Spausdinti

1955 M. VASARIO (FEBRUARY) MĖN. VOL. VI, NO. 2

     Lietuva, mūsų Tėvų Žemė, šią valandą yra centras mūsų minčių, ilgesio, mūsų meilės. Šiandien džiaugiamės josios didinga praeitimi, nuostabiu josios būties keliu ir liūdime skaudžia dabartimi. Liūdime susikaupę, giliai stiprėdami dvasia, semdamiesi jėgų darbui, aukai, kovai už laisvę, už aną dieviškąjį pradą, kurio bruožai sukuria Dievybės paveikslą žmoguje, kurio turinys ir galia leidžia paskiram individui ir visuomenei dalyvauti Tvėrėjo kūrybiniame darbe, subręsti amžinajam Gėriui ir Grožiui, laimingai nugalėti visus ilgesio tolius ir pasiekti laimės tikrovę.

     Todėl laisvę myli, josios siekia, jąja džiaugiasi kiekvienas žmogus ir kiekviena laisvojo žmogaus sukurtoji institucija. Ji yra vienas esmingiausių dieviškųjų bruožų žmoguje, todėl ir vienas brangiausių jojo turtų, todėl jj išlaikyti, apginti ir praradus atkovoti žmogus nesigaili ir didžiausios aukos — savo gyvybės.

     Lietuvio sielos gelmėje meilė laisvei yra ypatingai jautri, galinga. Nešant savyje tą dieviškąją liepsną, jam teko keliauti ypatingai audringu gyvenimo keliu. Jis sutikdavo daugiau priešų negu kiti, kurie demoniškomis pastangomis bandė išplėšti iš jojo šią Dangaus dovaną. Dėl jos lietuvis ilgai kentėjo, daug savo brangaus kraujo išliejo, sūnus ir dukras gailiai apraudojo, bet laisvės neišsižadėjo.

     Laisvę lietuvis myli ir šiandien. Ir šiandien, jausdamas ant savo Tautos kančia nuskaidrinto kūno skaudžius priešo smūgius, neatsisako josios. Tai skelbia visam dar laisvam pasauliui kovojantis Lietuvos miškų partizanas savo ginklu, Sibiro tremtinys savo Golgotos kančia ir kiekvienas laisvas lietuvis savo darbu. Lietuvių Tautos Velykų rytą, kai 1918 metais Vasario Šešioliktąją Tautos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, ji deklaravo pasauliui amžinąją lietuvių tautos valią, pagrįstą amžinąja Dieviška Charta. Už šį šventą Tautos laisvės idealą stovi ir amžiais stovės visa lietuvių tauta, kol pasaulyje bus gyvas bent vienas lietuvis.

     Lietuvių tauta — tai Vargo Mokykla. Lietuvių tautos istorija — tai Vargo Mokyklos kūryba. Ir didieji istoriniai laimėjimai mūsų Tautos gyvenimo raidoje buvo susiję su didžiu vargu, didžia auka. Mūsų kovos už laisvę, savitą kultūrą, už Rūpintojėlį Lietuvos kryžkelėse rymanti buvo mums daug sunkesnės negu kitoms tautoms. Bet ši tikrovė reiškia mūsų Tautai didžią privilegiją. Ji išskiria ją iš daugelio kitų tautų. Šis reiškinys byloja, kad mūsų Tautos dvasia yra tiek gili, stipri bei nepalaužiama, kad Apvaizda galėjo įrašyti jos Konstitucijon: lietuvi, tu subręsi, atgimsi dvasia, būsi kilnus, šviesus, vieningas ir laisvas varge! Varge tu būsi kietesnis už plieną, galingesnis už ąžuolą, subrendusį audrose Nemuno pakrantėje, varge tu kursi knygą ir maldą, varge kalsi laisvės varpus... Vargas — tai šventoji lietuvio gyvenimo dalia. Kaip genijalaus skulptoriaus smūgiai marmuro gabale, taip ji lietuvio dvasioje sukūrė bruožus, kurie savo grožiu bei turtingumu spinduliuoja jo dainoje, giesmėje, liaudies kūryboje ir visose lietuvio gyvenimo formose, kurios kelia nuostabų susidomėjimą kitų tautų tarpe. Kančia ir tragizmas yra šaltiniai, teikią gyvybės kūrybos ir kultūros raidai. Kas to neįvertina, tas yra pasmerktas žūti. Helenizmas žlugo, nežiūrint Sofoklio ir Sokrato didžios išminties, nes neskyrė žmogaus kančiai tinkamos vietos. Ir šiandien kančia ir tragizmas yra brandinanti galia, verčianti ieškoti naujų kelių iš esamos chaotinės dabarties. Kančia brandina ir mūsų Tautą josios pašaukimo uždaviniui ir atves ją naujon gadynėn, tei-kiančion jai garbę tautų šeimoje ir tikrą vertę amžinybėje. Jeigu pasaulio kultūrą ir civilizaciją išgelbės tik tie, kurie pasisakys už laisvąjį žmogų, tai Lietuva, aukodama kilniausią kraujo auką už laisvę žmogaus ir žmonijos, yra kartu didžioji geradarė pasaulio kultūros ir civilizacijos. Todėl mes didžiuojamės prieš visą pasaulį mūsų Tautos didžiąja misija, josios heroiška auka pasaulio tautų kovos finale už žmonijos laisvę, josios amžiną gyvybę.

     Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme! Ir niekad ji nebuvo taip didvyriška, šviesi, kaip šiandien. Šią šventą tikrovę mes išpažįstame kiekvieną kartą, kada iš mūsų dvasios gelmių didingai praskamba mūsų Tautos Himnas.

     O vistik tautą sudaro visi josios sūnūs ir dukros, nesvarbu, kur jie bebūtų, kur jie begyventų. Vadinas, ir tautinė misija visiems yra lygi: džiaugtis Tautos laimėjimais, liūdėti jai kenčiant, rūpintis josios siekiais. Tai yra nepaprastai maloni privilegija, bet kartu ir atsakinga pareiga, ypatingai, kai Tauta išgyvena sunkią nelaimės valandą, kai ji yra nepaprastai reikalinga visų meilės, paramos, pagalbos. Ypatingai tokiu atveju grupiniai bei asmeniniai interesai subordinuojami vyriausiam Tautos reikalui. Šia prasme niekam nenumatomos jokios pareigos jaukioje “užfrontėje”. Kai Tauta šaukiasi visų pagalbos, apsisprendimas kiekvienam tegali būti tik įsijungti į bendrą darbą, arba būti dezertyru, suklumpant prieš svetimus dievus, prieš savo pačių silpnybę. Tautos kankinių išlietas ir liejamas kraujas neatleis užmaršties ir nepateisins niekšybės, jeigu mes ją pavadinsime ir gražiausiu vardu. Todėl sunkiai nusižengiame prieš kenčiančią ir kovojančią Tautą, nerasdami bendros kalbos bei bendro kelio, laisvinant Tautą ir išlaikant gyvą jos dvasią pasaulyje išsklaidytų josios vaikų tarpe. Tai jaučia kiekvienas taurus lietuvis. Šešioliktoji Vasario tebūnie mums visiems rimties bei susimąstymo valanda bei pradžia nuoširdaus, broliško bei kūrybinio darbo šią valandą, kada savo Tautai esame labiausiai reikalingi. Tvirta valia, kieta kova, heroiška auka — tai kelias, kuriuo ėjo didvyrių žemės sūnūs bei dukros. Juo norim eiti ir mes.    

Jonas Borevičius, S. J.