Spausdinti

II

     Nuo pat kūdikystės, nuo jaunų dienų žmogus remiasi kitų autoritetu: tėvų, mokytojų, valstybės, Bažnyčios ir t.t. Kad kūdikystėje ir jaunose dienose taip yra, niekas neturi pagrindo stebėtis, nes kitaip ir būti negali — žmogus pasirodo šioje žemėje bejėgis ir aklas, pilniausia šių žodžių prasme. Net ir po eilės metų, kai ne tik jo kūnas, bet ir protas subręsta, žmogus tebepriklauso nuo faktorių, kurių jis savyje neturi ir kuriuos privalo skolintis iš kitų šaltinių. Šis savos rūšies bejėgiškumas ir aklumas lydi žmogų visu gyvenimo keliu jau vien dėl to, kad žmogus yra labai ribotas, labai apibrėžtas laiku ir vieta. Todėl — norėdamas gauti atsakymą į daugelį klausimų — jis turi pasikliauti kitais žmonėmis, kitų autoritetu.

     Faktas lieka faktu, kad žmogus remiasi kitų autoritetu kiekvienoje žmogiškojo aktyvumo srityje, kur jis pats neturi pakankamai žinių, mokslo, supratimo. Ne retai net toje srityje, kuri jam yra gana gerai žinoma, jis vis dėlto — ypatingai susidarius sunkioms ir sudėtingoms aplinkybėms— yra linkęs kreiptis į specialistą ir jo nuomonę pasidėti į savo nuomonės ir apsisprendimo pagrindus. Jei jau taip yra empyriniame pasaulyje, kur dalykai, priežastys, tikrovės yra vienu ar kitu būdu apčiuopiamos ir patikrinamos, tai nesunku suprasti, kas pasidaro, kai mes įeiname į dvasios šventyklos prieangį. Čia autoritetas yra būtina ir neapeinama sąlyga. Šitos fatalinės problemos neišsprendė net protestantiškoji religijos reformacija. Ji sugebėjo realizuoti tik vieną tikrovę; dieviškąjį autoritetą ji pakeitė žmogiškuoju autoritetu. Mes čia nenorime gilintis į priežastis, paskatinusias reformacijos gimimą bei vystymąsi. Mums svarbu tik pats istorinis faktas.

     Žmogus turi remtis autoritetu, nes į šią žemę jis ateina aklas ir bejėgis, nes jis ir jo gyvenimas yra absoliučiai apibrėžti laiku ir vieta. Net gamtiniame pasaulyje jis turi priimti didelį skaičių tiesų, pasitikėdamas knyga, laikraščiu, žmogum. Vaduodamasis šiuo pasitikėjimu, jis klauso gydytojo, advokato, architekto ir t.t. Kitais žodžiais tariant, jis priima nežinomą ar mažiau žinomą tikrovę, remdamasis svetimu autoritetu. Štai čia — šitoje labai žmogiškoje ir nuolat pasikartojančioje situacijoje — mes randame dogmos pradžią. Jei mes visa šita perkeliame į religijos sritį, į antgamtinį pasaulį, mes matome fatališką ir besąlyginį reikalą remtis kokiu nors aukštesniu autoritetu, nes tiesos, su kuriomis mes susiduriame, dvelkia paslaptimi, prašoka mūsų proto pajėgumą ir liečia ne tik mūsų praeinančią dabartį, bet ir amžiną ateitį.

     Žmogus turi remtis autoritetu, nes jis negali nei visa žinoti, nei visa patikrinti. Geriausiu atveju, jis bando pasirinkti patikimiausią autoritetą ir patikimiausią šaltinį. Jeigu jis skaito knygos, koncerto, dramos kritiką, jis turi pasitikėti rašytoju. Jis žvelgia į užsienio korespondento reportažą iš Londono, Romos, Atėnų, Ankaros, Dehli ar Tokyo, ir jis tiki korespondentu. Gydytojas siunčia jį pas vienos ar kitos srities specialistą, ir jis tiki specialisto žodžiams. Net pats specialistas šaukia konsultaciją, kai labai svarbus momentas graso mirtimi, ir čia daromas sprendimas remiasi arba didžiausiu autoritetu arba tapatybiniu kelių autoritetų vieningumu.

