Kiekvienas klausimas gali būti išspręstas įvairiai. Visuomet stengiamasi savo tezės dėstymui duoti originalumo atspalvį. Todėl ir tuo vyro-moters arba lyčių psichologinių skirtumų klausimu dažnai yra įvairiai pasisakoma.
Galima sakyti, kad nėra vyro ir moters, yra tik žmogus. Į šį faktą reikia kreipti dėmesį, neieškoti skirtumų, neakcentuoti vyro ir moters charakterio ypatybių, bet ieškoti ir ugdyti tai, kas žmogių tinka, kas jį daro tikru žmogumi. Juk tai, kas yra gera ir kilnu vienai lyčiai, tas bus gera ir kilnu taip pat ir mišrioms lytims. Ir Freudas konstatavęs, kad nėra vyriškos ir moteriškos dvasios, o tik žmogiškoji dvasia, laisva nuo lyties įtakų.
Vis dėlto, besižvalgydami po istoriją, matome, kad tarp vyro ir moters visuomet buvo jaučiamas skirtumas. Visais amžiais buvo jaučiamas valdančiųjų ir silpnųjų santykis. Vienu laiku buvo matrijarchatas, kitu — patrijarchatas. Psichiatrijos daktaras Erick From yra tos nuomonės, kad pirmiausia buvęs matrijarchatas. Savo tvirtinimą jis remia Indijos ir Kinijos socialiniu senovės gyvenmu ir religijos istorija. Babilonijoje taip pat pirmiau buvusi deivė Tiamata, ir tik vėliau ją nugalėjęs jos sūnus Mardukas, įvedęs ir patrijarchalinę valdžią. Autorius teigia, kad ir Ieva buvusi charakteringa matrijarchalinės santvarkos atstovė, drįsusi pirmoji nusidėti ir įvesti į nuodėmę Adomą. Kadangi Adomas Ievai pasidavė, jis buvo jos diriguojamas, buvo už ją silpnesnis.
Visuomet yra daug antagonizmo, kalbant tais patrijarchalinės ir matrijarchalinės santvarkos klausimais ir, apskritai, vyro ar moters pirmavimu. Tačiau jeigu pripažinsim esant tik žmogiškąsias ypatybes ir neieškosim skirtumų, nustosim būti kūrybiški, eisim į automatiškumą, nuobodumą ir lėkštumą. Atsisakysim individuališkumo, harmonijos ir savitumo. Tai vestų prie kultūros žlugimo ir žmogiškumo išsigimimo. Antra vertus, būtų klaidinga vieną pusę daugiau vertinti, o kitą žeminti. Ar tik nebus teisingiausia dvi lytis palyginti su teigiama ir neigiama elektros srove. Jų pareigos yra skirtingos, bet reikšmė vienoda. Jei nebūtų skirtingumų — nebūtų elektros, nebūtų jėgos nei šviesos.
Antagonizmas tarp vyro ir moters dažnai yra vaikams jau iš mažens įkvepiamas klaidingo tėvų auklėjimo. "Nesielk kaip mergaitė; ko žliumbi, juk nesi mergaitė; nebūk berniška; nebūk grubi kaip berniukas." Toki tėvų pasakymai vaikams yra labai nepedagogiški. Tokiu būdu vaikai iš mažens yra įpratinami matyti vieni kitų psichologines klaidas ir vieni į kitus iš anksto žiūrėti. Todėl kalbant apie psichinius lyčių skirtumus, reikia nuspręsti, kokias lyčių ypatybes laikyti esminiais psichiniais skirtumais ir ką tenka laikyti tik kultūros, auklėjimo ir bendrai aplinkos veiksnių sukurta ir mūsų pasisavinta laikymosi forma.
