1. Senosios ir jaunosios kartos skirtumai

      Jaunystė yra tas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kada jis užbaigia savo fizinį augimą, subręsta bei nusistovi psichiškai ir dvasiškai, savarankiškai įauga į įvairias gyvenimo sritis, savarankiškai pasirenka bei susiformuoja sau vertybes ir pasiruošia savarankiškam gyvenimui. Kai kalbama apie jaunimą, paprastai suprantama ta visuomenės dalis, kuri jau yra išėjusi iš paauglystės neramumų bei nenuoseklumų ir kuri tačiau dar nėra pilnai įaugusi į suaugusiųjų tarpą ir jų praktiniais principais tvarkomą gyvenimą. Jaunimo eiles nuolat papildo naujai fizinį brendimą praleidę jaunuoliai, kurie vėliau po keleto metų, kai pasijunta priaugę, subrendę ir pasiruošę spręsti rimtuosius gyvenimo reikalus, imasi atsakingo darbo, kuria šeimas ir taip įsijungia į suaugusiųjų eiles.

      Jaunystės negalima vertinti vien tik kaip pereinamojo laikotarpio, skirto pasiruošti suaugusiųjų gyvenimui. Tai yra gyvenimo laikotarpis, vertingas pats savyje, paprastai laikomas gražiausiu gyvenimo laikotarpiu. Jaunimas ne tik papildo suaugusiųjų visuomenę naujais nariais ir nauja energija, bet jis ją nuolat papildo ir nauja dvasia.

      Kaip visi gerai žinome, visada atsiranda tam tikrų skirtumų tarp jaunųjų ir vyresniosios kartos. Vyresniųjų nusiteikimai ir pažiūros būna susiformavę ankstesniais laikais, kada jie augo, brendo ir formavo sau pagrindinius principus, jaunesnieji gi savo pažiūras įvairiais klausimais susidaro naujausiais laikais, veikiami naujų idėjų, naujų įvykių ir naujų laikų dvasios. Vyresniesiems didelę įtaką daro praeities kultūrinis palikimas. Jie daug labiau vertina praeities kūrybą, gėrėdamiesi tolimos praeties genijais ir jų nemirštamais kūriniais bei didingomis idėjomis. Jaunimui gi anie klasiniai dalykai būna mažiau pažįstami ir suprantami: jiems dažnai jie atrodo sausi, senoviški ir neįdomūs. Iš viso jaunų žmonių susidomėjimą retai tepatraukia praeities dalykai. Jų aspiracijos paprastai krypsta į ateitį, kurioje jie planuoja veikti ir pasireikšti. Vyresnieji paprastai yra labiau prisirišę prie didžiųjų vertybių, didžiųjų idėjų, kurios yra bendros visų laikų žmonėms. Į viską, kas nauja, jie dažnai žiūri rezervuotai, kartais su nepasitikėjimu, kaip į rizikingus nukrypimus nuo tų principų, kurie yra amžiais išbandyti ir tikri. Jauni gi žmonės, kad ir pripažindami didžiųjų vertybių reikšmę ir žavėdamiesi jomis, jas priima subjektyviau, svarstydami jas daugiau savo išgyvenimų bei savo problemų šviesoje. Jie daug labiau linkę ieškoti ko nors nauja — naujų idėjų, naujų išraiškos formų, naujos pažangos. Jei vyresnieji daugiau brangina amžinas visų laikų didžiąsias vertybes, tai jaunimą daugiau žavi amžini visiems laikams bendri didieji emociniai išgyvenimai. Senesniųjų žmonių nusistatymuose daug reiškia ir jų pačių praeities patyrimas, jų pačių išvados iš savo praeities bandymų, ieškojimų ir klaidų. Jaunesniųjų gi praeities patyrimas būna daug mažesnis, nors emocingai jis būna jų pačių daug jautriau bei skausmingiau vertinamas. Tačiau tas savo praeities įvykių skausmingas apsvarstymas visai nesulaiko jų nuo tolimesnės rizikos ir tų pačių įvykių pakartojimo. Seniesiems daugiau būdingas šaltas kritiškumas. Jauni gi žmonės paprastai nepasižymi dideliu kritiškumu, nors jį jie ir laiko viena labiausiai siektina ypatybe. Jų argumentų svarumą sudaro ne tiek logiškai taisyklingas sprendimas, kiek emocinis į reikalą įsigyvenimas. Į veikimą juos veda ne tiek šalti ir vispusiški apsvarstymai, kiek entuziazmas. Vyresnieji yra linkę pasilikti prie to, kas yra, ir išlaikyti tai, kas vertinga. Jaunieji gi visada yra linkę tikėti, kad ateityje bus pasiekta daug ko naujo ir vertingesnio. Jie tiki, kad ateityje bus surasti nauji keliai į tiesą ir sukurtos naujos meniškų išgyvenimų išraiškos formos, kad bus pasiekta tobulesnė socialinė visuomenės organizacija ir didesnė gerovė.

