Kalbant apie socialinę Bažnyčios veiklą, reikia skirti dvi dideles darbo sritis: labdarybę ir socialinę veiklą siauresniąja žodžio prasme. Gyvenime tos dvi sritys dažnai neišskiriamos, nes jos turi daug glaudžių ryšių ir viena antrą papildo. Jų veikimo objektas ne retai yra tas pats žmogus arba ta pati žmonių bendruomenė. Ir labdarybė ir socialinė veikla siauresniąja žodžio prasme stengiasi žmogui padėti. Bet jų pagalba, pasižiūrėjus iš arčiau, yra labai skirtinga.

     Labdarybė arba karitatyvinis veikimas priklauso gailestingumo dorybei. Žmogus pasigaili vargstančio neturtingo žmogaus ir suteikia jam kokią nors medžiaginę ar dvasinę pagalbą. Tokį veiksmą mes vadiname artimo meilės darbu. Katekizmas klasišku aiškumu ir trumpumu išskaičiuoja 7 gerus darbus, daromus žmogaus kūnui, ir 7 gerus darbus, daromus jo sielai. Tai yra karitatyvinė arba labdaros sritis. Medžiaginę arba dvasinę gėrybę, suteiktą neturtingam žmogui, mes vadiname išmalda, pašalpa arba pagalba.

     Socialinė veikla, siauresniąja žodžio prasme, užsiima ne išmalda, bet socialiniu teisingumu. Socialinė veikla nori sukurti socialinį teisingumą. Kas, pvz., vargstančiam žmogui neduoda išmaldos, tas nusideda artimo meilei, bet ne teisingumui. Teisingumas ir gailestingumas yra dvi skirtingos dorybės.

     Teisingumas yra dorybė, įpareigojanti mus duoti kitiems tai, kas jiems priklauso. Pvz., neišmokėdami sulygtos algos arba atlygindami darbininkui mažiau negu vertas jo darbas, mes padarome skriaudą, t. y. pasisaviname tai kas priklauso kitam. Labdaros srityje mes negalime kalbėti apie skriaudą, nes, kad ir neduodame išmaldos, nepasisaviname svetimo turto. Teisingumo srityje žmonės yra saistomi lygybės ryšiais, o labdaros srityje — gailestingumo ryšiais. Išmaldos kokybė ir kiekybė atitinka ne prašančiojo reikalą, bet duodančiojo dosnumą, gailestingumą ir pajėgumą.

     Padėję į šalį tas kai kam gal nuobodžias distinkcijas, pasižiūrėkime, ką Bažnyčia nuveikė ir ką veikia labdaros ir socialinėje srityje. Tos distinkcijos, kad ir nuobodžios, yra būtinos žinoti. Yra žmonių, manančių, kad per labdarybę išrišamos ir socialinės problemos. Tai yra didelė klaida. Išmalda yra geras dalykas žmogui, negalinčiam sau padėti. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad išmalda gali atstoti teisingumo pareigą, o teisingumas labdarybę. Ir labdarybė ir teisingumas turi savo specifines sritis, į kurias dabar atkreipkime dėmesį.

     Labdarybės sritys, pažymėtos katekizme, yra dvi: a) rūpinimasis medžiaginiai skurstančiais, b) rūpinimasis dvasiniai skurstančiais. Rūpinimasis medžiaginiai skurstančiais Bažnyčios praktikoje turi įvairių formų: laikinų ir pastovių. Prie laikinų formų reikia priskaityti šelpimą nukentėjusių nuo karo, potvynių, žemės drebėjimų ir panašių nelaimių. Pastoviomis formomis šelpiami našlaičiai, seneliai, ligoniai, dažnai bedarbiai, invalidai, pavieniai vargšai arba jų šeimos. Jiems steigiamos ir išlaikomos prieglaudos, našlaitynai, mokyklos, valgyklos, ligoninės, ambulatorijos, bendrabučiai ir nakvynės namai. Rūpinimasis dvasiniai arba moraliniai skurstančiais apima nepilnamečių nusikaltėlių pataisos namus, įvairius darbo ir auklėjimo institutus doroje nupuolusioms mergaitėms, dvasiniai atsilikusių vaikų auklėjimo įstaigas, gatvės vaikų auklėjimą, alkoholio aukas, geležinkelių stočių misijas, mergaičių viešbučius, kalinių globą, pagalbą emigrantams ir diasporos katalikams.

