Spausdinti

     Tam tikrais, greičiausiai, statistikos sumetimais mes skirstome žmones į tikinčius ir netikinčius, žinodami, kad toks padalinimas yra ne visai teisingas ir ne visai logiškas. Mat, mes neturime prietaiso, kuriuo galėtume išmatuoti, kiek žmogaus dvasioje yra Dievo. Laikas nuo laiko susitinkame asmenį, kuris sakosi visiškai Dievo neturįs. Jis norėtų tikėti, bet negali. Jame, regisi, nėra imlumo, tos slaptingos galios, kurią mes tikėjimu vadiname.

     Žmonių dauguma tiki. Visuotinasis Vatikano susirinkimas (1869-1870) pastebi, kad "Dievą, visų dalykų pradžią ir tikslą, tikrai galima pažinti iš sutvėrimų, vaduojantis natūralia žmogaus proto šviesa" (Sessio III, Cap. 2). Nors regimasis pasaulis yra pats natūraliausias kelias į Dievą, bet Bažnyčia netvirtina, kad kiekvienas žmogus iš tikrųjų šiuo keliu prie Dievo prieina. Apskritai kalbant, reikia sakyti, kad tikrasis tikėjimas yra Dievo dovana.

     Žmonių dauguma tiki. Mes sutinkame žmonių, kurie, rodosi, niekada nėra pažinę tikėjimo į Dievą. Mes taip pat susitinkame žmonių kategoriją, kurie yra turėję tą brangią dovaną — tikėjimą į Dievą, o šiandien jos jau nebeturi. Jie patys pripažįsta liūdną gyvenimo įvykį: jie prarado tikėjimą. Šiame ir kituose straipsniuose mes bandysime gilintis į bendrines priežastis, dėl kurių žmonės sakosi praradę tikėjimą. Priežasčių yra labai daug. Ne visos jos atrodo vertos dėmesio. Mes čia sustosime tik ties pačiomis pagrindinėmis ir pačiomis bendriausiomis.

     Pirmoji priežastis, dėl kurios žmogus praranda savo tikėjimą, atrodo, yra žmogaus prigimties ribotumas. Mat, religija yra žmogaus santykis su antgamtiniu pasauliu, apimąs ne tik žmogaus protui nepasiekiamas tiesas, bet ir daugelį dorovės reikalavimų, viršijančių natūralųjį žmogaus prigimties pajėgumą. Tikėjimas yra ne žmogaus pastangų rezultatas, bet Dievo dovana. Krikščioniškosios dorovės turinys yra toks kilnus, kad jo įvykdymui būtinai reikalinga antgamtinė Dievo pagalba. Jei žmogus atsiremia į natūraliąsias prigimties jėgas, savaime aišku, kad jis to idealo nepasieks.

     Pasaulio istorijoje yra nepaprasto idealizmo ir dvasingumo pavyzdžių. Žmogus gali didžiuotis visokeriausio tipo karžygiais, kurių dvasia ir didvyriškumas, regisi, viršija žmogaus prigimties jėgas, galią ir imlumą. Iš kitos pusės, net dvasingiausieji žmonijos atstovai ir žmogiškosios prigimties dalininkai nėra buvę laisvi nuo kokio nors tipingo žmogiškumo, kitais žodžiais tariant, nėra buvę laisvi nuo žmogiškosios prigimties ribotumo. Žvelgdami į įvairiausius žmogaus tipus — nuo primityviausio iki labiausiai civilizuoto — mes susiduriame su visiems tipams bendra baze, būtent, su žmogiškąja prigimtimi ir jos ribotumu.

     Žmogiškasis ribotumas turėtų būti priimtas kaip savaime suprantamas faktas, atsižvelgiant į žmogaus prigimties sąrangą ir dvylipumą. Žmogus nėra angelas. Žmogus yra žmogus. Nors kai kuriems žmonėms yra pasisekę — su Dievo malone ir nepaprastomis pastangomis — sukilninti ir patobulinti žmogiškąją prigimtį, iškeliant ją į nežemiško idealizmo viršūnes, vis dėlto, žmogus nėra angelas. Žmogus yra žmogus. Ir nors kai kuriems žmonėms teko nelemta dalia labai žemai pulti ir gyventi tokį gyvenimą, kuris jokiam žmogui garbės nedaro, vis dėlto, žmogus nėra gyvulys. Jis yra kūno ir dvasios jungtis — žmogus yra žmogus.