      Kalbami senųjų ir jaunųjų nusiteikimų skirtingumai rodo, kad, jei vyresnieji daugiau linkę branginti bei vertinti tai, kas iš praeities vertinga yra išlaikyta ir užkonservuota, tai jaunimas yra daugiau linkęs vertinti tai, kas nauja, modernu. Jaunimas visada rodo daug daugiau entuziazmo modernizmui.

2. Jaunimo pažiūros į modernizmą

      Modernizmą suprantame kaip tam tikrą tendenciją, siekiančią visas gyvenimo sritis pagrįsti naujais bei pažangesniais principais ir naujomis vertybėmis. Jis paprastai eina su laiko dvasia, kurią čia suprantame kaip vyraujančią paviršutinę nuotaiką, nesiremiančią pastoviais principais bei vertybėmis. Dėl to modernizmas nėra kas nors pastovaus. Kas dabar modernu, po keliolikos metų gali būti jau nebemodernu, nes tada gal įsivyraus kita nuotaika, kitokia laiko dvasia.

      Kalbėdami apie šių laikų modernizmą, paprastai suprantame šių laikų dvasią, t. y. šiais laikais įsigalėjusią tam tikros krypties nuotaiką. Tačiau daugiau įsigilinę į šių dienų gyvenime besireiškiančias tendencijas, vargu ar galėsime sutikti, kad viskas, kuo šie laikai gyvena ir kuo žavis, būtų galima suvesti tik į paviršutinę nuotaiką. Kaip kiekviena epocha, taip ir šie laikai su savo tendencijomis turi savo vertybių ir yra pasiekę didelių laimėjimų, kurie jau nedingsta ir nepraeina su viešosios nuotaikos pakitimais.

      Svarbiausiais šių dienų modernizmo bruožais reikia laikyti: 1) didelį susižavėjimą tiksliaisiais ir pritaikomaisiais mokslais, 2) demokratizmo įsigalėjimą, 3) laisvės idealizavimą ir 4) industrializacijos ir urbanizacijos išplitimą ir greitą gyvenimo lygio kilimą. Visi šie dalykai yra labai susiję kits su kitu, kits kitą paremia ir sudaro vieną kompleksą, kuriuo reiškiasi šių dienų pažanga.

Atlikta!

      Jau nereikia daug įrodinėti, kad jaunimas šiais visais dalykais labai domisi. Ypač didelis jo susidomėjimas tiksliųjų mokslų pažanga. Joks mokslas šiandieną negali jaunimui imponuoti tokia efektinga pažanga, kaip fizika, chemija, technika, medicina. Visas naujas humanistinių mokslų idėjas, teorijas ir naujus jų autoritetus nustelbia atomų skaidytojai ir jų planuojamos ateities perspektyvos. Todėl ir profesiją besirenkantį ar jai besiruošiantį jaunuolį tikslieji mokslai nepalyginti daugiau žavi ir pavilioja. Šioje atmosferoje jaunuoliui reikia būti tikrai dideliu idealistu, kad jis rinktųsi sau mokslą studijuoti dvasinėms problemoms.