"Esminiais psichiniais skirtumais pirmiausia reikia laikyti tokias ypatybes, kurios lygiai pasireiškia nors ir nevienodomis formomis visose tautose ir visose kultūrose, pvz., moters motiniškumas, didesnis emocingumas. Antra, esminiais skirtumais taip pat laikytinas vienos ar kitos lyties atskirose srityse parodomas didesnis sugebėjimas. Trečia, esminius skirtumus rodo ir atskirų lyčių domėjimasis skirtingais dalykais, skirtingų dalykų pamėgimas. Pagaliau ketvirta, esminiais skirtumais reikia laikyti tas vienos ar kitos lyties ypatybes, kurios domina bei intriguoja tik antrosios lyties individus, pvz., vyro jėga imponuoja tik moterims, kai tuo tarpu moters fizine jėga vyrai nesižavi. Tačiau ir turint skirtumų pagrindus, patys skirtumai nėra visada tokie jau aiškūs: išvesti tarp jų griežtą ribą dar ir šiandien nėra įmanoma. Priešingai, net pats skirtumų klausimas neretai ginčijamas. Juk tie skirtumai, palyginti su begaline abiem lytim bendra pergyvenimų sfera — mąstymo, meno, religijos, dorovės ir kitų sričių vienodų pergyvenimų gausybe — atrodo labai nedideli ir nereikšmingi" (P. Maldeikis. "Koeduka-cija psichologiniu požiūriu", 7-8 p.).
O vis dėlto psichiniai lyčių skirtumai yra aiškūs visą žmogaus gyvenimą. Kūdikystėje tie skirtumai reiškiasi daugiau paveldėjimo pradais. Aplinkos įtakų maža. Vėliau, besivystant ir besiplėtojant visam vaiko sielos gyvenimui, iš visų skirtingumų stipriausiai pasireiškia lyčių skirtumai. Paprastai moters sąvokai priskiriame vienokį turinį, o vyro — kitokį. Tai du poliai, suprantami ne vien lytiškai fiziologiška prasme. Psichiniai ir dvasiniai skirtumai, kuriais vieni kitus papildo ir dėl kurių kaip tik vieni kitų ilgisi ir pageidauja, pagrindžia vyro ir moters psichinį ir dvasinį poliariškumą, nes iš jų sudaro dvi viena į kitą besiorientuojančias psichines bei dvasines visumas. Ir juo moteryje moteriškosios, o vyro vyriškosios ypatybės pasiekia didesnio subtilumo, tuo moteris ir vyras sudaro harmoningesnę bei prasmingesnę asmenybę.
Motiniškumasyra kiekvienos sveikos mergaitės ypatybė. Tai vienintelė, tačiau labai reikšminga funkcija, skirianti moteris nuo vyrų. Apie motiniškumą buriasi kiti akstinai ir pergyvenimai, nes ši ypatybė yra pagrindas visoms kitoms. Vyras nepergyvena tokių gilių, taip pastovių santykių su vaiku, kaip motina. Todėl vyriškieji bruožai neturi tokio vieningo pagrindo, kokį turi moteriškieji. Vyre yra daugiau susiskaldymo. Vyras protą laiko svarbiausiu dalyku. Vadinasi, jis viską apskaičiuoja ir suskaičiuoja. Į savo kūno gyvenimą jis žiūri pro pirštus, nes tai esą neesminis dalykas. Taip pat skirtingu keliu eina jo mąstymas ir jausmų gyvenimas. Dėl to dažnai pasitaiko, kad vyras turi savo nusistatymus, pagal juos planuoja, o tuo tarpu jausmų gyvenimas padaro didelių nukrypimų. Ir vyras nelinkęs į tokius nukrypimus labai rimtai žiūrėti. Jo manymu, tai tik pripuolami dalykai, neatitinką jo nusistatymų. Taip vyruose atsiranda antrasis "aš", kuris traukia priešinga kryptimi negu protas liepia. "Berniuke viskas nesurišta kits su kitu: jis gali sunkiai nusikalsti, nedalyvaujant tame nusikaltime jo charakteriui, ir dėl to nusikaltęs jis ne visada žūva" (Foerster. "Auklėjimas ir Auklėjimasis"). Atrodytų, kad vyras į savo veiksmus neįdeda savęs, jų nenudažo savo jausmu, jis pasilieka šalia jų. Jis atitrūksta nuo veiksmo tą minutę, kai jis užbaigiamas, tai lyg akmuo, kuris gali kristi į vandenį, nebesirūpindamas bangomis, kurias krisdamas sukelia. Daugeliu atvejų vyras dėl šios savo ypatybės galėtų jaustis laimingas, o moteris, priešingai, dėl to dažnai daug pergyvena.
"Mergaitėje nesutarimo tarp proto, valios ir jausmų nėra. Joje vyrauja intuicija. Ji veikia daugiau iš pasąmonės. Ji ne tiek protauja, kiek jaučia ir pergyvena. Moteris į viską įdeda dalį savęs. Mergaitėje yra viskas stipriausiai surišta: vienas mažas suklupimas bematant išstumia ją iš vėžių, lengvai užmuša jos tvirtumą, garbės jausmą, sąžiningumą visais atžvilgiais" (Foerster).