Konkretus šelpimo vykdymas

     Beveik kiekvienoje modernioje valstybėje yra katalikiškosios labdarybės centras. Vienas tokių seniausių centrų buvo įsteigtas Vokietijoje 1897 metais. Panašūs centrai yra Austrijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir Kanadoje. Mūsų žiniomis, nei ispanų nei slavų šalyse prieš antrąjį pasaulinį karą tokių centrų dar nebuvo. Lietuvoje organizuotu labdaros darbu užsiėmė Šv. Vincento Pauliečio Draugija ir, berods, nuo 1934 m. Žmogaus Globos Draugija.

     Kad būtų galima susidaryti pilnesnį tų labdaros centrų veikimo vaizdą, paduosime šiek tiek statistinių davinių iš Italijos. Italų labdaros centras, vadinamas POA, išsivystė iš popiežiaus 1944 m. įsteigtos karo pabėgėliams globoti komisijos. Dabar ji apima visas vyskupijas ir turi šešias specifines darbo sritis:

1. Jaunimo globa,
2. Pagalba bedarbiams,
3. Pašalpa įvairių kategorijų beturčiams,
4. Samdinių bendruomenė,
5. Avių ganytojų brolija,
6. Alyvų rinkėjų globa.

     Kiekvieną vasarą Italijos labdarybės centras organizuoja vasaros stovyklas, kuriose vieši nuo 600.000 iki 800.000 beturčių vaikų. Be to, ji padeda Italijos našlaitynams, senelių prieglaudoms ir pavieniams beturčiams. Ji turi apie tūkstantį asistenčių, baigusių keletos mėnesių labdarybės kursus ir dirbančių Italijos vyskupijose bei emigrantų tarpe. Jau prieš keletą metų Italijos valdžia pavedė tam labdaros centrui ir bedarbių šelpimą, kuris apima nuo 200.000 iki 300.000 bedarbių.

     Pavyzdžiu paimsime tik vieną Italijos sritį, maždaug tokio didumo kaip Lietuva, kur aštuonerių metų laikotarpyje įsteigti aštuoni nauji našlaitynai, 15 vaikų darželių su vienuolėmis, 5 vaikų darželiai su pasaulietėmis mokytojomis, 30 darbininkų bei Katalikų Akcijos salių bei klubų, 36 siuvimo ir mezgimo mokyklos mergaitėms, 6 ambulatorijos su 12 gydytojų. Paskutiniaisiais metais buvo suorganizuota 272 vasaros stovyklos su 38.000 vaikučių. Per 8 metus išdalinta tiek maisto, kiek reikėtų pavalgydinti visos Lietuvos gyventojams per vieną savaitę. Išdalintais rūbais būtų galima aprengti 200.000 žmonių. Tokių sričių Italijoje buvo apie devyniolika. Taigi, čia pateiktus skaičius reikėtų padauginti iš 19, kad gautumėm apytikrį Šv. Tėvo įsteigtos labdaros komisijos darbo vaizdą. Norint susidaryti dar pilnesnį visoje Italijoje vykdomo labdaros darbo vaizdą, reikėtų pridėti Katalikų Akcijos, Katalikų Moterų Centro, Marijos Sodalicijos, Katalikų Darbininkų Sąjungos, vienuolynų, Šv. Vincento Pauliečio Draugijos ir pavienių vyskupijų, parapijų bei žymesnių asmenų labdaros darbus. Atrodo, kad Italijoje iš 47 milijonų gyventojų bent vienas milijonas yra išlaikomas Bažnyčios labdaros įstaigų. Išlaikymas milijono žmonių, žinoma, palengvina valstybės biudžetą ir teigiamai atsiliepia į visą kraštą. Kartą kažkoks fašistas pasiūlęs Mussoliniui suvalstybinti visas katalikiškas mokyklas Italijoje, bet Mussolini atsakęs: "Neturiu tiek pinigų." Vadinas, nėra valstybės ižde tiek pinigų, kad būtų galima aprūpinti katalikų išlaikomas mokyklas. Tą pat būtų galima pasakyti, jei kas pasiūlytų suvalstybinti Bažnyčios labdarybės darbą.