      Jaunimą žavi ir demokratizmas, kurį jis supranta plačiau negu vien politinių teisių lygybę. Tačiau politiniu demokratizmu jaunimas tik vėliau tesusidomi. Jaunimo psichologų tvirtinimu, jaunuolis ilgokai nerodo linkimo į politinį veikimą. Tai rodo, kad politiškai jaunimas subręsta vėlai. Politinių kovų atžvilgiu jis dažnai yra neigiamai nusistatęs ir neretai pasiilgsta tobulesnės santvarkos. Tos tobulesnės santvarkos siekdamas, jaunimas mielai prisideda prie visų revoliucijų ir padeda įsigalėti visiems diktatoriams. Jaunimas demokratizmą vertina ne tiek kaip partinę politinę sistemą, kiek kaip lygybės dvasią. Būdamas idealistinio nusiteikimo, jaunimas svajoja ne tiek apie politinę demokratinę santvarką, kiek apie bendrą socialinį, kultūrinį ir ekonominį demokratizmą, kitaip tariant, apie visų žmonių socialinę lygybę, visų lygų švietimą ir pajamų bei uždarbių išlyginimą.

      Jaunimas yra linkęs pritarti ir modernizmo laisvės kultui. Kaip jau matėme, vienas pagrindinių modernizmo bruožų yra stengimasis atsipalaiduoti nuo griežtų normų, principų ir tradicijų, stengimasis laisvai veikti, laisvai kurti, nesivaržant jokiomis praeities kūrybos taisyklėmis. Tas laisvės siekimas jaučiamas visose gyvenimo srityse. Laisvės ir savarankiškumo dvasioje norima auklėti vaikus, laisvė tapo centrine egzistencializmo filosofijos problema, o paprastame miestiečio gyvenime laisvė yra tapusi principu, kuriuo pateisinamas bet kuris palaidumas.

      Jei vyresnieji daugiau stengiasi laisvę palenkti autoritetui bei vertybėms ir ją derinti su bendru socialiniu susiklausymu, socialine visuomenės organizacija ir drausmingumu, tai jaunimas visada yra linkęs pasisakyti už didesnę laisvę. Jaunimas, augęs suaugusiųjų globoje, kažkaip subjektyviai jaučia linkimą nuo jos atsipalaiduoti. Jis jaučia, kad jį varžo suaugusiųjų nuomonės, jų nusistatymai ir tradicijos. Gerbdamas savo artimuosius bei jų pažiūras ir vertindamas jų patyrimą, jis savo nusiteikimo dažniausiai jiems nepasako; tačiau savo viduje jis jaučia, kad tuos pačius dalykus jis supranta kiek kitaip ir kad jis norėtų būti mažiau apribotas, laisviau pasireikšti su savo linkimais ir sugebėjimais.

      Modernizmą, kaip jau matėme, kartais sunku atskirti nuo laiko dvasios, t. y. tos paviršutiniškos nuotaikos, kuri vyrauja tuo ar kitu laikotarpiu. Tas nuotaikas kaip tik daugiausia palaiko jauni žmonės. Iš visų dalykų, kuriais reiškiasi šių laikų modernizmas, jaunimas lengviausiai pasisavina laiko dvasią. Nebūdami giliau suaugę su tradicijomis, jauni žmonės labai greitai pasisavina, ką tik viešajame gyvenime pastebi nauja ir efektinga. Ieškodamas vis naujų įspūdžių ir stengdamasis stipriau pasireikšti ar bent nuo kitų neatsilikti, jaunas žmogus dažnai nekritiškai pasisavina įvairių efektingų, tačiau naiviai perdėtų ir nevertingų posakių, laikymosi manierų, kurios tuo metu būna madingos ir atitinka laiko dvasią.

