Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1955m. No.3 Kovas

T U R I N Y S
 
 
Šiame numeryje esančios septynių Kristaus žodžių iliustracijos:
      1.    Krucifiksas (apie 1067 m.) iš šv. Jurgio bažnyčios Koelne.
      2.    Krucifiksas (17 amž.), Vergara, S. Pedro.
      3.    Krucifiksas. Gregorio Fernandes (1566-1636). Valladolid muzėjus.
      4.    Kristaus galva (17 amž.). Plastika. Koelno muzėjus.
      5.    Krucifiksas (sunaikintas paskutinio karo metu), buvęs Koelne šv. Jono bažnyčioje.
      6.    Krucifiksas (1500 m.) Breslavo katedra.
      7.    Krucifiksas (17 amž.) Nienborgo parapijos bažnyčioje.
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
     Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
     Redakcijos nariai: Jonas Borevičius, S. J. ir Bruno Markaitis, S. J.
     Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės Sesers M. Mercedes, S. S. C.    N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.

SEPTYNI PASKUTINIEJI ŽODŽIAI

1955 M. KOVO (MARCH) MĖN. VOL. VI, NO. 3

      Kristus, gyvendamas žemėje, skelbė dieviškosios tiesos žodžius visiems žmonėms be skirtumo, pasinaudodamas bet kokia vieta, kuri Jam davė progos prabilti į tiesos išalkusias minias. Pirmieji Naujojo Testamento palaiminimai nuaidėjo Galilėjos slėniais nuo kalno viršūnės. Kitą kartą Jis kalbėjo iš bangų supamo Petro laivelio, kai besiveržianti minia Jį nustūmė prie pat ežero kranto. Jį matome aiškinantį dangaus karalystės paslaptis šventyklos prieangiuose, prie gaivinančio Jokūbo šaltinio, iš sakyklos Nazareto sinagogoje.

      Pagaliau išmuša valanda tarti paskutinį žodį. Dabar Jis nebepasitenkins bet kuria sakykla kreiptis į žmones. Tą atmintiną penktadienio rytą, kai Jis stovėjo surištom rankom ant saulės spinduliuose žvilgančio Poncijaus Piloto portiko, aplinkui bangavo veidų jūra, ištroškusi amžinojo gyvenimo žodžių. Argi Jis nesikreips į pasaulį iš šitos didingos tribūnos? Dar ne. Jis palauks dar valandėlę, kol kryžiaus sakykla bus uždėta ant Jo pečių ties Piloto rūmų laiptais, kol skausminguoju keliu Jis pats ją užneš ant Golgotos viršūnės.

      Mirtinoje tylumoje pasigirsta plaktuko dūžiai, klaikiai nuaidėdami šventojo miesto sienomis, ir kryžiaus medis, akimirkai pakibęs ore, su dusliu trenksmu sminga į iškastą duobę. Nuo tos valandos, kaip sako šv. Augustinas, kryžius tapo ne tik teisėjo sostas, bet ir mokytojo katedra. Iš šitos majestotiškos katedros Jis žvelgia į savo auditoriją. Ten tolumoj, anapus Juozapato slėnio, žėri paauksuotas šventyklos stogas vidudienio saulėje, o ant šventyklos mūrų žiopso smalsuolių minia. Kryžių šešėly žaidžia kauleliais romėnų kareiviai, piktžodžiauja rašto žinovai ir fariziejai, patenkintai juokiasi šventyklos kunigai, verkia Magdalena, stovi Jonas ir Marija.

Skaityti daugiau:

PASAULIO TVARKA IR IŠMINTIS SKELBIA DIEVO BUVIMĄ

      Jei pasaulis reikalauja jo buvimą pateisinančios Priežasties ir jis pats tą priežastį įrodo, tai panašiai ir tvarka bei išmintis, kurią vis labiau susekame pasaulio reiškiniuose, šaukiasi Aukščiausiojo Proto, nes prasmingai ir tvarkingai pasireikšti yra proto savybė.