     Žmogus turi remtis autoritetu, nes kartais jis nepasitiki savo proto pajėgumu, nepasitiki savo sprendimo objektyvumu. Kiekvienas žmogus, ypatingai lemiančiuose gyvenimo momentuose ir sprendimuose, yra linkęs kreiptis į autoritetą ir besąlyginiai vykdyti autoriteto pasiūlytą nuomonę bei patarimą. Pajutęs savo proto ribotumą ir savo sprendimo subjektyvumą, jis yra netikras ir neramus. Jis nori saugumo, užtikrinimo, neklaidingumo. Ir kuo svarbesnis atvejis, kuo svaresni laukia padariniai, tuo gilesnis noras gimsta apsidrausti autoritetingu užtikrinimu, kad mūsų pasirinktas kelias yra ir tikras ir saugus.

     Kai mes stebime gyvenimą ir žmones, mums dažnai rodos neįtikėtina, kokiu nuostabiu lengvumu, o iš kitos pusės — nesvyruojančiu tikėjimu vidurkio žmogus priima viešąją nuomonę, partijos liniją, mokslines hipotezes ir netikrų pranašų pažadus. Žmogų pasitinka savos rūšies dogma kiekvienoje gyvenimo srityje, ir jis priima ją, ilgai nesvyruodamas. Kas mus iš tikrųjų stebina, tai nėra faktiškoji dogmos būtinybė, bet žmogaus aklas tikėjimas autoritetu, kuris autoriteto vardo nevertas. Dalykas darosi iš viso nesuprantamas, kai dieviškas autoritetas atmetamas ir jo vietoje pasirenkamas žmogiškas autoritetas.

     Kas neįsigilinęs ir paviršutiniškai pasisako prieš religinę dogmą ir jos prasmingumą, atremtą į dieviškąjį apreiškimą ir dieviškąjį autoritetą, tas tegul pastudijuoja modernųjį žmogų, net didesnio masto inteligentą, ir tegul akylai pasižiūri, kokiu apreiškimu ir kokiu autoritetu remiasi šių dienų ne tik išsilavinimo, bet ir mokslo žmonės, kurie net transcendentinės svarbos tiesas suveda į subjektyvios nuomonės primatą ir jos neklaidingą dogmatizmą. Niekas neišsiverčia be kokios nors dogmos. Nesvarbu, kokiu žodžiu ar terminu mes aptarsime tiesą, principą, paslaptį. Kas yra svarbu, tai universali tikrovė, kad kiekvienas žmogus turi kokią nors dogmą, išreikštą pozityviu ar negatyviu tvirtinimu, kurią jis laiko savo įsitikinimų pagrindu. Niekas neišsiverčia be dogmos. Tikrasis paradoksas ne čia — jis slypi autoriteto pasirinkime.

     Kalbėdami apie dogmos paradoksą, mes susiduriame su dviem dalykais: žmogus savo kontingencijoje ir ribotume ne tik remiasi, bet turi remtis autoritetu visose tose srityse, kurios jam nežinomos, jei jis nori tiesą sužinoti. Antra: kiekvienas žmogus, nors jis neretai pasisako prieš religinę dogmą ir dogmatizmą, turi savo dogmų, kurios paremtos kito žmogaus autoritetu. Jei kas tvirtina, kad religinis dogmatizmas esąs griežtesnis ir mažiau elastingas, tas tegul pabando padiskutuoti pasaulėžiūriniais klausimais kad ir su didžiausiu dogmątizmo priešu. Jis greit pastebės ir dogmatizmo priešo nuomonėse daug griežtumo ir maža elastingumo. Mat, reikia atsiminti, kad didele jėga ir karščiu galima ne tik teigti, bet ir neigti. Labai svarbu, kad tiek mūsų teigimas, tiek mūsų neigimas būtų prasmingi ir tiesos tarnyboje. Jei mes jau negalime išsiversti nei be dogmos, nei be autoriteto, tai nebūtų neišmintinga tvirtinti, kad dogmos tiesa turėtų būti pilniausia, o autoritetas — aukščiausias.

