Dažnai mes girdime šį išsireiškimą: "Tai prigimties reikalavimas." Lytinis pasitenkinimas, gimimų kontrolė, skyrybos ir visoks žingeidumas mėgstama pagrįsti posakiu: "Pati prigimtis to reikalauja". Pažiūrėkime, kiek čia yra tiesos.
Laimė, meilė ir protas
Įvairūs instinktai, aistros ir polinkiai beldžiasi į žmogaus dvasią. Jie visi žada suteikti pasitenkinimą ir malonumą. Patys stipriausi ir dvasingiausi yra meilės ir laimės polinkiai. Žmogus visada trokšta pasitenkinimo ir džiaugsmo. Visais savo veiksmais jis siekia laimės, todėl ir kiekvieną veiksmą jis mato bendrosios žmogaus laimės šviesoje. Laimingas jis jaučiasi tada, kai pasiekia, ko troško ir ką myli. Žmogus mėgsta ir myli tai, kas jam gera, kas teikia naudos, malonumo, kas į tikslą veda. Tai yra žmogaus prigimties reikalavimas.
Tačiau taip pat yra žmogaus prigimties reikalavimas mylėti ir būti mylimam nesuinteresuota, nesavanaudiška, tyra meile; mylėti vien dėl to, kad tas asmuo ar daiktas yra geras. Motina dėl vaiko, mylintysis dėl mylimo asmens yra pasiryžę padaryti viską, net atiduoti savo gyvybę. Žmogus nori pasiekti aukščiausią gėrį, labiausiai mylėtiną būtybę, ir juo džiaugtis begaline, nenykstančio laime. Tokį aukščiausią gėrį, geriausią būtybę ir visai tobulą laimę žmogus žino negalįs rasti žemiškuose dalykuose, bet tik Dievuje ir Jo meilėje. Taigi, tie įvairūs palinkimai verčia valią juos patenkinti. Jie prisistato žmogaus protui vis naujais motyvais, stipriais akstinais, ryškiais fantazijos vaizdais ir gyvais savo paties ar kitų pergyventų malonumų prisiminimais. Mat, žmogus savo sąmoninguose veiksmuose vadovaujasi proto sprendimais. Protas apie juos sprendžia, palygindamas jų reikalavimus su žmogaus prigimtimi, su žmogaus kūno ir dvasios uždaviniais, su viso žmogaus tikslais ir santykiais su kitais žmonėmis, su Dievu ir su daiktais. Jei polinkių norimas dalykas su prigimtimi sutinka, tai jų siekiąs veiksmas yra geras, jei nesutinka— blogas. (Plačiau apie tai Dr. Mačernio "Etinė vertybė — gėris", "L. L." 1954 m., 261 psl.).
Žmogaus protas tokį sprendimą dažniausiai atlieka vienu akimirksniu. Jis tuoj suvokia, kad tas ar kitas veiksmas yra geras, atliktinas, o anas — blogas, vengtinas. Visi tokie proto sprendimai drauge sudaro prigimties įstatymą. Pats aukščiausias prigimties įstatymo įsakymas yra: "Daryk gera ir venk bloga". Taip pat labai bendri dėsniai yra: nedaryti kitam to, ko pats nenori; laikytis tvarkos, Iš jų protas išveda ir kitus bendresniuosius įsakymus: Dievas yra garbintinas; gimdytojai gerbtini; reikia laikytis saiko; negalima užmušti, svetimoteriauti, šmeižti; reikia laikytis sutarčių. Iš jų protas išveda ir kitus ne tiek bendrus prigimties įstatymo nuostatus.
V. Noreikos nuo tr.
Čikagoje išeinančių laikraščių bei žurnalų redaktoriai ir kiti spaudos veikėjai spaudos metų uždarymo iškilmėse.