      Kad pasaulyje yra tvarka ir išmintis, kad jo pasireiškimai nėra kažkokios netvarkingos pripuolamybės pasekmės, tai yra pastebėję žmonės nuo neatmenamų laikų. Nenuostabu, kad tautos, kurios gilioje senovėje nepažino vieno Dievo, garbino gamtą ir gamtos jėgas. Jos nesąmoningai juto, kad už gamtos matomų pasireiškimų, slepiasi nematoma Dievybė. O tai juto todėl, kad matė pasaulio harmoniją ir prasmingumą.

      Vis didėjanti mokslo pažanga ne tik šio Dievo buvimo įrodymo nesusilpnino, bet jį vis giliau ir giliau pabrėžė, iškeldama vis naujas, vis gilesnes ir nuostabesnes pasaulio tvarkos ir išminties žymes. Visi gamtos mokslai, visi nauji atradimai, virto tartum strėlėmis, kurios rodo į Aukščiausiąjį Protą visur pasireiškiantį. Geriausias įrodymas, kad pasaulyje viešpatauja tvarka, yra pastovūs, nesikeičią, suderinti ir pripuolamumui užkertą kelią gamtos įstatymai. Kad tokie gamtos įstatymai veikia mus apsupančiame pasaulyje, tai rodo patyrimas ir mokslas. Juk ir pats mokslas yra galimas tik dėl to, kad tie gamtos dėsniai pastoviai veikia, kad nėra vietos jokiam pripuolamumui, todėl jau iš anksto galima remtis tam tikrais jau žinomais daviniais, norint surasti naujas gamtos ir mokslo tiesas.

      Tą pasaulyje viešpataujančią tvarką iliustruoti paprastai prisimenamas astronominis pasaulis. Jau pats žodis astronomija, susidedąs iš dviejų graikiškų žodžių (astron ir nomos) reiškia mokslą apie žvaigždžių įstatymus. Norint suprasti, dėl ko dauguma astronomų buvo gilaus tikėjimo žmonės, užtenka prisiminti begalinį dangaus kūnų skaičių, tą pasakiškai didelę erdvę, kurioje tie kūnai juda, ir be galo didelius atstumus tarp jų. Tie kūnai juda tokiu greičiu, kokio nematome šiame pasaulyje. Nuostabi yra to judėjimo tvarka ir sudėtingumas, kai vieni kūnai, sukdamiesi apie save, sukasi dar apie kitą ir taip tiksliai, kad galima kuo puikiausiai apskaičiuoti dangaus kūnų pasirodymo laiką. Visa tai prisiminę, nenustebsime didžiojo mokslininko Newtono atsakymu, kai jis, paklaustas, koks yra trumpiausiai suglaustas Dievo buvimo įrodymas, parodė į žvaigždėtą dangų sakydamas: "Tenai!" Suprasime taip pat ir Karaliaučiaus filosofą Kantą, kurį žvilgsnis į dangų pripildydavo nuostabumo ir pagarbos jausmais. O Jėzuito astronomo Angelo Secchi antkapyje randame užrašą: "Nuo pa-pažvelgimo į dangų iki Dievo yra trumpas kelias." Tad visiškai protingai ir nesivadovaudami jokiais poetiniais jausmais, galime tvirtinti, kad astronominiai veikalai tiems, kurie nėra aptemdinti antireliginių piktos valios prietarų, gali tapti vadovais į Dievą, panašiai, kaip ta Betliejaus žvaigždė rodė išminčiams kelią prie Kristaus.

Skaityti daugiau:

STIGMATIZUOTOSIOS KENTĖJIMAI

      Teresė Neumanaitė yra mūsų laikų stigmatizuotoji. Jos kentėjimai ir jos nepaprastas gyvenimo būdas stebina pasaulį. Jau 28 metai ji nieko nevalgo. Nuo 1926 metų ji turi stigmas (žaizdas) savo rankose, kojose, šone ir galvoje. Beveik kas antrą penktadienį pergyvena Kristaus kančią. Be to, kartais pranašauja ir atskleidžia didžiausias paslaptis. Bažnyčia apie šių visų įvykių antgamtiškumą dar nieko nėra pasakiusi. Tarp teologų yra daug tokių, kurie jos gyvenimo nuostabius faktus laiko antgamtiniais, bet yra ir tokių, kurie abejoja, mano, kad visa tai gal būtų galima išaiškinti kokiu nors natūraliu būdu. Mes šių faktų antgamtiškumo nei teigsime nei neigsime, tik aprašysime taip, kaip jie įvyksta.