3. Modernizmo kritika

      Modernieji laikai yra padarę nepaprastai didelę tiksliųjų ir pritaikomųjų mokslų pažangą. Naujų gamtos dėsnių atradimas ir jų pritaikymas technikoje, gamybos, susisiekimo bei susižinojimo priemonių išplitimas nepaprastai pakėlė gyvenimo lygį ir atvėrė labai plačias perspektyvas naujiems patobulinimams bei pagerinimams. Įgyvendinant demokratizmą, pagerinta žmogaus socialinė būklė, žymiai pakeltas švietimas, sutrumpintos darbo valandos. Gerinant sanitarines sąlygas, sumažintas susirgimų pavojus ir prailgintas žmogaus amžius. Visai paskutinių kelių dešimtmečių pažangai įvertinti reikėtų labai daug prirašyti ir pavartoti daug skaitmenų.

      Tačiau ta didžioji paskutinių laikų pažanga nėra be priekaištų, ir dabar dar sunku įvertinti visas jos gerąsias puses ir klaidas. Tačiau būtų labai didelė klaida vertinti tik jos laimėjimus, o nematyti tų jos vienašališkumų, kurie rodo jos pagrindų silpnumą.

      Pagrindinis mūsų laikų pažangos trūkumas yra jos vienašališkumas, kuris aiškiausiai pasireiškia mokslų pažangoje. Šiais laikais labai progresuoja tikslieji ir pritaikomieji mokslai, ir ta jų pažanga yra visų labai entuziastingai vertinama. Tačiau nekreipiama dėmesio į dvasinius bei humanistinius mokslus, ir jie tiesiog ignoruojami. Į mokyklų programas vis daugiau įvedama gamtos mokslų ir profesinio pasiruošimo dalykų, o vis labiau siaurinami humanistiniai bendrojo lavinimo dalykai. Iš tos paskutiniais laikais vis stiprėjančios tendencijos atrodo, kad ir toliau pirmieji dalykai mokyklose vis dar plėsis, o antrieji siaurės. Taip priaugančiųjų žmonių išsilavinimas vis daugiau bus pagrįstas gamtos mokslų bei profesinio lavinimo žiniomis, o iš jų pamažu nyks žmogiškųjų ir kultūros problemų svarstymas ir praeities kultūrinio palikimo begalinių lobių pažinimas.

      Dar didesnis vienašališkumas kyla iš moderniųjų laikų sumaterialėjimo. Iš didelio susižavėjimo tiksliųjų mokslų bei technikos pažanga modernusis žmogus ėmė vis labiau domėtis materialinėmis vertybėmis ir vis mažiau besidomėti dvasinėmis. Žmonių dėmesys vis labiau nukrypsta į išradimus, į ekonominę gerovę, į patogumus, į turtą, į verslą, o vis mažiau besidomima dvasinėmis problemomis ir savo dvasine pažanga, vis mažiau besirūpinama savo, kaip žmogaus, tikslais, savo vidine pusiausvyra ir viešojo gyvenimo pusiausvyra. Tos nuotaikos įtakoje net ir religingas žmogus jau nepakankamai gilinasi į religinius klausimus bei principus. Jis išeina aukštuosius mokslus ir įgyja didelį išsilavinimą savo pasirinktoje specialybėje, tuo tarpu jo religinių dalykų pažinimas nedaug tepažengia nuo pradžios mokyklos lygio. Daugelis gi nuo religijos nutolsta ne šią gyvenimo sritį kritikuodami, bet tiesiog ja nesidomėdami. Seniau buvo kovojama už ir prieš religiją. Buvo karštai diskutuojama religijos esmė ir jos suderinimas su mokslu. Žmogus buvo teigiamai ar neigiamai religingas. Šių gi dienų žmogus religija iš viso liaujasi domėjęsis, ir Bažnyčia jau nebedaug tesutinka kovojančios opozicijos. Religija su amžinaisiais idealais tapo žmogui kažkaip nebeįdomi, kaip ir visi kiti tolimesni idealai. Ją pakeitė medžiaga. Tapdamas vis labiau siauru specialistu ir negaudamas platesnio bendrojo išsilavinimo, modernusis žmogus yra linkęs paneigti daugelį gyvenimo sričių, kurių tik neapima jo išsimokslinimas. Siauro techniko akyse nebetenka save reikšmės dailusis menas, literatūra, filosofija, moralė ir daugelis kitų nemedžiaginių sričių ir klausimų. Moderniajam žmogui vis dažniau atrodo, kad jam būtų lyg ir naivu diskutuoti tokius abstrakčius klausimus, kaip moralinis pakrikimas, socialinės negerovės ar grožio esmė. Tarp daugybės stiprių įspūdžių ir praktinių reikalų moderniojo žmogaus gyvenime nematerialinės vertybės vis mažiau beturi reikšmės. Ypač modernusis žmogus nebemėgsta kalbėti apie kilnumą. Jo nebemėgsta ir modernioji meniškoji kūryba. Vienur jį pakeitė palaidumas, kitur egoizmas, dar kitur ekonomiškieji verslo principai. Taip subręsta modernusis intelektualas, įsigyja gerą, tiksliųjų mokslų žiniomis pagrįstą išsilavinimą ir profesinį pasiruošimą, tačiau jis neįsigyja gerai pagrįstos pasaulėžiūros. Taip modernusis žmogus, domėdamasis vien materialine pažanga ir nesidomėdamas dalykais, atstovaujančiais dvasinę kultūrą, pamažu tampa materialistu su vienašališkai materialistišku žmogaus ir pasaulio supratimu.

Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!

      Darydama labai didelę pažangą, technika nepaprastai pagerino ir palengvino žmogaus gyvenimą ir atnešė jam begales patogumų. Tačiau ta technika pamažu pavergia ir patį žmogų. Techniškieji įrengimai pradėta vertinti labiau negu pats žmogus. Technika jau yra įėjusi į tą stadiją, kad ji gali visiškai sunaikinti žmogų su visa jo pažanga ir kūryba. Technika vis darosi galingesnė, o žmogaus moralinis atsakingumas, atrodo, net silpnėja. Jis dažnai daugiau vertina technikos duodamą naudą bei patogumą negu kitą tokį pat žmogų su visomis jo dvasinėmis galiomis ir nemirtinga siela. Tuo keliu einant, žmogus vis labiau netenka savo žmogiškos vertės ir pagarbos. Mašinos vertė pralenkė žmogaus vertę.

      Į žmogaus gyvenimą ir jo kūrybą vis labiau braunasi techniškieji principai. Ir visas šių dienų menas, kuris yra giliausių žmogaus grožinių pergyvenimų išraiška, jau nebeieško tonų, spalvų ar įvykių harmonijos, o daugiau remiasi techniško atlikimo naujybėmis. Žmogus yra tapęs technikos dalimi ir yra patekęs į naują techniško pobūdžio įtempimą. Norėdamas eiti į taktą su šių laikų technika, jis visur ir visada turi skubėti. Tas skubėjimas yra pralenkęs žmogaus nervingumą su vis gausėjančiomis nervų ligomis ir savižudybėmis.

      Viena pagrindinių moderniojo žmogaus vertybių yra laisvė. Ją jis supranta kaip neturėjimą sau jokių apribojimų, suvaržymų ar kliūčių, kaip atsipalaidavimą nuo jį varžančių principų ir kaip turėjimą priemonių patenkinti savo pageidavimams. Labai dažnai laisve mėgstama vadinti tai, kas moralėje laikoma palaidumu. Ir tai jau laikoma nebe moraliniu pakrikimu, o moderniškumo pažymiu. Taip suprasta laisvė yra grynai juslinė laisvė. Tačiau ir šis laisvės supratimas yra vienašališkas, nes jis neapima žmogaus vidinės laisvės, kuri reiškia žmogaus vidinį nepriklausomumą nuo masės nuotaikų, aplinkos sugestijų ir nuo savo biologinės prigimties impulsų vyravimo. Nesidomėjimas šia laisve reiškia moderniojo žmogaus charakterio silpnėjimą, o jo linkimas tik į juslinę laisvę rodo jo nusiteikimą eiti mažiausio pasipriešinimo kryptimi.

