Spausdinti

GIRL FROM THE MARSHES

     Prieš keletą metų Italijoje gamintas filmas iš Marijos Goretti gyvenimo. Filmas yra įdomus tuo, kad čia vaizduojamas gyvenimas dvylikmetės herojės, kuri, gindama skaistybę, drąsiai paaukojo savo gyvybę. Jis yra įdomus ir dėl to, kad visi artistai yra ne profesionalai, bet paprasti žmonės, kilę iš tos apylinkės, kurioje gyveno Marija Goretti. Tur būt, režisoriams reikėjo daug padirbėti iki pasiekė tai, kad tų naujųjų artistų vaidybai beveik nieko negalima prikišti. Marija Goretti yra labai paprasta ir natūrali. Neblogai vaidina ir jos tėvai. Aleksandras Serenelli gal yra perdaug ramus. Žinome, kad jis buvo labai aistringas ir nedoras, bet iš jo veido sunku tai išskaityti. Labai įdomus tipas Aleksando tėvas. Jo vaidyba vietomis gal perdėta, bet vis dėlto savo vaidmenį jis atlieka puikiai.

     Filme parodyti du auklėjimo kontrastai: Marijos Goretti šeima buvo pavyzdinga, dėl to jos gyvenimas baigėsi garbinga aureole; Aleksandras užaugo be motinos, tėvas buvo labai keistas, gašlus, savimylatoks užaugo ir jo sūnus, tapęs žmogžudžiu. Labai daug pastangų padėta, norint atvaizduoti tos apylinkės italų skurdų gyvenimą ir žmonių tamsumą. Visa tai pavyko neblogai. Atvaizduoti patį svarbiausią įvykįMarijos nužudymą, jos kovą, Aleksandro piktus planus ir norusgal nelabai gerai pasisekė. Bet juk tai tikrai jautrūs dalykai ir sunkūs gerai atvaizduoti. Gal dėl to žiūrovas šiek tiek jaučiasi apviltas, gal nepakankamai išryškėja heroiškas Marijos

     Goretti gyvenimas ir jos kova. Gražiausias ir labiausiai jaudinantis momentastai mergaitės mirtis, kai ji prisimena savo žudiką ir jam atleidžia. Užmerkus jai akis, minios žmonių, atėjusių pažiūrėti jos šventos mirties, klaupiasi ir pirmą kartą pagarbina jauną šventąją. Tai yra lyg simbolis tų nesuskaitomų minių, kurios netrukus klaupsis ir garbins į altorių garbę iškeltą jauniausią Bažnyčios istorijoje kankinę.

MARCELLINO PAN Y VINO

     Daugiausia filmų yra pagaminama Amerikoje, Anglijoje, Italijoje. Ispanija niekados nepasižymėjo nei filmų produkcijos gausumu nei jų kokybe. Bet štai paskutiniu metu vienu savo filmu ji atkreipė viso kinematografijos pasaulio dėmesį. Tas filmas yra pavadintas "Marcellino pan y vino" (Marcellino, duona ir vynas). Filmų festivalyje Canes mieste į šį filmą buvo atkreiptas ypatingas dėmesys ir labai išgirtas jo pagrindinis artistas šešerių metų vaikas Pablito Calvo. Tarptautinis katalikų kino biuras šį filmą visiems rekomenduoja, nes "jame išreikšta e-vangeliško kūdikiškumo dvasia drauge su nepaprastu švelnumu ir Kristaus meile". Madride šis filmas buvo apdovanotas aukso medaliu. Kelis mėnesius jis čia buvo sukamas, ir salės vis netuštėjo. Jis buvo premijuotas ir Berlyne, labai išgirtas Venecijoje. Visi labai vertina reto įsijautimo mažojo Pablito Calvo vaidybą.

     Turinys labai paprastas. Vienuoliai pranciškonai randa prie savo vienuolyno durų naujagimį pamestinuką. Jį užaugina iki šešerių metų. Kartą berniukas kalbasi su Nukryžiuotoju ir Jam paaukoja duonos su vynu, prašydamas išklausyti jo prašymąleisti pamatyti savo motiną, kurios jis niekados nepažinojo. Kristus priima jo dovanas ir išklauso prašymo, užmigdydamas jį amžinu miegu. Šis paprastas turinys atvaizduotas labai švelniai ir poetiškai.

     Siužetas yra paimtas iš Josė Maria Sanchez Villa. RežisūraIspanijos vengro Vladislovo Vajda. Režisieriaus darbas nebuvo lengvas. Tokiu paprastu filmo turiniu jis turėjo at-vaizduoti nepaprastas dorybes: nekaltybę, tikėjimą, meilę. Jam tai pasisekė stebėtinai. Visą turinį, visą veiksmą ant savo pečių neša šešerių metų berniukas! Kitų artistų vaidmuo yra tik antraeilis. Šio berniuko nekaltos akys, švelni veido išraiška ir lieknas kūnelis primena iš lizdo iškritusį žvirbliuką ir užaugusį be motinos maisto.

     Filmas yra tikras šedevras, į nuostabiai gražią harmoniją jungiąs žmogiškus, religinius ir artistinius elementus. Mažasis Pablito taip įsijaučia į veikalą, kad jis ir Marcellino yra tas pats asmuo, jis nevaidina, bet viską pergyvena. Nuo pradžios iki galo filmas yra persunktas gražiais mistiškais ir poetiškais epizodais.

Pablito Calvo (Marcellino).

 

     Parodoma, kaip vienuoliai prie vaiko prisiriša, kad negali skirtis ir atiduoti jį kokiai nors šeimai auginti. Jie labai rūpinasi, jam susirgus. Linksmas, kūdikiškas Marcellino gyvenimas, jo kalbos ir juokai, jo pirmas susitikimas su Nukryžiuotuoju yra niekados nepamirštamos scenos. Kaip jaudinantis yra mamos prisiminimas ir pagarba! Mamos, kurios jis niekados nematė. Jis klausia Jėzų: "Ar Tu myli savo mamą?" — "Iš visos širdies", atsako Kristus. "O aš dar labiau", prideda Marcellino. Žiūrovą jaudina motyvai, kurie jį skatina mylėti. Jo meilė tokia kūdikiška, tyra, be jokio šešėlio.

     Gal būt, nedaug yra filmų, kuriuose yra pasisekę gerai atvaizduoti kunigus ar vienuolius. Visados jie atrodo arba juokingi arba labai negyvenimiški. Visai ne taip šiame filme. Čia jie visai natūralūs, žmogiški, simpatiški, įdomūs. Pastatymas labai geras. Fotografijos žavios. Marcellino vaidyba, jo nekaltas žvilgsnis ir paprastumas užburia žiūrovą ir sužadina sieloje kilnius tikėjimo bei meilės jausmus, panašius į to vaiko, kurs savo tikėjimu sulaukė stebuklo. Tai filmas, kurs nukelia žiūrovą į kitą pasaulį, kur viešpatauja gerumas, kilnumas ir meilė. Tikėkimės, kad greitai galėsime juo pasigėrėti ir Amerikoje bei kituose kraštuose.

HILL 24 DOESN'T ANSWER

     Pirmasis Izraelio valstybėje pagamintas filmas. Siužetas paimtas iš Izraelio kovų už savo nepriklausomybę. Atvaizduoti keturi jauni izraelitai, patrijotai, paaukoję savo gyvybes už būsimą Izraelio valstybę. Tai yra lyg to žydiško patrijotizmo atspindys, kurį parodė Senajame Testamente broliai Makabiejai ir kiti išrinktosios tautos herojai.

J. Vaišnys, S. J.