      Nuo pat jaunystės Teresės gyvenimas buvo viena didelė kančia. Ji persirgo įvairiausiomis ligomis. Po nelaimingo įvykio tėvo ūkyje, kur ji begesindama gaisrą nupuolė nuo kopėčių ir išsinarino stuburo slankstelius, prasidėjo visa jos kančių odisėja. Skausmai stuburkaulyje išlaikė ją keletą metų ligos patale. Gydytojai nieko negalėjo pagelbėti. Po to nelaimingo susižeidimo gaisro metu Teresė viena ausimi apkurto, o netrukus visai apako. Kairioji kūno pusė buvo dalinai paraližuota. Nuo ilgo gulėjimo lovoje kūne atsivėrė baisios žaizdos. Po poros metų jai taip pradėjo skaudėti gerklę, kad negalėjo nuryti jokio maisto. Trejus metus maitinosi vien tik skysčiais. Pagaliau nė skysčių negalėjo nuryti. Pradėjo badauti. Čia įvyko nuostabus dalykas, kuris iki šiai dienai stebina žmoniją — nuo 1926 metų Teresė nieko nevalgo ir gyvena tik šv. Komunija.

      Neumanaitė niekad neprašė Dievo būti pagydoma. Ji buvo labai pamaldi į savo vienvardę šv. Teresėlę. Jos beatifikacijos dieną Neumanaitei buvo grąžintas regėjimas. Po poros metų, šv. Teresės kanonizacijos dieną, ji staiga visai išgijo ir atsikėlusi iš lovos galėjo dirbti net fizinius darbus. Dingo visų ligų simptomai, žaizdos užgijo, nepalikdamos jokių žymių. Tačiau neilgai Teresė džiaugėsi savo puikia sveikata. Jos laukė daug didesnės kančios, kurioms iki šiol buvusios buvo tik pasiruošimas.

Skaityti daugiau:

NETIESI KOVA PRIEŠ TIESĄ

 (Iš ciklo “Lietuviškojo liberalizmo problemos”)

      Liberalizmo santykis su tiesa atskleidžia visą jo charakterį. Tiesa jam yra varžtas, ir būtent dėl to, kad ji absoliuti, pastovi, visuotina. Liberalizmas pripažįsta tik vienintelę absoliučią vertybę — laisvę. Dėl to laisvė pasidarė nesuderinama su tiesa.

      Liberalizmo kova prieš tiesą nėra lengva. Ji negali būti populiari ir priimtina daugeliui žmonių: kiekvienas instinktyviai stos tiesos pusėn, o tuo pačiu nusigręš prieš liberalizmą. Dėl to liberalizmas buvo priverstas rinktis tokį metodą ir tokias priemones, kurios šią kovą padarytų mažiau tiesioginę, atvirą ir tiesią.

Žirklės tiesai karpyti

      Jau mūsų spaudos diskusijose kiekvienas galėjo pastebėti liberalinių publicistų žaidimą: kalbėti apie subjektyvų tiesos supratimą ir čia pat jį perkelti į objektyvios tiesos plotmę. Kam tai reikalinga?

      Visi žino, kad tiesos supratime yra du momentai: subjektyvus ir objektyvus. Subjektyvus tiesos supratimas priklauso nuo žmonių pajėgumo pažinti, išsiaiškinti arba nuo noro priimti bei pripažinti. Ne visi žmonės iš prigimties yra vienodai imlūs ir pajėgūs tuos pačius dalykus suprasti. Ne visi turi ir vienodą išlavinimą bei išsilavinimą. Ne visi ir išlavintieji turi tuos pačius sugebėjimus. Vieni linkę ieškoti dalykų visumos ir derinio, kiti tenkinasi atskirais, padalintais, tarp savęs nesurištais pažinimo atžvilgiais.