     Prieš šešerius metus tautiniai labdaros centrai susijungė į Tarptautinį Katalikų Bažnyčios Labdaros Sekretoriatą. Tais pačiais metais įsteigta ir Fopiežiaus Emigracijos Komisija. Pirmoji konkreti tarptautinio labdaros sekretoriato veikla pasireiškė Vietname, kur globojama milijonas karo pabėgėlių. Šveicarijos ir Vokietijos labdaros centrai nugabeno į Braziliją 6.000 vokiečių karo pabėgėlių ir įkurdino juos naujame krašte, duodami progos kiekvienai šeimai įsigyti lengvomis sąlygomis maždaug po 60 hektarų žemės, namus ir darbo įrankius. Labai įspūdingas labdaros darbas yra varomas Amerikos katalikų. Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, National Catholic Welfare Conference Europos ir Azijos valstybėse turėjo 36 atstovybes. Praėjusiais metais N.C.W.C. išdalino beturčiams rūbų, maisto produktų ir vaisių už 115 milijonų dolerių.

Ar galėtu toki darbą atlikti valstybė?

     Kai kurių kraštų politikai nekartą panoro suvalstybinti Bažnyčios labdaros darbą. Tie norai iki šiol vis nueidavo niekais. Apmokamas valdininkas negali atstoti nei kunigo, nei seselės, nei uolių katalikų, pasišventusių labdaros darbui. Be to, valstybės valdininkas neturi tiek žmonių pasitikėjimo, kiek jo turi Bažnyčios atstovai. Valstybės įstaigoms niekas pinigų neaukoja, jos yra išlaikomos tik iš valstybės iždo. Valdžios įstaigose, ypač Europoje, viešpatauja didelis biurokratizmas, nepajėgiama suteikti skubios pagalbos. Medžiaginis skurdas dažnai paeina iš moralinio skurdo, o prieš tos rūšies skurdą valdininkas yra bejėgis. Kam aiškūs šie argumentai, tas niekados nepritars laicistiniam labdaros monopoliui.

     Katalikų labdaros darbas neturi sau lygaus nei valstybėse nei kitose konfesijose. Jis paeina iš gyvo tikėjimo ir yra veiklios artimo meilės vaisius. Katalikų Bažnyčia, išvystydama tokį platų labdaros darbą, juo nepasitenkina ir riša socialines problemas tiesioginiu keliu: per savo mokslą ir socialinę veiklą siauresniąja žodžio prasme. Pagrindinės Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos sąvokos yra šios: 1. Žmogaus asmuo, sutvertas panašus į Dievą, turi įgimtas teises, kurių niekam negalima pažeisti;

     2. Žmogaus asmuo savo prigimtimi yra socialinė būtybė, ir jis atbaigia savo asmenybę bendruomenėse: šeimoje, valstybėje. Bažnyčioje ir jo paties sukurtose sąjungose; 3. Ekonominio gyvenimo pagrindas yra privati nuosavybė, turinti individualinę socialinę funkciją; 4. Socialinis gyvenimas turi būti reguliuojamas ir teisingumu ir gailestingumu; 5. Socialinis gyvenimas atbaigiamas tarptautiniu bendradarbiavimu ekonominėje ir kultūrinėje srityje.

 

     Šis Bažnyčios mokslas buvo ir bus visados tas pats. Keičiantis tik ekonominėms valstybių struktūroms, buvo daugiau ar mažiau akcentuojama viena kuri nors pagrindinė tiesa. Ekonominio merkantilizmo ir politinio absoliutizmo laikais buvo pabrėžiamos individo ir šeimos teisės. Politinio ir ekonominio liberalizmo laikais buvo akcentuojama valstybė kaip natūrali socialinės žmogaus prigimties bendruomenė. Socializmo ir komunizmo laikais iškelta žmogaus asmenybė, subsidiarinis bendruomenių bruožas ir privati nuosavybė. Mūsų laikais Bažnyčia kovoja prieš tautinį egoizmą, iškelia žmogaus asmenybės vertę prieš materializmą ir pabrėžia tarptautinio bendradarbiavimo naudą.

     Kam teko susipažinti su įvairiomis ekonominėmis sistemomis: fiziokratizmu, merkantilizmu, liberalizmu, su istorinėmis, organinėmis ir pozityviomis ūkio mokyklomis, su neoklasicizmu ir krikščionišku solidarizmu, tas pastebėjo, kad visos tos ekonominės mokyklos turi vis kitokią sąvoką apie žmogų ir konsekventiškai apie šeimą, valstybę, privačią nuosavybę ir socialinius žmogaus santykius visuomenėje. Tos sąvokos yra jų konkrečios filosofijos dalis. O kokios sąvokos apie žmogų, tokia paprastai yra ir juridinė, ekonominė, politinė bei socialinė krašto santvarka. Tad svarbu yra turėti aiškias krikščioniškas sąvokas apie Dievą, žmogų, bendruomenes, nuosavybę ir ekonominio gyvenimo uždavinį. Kur to aiškumo nėra, ten viešpatauja tikras idėjų, siekimų, propagandos ir diskusijų chaosas.

