Spausdinti

     Išėjom iš namų. Skaudžiai žvarbus lietus smelkėsi veidan. Prispaudžiau išsineštą šilimą prie brolio šono ir nugara atrėmiau vėją. Vėjas tuštino medžių, kaip nužydėjusių pienių, galvas ir kadais išdidūs lapai dabar krito mums po kojų. Jvairiaspalvės langų šviesos šlapiose gatvėse labai tiko Vėlinių vakarui. Ir lapai ir šviesos — negyva, dirbtina.

     Prašiau Albiną aplankyti visas mums žinomas bažnyčias laimėti skaistyklos sieloms atlaidus. Gal būt, drėgmė, o gal tamsa slėgė nuotaiką ir, rodos, sunkino alsavimą.

     —    Ali, papasakok man ką nors šviesaus, šviesaus ir gyvo! — prašiau savo brolį.

     Prisilenkęs, kad užblokuotų pro jo petį ir mano ausis švilpiantį vėją, pradėjo.

     —    Buvo tamsi, tamsi naktis...

     —    Ali, prašau, tegul bus diena arba rytas, tik ne naktis.

     —    Gerai, tegul bus ankstus rytas. Dar buvo labai tamsu...

     Kumštelėjau į pašonę ir nudaviau negirdinčią. Bet pasakojimas vis ryškiau ir ryškiau slinko vaizduotėm Pagaliau kaip kino ekrane jaučiau ir mačiau viską gyvą spalvomis ir garsais.

     Štai jis, žmogus, jaunas, turtingas širdies giliu jausmu ir valios patirtim. Jo veide atsispindi deganti dangaus skliautų žara, tačiau be ilgesio sapnų... Lyg ištiestomis rankomis, žvilgsniu apglėbęs vieną tašką. Jo lūpos virpa.

     —    Trokštu apglėbti visą tautą ir pasaulį ir rodyti jiems pirštu, kaip Jonas Pajordanės dykumoj: štai Jis!

     — Ramybė ir Išganymas. Trokštu įžiebti ilgesį visų širdy, nes pats ilgiuos.

     Žmonės praeina ir palieka jį: vieni su pašaipa, kiti gi dar skaudžiau, — gašlia užuojauta gailėdamiesi jo gaivios jaunystės.

     Nusivylęs žmogumi ir nusiminęs jis mąsto: ne, neužtenka ilgesio, kad mano žodžiai turėtų stebuklingai uždegančios galios.

     Ryto auksinėj aušroj ir vakaro vitražų nuspalvintoj prieblandoj jis klūpo pas Viešpatį prašydamas: pažinti žmogų taip, kaip Jis pažįsta, ir vis tiek mylėti.

     Rytą pakeičia vakaras, vakarą naktis ir vėl aušra pakyla su nauja viltim... Jis laukia, budi ir tiki. Tačiau Kūrėjo planuose auksas įgauna formą tirpdančioj ugny.

     Tyla, svari tyla, kaip stratosferinis spaudimas... Staiga užvaldo žmogų baimė šitos triuškinančios galios. Bet susivaldo ir nebėga jis, tik meldžia Viešpatį tą baisią tylą transformuoti į tylią meilę, kuri užmezga vienybę su Dievu be žodžių ir minties.

     Kartais šešėlių žingsniais bespalvė tuštuma, nematoma, įšliaužia per krūtinės slenkstį, įsiskverbia į smegenis ir sielą, lyg sudegusi pilis, naikinančiai klaiki, numirusia viltim šalta. Tačiau jis klūpi savo tikėjimą sukaupęs žodyje: ESI! Tu čia esi! — tiktai rausvos lempelės jaučia pulsą gyvą.

     Paleidęs taiklią ietį, ateina liūdesys, drąsiai, laisvai sau mosikuodamas lakiom mintim, aistros juoku ir išsiilgusiom akim. Bet jis, žmogus, nebėga nuo nakties, neieško gatvėje šviesų, tik meldžia: savo Dievišku žodžiu nutildyki audras!

     Gyvatės staigumu ir išdavikiškai šypsodama prabyla žmonių nuomonė: silpnas, nevyriškas esi, vengi gyvenimo kasdieninės naštos. Savanaudis! Iliuzijų auka! Jis nė nežvelgia į jį badančius pirštus, net neformuoja mintyje jiems atsako, tik mąsto apie Viešpatį, nesuprastą žmonių, išjuoktą Visagalį ir net savųjų nemylėtą Meilę.

     Išmoko jis daug savo Viešpaties mokykloj — pažino save. Jį Viešpats išmokė begaliniai — jis pamilo visus. Dievo Tikrovės artumoj, Visagalybės didybėj jis išgyveno ir kontrastą — žmogų.

     Nebestebina dabar jo žmonių netikėjimas, nevargina tušti veidai, bereikšmės akys. Jis kalba jiems visa širdimi ir siela. Atiduoda savy išgyventus malonės momentus kaip šiltą kraują jų nebylėms širdims. Negavęs atgarsio, nesisuka ir nenueina su apkartimu kalbėti paukščiams ar žuvims. Vėl eina į žmones su tokiu pat širdies karščiu ir viliasi prieš viltį būti suprastas. Savy nužemintai kartoja: ir aš esu žmogus... Net keista jam dabar, kodėl bijojo jis tylos, kuri jį išvaduoja iš vienatvės ir leidžia džiaugtis Dievo artumu; kodėl jis abejojo Dievišku žodžiu, kuris tik vienas lieka, kai praeina žemė ir pasaulis. Kodėl įleido liūdesį širdin, gerai žinodamas, kad žmogaus laimė — sekti Viešpaties planus ir vykdyti Jo Valią; kodėl visa būtim virpėjo jis kančios akivaizdoj, kuri jį išvaduoja iš agonijos — negalėt išreikšti meilės Mylimam. Ir keista jam, kodėl svyravo, ar priimti meilę Dievo, juk meilės objektas apsprendžia jos didybę: į mylimąjį tapsi panašus.

     —    Šio Šventojo vardo nežinau, — užbaigė pasakojimą Albinas. — Tik tiek žinau, kad jis nemiršta. Taigi, net negaliu nuvest Tavęs prie to nežinomo Šventojo kapo.

     Užsukom dar kartą į mūsų parapijos bažnyčią. Daugybės žvakių jaučiau vieną pulsą. Norėjau klūpoti ir klūpoti kaip... Ah, tai tik pasaka! Pakilau ir išėjom laukan. Ir vėl kalbėjo Alis.

     —    Jei būčiau šimtu procentų tikras, ir aš daryčiau panašiai, gal dar daugiau kaip jis.

     —    Hmm... — tepasakiau, bet širdyje, kažkokios baimės apimta, mąsčiau: o aš norėčiau abejoti, kad nesu tikra...

Kristina K.