     Žmogiškosios prigimties ribotumas pasirodo visiškai kitoje šviesoje, kai mes jį sugretiname su aukštais, žmogaus dvasią įpareigojančiais idealais. Matydami idealo aukštį, prasmę ir šventumą, ir susidurdami su žmogui įgimtu siaurumu, egoizmu ir medžiagiškumu, mes pajuntame žmogiškojo elemento ribotumą. Visa nelaimė, kad praktiškasis net labai aukšto idealo įgyvendinimas bei pasiekti rezultatai glūdi žmoguje. Vadinasi, ir praktiškąjį idealo įgyvendinimą ir konkrečius ribotumo pasireiškimus mes randame tame pačiame žmoguje. Šitame apčiuopiamame atvejyje idealas mums atrodo ne per daug patrauklus, nes mums jį sunku atskirti nuo žmogaus, turinčio žmogiškosios prigimties atstumiančius ribotumus. Juk vienas dalykas klausytis Penktosios Betoveno simfonijos, kai ją groja Berlyno Filharmonijos orkestras, diriguojamas Von Karajan, o visai kitas dalykas klausytis tos pačios simfonijos, kai ją groja vidurinės mokyklos mokiniai, diriguojami entuzijastingo, bet toli gražu nekompetentingo parapijos vargonininko. Iš kitos pusės, net puikiausiems orkestrams ir garsiausiems pasaulio dirigentams pasitaiko vakarų, kai — dėl sunkiai atspėjamų priežasčių — trūksta to magiškojo magnetizmo, kuris žmogaus širdį verčia sudrebėti, pajutus neapsakomo grožio ekstazę. Bet jei mes čia atkreiptume dėmesį į anksčiau minėtą idealo siekimą, tai ir vidurinės mokyklos mokiniai ir parapijos vargonininkas, grodami Betoveno Penktąją simfoniją, nežiūrint jų primityvaus mėgėjiškumo ir ribotumo, pasiekė idealą, nes jie atidavė visa, ką turėjo.

     Tokiu būdu, mes prisiartiname prie labai problematiško santykio, kuris konkrečiame atvejuje glūdi, sakykime, tarp idealo pilnojo tobulumo ir siauro žmogaus ribotumo. Nesuprasdami žmogaus sunkenybių, nežinodami jo didvyriškų, nors mums nematomų pastangų, siekiant idealo, matydami tik žmogiškąjį elementą ir jo nepatrauklų ribotumą, mes ne retai pasisakome prieš idealą, kurį atstovauja žmogus, lydimas kilnios dvasios pastangų, kurios patrauklios, bet nematomos, ir nešdamasis žmogiškojo elemento įkyrią naštą, kuri ne tik matoma, neįdomi, bet dažnai atstumianti ir iš viso sunkiai pakeliama.

     Žmogiškasis elementas darosi ypatingai atstumiantis tose srityse, kurios atsovauja tikrovės, vertybes bei pasaulius, neturinčius žmogiškosios prigimties ribotumų. Kaip dažnai šis kontrastas būtų galima palyginti paprastam kaimiečiui, apsivilkusiam sulopytais rūbais ir purvinais batais, staiga atsiradusiam karališkųjų rūmų spindinčiame žibėjime ir stilingoje prabangoje.

     Kartais mums tiesiog nesuprantama, kaip kuris nors kompozitorius, ar tapytojas, ar rašytojas, sukūręs dangiško grožio nepamirštamas ir nemirtinas vizijas, būtų galėjęs turėti kasdieniame gyvenime tiek daug savanaudiškumo, pavydo, keršto ir kitų biaurių ydų. Žinoma, ir šituose atvejuose mes turime būti labai atsargūs su greitu sprendimu, nes nežinome, kiek šitie žmonės bus padėję didvyriškų, nors slaptų pastangų apvaldyti savo prigimtį ir jos piktuosius pasireiškimus. Mums taip pat nederėtų pamiršti labai gyvenimiško fakto, kad kuo komplikuotesnė mašina ar organizmas, tuo sunkesnis jų apvaldymas, tuo rūpestingesnė priežiūra jiems priklauso, tuo didesnės pastangos tenka padėti, kai kas nors sugenda, perdega, sprogsta.

