(tęsinys)
Krikščioniškoji šeima puolimų ugnyje
Naujieji amžiai, sukrėtę visą žmonių kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, gerokai palietė ir šeimos instituciją — šeimos tvirtovė pateko į didelių puolimų ugnį.
Amerikiečių autorius E d g a r S c h m i e d e l e r, O. S. B., daug studijų skyręs krikščioniškosios šeimos klausimams, tvirtina, kad šeimų pakrikimą naujaisiais laikais pagimdė dvi revoliucijos: pramoninė ir ideologinė.
Revoliucija pramonės srityje sutelkė didžiules darbininkų mases, reikalingas valdyti mašinoms, įkinkytoms ekonominių gėrybių gamybai. Didelė darbo jėgos paklausa nuvedė į fabrikus ir moteris, šeimų motinas. Jaukus ir uždaras šeimos židinys liko išsklaidytas: darbininko šeimos nariai susitinka visi kartu tik vakare trumpai valandėlei, visi išvargę, erzlūs, nervingi, mat, rytoj jų vėl lauks tos pačios mašinų sirenos.
Pramoninė revoliucija, taip aukštai iškėlusi darbo vertę ir galimybę prasimušti į ekonominį gerbūvį, pagimdė ir socialinį moterų sąjūdį, vadinamą emancipacijos ar feminizmo vardu. Moterys, petys petin vienodai dirbdamos su vyrais įmonėse, beveik vienodą uždarbį parnešdamos į namus, pareikalavo sau lygių teisių ir visuomeniniame, ir ekonominiame, ir politiniame gyvenime. Šis moterų emancipacijos sąjūdis gerokai sukrėtė ir šeimos gyvenimą, moterį ir motiną atitraukdamas nuo šeimos židinio ir išvesdamas ją iš namų jaukumos. Ir taip nejučiom moteris, namų v a i d i l u t ė , virto socialine k o v o t o j a , kuri net šiurkščiais žodžiais svaidosi spaudoje, mitingų salėje, parlamente ar valdžios būstinėse.
I d e o l o g i n ė revoliucija, atnešta naujųjų amžių istorijon renesanso ir humanizmo sąjūdžių, nustūmė į šalį teologinius mokslus, taip gražiai klestėjusius viduriniais amžiais, o iškėlė ir puoselėjo gamtos mokslus, aplamai viską, kas tik tarnauja ir padeda geriau pažinti žmogų ir žmogaus paprasta akimi apčiuopiamą aplinką. Antgamtinis, dvasinis pradas žmogaus mąstyme dilo, mažėjo, o biologinis — veržėsi ir klestėjo.
Naujieji amžiai ant biologinių tyrinėjimų stalo padėjo ir šeimą, tardami: "Žiūrėkite, šeima nėra joks šventas ir dvasinę sritį liečiąs dalykas. Moterystėje susitinka tik dvi skirtingos žmonių biologinės funkcijos, skirtos patenkinti seksualinį polinkį ar pašauktos palaikyti žmonių giminę"...
Į šią ideologinę revoliuciją įsijungė ir teisininkai, valstybininkai, moterystę laikydami tik paprasta dviejų asmenų sutartimi, kurios tvarkymas, reguliuojančios šeimos gyvenimą normos priklauso tik valstybei, pašauktai tarnauti bendrajam žmonių gerbūviui.
Reformacijos sąjūdis, taip drąsiai pradėtas Vokietijoje Martyno L i u t e r i o , šeimų klausime rado sau jau beveik paruoštą dirvą. Nenuostabu, kad reformacijos kūrėjas moterystę išbraukė iš Kristaus įsteigtų Sakramentų tarpo, atėmė moterystei sakramentinį šventumą, tuo pačiu atidarydamas plačiai vartus religiniam - moraliniam šeimų palaidumui. Šaltas, grubus, biologinis žvilgsnis į šeimą atėmė jai kilnų ir šventą rūbą, ją apnuogino ir išvedė į žmogaus aistrų lauką. Šeima neteko spindinčios aureolės, kurią jai uždeda ir taip tauriai išpuošia s a k r a m e n t i n i s šventumas, pirmajai žmonių porai suteiktas rojuje laiminančia Kūrėjo ranka, atpirktajai žmonijai iškovotas ir laimėtas Kristaus mirties auka.