      Visas tas subjektyviųjų galių įvairumas kaip tik ir įneša skirtumus į tiesos supratimą. Dėl to tas supratimas gali būti ir dažnai būna įvairus, sąlygotas (reliatyvus), padalintas, kintamas.

      Bet yra kitas momentas, nepriklausomas nuo subjektyvių įvairybių. Jeigu mes jau kalbame apie dalyko supratimą, tai tuo pačiu pripažįstame, kad tas dalykas yra šalia ar virš paties supratimo. Atseit, supratimas dar nėra pats dalykas. Tad ne supratimas yra mastas dalykui, o tas dalykas — mastas mūsų supratimui. Tas mastas negali būti subjektyvus, suskaldytas bei padalintas tuo būdu, kaip yra padalintas supratimas. Mastas yra vienas, bendras, objektyvus.

      Tas pats yra su tiesa. Ne jos supratimas yra galutinis mastas, bet pati tiesa savyje yra mastas mūsų supratimui. Tiesa nė kiek nekinta, ar ją kas supranta vienaip ar kitaip. Ji nesuskyla į keletą tiesų dėl to, kad ėmė ir susiskaldę keletos žmonių supratimas. Tad ne tiesa yra reliatyvi, kintama, įvairuojanti, subjektyvi, bet toks gali būti tik tiesos supratimas.

Skaityti daugiau:

TYLOS DŽIAUGSMAS IR SKAUSMAS

      Gavėnia yra rimtas atgailos ir susikaupimo laikas. Susikaupimui yra reikalinga tyla. Kiekvienas žmogus turi įgimtą jausmą kalbėti. Bet nebūtų žmogui malonumo kalbėti, jei šalia jo nebūtų klausančių ir tylinčių. Taigi, ne tik žmonių kalbų garsai, bet ir tyla priklauso prie kiekvieno žodžio kelio į pasaulį.

      Daugelis bijo tylos. Atrodo, kad tyla į jų gyvenimą įneš nykumo jausmą. Šie žmonės gali būti persekiojami tyloje. Jie pasirengę apleisti namus, jeigu juos užviešpatauja nejauki tyla. Bet pagalvokim, ar tyla mūsų tarpe yra tokia nejauki, kaip kartais gali atrodyti. Kiek daug yra visuomenėje žmonių, kurie daugiau tylėjo negu kalbėjo. Organizacijų judėjime jie nebuvo kalbų žmonės. Laikraščiuose gal nieko neparašė nei patys apie save, nei kiti apie juos. Televizijoje jų veidų niekas nematė ir nematys. Tai yra tylieji žmonės, kurie niekam nekrito į akis ir apie kuriuos nė istorija daug nekalbės. Šie tylieji žmonės eina per mūsų viešąjį gyvenimą nepastebėti ir gal užmiršti. Nemanykim, kad šie žmonės yra mažaverčiai ir menki dėl to, kad jie viešame gyvenime pasirinko tylinčio žmogaus kelią. Jie yra ne mažiau vertingi žmonės už tuos, kurie eina per gyvenimą kaip garsiakalbiai.

      Yra visokių tylėjimo priežasčių.

      Labai mažai atsiranda žmonių, kurie sugebėtų pasiekti tylinčio žmogaus širdies gelmes ir suprasti jo tylos reikšmę bei priežastis. Vieni tyli, nes mėgsta klausytis, būti žiūrovais ir stebėtojais gyvenime. Jie išgyvena kiekvieno gyvo žodžio jausmą tyloje. Tyla yra jų širdies džiaugsmas. Kiti gal viešumoje nutilo dėl to, kad bijosi persekiojančių žmonių kalbų. Jie atsitraukia nuo viešo gyvenimo ir dėl šventos ramybės pasirenka tylinčio žmogaus gyvenimo dalią. Jeigu jie prabiltų, galėtų mums papasakoti apie savo skausmą, surakinusį jų lūpas. Jų gyvenimas yra tylos protestas prieš visus tuos, kurie viešame gyvenime suka žodžio motorus. Tyla gali būti atstumto žmogaus skausmas. Tylos nežinioje jis leidžia savo gyvenimo dienas ir džiaugiasi, kad jei ne žmonių žodžiai, tai bent tyla galėjo atnešti į jų sielos gelmes šventą ramybę. Žmonių tyla gali būti ne tik ramybės, bet ir susikrimtimo bei pykčio ženklas. Pykčio aistra gali sudegti užčiauptose lūpose, sukąsti dantys gali išblaškyti šios aistros paskutines liepsnas.