     Žmogiškasis elementas yra nuolatinis žmogiškojo gyvenimo palydovas. Jo negalima išvengti, juo negalima nusikratyti, jo negalima iš-skliausti, sprendžiant bet kokias problemas, planuojant naujas reformas, žadant žmonėms žemėje rojų. Bet žmogiškojo elemento taip pat negalima sumaišyti, suplakti su idealu, kurio žmogus siekia savo ribotume, dėdamas didvyriškas pastangas atsiplėšti nuo žemės ir iškilti į erdvę, kurioje daugiau dvasios ir mažiau medžiagos, daugiau Dievo ir mažiau žmogaus.

 

     Šventose Mišiose yra vienas mįslingas momentas, kai kunigas į vyno taurę įlieja vandens lašą. Šios apeigos simbolika aiški ir įstabiai prasminga. Vynas taurėje reiškia dieviškąjį elementą, o vandens lašas — žmogiškąjį. Šitame atvejuje žmogiškasis elementas susilieja, paskęsdamas dieviškame elemente. Žmogiškasis elementas yra lašas, kurį pasisavina dieviškasis elementas.

     Žmogiškoje buities formoje mes susitinkame su dieviškuoju elementu. Mes visi suprantame ir pripažįstame dieviškojo elemento primatą ir didelį jo pranašumą. Deja, daugelyje atvejų dieviškasis elementas yra atiduotas į žmogaus rankas, ir žmogui tenka nepaprastai šventas uždavinys; dieviškąjį elementą apvilkti žmogiškosios išraiškos forma, dieviškąjį turinį nusakant žmogiškomis sąvokomis, žodžiais ir žmogiškuoju dalyko supratimu. Milžiniška yra mus supanti erdvė, ir milžiniški toliai nuo vieno universo krašto iki kito, bet žmogaus akis tik dalį visos tos didybės mato. Jei per žiūronus pažvelgsi, žymiai mažesnį ruožą pamatysi. Jei mažu foto aparatu bandysi užregistruoti begalinę didybę ir gylį, rezultatas bus mikroskopiškas ir toli gražu netikslus. Gal net iškreiptas ir neteisingas.

     Štai su kokiomis sunkenybėmis mes susitinkame, kai žmogiškasis elementas susiduria, sakykime, su religija ir jos antgamtiniu turiniu. Senas priežodis sako: "Net šventojo pirštai į save lenkti". Šv. Petras prisispyręs klausė Viešpaties: "Kiek kartų turiu atleisti artimui? Ar septynis?" Jis manėsi išreiškęs didelį dvasios atlaidumą ir dosnumą. Bet Viešpats atsakė: "Ne septynis kartus, bet septyniasdešimts septynis." Vadinasi, be skaičiaus.

     Kai Šventoji Dvasia nužengė ant Apaštalų galvų ir iš jų padarė naujus žmones, jų žmogiškos prigimties ji nepakeitė. Nors jų asmuo buvo pilnas Kristaus dvasios, ir jiems labiausiai rūpėjo vienas dalykas: Viešpaties Kristaus testamento egzekucija, bet vis dėlto antgamtinė malonė, įsikūnijusi žmogiškoje prigimtyje, turėjo prisitaikyti prie tos prigimties esminių bruožų. Gamta turi turtingą įvairaus garso diapozoną, bet žmogaus ausiai prieinama tik tam tikra virpėjimų amplitudė. Grynai žmogiškoje plotmėje — ir po Šventosios Dvasios stebuklo — Apaštalai liko tuo, kuo jie anksčiau buvo: žvejai, vynuogių augintojai — paprasti žmonės, su kaimiečio neišlyginta kalbos forma ir manieromis. Savaime aišku, kad visa tai yra grynai išoriniai dalykai, ir jie nieko negali pasakyti nei už, nei prieš gilųjį žmogaus dvasingumą. Mes čia norime atkreipti dėmesį į gilesnius žmogaus prigimties ribotumus, kurie jam kliudo suvokti antgamtinės tiesos pilnybę.