     Nėra žmogaus, kuris neturėtų dogmos. Paslaptingasis mįslingumas glūdi tame, kad žmogus pats nori pasirinkti dogmą. Vadinasi, tikrasis konfliktas glūdi ne tarp žmogaus tikėjimo ar netikėjimo dogma, bet tarp jo noro ar nenoro priimti jam pateiktą dogmą.

Iš Kauno bazilikos didžiojo altoriaus

 

     Nėra žmogaus, kuris neturėtų dogmos. Dar svarbiau: nėra žmogaus, kuris nestatytų savo gyvenimo ant dogmos. Todėl didžiausiasis dogmos paradoksas glūdi žmogaus apsisprendime už vieną ar už kitą dogmą. Šitą paskutinį dogmos paradoksą mes norime iliustruoti konkrečiu gyvenimo įvykiu.

     1947 metais vienas asmuo rašė: "Šiandien, kada Rytai ir Vakarai niaukiasi vis storesniais debesimis, šiandien man viskas atrodo taip beprasmiška. Viskas, kas nėra toji didžioji realybė, toji vienintelė perspektyva, kurios dėka gyvenimas tėra vertas savęs. Visos tos smulkmenos, visi tie milžiniški mažmožiai, visi tie egzaltuoti asmeniški interesai, turį tiek maža ar nieko bendra su milžiniškais Kristaus Karalystės uždaviniais, su nuosekliu ir energingu pasišventimu, su herojišku to aukšto idealo įvykdymu, kurį Šv. Ignacas taip karštai troško matyti savo sūnuose, ir kurio mūsų Motina Bažnyčia turi teisę reikalauti iš mūsų, kad būtume "žmonės, nukryžiuoti pasauliui, o pasaulis — nukryžiuotas mums."

     Štai žodžiai, už kurių slepiasi entuziastingas idealistas ir nerimstanti ugnis. Idealistas, nusivylęs netolima aplinka ir žmonių medžiagiškumu, savąjį gyvenimą grindžias ir jo prasmę pateisinąs antgamtiniu Kristaus idealu ir Bažnyčios kategorišku reikalavimu to idealo siekti. Idealistas, kuris gyvenimą matuoja antgamtiniu mastu ir kuris — jo paties žodžiais tariant — "Dievo valią, išreikštą Jo atstovų valioje", priima kaip "absoliutaus neklaidingumo kelrodį".

     Tas pats asmuo 1954 metais štai kaip rašė: "Pranešu, kad labai gerai dalyką apgalvojęs, būdamas visiškai laisvas, viešai ir iškilmingai esu apleidęs Romos Katalikų Bažnyčią, nutraukdamas visus ir betkokius su ja ryšius".

     Štai likiminiai žodžiai, kuriuos parašė tas pats idealistas, deginamas nerimstančios ugnies. Mes neturime nei teisės, nei drąsos vertinti šio asmens apsisprendimą ir įsitikinimus. Dievo ir žmogaus asmeniniai santykiai yra tiek privatūs ir tiek šventi, kad niekas neturėtų į juos skverbtis. Ir mes to nedarysime iš tos pačios šventos pagarbos. Bet mums svarbu faktai, nusakyti šio asmens mintimis ir žodžiais. Jis rašė šita pačia prasme: "Konstatuoju tiktai patį mano Bažnyčios apleidimo faktą, nematydamas jokio reikalo aiškinti jo priežasčių, nes iš patirties gerai žinau, kad anoje tvoros pusėje jomis netikima, kaip kad netikima krikščioniu ar mahometonu virtusio hinduisto tvirtinimu, kad jis nebetikįs, jog šventos karvės mėšlas ir šlapumas turi sakralinę galią nuvalyti nuodėmes,"