Vartojimo taisyklės
Perkant kokią nors mašiną, paprastai yra gaunamos ir vartojimo taisyklės. Tas atidžiai perskaičius, galima mašiną saugiai vartoti, nebijant sugedimų ar nelaimių. Panašiai ir prigimties įstatymas yra "žmogiškosios mašinos vartojimo taisyklės", duotos žmogui jo Kūrėjo. Prigimties įstatymas savo pagrindu yra pats praktiškasis žmogaus protas, sugebąs išskaityti įvairiuose žmogaus prigimties palinkimuose, reikaluose ir tiksluose Dievo surašytas taisykles. Prigimties įstatymas žmogui yra tas, kas gravitacijos įstatymas dangaus kūnams, fizikos dėsniai — neorganiškoms medžiagoms, gyvuliams — jų instinktai. Tokiu būdu jie visi aklai atlieka Kūrėjo jiems skirtą uždavinį ir pasiekia savo gyvenimo tikslą. Bet žmogus, turėdamas protą, savo tikslo siekia ne aklai, bet laisvai ir sąmoningai. Tuos uždavinius, tikslus ir būdus protas lengvai išskaito žmogaus prigimties palinkimuose. Vertindamas jų reikalavimus žmogaus tikslo šviesoje, protas sprendžia, kas žmogui yra gera ir būtinai darytina, o kas bloga ir vengtina. Kaip anksčiau matėme, tokie proto sprendimai sudaro prigimties įstatymą. Tie prigimties įstatymo įsakymai arba, kitaip sakant, proto ir sąžinės reikalavimai, uždeda žmogaus valiai taip pat tam tikrą būtinumą ką nors daryti arba nedaryti. Tai yra tikras būtinumas, nors tik dvasinis arba moralinis, paliekąs valiai laisvę. Sąžinės balsas žmogaus sąmonėje būtinai liepia įvykdyti pareigą. Jo negali užrėkti visų kitų instinktų ir polinkių balsai, jei valia nesutiks.
Laisvė ir pareiga
Ne vienas žmogus sukyla prieš būtinumą ir klausia, kas jį gali įpareigoti, juk jis yra laisvas ir gali daryti, ką nori. Bet kaip tik dėl to, kad žmogus yra laisvas ir protingas, jis turi patenkinti tik žmogaus prigimties vertus palinkimus. Jeigu jų siekdamas nesielgsi kaip dera protingai būtybei, tai ir kiti su tavimi nesielgs kaip su žmogumi. Reikės tave bausti, kad paklustum, reikės nuo tavęs viską užrakinti, kad ko nepaimtum, o gal reikės net į kalėjimą uždaryti, kad kokio nors didesnio nusikaltimo nepadarytum. Dėl to tik tvarkingą arba su viso žmogaus tikslu suderintą norą protas pristato valiai kaip visiškai gerą ir siektiną dalyką. O žmogaus valia iš prigimties siekia to, kas gera ir laimę suteikia. Tokiu būdu valia visai laisvai, niekieno neverčiama, jaučiasi įpareigota to dalyko siekti. Be to, protas suvokia, kad tai yra paties Dievo duoto prigimties įstatymo įsakymas. Mat, žmogaus protas, kartą pripažinęs, kad yra visų būtybių pirmoji priežastis, Dievas, savaime suvokia, jog Dievas reikalauja, kad ir laisvasis žmogus laikytųsi Jo nustatytos prigimties tvarkos, o ne ją griautų ir trukdytų siekti kitiems tvariniams Jo taip išmintingai nustatytų tikslų. Kas Jo prigimties įstatymu nustatytos tvarkos laikosi, tas Jam patinka, tą Jis vertina ir myli. Todėl čia žemėje toks yra Jo tėviškai globojamas, o po mirties susijungs su Juo, didžiausiu Gėriu, begalinėje meilėje, pasiekdamas tobulą amžiną laimę. Ir priešingai, kas Jo nustatytą prigimties tvarką griauna, elgdamasis prieš prigimties įstatymą arba sąžinės reikalavimus, tas Jį, išmintingiausią Įstatymdavį, asmeniškai įžeidžia. Juk toks nemyli to, kas tikrai yra didu ir gera. Toks žmogus Dievą mažiau vertina už aistrų siūlomus malonumus arba už kokio nors asmens netvarkingą meilę. Todėl toks ir Jo bus nemylimas, jis susilauks užtarnautų bausmių, jaus vidujinį nepasitenkinimą, sąžinės graužimą ir, Jį praradęs, bus amžinai nelaimingas.
Todėl žmogus, ryždamasis atlikti pilnai sąmoningą veiksmą, aiškiai žino, kad čia kalba eina ne tik apie kokio nors riboto gėrio pasiekimą ar kurio nors malonumo atsisakymą, bet taip pat ir apie aukščiausio Gėrio ir begalinės amžinos laimės pasiekimą arba praradimą. Užtat paskutinis praktiškojo žmogaus proto sprendimas yra toks įsakmus, būtinai reikalaująs. Įpareigojimas daryti tai, kas yra gera, ir vengti to, kas bloga, yra toks galingas, jog stipri ir gera valia ryžtasi viską padaryti, reikalui esant net gyvybę paaukoti, kad tik galėtų jį įvykdyti ir neperžengti dieviškos kilmės prigimties įstatymo.