Istorinis socialinės veiklos išsivystymas

     Bent suglaustai paminėsime keletą moralistų, filosofų, sociologų, politikų ir ekonomų, kurie prisidėjo prie krikščioniškų socialinių idėjų išryškinimo ir tokiu būdu paruošė dirvą socialiniam Bažnyčios veikimui.

     Vokietijojepirmasis drąsus socialinių įstatymų pionierius buvo prof. Pranciškus Juozapas Buss (1803-1878). Jo projektai buvo pirmasis bandymas Vokietijoje suvaržyti darbo žmonių išnaudojimą. Kun. Adolfas Kolpingas (1813-1865) buvo pirmasis jaunų darbininkų globėjas. Jo įsteigtasis "Gesellenverein" gyvuoja dar ir mūsų laikais ir, berods, turi net Amerikoje savo skyrius. Mokslo srityje pasižymėjo vysk. W. E. Ketteler (1811-1877). Jis yra Leono XIII idėjų įkvėpėjas ir mokytojas. Hermanas Roesler (1834-1894) buvo didelis liberalizmo priešas ir įtakingas profesorius. Tarp kitko, jis, pakviestas Japonijos valdžios, sutvarkė to krašto ūkį modernios ekonomijos pagrindais. Grafas Jurgis Hertling (1843-1919) buvo stiprus sociologas, ekonomas ir politikas. Jis buvo du kartu Vokietijos kancleris ir pritarė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymui. Franz Hitze (1851-1912) buvo sociologijos profesorius ir "Volksverein" steigėjas. A. Pieper (1866-1942) buvo "Volksverein" direktorius, politikas ir socialinių įstatymų bei reformų šalininkas. Austrijoje paminėtini: Karolius von Vogelsang (1818-1890), Juozas Scheider (1842-1924), F. Schindler (1847-1922) ir J. Biderlach, S. J. (1845-1930), moralinės teologijos profesorius, kurs išauklėjo socialiai galvojančių ir jaučiančių kunigų kartą. Prancūzijoje paminėtini: Frederic Ozanam (1813-1953), Leon Harmel (1829-1915), Julės Lemier (1853-1928) ir George Goyoau (1877-1939). Italijoje stipriausi socialinių idėjų pionieriai buvo M. Liberatore, S. J. (1810-1892) ir Giuseppe Toniolo (1845-1918).

     Tie mokslo vyrai, ekonomai, sociologai, moralistai ir politikai, suformavo krikščionišką socialinę sąžinę ir nutiesė kelius praktiškam veikimui. Jie priklauso praėjusiam šimtmečiui, kai tarp trijų socialinių srovių virė aršiausia kova už socialinę valstybių santvarką. Viename fronte stovėjo liberalizmo atstovai, kurie, išugdę Europoje kapitalizmą, padarė, tiesa, ūkio gyvenime didelę pažangą, bet tik darbininkų sąskaiton. Anais laikais mirė viduramžių amatininkas, priklausęs religiniais, kultūriniais ir ekonominiais pagrindais suorganizuotoms gildoms, ir gimė proletaras, pavergtas kapitalizmo. Jis dirbo kasdieną nuo 10 iki 14 valandų ir galėjo išmaitinti tik save ir vieną kitą šeimos narį. Kas turėjo didesnę šeimą, buvo priverstas siųsti ir nepilnamečius vaikus į fabriką. Pabudus socialinei sąžinei, kai kuriose Europos valstybėse buvo išleisti įstatymai, draudžią dirbti vaikams, dar neturintiems 14 metų amžiaus, daugiau negu 12 valandų į dieną. Tie įstatymai nušviečia anų laikų proletariato būklę, sukurtą liberalizmo. Antrame fronte stovėjo marksistai, pasidalinę vėliau į du lagerius: socialistus ir komunistus. Jiems •visiems bendras buvo materializmas ir didesnis ar mažesnis kolektyvizmas.