Skaityti daugiau:

ŠEIMA LIBERALINĖS IR KATALIKIŠKOS PASAULĖŽIŪROS SANKRYŽOJE

 (Tęsinys)

4. Civilinės metrikacijos klausimas

      Liberalinės pasaulėžiūros žmonės, norėdami mažinti Bažnyčios įtaką šeimos gyvenime ir siekdami jos autoritetą pakeisti valstybės autoritetu, kovoja už vadinamą civilinę metrikaciją, tai yra už priverstinį santuokos dokumentų sudarinėjimą civilinėse įstaigose, tuo pabrėždami, kad toks dokumentų sudarymas reiškia jau pačias vedybas. Katalikų nusistatymu, jei valstybės valdžiai yra reikalingas vedybų sudarymo registravimas, tai yra jos reikalas; tačiau katalikui toks užsiregistravimas valdžios įstaigoje dar nėra jokia santuoka. Katalikišką šeimą sukuria žmonės, tik priimdami moterystės sakramentą. Civilinis metrikų sudarymas katalikui nėra nei esminis, nei reikalingas šeimai sukurti.

      Kadangi civilinė metrikacija siekia pakeisti arba panaikinti katalikiškas vedybas, katalikiškuose kraštuose jos vengiama. Ypač katalikiškuose kraštuose vengiama ją populiarinti. Taip laikomasi, siekiant, kad kartais silpno charakterio ir svarbiųjų principų giliai neįsisąmoninę jauni žmonės nebūtų sugestijonuojami pasukti religiškai ir morališkai klaidingu keliu. Šiuo atžvilgiu dar teigiamai vertinama ir ta aplinkybė, kad santuoka, kaip svarbus žmogaus gyvenime įvykis, atliekamas religiškai, daugeliui ir religiškai atšalusių asmenų gali tapti sugestija teigiamai įvertinti religijos vaidmenį ir atsisakyti savo klaidų. Tačiau niekas iš katalikų nemano religinės katalikų santuokos primesti tiems, kurie nėra katalikai arba kurie savęs nelaiko katalikais.

      Tačiau liberalai katalikų atžvilgiu tokios tolerancijos neparodo. Kur jie įsivyrauja, jie įveda visiems privalomą civilinę metrikaciją, dar uždrausdami religiškai susituokti prieš tai nesusimetrikavus valdžios įstaigoje.

      Įsivesdama visiems privalomą civilinę metrikaciją, valstybė peržengia savo teises, nes imasi tvarkyti tuos reikalus, kuriuos tikintiesiems gali atlikti tik Bažnyčia. Privaloma civilinė metrikacija pažeidžia katalikų teises, ir jie tai priima, kaip religinės laisvės varžymą ir kaip veiksmą, nukreiptą prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius. Ji pažeidžia katalikų teises keliais atžvilgiais: 1) ji pabrėžia šeimos reikaluose civilinės valdžios pirmumą prieš Bažnyčią ir ignoruoja Bažnyčios vaidmenį, nors pati civilinė valdžia neturi jokių priemonių šeimai morališkai stiprinti ar palaikyti joje pusiausvyrą ir jos santykių darnumą; numatydama ištuokos galimumą, civilinė metrikacija kaip tik mažina šeimos narių susiklausymą ir tuo prisideda prie šeimos dezintegracijos; 2) visiems privaloma civilinė metrikacija, paneigdama tai, kas katalikams šventa, pažeidžia jų įsitikinimus; 3) privaloma civilinė metrikacija reikalauja iš katalikų tokios santuokos formos, kuri jiems negalioja: jiems santuoka yra religinis aktas, sakramentas, kurio joks įsiregistravimas valdžios įstaigoje negali pakeisti; valdžios įstaigoje sumetrikuoti katalikai visiškai nelaiko savęs susituokusiais, nes jie gali susituokti tik religine priesaika. Ta prasme katalikai privalomos civilinės metrikacijos įvedimą laiko kaip valstybės įsikišimą į tikinčiųjų sąžinės reikalus, kaip civilinės valdžios prievartą prieš žmogaus įsitikinimus ir kaip valstybės jėgos prievartą, nukreiptą prieš Bažnyčią. Nepretenduodami versti netikinčiuosius priimti sakramentą, katalikai lygia teise reikalauja, kad ir liberališka valstybės valdžia nesikištų į jų sąžinės ir religijos reikalus.