Moteryje pažymėtinas gamtiškumas, kaip kūno ir sielos gyvenimo darnos pasireiškimas. Kūno ritmo pasireiškimai apsprendžia sielos gyvenimo ritmą, įneša nuotaikų bei jausmų nepastovumo, mąstymo bei veikimo nenuoseklumo. Ir į išorę moteris kreipia daug dėmesio, nes jaučia, kad jos kūnas dalyvauja jos dvasiniuose pergyvenimuose.
Aktyvumas— pasyvumas. Vyrai daugiau aktyvūs, moterys daugiau pasyvios. Vyras nori pabrėžti savo jėgą, jis išalkęs valdžios, kuo nors nori būti pranašesnis už kitus. Jis nori būti pripažintas, gerbiamas, respektuojamas, bijomas. Tuo tarpu moteris nori mylėti, būti mylima, tarnauti ir tarnaudama viešpatauti. Moteris nepasižymi raumenų jėga, bet ji kovoja savo dvasinėmis vertybėmis: švelnumu, kantrybe. Berniukas yra daugiau daiktiškas, realus, konkretus, o mergaitė — dvasiškesnė, ji daugiau kreipia dėmesio ne į tai, ką ji mato, bet į tai, ką tas matomas daiktas ar reiškinys jos dvasioje ir pasąmonėje sužadina, kokį įspūdį padaro. Berniukai išorinius įspūdžius priima kritiškai, juos susubjektyvina, savaip pakreipia. Mergaitės priima taip, kaip jie patiekiami, visai nekritikuodamos.
Produktyvumas— reproduktyvu-mas. Liepmanno nuomone, vidutinė moteris yra mažiau produktyvi už vidutinį vyrą. Vyras krypsta į tyrinėjimus, mokslą, abstrakciją. Moteris nemėgsta abstrakcijos, todėl jos mokslinių tyrimų ir išradimų pasireiškimas yra menkas. Ji daugiau gali atkurti negu sukurti. Kaip visi paveldėti lyčių skirtumai, taip ir šis kyla iš moters ir vyro kūno, sielos ir dvasios visumos tikslų ir atitinka savo paskirtį. Moters skirtingos pareigos ir uždaviniai apsprendžia tą akivaizdų kūrybingumą, išradimus ir tyrimus, kuriais taip didžiuojasi vyrai. Bet kas, jei ne moteris, išaugina tuos išdidžius kūrėjus, jiems įkvepia darbo meilę, atiduoda jėgas, laiką ir daugelį savo kūrybiškosios ir išradingosios sielos? Ji tyliai stebi, pasilikusi namie, kaip ereliais padangėmis nardo tie, kuriuos ji savo jėgomis išaugino ir kurie mano ją silpną ir daug kuo atsilikusią esant.
Jausmai ir proto— valios gyvenimas. Moteryje jausminis elementas yra stipresnis už protinį. Ką moteris mąsto, kalba ar veikia, visa tai ji pergyvena, viskuo persiima, į viską įsigilina. Vyrai veikia apskaičiuodami. Moteris mažiau objektyvi, ji gali būti greičiau paveikta užjausti, pasigailėti, nekęsti. Dėl tos jausminės nepastovios būsenos jos nuotaika greitai kinta. Moteris yra jautri, į viską stipriau reaguoja, ji pasiduoda sugestijai ir impulsui. Vyras kritiškiau priima aplinkos įspūdžius, išlaiko pusiausvyrą, yra savarankiškesnis. Vyras daugiau domisi daiktais, technika, o moteris — žmonėmis ir namų židinio sritimi.
LYČIŲ PSICHINIŲ FUNKCIJŲ SKIRTUMAI
Pražiūri akis, laisvės ryto belaukdamos...
Jausminis elementas moteryje susiaurina jos sąmonės apimtį. Vyrai iš karto gali apimti daugiau dalykų negu moterys. Gal čia reikėtų prisiminti Napoleoną, kuris galėjęs vienu kartu dirbti penkis darbus...
Jutimai- nuvokimai. Moteris greičiau pajunta šaltį, skausmą, skonį, o vyras — svorį. Muzikoj gabesnės esančios moterys, taip pat ir spalvas jos geriau skiria. Pagal Buchlerį, ir atmintis esanti geresnė mergaičių.
