Spausdinti

     Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kelias. Kelias į laimę. Žmogaus siekiama laimė gali būti arba laikinė arba amžina. Tik amžinoji laimė yra tikra. Jeigu laimė nesitęsia amžinai, bet vos tik vieną kitą akimirksnį, ji yra tik laimės chimera. Tikroji laimė gali būti jau ir šioje žemėje, jeigu ji nėra amžinos laimės kliūtis, bet įvadas į ją. Kartais žmogus, siekdamas laimės, paklysta. Iš tiesaus, tikrosios laimės apšviesto kelio jis pasuka į kreivus šunkelius, pamatęs ten blykčiojant vieną kitą pelkių žiburėlį. Jeigu jis ir pasiekia tą žiburėlį — apsivilia, nes jis greit užgęsta. Bet dažniausiai to žiburėlio žmogus visai nepasiekia, nes įklimsta klaidžiose pelkėse.

     Šis pavojus labiausiai gresia jaunimui, kuris dar nedaug gyvenimo keliu yra žygiavęs, kuris yra pilnas noro viską pamatyti, ištirti, išmėginti, kuris niekad nėra patenkintas tuo, ką turi, bet nuolat siekia ir trokšta to, kas yra toliau, ko jis dar nepasiekė ir neįsigijo. Jį labiau vilioja kreivi šunkeliai negu tiesūs keliai, jo akiai atrodo daug malonesni tie blykčioją pelkių žiburėliai negu pastovi saulės šviesa.

     Prieš jaunimo akis dar tęsiasi ilgas, ilgas kelias. Jo gyvenimas — ateitis. Jis pats kuria ateitį ir laimę sau, savo šeimai ir savo tautai. Visų viltimi žėrinčios akys yra atkreiptos į jį, žygiuojantį tiesiuoju saulės apšviestu keliu, kurs veda į šviesų, laimingą rytojų ir atskirus asmenis ir tautas. Bet ašaromis tos akys pasrūva ir sudreba kiekvieno širdis, kai pamato, kad tas visų stebimas jaunimas pasuka iš tiesaus kelio ir paklysta šunkeliuose. Nėra baisesnio ir liūdnesnio vaizdo už pelkėse nugrimzdusį jaunimą, kurs nepavijo viliojančio ir vis tolstančio žiburėlio...

Du laiškai

     Teko neseniai skaityti du laiškus— vieną motinos, kitą žmonos. Štai ką motina rašo: "Kai gimė mano kūdikis, tikėjausi, kad jis užaugęs ereliu po mėlyną padangę skraidys. Deja... jis rėplioja po žemę šliužu. Iš pradžių buvo toks geras vaikas, bet paaugo, susitiko su blogais draugais, pradėjo girtuokliauti ir tapo į žmogų nepanašus. Ir bardavau ir geruoju prašydavau — niekas nepadėjo. Sakydavo, kad aš jo nesuprantu, kad jam laimės pavydžiu, kad esu nemoderni, atsilikusi nuo gyvenimo. Man tik ašaros teliko, bet kas laukia jo? Kokia bus jo ateitis, koks bus jo gyvenimas, ar jis galės sukurti laimingą šeimą? Gal, sukūręs šeimą, susipras, pasitaisys, grįš į tikrąjį kelią..."

     Gal... Turėk, motina, vilties, gal tikrai jis grįš, gal susipras... Bet dažniausiai iš tų šunkelių negrįžtama. Nė šeimos sukūrimas nepadeda, tik į vargą įstumia žmoną ir vaikus. Štai ką alkoholiko žmona rašo:

     "Beveik niekad mano vyras iš darbo tiesiai namo neina, bet suka į smuklę, kur praleidžia su draugais uždirbtus pinigus. Eina namo tada, kai smuklę uždaro ir jį išveja. Pareina svirdinėdamas ir keikdamasis, purvinas, susivėlęs, pasibjaurėtinai baisus. Kimba tai prie manęs, tai prie vaikų, pradeda vieną ar kitą barti, mušti, kolioti biauriausiais žodžiais. Mano nors ir švelniausi žodžiai jį dar labiau erzina, todėl stengiuosi tylėti. Tada jis pradeda, vaikams girdint, mane šmeižti ir užsipuldinėti, kad aš tylinti dėl to, jog esanti kalta, neištikima, turinti meilužių, leidžianti su jais jo uždirbtus pinigus. Mano nervai jau visiškai pairo, bijau, kad neišeičiau iš proto. Vaikai, nors dar maži, bet jau ir tie tapo nervingi, liguisti, melancholiški. Kasdien jie temato tik tėvo keiksmus ir mano ašaras. Nežinau, kuo visa tai baigsis. Gal reikės skirtis. Bus vargas vienai su vaikais, bet bent niekas nemuš, nekeiks, nekolios. Tik tikėjimas dar mane laiko; jeigu jo neturėčiau, jau seniai būčiau baigusi tą gyvenimą, kurs yra baisesnis už mirtį."

     Žinome, kad yra skaitytojų, kurie mano, kad mūsų cituojami laiškai yra išsigalvoti. Nėra čia ko išsigalvoti. Ši motina, kuri aprašo savo šeimos tragediją, nėra vienintelė. Yra dar baisesnių tragedijų, yra dar nelaimingesnių šeimų, kurių nelaimės ir tragedijos vienintelė priežastis — girtuoklis vyras. Šiuos laiškus citavome dėl to, kad mūsų jaunimas atvertų akis ir suprastų, kur veda įpratimas girtuokliauti. Pradedama nuo vieno kito stikliuko, išgerto šiaip sau iš įdomumo ar noro pajuokauti. Paskui vis dažniau šis "juokas" kartojamas, norint pasirodyti "vyru". Pagaliau nejučiomis taip įprantama, kad kelias atgal beveik neįmanomas. Žmogus supranta savo liūdną būklę, supranta, kad jis yra ne tik savo, bet visos ir šeimos vargo priežastis, bet jėgų pasukti geresniu keliu jau nėra, jau per giliai įklimta ir nugrimsta pelkėse.

 

     Neseniai spaudoje buvo ginčų, ar dabartinis mūsų studentiškas jaunimas yra geresnis ar blogesnis už buvusį Lietuvoje. Statyti klausimą tokioje formoje nėra jokios naudos. Kiekvienas turi konstatuoti faktą, kad lietuviai yra linkę girtuokliauti. Dr. J. Adomavičius kartą pasakojo, kad jis, dirbdamas su kitais daktarais, vis stengiąsis jiems kalbėti apie lietuvių kultūrą, apie jų kilnius papročius ir gerąsias būdo savybes. Bet štai kartą prieina prie jo kinietis daktaras su Amerikoje išleista knyga rankose ir parodo toje knygoje vieną sakinį, kur aiškinama, kad lietuviai yra garsūs... girtuokliavimu! Štai lietuvių "gerosios savybės ir kilnūs papročiai", kuriuos jau pastebėjo ir svetimtaučiai! Ar mums ne gėda? Ar kam nors gali būti paslaptis, kad mūsų studenčiukai (oi tu, varge, kartais net ir mergaitės!) giriasi vieni kitiems, kiek butelių ištuštino, kaip dažnai po stalu gulėjo!...

     Iš kelių rimtų mergaičių teko išgirsti, kad jų buvusieji "išrinktieji", grįžę iš kariuomenės, išdidžiai pasakojosi savo "žygdarbius" ir pasisekimus su prostitutėmis. Vargšai, jie manė tokiu būdu užimponuoti mergaitėms, parodyti savo vyriškumą, bet tos mergaitės sakė, kad dabar joms yra šlykštu net pažvelgti į tuos "vyrus". Tai yra ne vyrai, bet nešvarios šiukšlių dėžės! Kaip jie gali dar išdrįsti artintis prie rimtos mergaitės! Ką pagaliau galima sakyti ir apie tas mergaites, kurios su jais vaikščioja, važinėjasi, tamsiose vietose stovinčiuose automobiliuose sėdi ir dar kitoms giriasi: "Koks jis "bajavas"! Ar nežuvo mūsų jaunimo tarpe gėdos jausmas, padorumo sąvoka ir savigarba?

