Piktumas yra psichofizinė ypatybė, kuri apima žmogaus ne tik psichines, bet ir fizines galias. Supykęs žmogus parausta, išsitiesia, suspaudžia kumščius, akys žėri. Piktumas yra artimas apsigynimo instinktui, nes supykusio žmogaus adrenalino kiekis padidėja, adrenalinas yra įšvirkščiamas į kraują, ir visas žmogaus organizmas pasiruošia kovai. Šis stovis yra bendras ir gyvuliui; ir gyvulys pyksta, o supykęs kanda. Piktumas priklauso žemiausiai mūsų išgyvenimo rūšiai, o piktumo jausmai yra patys primityviausieji ir dažnai esti nesąmoningi. Kai sąmonės varžtai atpalaiduoja stiprų jausmą, ir žmogus nežino, ką daro, motoriniai judesiai suaktyvėja ir žmogaus judrumas darosi pavojingas. Žmogus prikalba, ko nenorėtų kalbėti, ir pasielgia kartais taip, kaip nebūtų pasielgęs sąmoningoje būsenoje. Nenuostabu, kad supykusio žmogaus reikia bijoti ir, kiek galint, vengti.

     Piktumas paliečia ir žmogaus vaizduotę. Pykčio apimtas žmogus įsivaizduoja savo priešą esant biaurų ir negražų, o aplinka atrodo irgi netikusi. Pykčio momente žmogaus vaizduotėje nerasite nieko gražaus, nes ji, stipraus išgyvenimo paveikta, prikrauta neigiamų vaizdų. Supykusio žmogaus jausminis pasaulis irgi neigiamas — jausmai virte verda neapykanta, pagieža, pavydu. Piktumas yra lyg tamsusis spektras, kuriame susimaišo neigiamiausieji jausmai, nelyginant tamsieji spinduliai.

     Piktumas veikia žmogaus mintis. Piktumo pagautas žmogus nesugeba mąstyti ramiai ir logiškai, minčių eiga yra suraizgyta, supainiota ir nerami. Jei piktumas neveiktų minties, piktadariai nebūtų sugebėję sugalvoti įvairiausių blogybių ir piktadarysčių, kurias sugalvojo piktumo jausmo įtakoje. Piktoji mintis atneša ir blogą valią — sugeba apipavidalinti tikslą, kuriam visas piktumas tarnauja.

     Blogoji valia atneša ir piktumo idėją — pakenkti, įgnybti, sutrukdyti, nustumti, parblokšti. Ko fiziniai neįvykdė pykčio pagautas individas, neparbloškė savo "priešo" ant žemės, nesumušė jo, tai vidine psichine galia įvykdys, blogoje valioje sukurdamas pykčio idėją. Piktumas, įvilktas į blogos valios idėjas, yra jau visuotinai pavojingas ir neša aplinkai vidinius piktumo nuodus.

     Piktumas, savo šaknimis siekiąs žemiausius mūsų instinktinius palinkimus, perėjęs per vaizduotės, jausmų ir minčių sritis, virsta piktumo idėja, kuri žmogaus sieloje tūnoja metais, o kartais ir visą gyvenimą. Jei stiprus pykčio išgyvenimas atšalo, vaizduotėje iškyla kiti pavidalai, jausmai nukreipti kitur — mintyse piktumo idėja lieka. Besilaikant moderniosios psichologijos tvirtinimų, kad mūsų jausmai ir išgyvenimai eina j pasąmonę ir iš ten veikia mūsų psichinį gyvenimą, galime prileisti, kad piktumo jausmai, nors užslopinti, taip pat tūno giliai mūsų psichikos gelmėse. Taigi, piktumo antplūdžiui praėjus, lieka jo palikuonys — piktosios mintys ir pasąmonėje tūnantieji bet jau sąmoningai nebeišgyvenamieji jausmai.

     Piktumo antplūdžiams pasiduoda ypač mažieji vaikai — jų kumščiavimasis, riksmas, ašaros ir veržimasis yra suaugusiems žinomi. Pykčio stiprius jausmus išgyvena primityvūs žmonės. Civilizuotas, o ypač kultūringas žmogus yra pratęs savo pykčio antplūdžius valdyti, nors nuo jų nėra visiškai laisvas. Piktumui įvairiuose laipsniuose ir dėl skirtingų priežasčių pasiduoda kiekvienas žmogus.