Fantazija.Fantazijos gyvumu ir veiklumu labiau pasižymi moterys. Jos yra kalbesnės, labiau mėgsta kurti įvairias istorijas, išsipasakoti, pagražinti. Jos labiau mėgsta pasakas. Mergaitė gali geriau už berniuką sutelkti dėmesį, nėra tiek išsiblaškiusi. Intelekto srityje berniukas yra intelektualinis valios tipas, o mergaitė — intuityvinis jausmo tipas. Subrendęs vyras parodo stipresnį logiško mąstymo, abstrakcijos ir kritiškumo sugebėjimą. Intelektualinio darbo pajėgumui išaiškinti G. Heyman-sas surinko iš visų Olandijos universitetų profesorių pasisakymus apie studentų, vyrų ir moterų, intelektinį pajėgumą. Didelė profesorių dauguma pareiškė, kad vyrai dažniau parodo bendrą sugebėjimą išmoktus dalykus savaip pergalvoti, savo tyrimais papildyti ir, kur reikia, pritaikyti. Jie geriau moka savo dalyką, interesuojasi mokslu ir ten, kur egzaminai neverčia. Jie turi daugiau kritiškumo, turi savo nuomonę apie tai, ką skaito ar mokosi. Jie siekia aiškumo, protingiau studijuoja, labiau myli savo dalyką, lengviau jį suvokia, turi didesnę stebėjimo dovaną, giliau supranta, teisingiau sprendžia, griežčiau logiškai mąsto, labiau sugeba dirbti su abstrakčiomis sąvokomis, lengviau skiria esminius dalykus nuo neesminių, sugeba geriau kombinuoti, metodiškiau dirbti, ką nors nauja sugalvoti ir daugiau dirba mokslinį darbą, baigę universitetą. Moterys daugiau negu vyrai parodo bendrą mokyklinį žinojimą, daugiau domisi praktiškąja klausimų puse, yra stropesnės ir kantresnės darbe, ištikimiau lanko paskaitas, labiau prisitaiko prie reikalavimų, tvarkingiau ir sąžiningiau studijuoja, turi geresnę atmintį. Taigi, vyrai daugiau naudojasi intelektu, o moterys — charakteriu ir atmintimi. Bendrai, reikia pasakyti kad proto atžvilgiu moterys daugiau užima vidurio pozicijas. Iš vyrų pasitaiko daugiau genijų, bet daugiau ir idijotų.
Kai kurių sričių intelektinio pajėgumo skirtumas atsiranda dėl vyriško ir moteriško protinio pažinimo krypčių skirtingumo. Vyriškas mąstymas ir jo pažinimas yra daugiau pagrįstas analizavimu, išnagrinėjimu. Moteris analizavimo visai nemėgsta. Jos pažinimas paprastai nukrypsta į reiškinio visumą. Ta aplinkybė ir užkerta kelią vidutinei moteriai į filosofiją ar į mokslinius tyrinėjimus, kurie remiasi analizavimu ir abstrakcija.
Moters protavime stipriai vyrauja intuicija, tai yra toks protavimas, kur sprendimai įvyksta jau pasąmonėje. Gausūs ankstesni pergyvenimai palieka sąmonėje tiek stiprius pėdsakus, kad jie ir jos pasąmonėje teikia nusistatymus ir pasiryžimus, kurie vėliau, reikalui esant, iškyla į sąmonę, kaip turimi sprendimai, nuomonės, bet be sąmoningų motyvavimų. Šitie pasąmoniniai nusistatymai kaip tik ir susiaurina moters domėjimąsi kitais argumentais, kas ir atsiliepia į jos sprendimų objektyvumą. Šis pasąmoninis procesas moteryje vyksta daug stipriau negu vyre, teikia jos protavimui kitokią kryptį ir drauge tą pirmumą, kad be jokio sąmoningo pagrindo leidžia jai prieiti prie naujų, teisingų ir vertingų įsitikinimų. Kadangi sąmonės sritis yra siauresnė, tai intuityvus mąstymas, paremtas daug platesniu pasąmonės gyvenimu, dažnai veda prie geresnių rezultatų negu vyriškas diskursyvinis mąstymas. Lyginant abi vyriško protavimo rūšis, nėra mažiausios teisės kurią nors jų laikyti menkavertiška. Tariamas menkavertiškumas atsiranda tada, kai kuriai nors protavimo rūšiai yra duodami ne jos uždaviniai. Moters veikimas priklauso nuo jausminių motyvų, mažiau pagrįstų racionalumu, apskaičiavimu. Bet kurį nors motyvą pasirinkusi, ji jo laikosi daug griežčiau ir pastoviau negu vyras. Smulkmenose moteris ir nedrąsi ir nekantri, bet svarbiuose gyvenimo klausimuose ji savo drąsa ir kantrybe daugeliu atvejų pralenkia vyrus.