     Mums čia svarbu tiktai fizinis, tam tikra prasme, apsisprendimo faktas, kuriuo žmogus vieną bei pagrindinę savo gyvenimo dogmą pakeičia kita, ir tai visiškai priešinga pirmajai. Mums atrodo, kad — nors žmogus savo tikėjimą pakreipia nuo vienos dogmos turinio į kitą — pats jo tikėjimo gyvumas ir jėga nesumažėja. Priešingai, gauname įspūdį, kad tikėjimas pagyvėja ir sustiprėja.

     Tur būt, neįmanoma nusakyti tikrąsias žmogaus pasikeitimo priežastis bei su neklystančiu tikslumu nustatyti svarbiausiąjį įtakos veiksnį. Todėl ir kiti šio asmens žodžiai dalyko išsamiau nepaaiškins, bet gal mes šviesos spindulį į tamsųjį žmogaus dvasios mįslingumą. Štai jie: "Kaip keista dabar man atrodo, kad aš — vidutinės inteligencijos žmogus — galėjau taip ilgai būti Romos Bažnyčioje ir rimtai tikėti visais tais absurdais, tipiškais tai Bažnyčiai, nepermatydamas jos tikrosios esmės kaip vienos iš senų, viduramžiškų krikščionybės formų, su visais tų laikų prietarais, paverstais dogmomis".

     Tai drąsūs žodžiai, svarbūs tvirtinimai. Gaila, kad mums neduodama jokių įrodymų, paremiančių šią drąsą ir tvirtinimus. Vis dėlto, mes čia matome aiškų pavyzdį, kaip žmogus atsisako vienos dogmos ir pasirenka kitą, kaip jis anksčiau tikėtą dogmą pavadina "absurdais ir prietarais" ir pasirenka naują dogmą, kuri — logiškai galvojant — turėtų būti laisva nuo absurdų ir prietarų. Ar taip iš tikrųjų yra, tai jau kitas klausimas, ir vietos stoka mums neleidžia jo paliesti. Mums tuo tarpu svarbu tik tas momentas, kuris rodo, kad vienos dogmos pakeitimas kita, bent šitame atvejyje, galėjo įvykti žmogiškojo autoriteto įtakoje. Štai žodžiai: "Nors Jūsų amžius ir aplinkybės neduoda daug vilties, kad ir Jūs vieną dieną galėtumėte atsikratyti nusidėvėjusių Romos Bažnyčios formų, vis dėlto, jeigu aš turėčiau daugiau laiko, pabandyčiau Jums pagelbėti, bent nurodydamas literatūrą (mes pabraukėme) ir pan."

     Mums atrodo iš šitų žodžių, o ypač iš kitų šaltinių, kurie mums yra žinomi, kad literatūra, vadinasi, rašyto žodžio autoritetas, galėjo turėti lemiančios įtakos dogmatiniame šio asmens pasikeitime, t. y., religinių įsitikinimų pasikeitime.

     Tokiu būdu, mes galų gale atsiremiame į autoritetą, kurį pasirenka mūsų proto ir valios apsisprendimas. Mat, atrodo teisu sakyti, kad už kiekvienos dogmos stovi autoritetas. Autoritetai, be abejo, nėra lygūs nei kilme, nei dydžiu, nei tikėtinumu. Ne retai tarp autoriteto ir dogmos turinio nėra proporcijos, nes autoritetas kartais tvirtina tai, kas yra už jo srities ribų ir kas viršija jo kompetenciją bei patirtį, jei patirtis yra būtina tikėtinumo sąlyga.