Skaityti daugiau:

JAUNIMAS IR MODERNIZMAS

1. Senosios ir jaunosios kartos skirtumai

      Jaunystė yra tas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kada jis užbaigia savo fizinį augimą, subręsta bei nusistovi psichiškai ir dvasiškai, savarankiškai įauga į įvairias gyvenimo sritis, savarankiškai pasirenka bei susiformuoja sau vertybes ir pasiruošia savarankiškam gyvenimui. Kai kalbama apie jaunimą, paprastai suprantama ta visuomenės dalis, kuri jau yra išėjusi iš paauglystės neramumų bei nenuoseklumų ir kuri tačiau dar nėra pilnai įaugusi į suaugusiųjų tarpą ir jų praktiniais principais tvarkomą gyvenimą. Jaunimo eiles nuolat papildo naujai fizinį brendimą praleidę jaunuoliai, kurie vėliau po keleto metų, kai pasijunta priaugę, subrendę ir pasiruošę spręsti rimtuosius gyvenimo reikalus, imasi atsakingo darbo, kuria šeimas ir taip įsijungia į suaugusiųjų eiles.

      Jaunystės negalima vertinti vien tik kaip pereinamojo laikotarpio, skirto pasiruošti suaugusiųjų gyvenimui. Tai yra gyvenimo laikotarpis, vertingas pats savyje, paprastai laikomas gražiausiu gyvenimo laikotarpiu. Jaunimas ne tik papildo suaugusiųjų visuomenę naujais nariais ir nauja energija, bet jis ją nuolat papildo ir nauja dvasia.

      Kaip visi gerai žinome, visada atsiranda tam tikrų skirtumų tarp jaunųjų ir vyresniosios kartos. Vyresniųjų nusiteikimai ir pažiūros būna susiformavę ankstesniais laikais, kada jie augo, brendo ir formavo sau pagrindinius principus, jaunesnieji gi savo pažiūras įvairiais klausimais susidaro naujausiais laikais, veikiami naujų idėjų, naujų įvykių ir naujų laikų dvasios. Vyresniesiems didelę įtaką daro praeities kultūrinis palikimas. Jie daug labiau vertina praeities kūrybą, gėrėdamiesi tolimos praeties genijais ir jų nemirštamais kūriniais bei didingomis idėjomis. Jaunimui gi anie klasiniai dalykai būna mažiau pažįstami ir suprantami: jiems dažnai jie atrodo sausi, senoviški ir neįdomūs. Iš viso jaunų žmonių susidomėjimą retai tepatraukia praeities dalykai. Jų aspiracijos paprastai krypsta į ateitį, kurioje jie planuoja veikti ir pasireikšti. Vyresnieji paprastai yra labiau prisirišę prie didžiųjų vertybių, didžiųjų idėjų, kurios yra bendros visų laikų žmonėms. Į viską, kas nauja, jie dažnai žiūri rezervuotai, kartais su nepasitikėjimu, kaip į rizikingus nukrypimus nuo tų principų, kurie yra amžiais išbandyti ir tikri. Jauni gi žmonės, kad ir pripažindami didžiųjų vertybių reikšmę ir žavėdamiesi jomis, jas priima subjektyviau, svarstydami jas daugiau savo išgyvenimų bei savo problemų šviesoje. Jie daug labiau linkę ieškoti ko nors nauja — naujų idėjų, naujų išraiškos formų, naujos pažangos. Jei vyresnieji daugiau brangina amžinas visų laikų didžiąsias vertybes, tai jaunimą daugiau žavi amžini visiems laikams bendri didieji emociniai išgyvenimai. Senesniųjų žmonių nusistatymuose daug reiškia ir jų pačių praeities patyrimas, jų pačių išvados iš savo praeities bandymų, ieškojimų ir klaidų. Jaunesniųjų gi praeities patyrimas būna daug mažesnis, nors emocingai jis būna jų pačių daug jautriau bei skausmingiau vertinamas. Tačiau tas savo praeities įvykių skausmingas apsvarstymas visai nesulaiko jų nuo tolimesnės rizikos ir tų pačių įvykių pakartojimo. Seniesiems daugiau būdingas šaltas kritiškumas. Jauni gi žmonės paprastai nepasižymi dideliu kritiškumu, nors jį jie ir laiko viena labiausiai siektina ypatybe. Jų argumentų svarumą sudaro ne tiek logiškai taisyklingas sprendimas, kiek emocinis į reikalą įsigyvenimas. Į veikimą juos veda ne tiek šalti ir vispusiški apsvarstymai, kiek entuziazmas. Vyresnieji yra linkę pasilikti prie to, kas yra, ir išlaikyti tai, kas vertinga. Jaunieji gi visada yra linkę tikėti, kad ateityje bus pasiekta daug ko naujo ir vertingesnio. Jie tiki, kad ateityje bus surasti nauji keliai į tiesą ir sukurtos naujos meniškų išgyvenimų išraiškos formos, kad bus pasiekta tobulesnė socialinė visuomenės organizacija ir didesnė gerovė.