Religija.Mergaitės ir berniukai nevienodai pergyvena religingumą. O. Lipmann statistiniu būdu išveda, kad beveik visada moterys labiau parodo stipresnę religinę sąmonę, tvirtesnius religinius įsitikinimus ir siekimą įgyvendinti religinius idealus. Įvarios religinės vertybės mergaičių yra labiau vertinamos, pasisavinamos ir pergyvenamos. Tačiau vyrai religinėj srity yra praktiškesni, jie elgiasi taip, kaip Dievui patinka. Jie stengiasi patys kurti religiją pagal religinius metodus.
Moralinės vertybėsvyrų yra imamos daugiau iš praktiškos, o moterų iš dvasinės pusės. Mergaitės daugiau myli teisingumą, labiau smerkia melą, neištikimumą, klastą. Tačiau jausminis elementas moteryje kartais gali padaryti didelių staigmenų. Pvz., ji gali smarkiai ką nors smerkti, bet matydama pasmerktąjį kenčiant, jo labai gailisi. Vyras šioje srityje yra objektyvesnis ir kietesnis.
Draugiškumąberniukai daugiau remia medžiagine nauda, o mergaitės — dvasinėmis vertybėmis. Socialinėj plotmėj vyrai daugiau kuria teorijas, liečiančias visumą, o moterys yra labiau linkusios į pavienių asmenų šelpimą ar jų socialinės būklės pagerinimą.
Sugyvenmas.Kadangi vyro ir moters charakteriai yra skirtingi, skirtingos yra ir jų pareigos šeimoje. Juo tiksliau bus pasiskirstyta šeimoje pareigomis, juo geriau supras vienas kito charakterio skirtumus, juo vyras bus vyriškesnis, o moteris moteriškesnė, tuo geresnis bus sugyvenimas. Kaip vyriškas, taip ir moteriškas charakteris jaučia savo vienpusiškumą ir antrosios lyties papildymo reikalą. Dėl to vyras ir moteris vienas prie kito linksta, vienas kito ilgisi. Vienas kitą papildydami savo lyties ypatybėmis ir pergyvenimais, juodu abu praturtėja.
Be individų pasipildymo, jų vyriškų ir moteriškų ypatybių išsivystymas turi ir gilesnę prasmę. Kaip jau matėme, kuo tobuliau bus išvystytos moters ir vyro charakterių ypatybės, tuo juodu sukurs darnesnę, pilnesnę ir turtingesnę šeimą. Tokia šeima turės daugiau ko perduoti ir savo vaikams, kurie iš tėvų paveldi bent kai kuriuos jų charakterių bruožus. Todėl negalima žiūrėti į individuališkumą kaip į vieno asmens reikalą. Individo išsiskleidimą reikia saugoti kaip platesnės bendruomenės turtą, kaip tam tikrą ateities pagrindą.
Mūsų rašomosios kalbos tėvas Jonas Jablonskis — Rygiškių Jonas
(1860. XII. 30. — 1930. II. 23.)
Šį mėnesi sueina 25 metai nuo jo mirties.
Ne visi lyčių skirtingumai yra vienodos vertės. Prof. St. Šalkauskis skiria tris vyrų ir moterų skirtumų kategorijas: 1) naikintini, 2) pakenčiami, 3) lavintini. Naikintini yra tie individualiniai skirtumai, kurie, kad ir kyla iš pagrindinių vyro ir moters skirtumų, yra neigiamos krypties ir nesuderinami su tikros kultūros reikalavimais, pvz., vyrų brutalumas atletiškose rungtynėse, jų karingas žiaurumas ir avantiūros, moterų receptyvumo pasireiškimai, kurie negali būti suderinti su žmogiškosios garbės pajutimu. Neišvengiamai pakenčiami yra tie individualiniai skirtumai, kurie kyla iš pagrindinių vyro ir moters individualybių ir kurie specifikuoja psichinį žmogaus tipą, nedarydami jo dar nei blogu nei geru, pvz., vyras yra intelektualinis valios tipas, o moteris — intuicinis jausmo tipas. Jie abu yra lygiai vertingi, nors būtų idealu, kad abiejų tipų gerosios pusės visiškai sutaptų viename asmenyje. Lavintini individualiniai skirtumai yra reikalingi specifiniams vyro ir moters pašaukimams. Moteryje yra lavintinos tos ypatybės, kurios yra reikalingos jai, kaip motinai, kurios pabrėžia jos moteriškumą, kurios imponuoja vyrui. Vyre yra lavintinos ypatybės, pabrėžiančios jo vyriškumą. Bendrai, yra lavintini visi tie skirtumai, dėl kurių vyrai ir moterys patinka vieni kitiems, vieni kitus papildo ir pasižymi savo specifinių pašaukimų srityje.