     Kodėl žmonės piktumo išgyvenimo būna apimti? Priežasčių yra begalės ir įvairių, kaip įvairūs yra žmonių temperamentai ir būdai. Įgimtas temperamentas čia turi lemiamos reikšmės: cholerikai ir sangvinikai greičiau supyksta, kaip melancholikai ir flegmatikai, ir jų piktumo antplūdžiai yra daug audringesni. Šalia įgimtų ypatybių svarbus yra auklėjimo, o gal ir saviauklos momentas: kas iš jaunystės dienų auklėjo save susivaldyme, tas sugeba kontroliuoti ir savo piktumo antplūdžius. Žmonių temperamentų skirtumas priverčia iškilti piktumo jausmams, arba žmonių vidinis psichologinis panašumas padažnina ar suretina susipykimo momentus. Socialinė aplinka, kurioje žmogus gyvena, ir vieta, kurią žmogus užima šioje santvarkoje, leidžia žmogui piktumu išsilieti ar jį nuslopinti. Žmogaus vidinis kultūringumas, religingumas, dvasinis aukštesnis gyvenimas suretina ar visai išbraukia iš žmogaus buvimo čia žemėje piktumo antplūdžius. Pagal piktumo išsiliejimų skaičių ir jų stiprumą galime spręsti, kaip aukštai žmogus yra savo dvasiniame gyvenime priartėjęs tobulybei, arba koks atstumas dar jį skiria nuo tikrosios tobulybės.

     Kaip malšinti savo paties piktumą? Piktumo antplūdžiuose, jei dar yra dalelytė sąmoningumo, reikia atsiminti, kad kūno padėtis turi įtakos į piktumo išsiliejimą. Gulėdamas žmogus yra mažiau linkęs į pykčio antplūdžius, kaip sėdėdamas, o ypač stovėdamas. Todėl patartina, kai tik pykčio antplūdis užeina, gulti ir užsimerkti. Dėmesio nukreipimas į pašalinius dalykus, ypač į linksmus ar gražius, sumažina pykčio antplūdį. Pykčiui užeinant, gera yra pažvelgti į kokį nors gražų paveikslą, ar pradėti skaityti įdomią knygą. Gilus kvėpavimas skaičiuojant yra palengvinanti priemonė piktumo antplūdžiuose.

     Vaizduotę gydant nuo piktumo vaidinių, reikia stengtis prisiminti ką nors gera apie žmogų, kuris mūsų pyktį sukelia. Čia reikia valios ir sąmoningų pastangų, bet galime rasti ką nors gera ar gražaus žmoguje, kuris yra mūsų supykimo priežastimi.

     Sunkiausiai yra kovoti su mintimis, pykčio sukintomis, ir su blogos valios idėjomis. Čia yra tik viena priemonė — malda. "Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" — Viešpatie, ir mes esame Tavo kaltininkai, ne tik turime savųjų... Malda turi būti nukreipta už tą asmenį, kuris mūsų piktumą iššaukė ir nuolat jį iššaukia. Kai sutinkame nekenčiamą žmogų ir žinome, kad jo patys esame nekenčiami, žinokime, kad tai yra asmuo, kuris labiausiai yra reikalingas mūsų maldų. Jei skiriame laiką pasikalbėjimams, kodėl negalime palikti minutės išorinei tylai ir pavesti ją kalbai su Viešpačiu už tą žmogų, kurio artimas buvimas tikrai gero žodžio iš mūsų neiššauks. Jei sugalvojome ką pasakyti savo artimiesiems ir tolimiesiems, kodėl negalime rasti minčių Jam, kuris vienintelis gali užgesinti mūsų piktumo vulkanus? "Viešpatie, nuskaidrink mano žvilgsnį, kad pamatyčiau savo artimo sieloje tą grožį, kurį Tu sukūrei. Viešpatie, palaimink jo kelius, kurie veda į gera, kurio mes visi trokštame, į grožį, kurį išgyventi veržiamės, į tiesą, kurios taip atkakliai ieškome"...

     Piktumas niekad negali būti užgesintas piktumu. Tie jausmai, besiverždami iš abiejų pusių, tik vienas kitą stiprina. Nei piktumo jausmai, nei piktumo idėjos negali būti panaikintos mūsų pačių ginklu. Tik malda, nukreipimas mūsų sielos į aukščiausiąją sferą, kurioje neegzistuoja primityvus žmogiškos prigimties stovis, gali atnešti palengvinimą ir nusiraminimą.

 Elena Vasyliūnienė