“Senmergystės liga”

     Daugumas mūsų lietuvaičių, prisižiūrėjusios, kad jų amžiaus amerikietės jau yra "going steady", nuo penkiolikos metų jau pradeda sirgti "senmergystės liga". Verkia, rūpinasi, naktimis nemiega, kad liks neištekėjusios. Norėdamos būti populiarios ir įsigyti kokį nors draugą, puola prie pirmojo pasitaikiusio, nors jis ir būtų kiekvienos rimtos mergaitės pabaisa. Per daug nesipriešina jokiam jo reikalavimui, bijodamos jį užpykdyti ir jo netekti. Tokios "draugystės", žinoma, ilgai netveria. Mergaitė puola tai prie vieno, tai prie kito, daug tikisi, svajoja apie gražią ateitį, bet pasijunta visų atstumta ir numesta į šalį, kaip išspausta citrina. Čia paminėtas mergaičių elgesys yra tiesiausias kelias į senmergystę arba į skaudžiausias šeimos tragedijas. Nuo vilko bėgta, ant meškos užbėgta, nes neita tiesiu keliu, o pasukta į šunkelius.

     Vis dėlto dar yra rimtų berniukų, dar daugiau rimtų mergaičių, bet jų skaičius vis mažėja ir mažėja. Štai ką studentė rašo: "Jūs nuolat kalbate jaunimui, kad jis nekurtų mišrių šeimų, kad mergaitės tekėtų tik už tos pačios tautybės ir tos pačios religijos berniukų. Bet juk reikia atsiminti, kad svarbiausias dalykas yra šeimos laimė, kuri gal bus ir amžinos laimės pagrindas. Kas man iš to berniuko, kuris yra krikštytas mano religijoje, bet jos visai negerbia ir nepraktikuoja? Kas man iš lietuvio, kuris savo tautai nuolatiniu girtuokliavimu ir ištvirkavimu daro gėdą? Ar su tokiu aš galėčiau būti laiminga? Jokiu būdu! Tad, norėdama šeimos laimės, vis dažniau ir dažniau pradedu dairytis svetimtaučio. Ir tarp svetimtaučių yra daug blogų, gal dar blogesnių už mūsiškius, bet iš daugumos pasitaiko ir gerų, su kuriais mūsų lietuviai negali lygintis nei doros nei religijos atžvilgiu."

     Labai skaudančia širdimi mes tegalime galvoti apie mišrias šeimas, bet ar galima sakyti, kad tos mergaitės galvosena neteisi? Tad mūsų jaunimas savo blogu elgesiu nusikalsta ir prieš Dievą ir prieš Tėvynę ir užkerta laimės kelią sau patiems.

Kelias atgal

     Kai jau perdaug toli nueinama pelkėtu šunkeliu, kartais grįžti jau neįmanoma. Bet jaunimas dar visuomet turi gražių galimybių ir vilčių, nes ateitis dar prieš jo akis. Norint grįžti atgal, reikia suprasti giliausią priežastį, nuvedusią tais kreivais ir pelkėtais takais. Priežasčių gali būti daug ir įvairių, bet pati pagrindinė, tur būt, bus tuščia širdis. Ką tai reiškia? Mat, žmogaus širdis taip jau yra sutverta, kad tuščia būti negali. Ji turi būti kuo nors pripildyta. Jeigu joje nebus tikros meilės ir gražių idealų, ji būtinai veršis būti pripildyta bent pamazgų ir šiukšlių. Tad, norint surasti pastovų kelią atgal iš to biauraus šiukšlyno, reikia pripildyti širdį kuo nors, kas yra gera, gražu ir kilnu. Šias vertybes gali žmogui duoti tik religija. Todėl neklaidinga pranašystė tavo ateičiai, mielas jaunime, yra šita: jeigu tavo išrinktasis ar išrinktoji negerbia ir nebrangina religijos — laimės ir santaikos jūsų šeimoje nebus; bet jeigu judu abu suprantate, kad religija yra toji vertybė, kuri užpildo žmogaus širdies tuštumą, tai jūsų šeimos laimė bus pastovi, nors kartais vėjai bei audros ir stengtųsi ją išgriauti. Tad yra aišku, koks turi būti kelias atgal. Juk šiame gyvenime yra tik du keliai: tas, kurs veda prie Dievo, ir tas, kurs veda nuo Dievo. Pirmasis veda į šviesią laimę, antrasis — į tamsias, dumblinas pelkes.

Juozas Vaišnys, S. J.