 

     Labai charakteringi ankstyvosios krikščionybės epizodai, kai Apaštalai, užaugę Mozės Įstatymo dvasioje, negalėjo taip greitai persiorientuoti į visas Naujojo Testamento vertybes ir reikalavimus. Kiek gyvenimo ironijos mes užtinkame atmintiname ginče apie "švarius ir nešvarius valgius". Kiek daug diskusijų būta apie "apipiaustymo reikalą". Kaip ilgai svarstyta pagonių apaštalavimo klausimas, kol galų gale — stipriau verčiami susidėjusių aplinkybių negu protinio persiorientavimo—Apaštalai išėjo į pagoniškuosius kraštus.

     Žmogus yra bejėgis prieš paslaptį, prieš antgamtę, prieš dieviškąjį elementą, nes jis, pirmiausia, neturi reikalingų sąvokų. Toliau, jis neturi ir reikalingo imlumo. Pagaliau, jis neturi priemonių nei įsigyti reikalingąsias sąvokas, nei turimąjį dvasios imlumą padidinti iki tokio laipsnio, kad antgamtinė tiesa išsiskleistų prieš žmogaus akis visose jai priklausomose dimensijose. Mes turime visai patikimų davinių, kad kai kurie Šventieji buvo Dievo apdovanoti žmogaus imlumą viršijančiu kai kurių antgamtinių tiesų pažinimu. Bet mes čia norime kalbėti apie vidurkio žmogų. Mes neneigiame, kad vidurkio žmogus gali augti ir kad jis iš tikrųjų auga antgamtinėje malonėje ir antgamtinės tiesos pažinime. Bet faktas lieka faktu, kad visą savo gyvenimą mes stovime prieš žmogiškosios prigimties ribotumo sieną ir niekada — be ypatingos dangaus intervencijos — mums nepavyksta jos perlipti.

     Žmogiškasis ribotumas liečia ne tik pačią prigimtį, bet ypatingai prigimties dalininką. Evangelijos sakinys apie fariziejus, kurie praryja kupranugarį, bet užspringsta uodu, galėtų būti pritaikytas skaudžiai gyvenimo tikrovei, kad net didžiausi žmonės nėra laisvi nuo tam tikrų ribotumų, kad jie — būdami platūs pasaulėžiūroje, didelių problemų sprendime ir idealo vizijoje — nekartą užsikerta smulkmenose. Panašų dalyką liudija garsusis Washington'o žurnalistas Drew Pearson. Turėdamas reikalų su, berods, penkiais Amerikos prezidentais, jis priėjo išvados, kad prezidentai gali labai užpykti ir susijaudinti dėl smulkmenų. Jo labai geri santykiai su prezidentu Roosevelt pašliję dėl to, kad vieną dieną jis parašęs, jog prezidentas mėgstąs daniškus pyragaičius. Pasirodo, kad prezidentas jų nemėgęs.