Mūsų rašytoja ir pedagogė Marija Pečkauskaitė — Šatrijos Ragana (1877. II. 24. — 1930. VII. 24.)
LYČIŲ TARPUSAVIO ĮTAKOS CHARAKTERIUI
Bendraudami mes veikiame vieni kitus, tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai, darome arba teigiamą arba neigiamą įtaką, pririšome arba atstumiame, susižavime arba pasibiaurime, nuteikiame maloniai arba grubiai. Žmogaus pasąmonėje kaupiasi visi tie išgyvenimai, formuodami žmogaus ateities nusistatymą bei charakterį ir puoselėdami vienus ar kitus žmogaus palinkimus. Ir juo ilgiau kurių nors žmonių aplinka mus veikia, tuo stipresnė yra jos įtaka. Mes pradedame savintis tų žmonių individualybes, užsikrečiam jų nuotaikomis ir net mintimis.
Dievas sutvėrė Adomą, į save panašų. Dievas buvo vienas, bet ne vienišas. Jame buvo pilnybė ir harmonija. O Adomas buvo vienas ir vienišas. Jo dvasios pasaulyje buvo tuštuma, kurią reikėjo užpildyti. Jis valdė gamtą ir pasaulį, bet nebuvo, kas juo gėrisi, kas jam pritaria, kas jam padeda, nebuvo tikslo, kam visa tai dirbama ir su kuo dalinamasi. Dievas tai matė. "Negera būti žmogui vienam". Tuo išreiškiama natūrali žmogaus prigimties būtinybė būti papildytam. Protas jungiasi su širdimi, jėga su švelnumu, abstrakcija su grožio ilgesiu. Žmogus ilgisi pilnumos. Vienas sugeba kurti ir valdyti, kitas pasisavinti, įkvėpti ir džiaugtis. Vienas — grumtis su gyvenimo sunkumais, o kitas — kurstyti namų židinį.
Tačiau moterystės klausimą sprendžiant, daugiausia kalbama apie meilę. Apie ją žmonės yra labai daug prirašę ir prikalbėję. Kai kurių nuomonės labai pesimistiškos, pvz., kunigaikštis Rochefoucauld sako: "Visi kalba apie ją, bet niekas nėra jos matęs". Kalbėti apie amžiną, nuolat besitęsiančią meilę filosofui nesą nei protinga nei prasminga, nes "la vie est vaine, un peu de haine, un peu d'amour et puis bonjour". Daug moterysčių yra nelaimingų dėl to, kad joms per mažai pasiruošiama. Žmogus kaltina kitus, kaltina aplinkybes, kaltina likimą, bet nejaučia, kad visa tai turi šaknis jame pačiame. Niekas dar nėra nustatęs dėsnių, kurie garantuotų laimingą moterystę, tačiau gyvenimas jau davė pakankamai patirties, kad galėtume pasidaryti sveikų išvadų. Viena iš jų yra ta, kad žmogus kad ir kaip būtų išprusęs chemijoj, fizikoj ar literatūroj, jis liks barbaras ir laukinis, jei nebus išstudijavęs savęs. Tad būtina išugdyti stiprią asmenybę, pažinti save, o pažinti reiškia suformuoti. Jaunuolis, norįs žengti moterystėn, turi atlikti gilias savo asmens tyrinėjimo studijas ir tai ne tais metais, kai jau rengiasi žengti prie altoriaus. Pažinti save, bet pažinti ir kitą, su kuriuo manai sukurti šeimą. Visai prasmingas buvo to airio elgesys, kuris eidavęs į pasimatymus su žibintuvu, kad geriau galėtų įsižiūrėti į savo mylimosios charakterį. Ir Benjaminas Franklin pataria: “Keep your eyes wide open before marriage and half shut afterwards". Labai yra patartina neturėti per didelių romantiškų iliuzijų, nežiūrėti į aistrą kaip į menišką ir dvasinį pasireiškimą. Reikia būti pasiruošus kiekvieną šeimos indo trūkinėjimą užpildyti savimi, nelaukiant to iš partnerio, nes žmogumi tu esi tiek, kiek esi pajėgus mylėti kitą, jam gyventi, pakęsti už jį, jam palengvinti ir jį pradžiuginti.