Atgimimo keliu beieškant
Visuotinis Bažnyčios susirinkimas Tridente, pasiryžęs tikrąja prasme reformuoti ir atnaujinti bažnytinį-re-liginį gyvenimą, neužmiršo nė krikščioniškosios moterystės reikalų. Susirinkimas, pasmerkęs protestantizmo doktrinalines klaidas, ypač iškėlė ir pabrėžė Bažnyčios mokslą apie Kristaus įsteigtuosius Sakramentus, tvirtindamas, kad katalikų Bažnyčioje yra septyni Kristaus įsteigti Sakramentai, kurių tarpe ir moterystė užima garbingą vietą.
Tridento susirinkimas, nustatydamas gaires praktiniam pastoraciniam darbui, parapijų kunigams uždėjo pareigų rūpintis jaunavedžių gilesniu religiniu - moraliniu parengimu, "kad tikintieji nebūtų klaidinami iškreipto mokslo apie moterystę ir giliau suprastų Moterystės Sakramento teikiamas malones vedusiųjų luomui".
Sustiprintas ir pagilintas tikinčiųjų religinis švietimas ir tikėjimo tiesų mokymas, taip smulkiai išdėstytas Tridento išleistame Katalikų tikybos katekizme, turėjo nutiesti pagrindus ir religiniam šeimų atgimimui, kurio pagrindus buvo sukrėtusi per visus kraštus riedanti protestantizmo audra.
Šeimų atgimimo darbe daug nusipelnė ir pop. L e o n o XIII 1880 m. vasario 10 d. išleistoji enciklika apie krikščionišką moterystę, kurios vardas "Arcanum divinae sapientiae" (Paslaptingas dieviškosios išminties planas). Ši enciklika drąsiu ir aiškiu Bažnyčios Mokytojų žodžiu išdėsto, kad prigimtinė moterystė. Dievo įsteigta ir palaiminta rojuje, yra savo esme šventas ir neišardomas ryšys, kurį Jėzus Kristus, žmonių garbės atstatytojas, sugrąžino į pirmykštę savo garbę ir moterystę pakėlė į Naujojo Įstatymo Sakramentą. Be to, Leonas XIII enciklikoje nurodė klaidingumą tų įvairių teorijų, kurios krikščioniškąją moterystę mėgino nuvesti klaidžių keliu: moterystė, girdi, esanti ne Dievo įsteigta, o žmonių sukurta institucija, sudaroma dviejų asmenų paprasta sutartimi, kurios tvarkymas ir reguliuojantieji įstatymai priklausą tik valstybei.
Praslinkus kelioms dešimtims metų ir atsiradus naujoms šeimos gyvenimo negerovėms, pop. P i j u s XI 1930 m. gruodžio 31 d. išleido jau mūsų minėtąją encikliką "Casti connubii" (Skaisčios moterystės), kuri šeimų atgimimo veikloje nutiesė naujus kelius ir įvairių kraštų tikinčiuosius išjudino darbui — ieškoti būdų ir kelių, kaip Pijaus XI nurodytąsias šeimos atnaujinimo priemones pritaikyti konkrečioms gyvenimo sąlygoms ir pasiekti tų tikslų, kuriuos turėjo prieš akis popiežius, išdėstydamas sveiką ir tikrą Bažnyčios mokslą apie moterystę, atverdamas jos žaizdas ir siūlydamas būdus gaivinti ir stiprinti sakramentinį moterystės šventumą.
Pijaus XI enciklika apie krikščioniškąją moterystę susilaukė didelio ir pelnyto dėmesio. Į Romą plaukė iš visur padėkos ir nuoširdumo laiškai, įvertindami vyriausiojo Ganytojo žodį, kuris lyg ugnies kardu smogė moderniųjų laikų pagonybei, susukusiai sau lizdą nuvertintos moterystės tvirtovėje. Įvairūs šios enciklikos aiškintojai ir autoriai ypač džiaugėsi tuo, kad Pijus XI ne tik atvėrė moderniosios šeimos ydas, žaizdas, bet ir nurodė veiksmingus būdus grąžinti krikščioniškajai moterystei skaisčiąją aureolę, kurią jai nuplėšė naujųjų laikų pagonybė, panūdusi nuogomis žmogaus jėgomis pasistatyti sau laimės ir smaguriavimų miestą.
(Bus daugiau)
Kun. Jonas Petrėnas