Meilės vaisius
Į atskiro žmogaus prigimties įstatymo suvokimą veikia buvusiosios kartos ir tėvai savo papročiais bei nusistatymais, draugai ir visuomenė savo pavyzdžiu, viešąja nuomone ir elgimosi taisyklėmis. Veikia į jį taip pat ir valdžia įvairiais savo įstatymais bei religinės bendruomenės atstovai, skelbdami doros dėsnius ir paties Dievo įvairiais būdais duotus įsakymus arba patarimus. Visa tai yra įpareigojantieji doros įsakymai. Pagal juos būtinai turi gyventi atskiras žmogus. Mat, žmogus iš esmės yra bendruomeninė būtybė. Kaip jis iš kitų žmonių priima mokslą, techniką, teisę ir kitus dalykus, taip lygiai turi priimti ir etinės kultūros bei sąmonės išvystytus dėsnius.
Tačiau ir apie jų uždėtų pareigų vykdymą sprendžia sveikas atskiro žmogaus protas pagal prigimties įstatymo įsakymus. Tie žmonių sudarytieji doros papročiai ir išleistieji įstatymai gali būti kartais neteisingi arba nebeatitikti gyvenamojo laiko ir atskiro žmogaus sąlygų. Prigimties įstatymas saugoja žmogaus asmenybę ir jo sąžinės laisvę tiek nuo žalingų ar netvarkingų savosios prigimties užgaidų, tiek ir nuo perdėtų ar neteisingų kitų žmonių, bendruomenės ir valdžios reikalavimų. Tik reikia protingumo — prigimties įstatymas lieka visada tas pats, kaip visados ta pati lieka ir žmogaus prigimtis bei jos pagrindiniai reikalavimai, kaip amžinai tas pats yra nesikeičiąs Dievas. Todėl protingumas reikalauja, kad žmogus nei senųjų kartų doros taisyklių lengvapėdiškai neatmestų, nei tuoj elgtųsi pagal daugumos ar savo prigimties palinkimų reikalavimus, bet pagal sveiką protą ir gerą sąžinę, sekdamas patyrusių žmonių elgesį bei patarimus.
Baigdamas šiuos svarstymus apie prigimties reikalavimus tikrosios laimės siekimo šviesoje, prisiminiau italų rašytojo Piero Bargellini knygos "Chiodi solari" skyrelį, pavadintą "Meilės vaisius". Jame autorius pasakoja, kaip doros įsakymai jam nuo pat mažens atrodę sauvališkai uždėti. Jiems reikia paklusti tik, norint įsigyti paklusnumą. Užaugęs vedė ir susilaukė vaikučių, kuriuos labai mylėjo. Kad jie būtų laimingi, būtų leidęs daryti jiems net nuodėmę, jei iš skaudaus savo paties patyrimo nebūtų žinojęs, kad ji neteikia pastovios laimės. Todėl įvairiais įsakymais saugojęs juos nuo blogio ir vedęs į laimę. Nėra tokio tėvo, kurs uždėtų savo vaikams tokį įstatymą, ar pareigą, kad juos kankintų. Taip jis supratęs, kad įstatymas yra meilės vaisius.
Tėvai pagal savo supratimą uždeda vaikams įvairius įstatymus, bet jie visi yra uždedami tik dėl to, kad būtų galima pasiekti kokį nors gėrį. Bet mūsų Tėvas, kurs yra danguje, geriausiai žino, kur yra mūsų tikroji laimė, todėl Jis davė įstatymą, įrašytą mūsų prigimtyje, sąžinėje ir dviejose akmeninėse lentelėse. Šis įstatymas yra tėviškos meilės vaisius. Ir Kristus, įsikūnijusi Dievo meilė, kalbėjo: "Aš tam atėjau į pasaulį, kad jūs turėtumėte gyvenimo ir jo apsčiau turėtumėte... Tai yra mano įsakymas: mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau!"
P. Daugintis, S. J.
Kiek uolumo parodo sportininkas, rinkdamas taškus gauti premijai! Jis žino, kad lemiamos reikšmės gali turėti vienu centimetru ilgesnis šuolis, dešimtadaliu sekundės greitesnis atbėgimas. Šioje žemėje mes visi renkame taškus gauti amžinai premijai, tad jokios pastangos, jokios aukos neturėtu būti per sunkios.