Skaityti daugiau:

KĄ MES ŽINOME APIE SKAISTYKLĄ?

      Kai kurie skaitytojai klausia, kaip galima Įrodyti, kad yra skaistykla, kokios yra skaistyklos kančios ir kaip ilgai ten reikia sieloms būti.

      Protestantai paprastai skaistyklos buvimą neigia, nors viena kita sekta prileidžia tam tikrą "vidurinę" vietą tarp dangaus ir pragaro, kur sielos gali ir nuopelnų įsigyti ir nusidėti. Vis dėlto ir šie kratosi skaistyklos vardo, tą vietą kitokiais vardais vadindami.

      Katalikų Bažnyčia skelbia skaistyklos buvimą, kaip tikrą tikėjimo tiesą, galimą įrodyti, pasiremiant Šv. Raštu, Tradicija, o taip pat ir logišku protavimu. Skaistykla yra toji vieta, Į kurią patenka po mirties tų žmonių sielos, kurios turi pašvenčiamąją Dievo malonę, bet šioje žemėje dar nespėjusios pilnai atsilyginti už atleistas sunkiąsias nuodėmes ir turinčios neatleistų mažųjų nuodėmių ar neatliktų už jas bausmių.

      Aiškus yra Bažnyčios mokslas, kad siela, turinti bent vieną neatleistą sunkią nuodėmę, eina į pragarą. Lengvosios nuodėmės pašvenčiamosios Dievo malonės neatima, todėl siela, nors ir daugiausia neatleistų lengvų nuodėmių turinti, į pragarą neis. Bet kada jai tos lengvosios nuodėmės yra atleidžiamos, jeigu nebuvo atleistos šioje žemėje? Teologai moko, kad, vos tik siela atsiskiria nuo kūno, jeigu ji turi pašvenčiamąją Dievo malonę ir nėra pasmerkta į pragarą, tuoj aiškiai pamato visą realybę, pamato savo stovį ir supranta, ką reiškia matyti Dievą, kurs yra galutinis ir vienintelis žmogaus tikslas. Ji į tą Dievą veržiasi visa savo prigimtimi, išreiškia Jam tobulos meilės aktą ir tikrai gailisi už savo nuodėmes. Tuo momentu jai yra atleidžiamos visos lengvosios dar neatleistos nuodėmės, bet neatleidžiama bausmė nei už šias nuodėmes, nei už kitas jau žemėje atleistas. Tik kaltė yra atleidžiama, o bausmę pats žmogus turi atlikti. Tad jeigu jos visos neatliko žemėje, turi atlikti kitame gyvenime — skaistykloje.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

THE LONG GRAY LINE

      Čia paduodamas tikras vieno kariškio gyvenimas West Point'e, kur jis praleidžia penkiasdešimt metų. Filmas gražus savo vaizdais, labai gražiais paradais ir dainomis. Mintis — paruošimas vadų, kurie vadovautų ir gintų kraštą. Filme trūksta gal daugiau veikimo, bet jį verta visiems pamatyti, kaipo švarų, lengvą ir iš tikro gyvenimo paimtą filmą.