Be to, į gyvenimą reikėtų žiūrėti taip, kad kiekviena džiaugsmo valanda, kiekvienas pasisekimas ir visa gera, ką tenka patirti iš kito, būtų tau tik dovanos, o ne būtina teisė visa tai gauti. O visa kasdienybė, vargai, kančios ir skurdas — natūrali gyvenimo vaga. Be pasiaukojimo, susivaldymo ir atsižadėjimo nebus meilės, o be meilės žemės viešpačiu taps egoizmas. Egoizmas yra nepagydomas šeimos gyvenimo vėžys. Tad kiekvienas tesistengia tarnauti, o ne viešpatauti, tada bus laimė šeimoje.
Venecijoje yra nutapytas paveikslas, vaizduojąs Dožų sužadėtinę, kurios rūbai ir ji pati išpuošta ne vien brangakmeniais ir auksu, bet ir baisiomis gyvatėmis bei siaubą sukeliančiais šliužais. Tai simbolizuoja nepažintą žmogaus vidų ir galimas skaudžias staigmenas vedybose. Daugeliu atvejų tik didelis noras mylėti, atleisti ir jėga, gaunama iš tikėjimo globojama Kūrėjo ranka ir Jo kančios kelio prisiminimas mums padeda nusipurtyti viskuo, kas kenkia ir griauna.
Grožis, imponuojančios manieros ir turtas yra patys pavojingiausi apsprendžiamieji argumentai moterystėje. Tai yra momento dovanos, kurių žmogus nėra šeimininkas. Kažkas pasakė, kad vyras yra lyg pavasario mėnuo, kai peršasi, bet šaltas, lyg žiemos gruodis po to, kai veda. Netekėjusi mergaitė esanti, kaip gegužis, bet jos mėlynas dangus apsiniaukia, kai ji išteka. Tad spalvos, nuotaikos ir šypsenos keičiasi, lieka pastovu tik tai, kas gilu ir amžina, bet ir tai reikalauja amžino dėmesio, rūpesčio ir globojamos rankos.
Mūsų dienų studentiškasis jaunimas gana sveikai galvoja vedybų klausimu. Notre Dame studentai, atsakydami į anketą, kokios mergaitės sau už žmoną norėtų, taip pasisakė: gero charakterio, šeimos žmogaus, atsakingos šeimos gyvenimo kūrėjos, mergaitės kietų principų ir aukštų idealų, inteligentiškos mergaitės, duodančios vyrui kūrybinės jėgos, galinčios būti pavyzdžiu savo vaikams... Tik vienas iš kelių šimtų atsakė norįs blondinės, mėlynom akim ir su duobutėm žanduose...
Kitame katalikiškame universitete studentai pasisakė už moralinį mergaitės charakterį, religingumą ir sveikatą. Labai maža buvo tokių, kurie pirmoj vietoj statė gerbūvį, išvaizdą, sugebėjimą šeimininkauti.
Laimingos santuokos sąlygos yra: interesų bendrumas, minčių ir idėjų artumas. Inteligencijos laipsniai negali būti perdaug kontrastiški. Jau graikų ir romėnų rašytojai sakydavo, kad jei nori laimingai vesti, vesk sau lygią. Nors paprastai sakoma, kad įsimylėjusieji yra akli ir kurti, bet vis dėlto reikėtų jiems priminti, kad proto vedybos, arba tėvų sulipdytos vedybos dažniausiai būna laimingesnės ir ilgiau tveriančios už Hollywoodo stiliaus romantiškas vedybas. Bet visa tai yra tik receptai: vieniems jie gali padėti, kitiems ne. Vis dėlto nebūtų išmintinga į juos nekreipti dėmeso, nes juos prirašo gyvenimo praktika. Danutė Augienė