      Stebėdami praeities žmonių santykius, matome, kad juo arčiau mūsų, juo santykiai darosi socialesni, pozityvesni. Demokratizmo įsigalėjimas reiškia didelę socialinę pažangą. Tačiau ir demokratizmas nėra be trūkumų. Pagrindinis iš jo kyląs pavojus yra gyvenimo sumasinimas. Suteikdamas lygias teises, demokratizmas dar neįkvepia plačioms masėms lygaus atsakingumo. Svarbūs sprendimai čia yra priklausomi nuo masės nuotaikų. Atskiri individai ir net stiprios asmenybės nebetenka reikšmės. Viską be jokių gilesnių svarstymų sprendžia savo vadų vedamos masės. Jos nepaiso nei didžių vertybių nei didžių asmenybių. Kiekybė sunaikina kokybę, įkarštis nustelbia protą ir išmintį. Tas masių vyravimas neigiamai veikia žmogaus pastangas iškilti aukščiau, siekti toliau. Iš tokio masių vyravimo susidaro sunkiai atlaikoma sugestija atsižadėti visų aspiracijų, išsiskirti, o derintis prie masės ir orientuotis į vidutiniškumą, kuris masei yra prieinamas ir suprantamas.

      Daug kam atrodo įdomus ėjimas su laiko dvasia, nes ji reiškia naujumą, kitoniškumą, Įvairumą. Tačiau tuo pačiu ji reiškia tuštumą ir paviršutiniškumą visų tų, kurie jai lengvai pasiduoda. Tai reiškia susižavėjimą tuo, kas paviršutiniškai efektinga, reiškia lengvą pasidavimą aplinkos sugestijoms ir tam tikrą priklausomumą nuo aplinkos nuotaikų. Laiko dvasia retai kada tesiremia tuo, kas visuotinai vertinga, ir todėl ji retai kada eina su tikrąja pažanga.

      Modernieji laikai, teikdami žmogui didžiausių patogumų ir malonumų, ugdo didelį individualizmą ir egoizmą. Dėl to individualizmo žmogus darosi nebepajėgus aukotis. Tai aiškiausiai pasirodo šeimoje. Dėl savo individualizmo ir egoizmo modernusis žmogus dažnai jau nebepajėgia pakelti tų įsipareigojimų ir nepatogumų, kurie neišvengiamai pasitaiko šeimos gyvenime. Modernioji šeima dėl to jau nebeturi tų centrinių elementų, kurie ją jungtų. Tas šeimos pakrikimas neišvengiamai veda į visuomenės anarchiją.

      Kaip matėme, jaunas žmogus yra linkęs eiti su gyvenimu ir žavisi viskuo, kas tik nauja. Jis laukia iš gyvenimo ko nors nauja ir natūraliai veržiasi į tai, kur mato naują pažangą, naujus principus, naujas gyvenimo ir kūrybos formas. Tačiau jis pasuktų klaidingu keliu, jei jis nekritiškai savintųsi viską, kas tik nauja. Kiekvienas laikotarpis įneša į gyvenimą šio to naujo ir naudingo. Tačiau kiekviename laikotarpyje žmonės daro klaidų ir nukrypsta į vienokius ar kitokius vienašališkumus, kurie vėliau istorijos būna neigiamai vertinami ir pasmerkiami. Suprantama, ir mūsų epocha, greta didžiųjų pažangos laimėjimų, daro nemaža ir klaidų. Jos klaidos, atrodo, galės būti daug didesnės, negu bet kurio kito laikotarpio. Jau dabar ir filosofų ir sociologų labai rimtai kalbama apie Vakarų kultūros krizę, kylančią dėl didžiųjų vertybių paneigimo ir materializmo įsigalėjimo. Mes klystume, jei nepasistengtume pažinti mūsų laikų klaidas ir jų išvengti.

P. Maldeikis