     Bažnyčios atstovai, pažinę liberalizmo ir marksizmo veidą, ne tik skleidė krikščioniškas socialinio teisingumo idėjas, bet ir parodė, kaip jos turi būti įvykdytos. Tas tiesioginis Bažnyčios veikimas, tiesa, pradžioje buvo lėtas. Atrodo, kad to lėtumo priežasčių reikia ieškoti didelėse problemose, kurias rišo anais laikais Bažnyčios galva, ir socialinių problemų naujume. Be to, norint pravesti kokią nors naudingą socialinę reformą, reikia parlamento pritarimo, o anų laikų parlamentuose nedaug katalikų tebuvo. Tik kai Vokietijoje įsisteigė "Centro" partija, kai Italijoje Don Luigi Sturzo įsteigė "Liaudies Partiją", dabar virtusią "Krikščionių Demokratų" partija, tiesioginis socialinis veikimas pagyvėjo, sudarant koalicijas tai su dešiniaisiais, tai su saikingais kairiaisiais. Jau minėjome Adolfą Kolpingą, įsteigusį "Gesellenverein". Panašių darbininkų organizacijų buvo įsteigta ir kitur. Prancūzijoje įsisteigė "Joc", Olandijoje ir Belgijoje Kat. Darbininkų sąjungos, Italijoje "ACLI". Daug gero socialinėje srityje nuveikė Katalikų Akcija ir beveik visose valstybėse kasmet organizuojamos socialinės savaitės. Iš Kat. Akcijos ir iš socialinių savaičių lankytojų atsirado daug darbininkų vadų. Silpniausia Bažnyčios pozicija iki šiol buvo darbininkų unijose. Tačiau po antrojo pasaulinio karo ir čia padaryta didelė pažanga. Italijoje "baltosios" darbininkų unijos jau turi balsų daugumą. Vokietijoje prieš kiek metų buvo pradėtos steigti "socialinės seminarijos" paruošti unijų vadams.

     Reikia čia paminėti daugelį privačių katalikų iniciatyvų, kuriomis stengiamasi tiesioginiu būdu padėti darbininkams ir bedarbiams. Viena aktualiausių Europos problemų po antrojo pasaulinio karo buvo butų klausimas. Daugelis vyskupų ir kunigų, matydami, kad valdžia neturi užtenkamai kapitalo statyti darbininkams namus, tuojau ėmėsi patys tos iniciatyvos. Italijoje darbininkams namus stato Palermo ir Bolonijos kardinolai. Ispanijoje tą darbą atlieka trys vyskupai: Barcelonos, Malagos ir Kordovos. Barcelonos arkivyskupas po eucharistinio kongreso parašė atsišaukimą, kad nori pastatyti bedarbiams namų, kurie bus eucharistinio kongreso atminimui. Į jo atsišaukimą atsiliepė visa Ispanija, ir dabar Barcelonos mieste dygsta naujas, modernus ir higieniškas darbininkų kvartalas. Portugalijoje vietoj paminklo mirusiam kardinolui Cerejeira statomi namai darbininkams. Prancūzijoje dideliu mastu stato darbininkams namus vienas tėvas kapucinas, buvęs du kartu parlamento nariu. Neseniai ir Austrijoje vienas pasaulietis kunigas ėmėsi panašios iniciatyvos. Kanadoje jau 100 metų gyvuoja katalikų sąjunga, statanti pigius butus darbininkams. Panašių iniciatyvų matome ir misijų kraštuose, kur misijonieriai varo labai didelę kultūrinę vagą, mažindami čiabuvių skurdą.

     Tiek kultūringose tautose, tiek misijų kraštuose Bažnyčios veikla eina trimis keliais: religiniu, kultūriniu ir socialiniu. Kur įsikuria katalikų misijonieriai, ten įsiviešpatauja tikėjimas, kultūra ir socialinė gerovė. Kur uolūs katalikai, kunigai ir pasauliečiai, persiėmę socialinėmis krikščionybės idėjomis, išvysto savo veiklą, ten pakeičiamas miestų valstybės ir krašto veidas. Tai vyksta ne revoliucijomis, bet planingu, sistematingu ir patvariu darbu, dirbamu Evangelijos šviesoje. "Kas ieško visų pirma Dievo karalystės ir jos teisingumo", tas išriša ir socialines savo laiko bei krašto problemas.

Bronius Krištanavičius, S.J.

Didžiausia gyvenimo dalis praeina žmonėms pikta darant, didelė — nieko nedarant, ir visas gyvenimas — darant ne tai, kas reikia.

Seneka