     Žmogiškasis ribotumas uždeda antspaudą ne tik ant kiekvieno, kad ir aukščiausio idealo, bet ir ant kiekvienos antgamtinės tiesos. Negana to, kad kiekvienas mūsų susikuriame savo Dievą pagal pasaulėžiūrą, išauklėjimo, charakterio ir dorovės kompleksą. Negana to, kad kiekvienas mūsų religijos turinyje pabrėžiame idėjas ir vertybes, kurios mums atrodo svarbiausios, įspūdingiausios arba parankiausios. Žmogiškasis ribotumas uždeda antspaudą ant idealo ir antgamtinės tiesos, juos sužmogindamas, žemės dvasia užkrėsdamas ir persunkdamas. Aukšti yra krikščionybės idealai, dideli reikalavimai ir griežtos normos. Nežemiška yra jos dvasia, reikalaujanti mylėti ne tik artimą, bet ir priešą. Nuostabus jos tikėjimas, reikalaująs sudėti į Apvaizdos rankas visas gyvenimo viltis. Didžiu didvyriškumu dvelkia jos pasiaukojimo dvasia, primenanti krikščioniui išganymo kryžių ir kančios neįkainojamą vertę. Bet kiek yra krikščionių, kuriems pati krikščionybės esmė ir jos dvasia pasilieka neįkandamas riešutas visu gyvenimo kelionės metu. Iš kitos pusės, mes matome daugelio, dažnai ir savo, gal net sąmoningas pastangas krikščionybės idealo aukštį nužeminti, jos dvasios tyrumą atmiešti ne tariamu platumu, bet sąžinės nejautrumu ir atbukimu. Kaip dažnai visi tie garsiakalbiai priekaištai, kaltiną krikščionybę nemoderniškumu, atsilikimu, gyvenimo nepaisymu, liudija ne ką kita, kaip švento entuzijazmo žlugimą ir dvasios sumedžiagėjimą.

     Žmogiškasis ribotumas, jei žmogus nesistengia perlipti per jo sieną, gali būti didžioji ir dažnoji kliūtis, kodėl žmonės pamažu ir palaipsniui praranda tikėjimą. Kad žmogiškasis ribotumas netaptų neperlipama siena, žmogus turi dėti kasdienes pastangas išlaikyti deramą medžiagos ir dvasios lygsvarą, tiek savo gyvenimu, tiek savo tikėjimu pripažindamas dvasios primatą ir nemirtingumą.

     Žmogiškasis ribotumas mus pririša prie žemės medžiagos grandinėmis. Žinoma, mes negalime užmiršti, kad medžiaga mums žmonėms žemėje yra dvasios veiklumo ir pasireiškimo besąlyginė bazė. Bet mes taip pat negalime pamiršti, kad dvasia turi medžiagai duoti formą ir turinį. Įstatymas negali išsiversti be raidės, bet dvasia įstatymui turi duoti tikrąją interpretaciją. Vien tik raidė įstatymą iškreipia. Žmogiškasis ribotumas siekia tiek medžiagą, tiek dvasią, bet žmogus mažiau šį ribotumą jaučia, kai jo dvasia nuolat gyvena Dievuje.

     Todėl žmogus išmintingai elgsis, jei — susidurdamas su antgamtine tiesa ir idealu kasdieniame gyvenime — bandys atskirti žmogiškąjį elementą nuo dieviškojo. Tai nėra lengvas uždavinys. Bet tai ir būtinybė, nes žmogiškasis elementas mus lydi visą gyvenimą, ir mes negalime jo apeiti.

     Iš kitos pusės, žmogus turi budėti, kad žmogiškasis elementas — nuolatinėje žmogiškojo ribotumo įtakoje — nenustotų dvasinio veržlumo ir neatsisakytų nuolatinių pastangų pasiekti antgamtinį idealą. Žmogaus dvasiai, pririštai prie medžiagos, reikia antgamtinės pagalbos, kad ji sugebėtų duoti medžiagai turinį ir formą. Mat, antgamtinis idealas ir antgamtinė tiesa — be antgamtinės pagalbos — yra nepasiekiami, kaip pats dangus. Žmogus gali prarasti tikėjimą ir, atrodo, jį praranda, kai jis — kelyje į antgamtinę tiesą ir idealą — pasitenkina žmogiškuoju elementu, arba atsisakydamas, arba neprašydamas antgamtinės pagalbos. Žmogus niekada neturėtų užmiršti dvilypės savo prigimties sąrangos ir antgamtinės paskirties. Jis tai užmiršta, kai žmogiškajam elementui atiduoda pagrindinį vaidmenį, o tai reiškia ne ką kita, kaip liūdną tikėjimo praradimo procesą. Procesas gali tęstis ilgesnį laiką, bet jo finalas paprastai būna tas pats: antgamtinio tikėjimo mirtis.

Bruno Markaitis, S. J.