Jeigu žmogus turi daug pagundų, tai nereiškia, kad jis būtų blogas. Kartais šventi žmonės yra dar daugiau gundomi. Pagundose kaip tik gali paaiškėti žmogaus dvasinis tvirtumas, todėl šiuo tikslu Dievas gali leisti, kad piktoji dvasia ar kūno palinkimai žmogų gundytų. Pats Dievas žmogaus negundo. Maldos žodžiais "ir nevesk mus į pagundą" mes prašome Dievą, kad Jis neleistų mūsų perdaug smarkiai gundyti, prašome, kad Jis duotų mums jėgų pagundas nugalėti.
AR ŽADĖTI, JEI NEIŠTESĖSI?
Einant išpažinties, reikalaujama pasižadėti, kad daugiau nebenusidėsi. Bet ką toks pažadas reiškia, jei žmogus jau iš anksto žino, kad jo neišpildys, bet po išpažinties anksčiau ar vėliau vėl nusidės? Man atrodo, kad jis, duodamas tą pažadą, meluoja ir tuo būdu jau pačioje išpažintyje nusideda. J. V.
Jei žmogus iš praktikos žino, kad jau daug kartų ėjo išpažinties, daug kartų pasižadėjo nebenusidėti, bet po to vis iš naujo nusidėdavo, tai dar nereiškia, kad jo pasižadėjimai buvo melagingi ir nenuoširdūs. Kad išpažintis būtų gera, reikia tikrai gailėtis už nuodėmes, t. y. būti nepatenkintam, kad jas padarei, ir rimtai pasiryžti ateityje jų vengti. Ar tikrai išvengsi, čia jau kitas klausimas. Tuo momentu tu negali žinoti, ar tikrai jų išvengsi, bet to tikrai norėtum ir ryž-tiesi daryti viską, kad tik galėtum jų išvengti. Taigi, toks tavo pasiryžimas yra tikrai nuoširdus. Neištikimas savo pasiryžimui būsi tik tada, kai jį sulaužysi. Bet jei tikrai norėsi, galėsi jo nesulaužyti. Dabar tikrai to nori, bet gal ateityje tavo noras pasikeis, susilpnės ir vėl nusidėsi. Tačiau tas įvykęs faktas tau neatims galimybės vėl keltis iš nuodėmės, vėl ryžtis ir pradėti naują gyvenimą, atlikus nuoširdžią išpažintį. Išpažintis būtų bloga tik tada, kai vien lūpomis prižadėtum nebenusidėti, o savo širdyje nuodėme gėrėtumeis ir nemanytum jos vengti.
Atsakymas Ramunei.Tamstos reikalas atrodo gana sudėtingas, bet jis nepakankamai aiškiai yra išdėstytas laiške kunigui Jonui. Jei norite rimtai visa tai sutvarkyti, geriausia būtų, kad asmeniškai pasikalbėtumėte su savo klebonu ar kokiu nors kitu kunigu. Jei norite, galite užeiti ir pas mus. Laikraštyje to klausimo negalima išspręsti. Negalime Jums atsakyti nė laišku, nes nedavėte savo adreso. Turime dar ir daugiau tokių klausimų, į kuriuos dėl kokių nors priežasčių laikraštyje negalime duoti atsakymo, o laišku taip pat negalime atsakyti, nes iš kažkokios nepagrįstos baimės ar perdėto nedrąsumo klausėjai neparašė savo adreso nė pavardės. Redakcijai galite drąsiai rašyti savo pavardę ir adresą, nes ji niekam be jūsų leidimo to nepasakys.
Redaktorius