     Mes šiame gyvenime stovime prieš paslaptis: prieš mums nesuprantamą antgamtinį pasaulį, kuris mums lieka nesuvokiamas, nes mes neturime nei apčiuopiamo jo vaizdo, nei antgamtinių sąvokų, ir prieš tamsųjį žmogaus dvasios mįslingumą, kurį kartais veikia mums nežinomos jėgos ir veiksniai. Ir nors žmogus paprastai apeliuoja į protą ir į logiką, vis dėlto, neretame jo veiksme, apsprendžiančiame jo gyvenimą ir ateitį, pasigendame ne tik logikos, bet ir argumentų. Įdomu, kad anksčiau minėtasis asmuo šia prasme užrašė žodžius, kurie galėtų būti paminklinė lenta jo ir daugelio gyvenimui, būtent: "Retos išimtys tie žmonės, kurie turi religiją, susidedančią iš ko nors daugiau negu grynų prietarų. Didžiausioji žmonijos dalis pasitenkina absurdų konglomeratu juo pilniau, juo jis yra didesnis. Ir likimo ironija, kad kaip tik tos sistemos, kurios balsiau už kitas giriasi esančios pagrįstos protu ir faktais, ugningiau neigia tiek sveiką protą, tiek faktus."

     Ne su visais žodžiais mes sutinkame. Bet jei kiekvienas turime dogmą, ir jei kiekviena dogma remiasi autoritetu, tai didžiojo atsakymo tenka ieškoti ne dogmoje, bet autoritete.

     Katalikiškoji dogma yra Dievo apreikštoji tiesa, kurios tikėtinumą katalikas priima, remdamasis Dievo autoritetu, sudėtu į Petro — Kristaus Vietininko žemėje rankas. Nors šis autoritetas duotas žmogui, apdovanotam neklaidingumo dovana tikėjimo ir dorovės srityse, bet šis žmogus, t. y. popiežius, vartoja jį demokratiniu būdu, kilniausia šio žodžio prasme. Paskutiniame dogmos skelbimo atvejyje, kaip ir anktesniuose, popiežius atsiklausė visų vyskupų visame katalikiškame pasaulyje, ar jie pritaria Marijos Dievo Motinos į dangų paėmimo viešam ir visuotiniam išpažinimui. Iš 5.000 vyskupų — dėl įvairių priežasčių — nepritarė tik 4. Tokio visuotino sutarimo pasaulis, tur būt, nėra matęs jokiu kitu klausimu.

     Jei mes kalbame apie grynai žmogiškąjį autoritetą, į kurį nekatalikai remia dogmos tikėtinumą, matome nesustabdomą autoriteto skaldymąsi ir suprantame gausėjančio sektų skaičiaus priežastį. Kai ekumeniniame Protestantų suvažiavime Stokholme buvo pasiūlyta įvairių denominacijų atstovams bendrai sukalbėti "Credo", kilo nesutarimų: kurį "Credo" pasirinkti? Priimtiniausias kompromisas siūlė paklausyti klasikinės muzikos, ką suvažiavimas ir padarė, palikdamas dalyviams pilną "dogmatinę" laisvę. Net paskutiniame Pasaulio Protestantų Bažnyčių kongrese, įvykusiame Evanston'e, U.S.A., nebuvo pasiekta susitarimo pačiu pagrindiniu krikščionybės klausimu, būtent: "Kristus — pasaulio viltis". Iš viso pasaulio susirinkę krikščionys nesutarė ir parodė, kad — remiantis tik žmogiškuoju autoritetu — pats autoritetas nustoja savo prasmės.

     Niekas neneigia, kad religijos esmė yra žmogaus santykiavimas su Dievu. Atrodo, kad būtų visai logiška ir visai teisinga sakyti, kad santykiavimo būdą gali nustatyti pats Dievas. Kada gi susikryžiuoja autoritetai, ir žmogui tenka pasirinkti tarp dieviškojo ir žmogiškojo, katalikas pasirenka dieviškąjį. Jei turime remtis autoritetu, tai dieviškasis atrodo pats patikimiausias.

Bruno Markaitis, S. J.