SIX BRIDGES TO CROSS

      Šitas filmas sukasi apie jauno kriminalisto ir jauno policininko gyvenimą, draugystę ir biznį. Čia parodoma jauno bernioko gyvenimas nuo pat mažens iki jo mirties ir šitas gyvenimas lydimas įvairiausių nusikaltimų. Visi patarimai, mokymai ir pataisos namai šitam vaikui nueina veltui, jis nepakeičiamas. Kiekvienas nubaudimas jo nenubaido nuo minties vogti, bet pamoko, kad kitą kartą atsargesnis būtų, kad jo nesugautų.

      Per visą filmą yra gana didelis įtempimas, nes kas kartą šitas berniokas ką nors naujo išgalvoja, kiekvienas jo žodis vis ką nors slepia.

      Filmas baigiasi bernioko mirtimi ir savo blogo elgesio supratimu. Tai jis tik tada supranta, kai žmona ir vaikai išsižada jo dėl jo amžino vogimo.

      Gera vaidyba. Pagrindiniai artistai yra Tony Curtis ir Adams Nader.

Z. K.

PASKUTINIS LAPAS

“DARBININKAS” SKELBIA KONKURSĄ

      Rugsėjo 19 sueina keturios dešimtys metų, kaip Bostone išėjo pirmasis "Darbininko" numeris.

      Jo leidėjai ir redakcija šią sukaktį nori paminėti žygiu, kuris prisidėtų prie lietuviškos dvasios ir kūrybos tolimesnio palaikymo.

      Matydamas, kaip lietuvius suburia vaidinimas, kaip per vaidinimą juos prieina lietuviška mintis, bet ir kaip lietuviškų scenos veikalų trūksta, "Darbininkas" skelbia dramos veikalo konkursą, skirdamas 500 dolerių premiją.

KONKURSO SĄLYGOS

      1.    Veikalas turi būti iš lietuviško gyvenimo, dabarties ar praeities, drama ar komedija; prieinamas šių dienų žiūrovų daugumai ir, neprasilenkdamas su krikščioniška bei tautine dvasia, veikti žiūrovą pozityviai; įmanomas lietuviškai scenos technikai; pavaidinamas per 2-3 valandų spektaklį.

      2.    Veikalai, siunčiami dramos konkursui, pasirašomi slapyvardžiu; atskirame uždarame voke autorius turi pažymėti savo tikrąją pavardę, adresą, savo veikalo pavadinimą ir slapyvardį.

      3.    Geriausią dramos veikalą atrinks New Yorke sudaryta jury komisija. Jos sudėtis bus paskelbta vėliau.

      4.    Teisė premijuotą veikalą vaidinti ir išleisti tenka "Darbininkui".

      5.    Paskutinė data dramos rankraščiui įteikti š. m. gruodžio 1 d.

      6.    Konkursui veikalai siunčiami šiuo adresu: "Darbininkas", Dramos Konkursui, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.

      Premija bus įteikta gruodžio mėn. per iškilmingą "Darbininko" 40 metų minėjimo aktą.

LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJA BAIGIA PRENUMERATORIŲ SĄRAŠĄ

      Lietuvių Enciklopedija su ketvirtuoju tomu, apimančiu raides C, Č ir dalį D (nuo Chronografas iki Dievaitis) baigia prenumeratorių sąrašą. Šiame tome yra 544 psl. ir daug iliustracijų, žymesnių lietuvių ir užsieniečių nuotraukų, kūrinių, brėžinių, žemėlapių, o mūsų didžiojo dailininko M. K. Čiurlionio įdėtos 4 spalvuotos reprodukcijos.

Skaityti daugiau: